Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Šiandien noriu kalbėti apie lyg ir tolimus dalykus, kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms dar gerai prisimenamus, o jaunimui visai negirdėtus. Pristatyti keletą kažkada buvusių visiškai slaptų dokumentų.
Armija įžengė 1940-ųjų birželio 15-ąją
Sovietų sąjungos Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas N.Voznesenskis 1941 metų balandžio 5 dieną siunčia LSSR Komisarų tarybos pirmininkui M.Gedvilui ir SSRS gynybos liaudies komisarui Sovietų sąjungos maršalui S.Timošenkai visiškai slaptą dokumentą. Jame griežtai nurodoma nutraukti tolesnį 20 kilometrų pasienio zonos apgyvendinimą pagal visą Lietuvos SSR ir Vokietijos sieną. Iškeldinus iš šios pasienio zonos gyventojus vokiečius, atlaisvintus pastatus perduoti Pabaltijo karinei apygardai naujai kuriamiems sienos tvirtinimo daliniams apgyvendinti.
Vietos valdžia negalėjo nevykdyti šių nurodymų, nesvarbu, kokių problemų tai kėlė. Ir ne vien pasienyje. Pavyzdžiui, Šiaulių miesto vykdomojo komiteto vadovai 1941 metų balandžio 10-ąją informavo LSSR Liaudies komisarų tarybą, kad „visos atvykusios kariuomenės dalys aprūpintos patalpomis, nors tam tikslui panaudoti, be kareivinių, ištisi gyvenamieji namai. Be to, apie 2000 patalpų municipaliniuose bei privačiuose namuose suteiktos Raudonosios Armijos vadams (dokumente rašoma „komandirams“). Miesto gyventojai buvo sugludinti iki minimumo. Tačiau kai kur naujai sukurtos įstaigos turėjo būti patalpintos krautuvėse. Atvykstantiems tarnautojams nėra galimybės suteikti gyvenamąjį plotą. Tai būtų galima kažkiek išspręsti tik dalį gyventojų iškėlus iš miesto…“
Tauragė, 1941 m. birželis. Muziejaus archyvo nuotrauka
Įdomus šia prasme visiškai slaptas LSSR LKT 1940 metų lapkričio 29 dienos nutarimas dėl Kauno miesto namų atlaisvinimo ir perdavimo sovietų karinėms struktūroms. Įsakoma iki gruodžio 5-osios perduoti Raudonajai armijai šešis gyvenamuosius namus Putvinskio, Vaidoto ir Gailutės gatvėse, 40 namų (vilų) Lampėdžiuose ir 75 namus (poilsiavietes) Kulautuvoje. Taip pat nebaigtą statyti mokyklą Aukštaičių gatvėje. Nurodoma mokyklos statybą visiškai užbaigti iki gruodžio 10-osios, o vilų remontui skirti įvairių medžiagų tiek, kiek reikės… Tų pat metų gruodžio 9-osios nutarimu Raudonajai armijai „laikinai“ naudotis perleidžiami namai Muziejaus gatvėje (VK Statybos skyrius), Rotušės aikštėje (Vykdomojo komiteto Finansų skyrius), namai, kur įsikūrusi Civilinės metrikacijos įstaiga, ir Jėzuitų namus vėlgi Rotušės aikštėje. Nepavyko rasti dokumentų apie padėtį Tauragėje, tačiau nė niek neabejoju, kad situacija turėjo būti panaši. Juo labiau, kad čia, pilyje, kaip žinia, jau prieškariu įsikūrė 106-ojo Tauragės pasienio būrio štabas, o patį būrį sudarė penkios užkardos su bemaž 3000 karių. Įdomi šio karinio junginio sukūrimo istorija. Jis atsirado Lietuvai formaliai dar būnant nepriklausoma suverenia valstybe. Seimas dar nebuvo priėmęs sprendimo stoti į SSRS, o birželio 22-ąją (įdomus sutapimas!) majoras Leontijus Golovkinas išleido įsakymą Nr. 1, paskelbusį apie pasienio būrio, kuris po trijų dienų perėmė sienos su Vokietija apsaugą, suformavimą. Tauragės rajone buvo dislokuota ir dalis 105-ojo Kretingos pasienio būrio užkardų bei 125-oji šaulių divizija, prasidėjus karui, gynusi Tilžės–Šiaulių geležinkelį ir plentą 40 kilometrų fronte.
Nesirengiu čia kartoti visiems žinomų vadovėlinių tiesų, kokių „demokratiškų“ ir „humaniškų“ tikslų vedami į Lietuvą atsibeldė Raudonosios armijos daliniai. Neminėsiu ir trėmimų ar masinių žudynių. Visa tai šimtus kartų aprašyta ir apkalbėta. 1939 metų spalio 10 dieną pasirašius Savitarpio pagalbos sutartį, į Lietuvos teritoriją įžengė pirmieji sovietų kariuomenės daliniai, pradėję kelti neramumus, savivaliavę, o labiausiai tai buvo jaučiama pasienyje. Kaip skelbia archyvai, okupacijos išvakarėse ties Lietuvos pasieniu buvo sutelkta 221 tūkstantis sovietų kariškių. Lietuva kaltinta karių grobimu, ieškota politinių, teisinių pretekstų įvesti dar didesnius kariuomenės dalinius ir taip įgyvendinti jau anksčiau brandintą Lietuvos okupaciją. Kol galų gale 1940 metų birželio 15-ąją, nesutikdama pasipriešinimo, sovietų kariuomenė plačiu mastu įžengė į Lietuvą.
Tų liūdnų mūsų kraštui 1940-ųjų birželio 16-ąją sovietų oficiozas „Pravda“ rašė: „Vakar minios šventiškai apsirengusių žmonių užpildė Kauno gatves. Džiaugsmo pilni veidai, šypsenos, sveikinimai akivaizdžiai rodė lietuvių liaudies nuotaikas, požiūrį į Sovietų Sąjungą. Dabar, kada lietuvių liaudis savo akimis išvydo Raudonąją armiją ir jos galybę, kai atėjo galas netoliaregiškų valdovų provokacijoms bei tamsioms machinacijoms, Smetona ir jo klika bėgo iš šalies…“ Ir taip toliau, ir panašiai…
Tegul tai lieka ano meto degradavusiai valdžiai tarnavusių žurnalistų sąžinei. Tik naiviausias arba jau visiškai sovietinės propagandos apdorotas žmogus galėjo patikėti visomis šiomis nesąmonėmis. Daug ką pasako kuklus, trumpas, bet kategoriškas A.Sniečkaus raštas LKT pirmininkui M.Gedvilui: „Imtis priemonių, kad religinės šventės (visų šventųjų) dieną lapkričio pirmąją visi liaudies Komisariatai ir jų žinioje esančios įstaigos normaliai atliktų savo darbą…“
1941 metų vasario 7-ąją pasirodė nurodymas atrinkti 718 kvalifikuotų darbininkų ir juos išsiųsti į Sovietų sąjungos aviacijos gamyklas. Nuo 1941 metų kovo 25 dienos anuliuotos Lietuvos, Latvijos ir Estijos valiutos. 1941 metų gegužės pabaigoje Sovietų sąjungos Liaudies komisarų tarybos nutarimu Baltijos šalyse, Moldavijoje, Ukrainoje ir Krasnodaro krašte liepta steigti medicininio išblaivinimo įstaigas (blaivyklas). Kaune ir Vilniuje jų turėjo atsirasti po vieną su dvidešimčia lovų, Marijampolėje ir Šiauliuose – po dešimt lovų… Bet tai tebuvo žiedeliai. Netrukus pasirodė ir uogelės. Ginkluotų girtų kareivių šlaistynės po kaimus, plėšimai, vagystės, žudymai, moterų prievartavimai tapo vos ne kasdienybe. Šiandien, vartydamas kažkada buvusius ypatingai slaptus dokumentus, negali net patikėti, ką mūsų krašte veikė užkariautojai, tariamieji gynėjai. Jų nusikaltimams aprašyti ir keleto straipsnių neužtektų.
Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų sąjungos karui, vokiečių kariuomenė nutraukė Lietuvoje vykdytus nusikaltimus. Tačiau 1944 metų liepos mėnesį sovietų kariuomenė, išstumdama vokiečių armiją, vėl įžengė į Lietuvą. Prasidėjo antroji, ilgus dešimtmečius užsitęsusi sovietinė okupacija.
Plėšikavo ir prievartavo
Kariškių savivaliavimas įgavo tokius mastus, kad jau liepos mėnesį Lietuvos KP CK sekretorius A.Sniečkus kreipėsi į sovietų karinę vadovybę prašydamas sutramdyti savo kariškius, nes dėl vykdomų plėšikavimų ir siautėjimų Raudonoji armija galutinai prarasianti gyventojų palankumą. Tačiau tai nieko nepakeitė.
Tauragės pilis tarpukariu, tuomet nei Lietuva, nei Tauragė nesitikėjo žiaurios okupacijos. Muziejaus archyvas
Prašyte prašosi viešumon iškeliami daug tokių įrodymų, tačiau apsiribosiu arčiausiai Tauragės vykusiais įvykiais. Galima pasidžiaugti, kad archyvuose Tauragės miesto vardas šiame kontekste skamba ne per dažniausiai. Apie kai ką „Tauragės kurjeryje“ jau esu anksčiau rašęs. Šįkart tik keletas faktų iš Lietuvos saugumiečių pažymos L.Berijai apie Pabaltijo karinės apygardos kariškių nusikaltimus LSSR teritorijoje. 1945 metų rugsėjo 15-ąją netoli Tauragės sulaikyti Tauragėje įsikūrusio dalinio Nr. 119 kariškiai Vezlukskis ir Iltinas, po apskritį važinėję automobiliu ir plėšę gyventojus. Rugpjūčio 20-ąją trys kariškiai Pagėgių apskrities Kavolių kaimo gyventojo Runmėno namuose, atseit ieškodami banditų, pagrobė daug įvairių daiktų. Būta ir visai komiškų atvejų. Rugsėjo 3-ąją Tilžės–Tauragės kelyje du automatais ginkluoti kariškiai sutiko tris liaudies gynėjus (stribus), nuginklavo juos ir dingo…
Tačiau grįžkime prie to, nuo ko pradėjome šį straipsnį. Dokumentai, kuriuos dabar pateiksiu skaitytojų dėmesiui, turėtų išsklaidyti paskutines sovietinės santvarkos gerbėjų abejones. Ypač brutalių plėšikavimo ir prievartavimo atvejų užfiksuota Klaipėdos krašte, nes tuo metu Klaipėdos kraštas formaliai buvo Vokietijos teritorija ir sovietų kariškiai vietos gyventojus laikė vokiečiais. 1944 metų gruodžio 24-ąją LSSR NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininkas kapitonas Kuzminas pateikė visiškai slaptą specialų pranešimą apie padėtį Klaipėdos krašte LSSR valstybės saugumo liaudies komisarui A.Guzevičiui. Šiandien net nesitiki, kad toks dokumentas galėjo atsirasti metais, kai už daug mažesnius dalykus žmonės atsidurdavo Lubiankos rūsiuose.
Pirmiausia NKGB kapitonas Kuzminas pabrėžia, kad, išvadavus Klaipėdos kraštą su, kaip rašoma, trimis (Šilutės, Pagėgių ir Klaipėdos) apskritimis, sovietiniai kariškiai iš karto ėmėsi barbariškų veiksmų. Buvo daužomos parduotuvių vitrinos, grobiamos likusios prekės, niokojami vertingi baldai. Nuo sofų ir kėdžių nuplėšinėjami oda, aksomas ir velvetas. Dėl to kažkada gražus Šilutės miestas, beje, vokiečių kariuomenės paliktas be mūšių ir bemaž be sugriovimų, dabar atrodantis labiau negu pasibaisėtinai. Nebėra tinkamų gyventi butų, nėra ir nė vienos išlikusios parduotuvės.
Taip pat masiškai išvežamas metalas. Sukurtos netgi specialios trofėjinės komandos, kurios, be metalo laužo grobimo, sprogdina tinkamas eksploatavimui žemės ūkio mašinas, įvairius agregatus, variklius, išveža vertingą pramonės įmonių įrangą.
Dreižių kaime susprogdinta Matučio vilnos apdirbimo mašina ir kuliamoji. Remonto dirbtuvėse sudaužyti visi žemės ūkio įrenginiai, išvežti keturi žemės ūkio lokomotyvai. Venckų ir Išlūžo kaimuose susprogdinti varikliai, Šventvakarių kaimo seniūno Kuršaičio lokomotyvas ir t.t.
Saugumiečiai pažymi, kad, esant tokiai padėčiai, negalima paleisti Šilutės elektrinės, Vilkyčių stoties malūno, kadangi iš šių įmonių išvežtos dinamos (elektros nuolatinės srovės generatoriai).
Protu nesuvokiami nusikaltimai
Nors ir labai skaudžiai skamba šie faktai, jie atrodo kukliai greta to, ką perskaitysite dabar.
Pranešime A.Guzevičiui skaitome, kad Klaipėdos ir Šilutės apskrityse paplito masinis moterų prievartavimas, nepaisant tautybės, fizinės būklės ar amžiaus. Užfiksuota nemažai atvejų, kai artimųjų akivaizdoje išprievartautos septyniasdešimtmetės moterys ir keturiolikmetės mergaitės. Ir tai įgijo tokį pobūdį, kad neretai moterys, bijodamos sušaudymo, nesipriešindavo prievartautojams ir skundų nerašydavo.
Pavyzdžiui, Priekulės valsčiuje 1944 metų lapkričio pabaigoje pas vieną gyventoją užėjo vienuolika kareivių ir pareikalavo šeimininko žmonos. Pastaroji pabėgo į kiemą, kur, matant vyrui, buvo visos grupės išprievartauta.
Gruodžio 1-ąją į Vilkyčių kaimo seniūną kreipėsi trys kareiviai, prašydami darbui komendantūroje skirti tris moteris. Po pusantros valandos 24-erių, 35-erių ir 52-ejų metų amžiaus moterys grįžo išprievartautos ir sudraskytais drabužiais.
Vanagių kaime vienas kareivis, apsimetęs gydytoju, organizavo moterų „priėmimą“. Išprievartavęs nepilnametę mergaitę, dingo.
Gruodžio 20-ąją jau minėtame Dreižių kaime viršila ir eilinis kareivis naktį išprievartavo 33-ejų metų moterį.
Šilutės apskrityje du kareiviai naktį apsilankė viename bute. Išėjusiai durų atidaryti septyniasdešimtmetei moteriai ant galvos užmetė maišą ir tarpduryje išprievartavo…
Tai tik nedidelė dalis užfiksuotų atvejų. 32-osios divizijos kontržvalgybos viršininko pavaduotojo Rydovo teigimu, apie vieną karininko išprievartautą jauną moterį divizijos prokuroras informavo vadovybę. Tačiau niekas į tai rimtai nepažiūrėjo, o prokurorui buvo pasakyta: „Nejaugi jūs neturite kuo užsiimti?..“
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ saugoma nemažai kraštiečių rasto Antrojo pasaulinio karo laikų arsenalo. TK archyvo nuotrauka
Sovietiniai kareiviai neretai spėjo pasireikšti dar ir kaip tikri banditai tiesiogine šio žodžio prasme. Štai gruodžio 10 dieną vėlgi Vanagių kaime du nenustatyti kariškiai, pastebėję netoliese einančią pagyvenusią moterį, pasikvietė ją ir čia pat nušovė. Tai sukėlė didžiulį apylinkių gyventojų nepasitenkinimą, bet tik tiek.
Ir dar viena specialiajame pranešime aptariama tema – organizuotas kariškių plėšikavimas.
Po tariamojo Klaipėdos krašto „išvadavimo“ iš karto prasidėjo 17–48 metų vyrų ėmimas armijon ir visų gyventojų iškeldinimas iš penkių kilometrų pafrontės zonos. Iškeldinamiesiems neduota laiko susiruošti, todėl jie dažnai palikdavo savo sodybas kaip stovi. Jų grūdai, daržovės, gyvuliai buvo nedelsiant išvežami kaip palikti be priežiūros. Kokį mastą šie veiksmai pasiekė, galima suprasti iš vieno pavyzdžio.
Biržininkų apylinkės, jungusios keturis kaimus, gyventojai iki Raudonosios armijos atėjimo laikė 100 arklių ir 115 karvių. Klaipėdiškis saugumietis Kuzminas atkreipia dėmesį, kad dabar tesama 11 arklių ir 20 karvių. Ir šie plėšikavimai nesibaigia.
Lapkričio 13-ąją iš Vilkyčių kaimo seniūno atimta paskutinė karvė, arklys ir kiaulė. Gruodžio mėnesį iš jo kareiviai, išlaužę namo duris, išsivežė siuvimo mašiną, kilimą, batus ir kitus daiktus.
Gruodžio 20-ąją į Vilkyčius atvykę du kareiviai užrėmė Kaiboverio namų duris, o kiti trys išsivedė paskutinę karvę ir žąsis.
Spalio pabaigoje karininkas su trimis kareiviais, grasindami ginklu, iš Dreižių kaimo seniūno atėmė karvę, o lapkričio mėnesį jo namo kieme nušovė motininę kiaulę, du paršelius, avį ir visa tai išsivežė. Iš Grumblių kaimo gyventojų Jonaičio ir Matučio, auginusių po penkis vaikus, kareiviai atėmė paskutines karves.
Vežė į Rusiją
Ir pabaigai. Ypatingai slaptame rašte, šiandien keliančiame vien tik siaubą, rašoma: „Nustatyta, jog kariškiai gyvulius ir daiktus per buvusią sieną siuntė į Lietuvos SSR teritoriją, kur keitė juos į naminę degtinę…“
Didelis sovietų kariškių nusikaltimų protrūkis prasidėjo 1945 metų vasarą, kai Rytų Prūsijoje dislokuoti kariniai daliniai buvo perkelti į Lietuvą. Pasak Lietuvos NKVD, kiekvieną dieną sovietų kariškiai įvykdydavo po kelis šimtus nusikaltimų, o maisto vagysčių iš valstiečių netgi nelaikydavo nusikaltimais. 1946 metų gruodžio mėnesį einantis LSSR vidaus reikalų ministro pareigas generolas majoras Kapralovas rašte SSRS vidaus reikalų ministrui generolui pulkininkui Kruglovui rašė: „Vien spalio–lapkričio mėnesiais kariškiai padarė Lietuvoje 31 nusikaltimą: 15 plėšimų su nužudymu ir be nužudymo, 4 nužudymai, 12 vagysčių. Lapkričio mėnesį šių nusikaltimų, palyginti su spaliu, padaugėjo 81 procentu. Atsakomybėn per spalį–lapkritį patraukti 89 kariškiai“.
Šiam kartui tiek. Ne mažiau įdomias paslaptis atskleidžia archyvai apie tai, ką gi iš Lietuvos į motinėlę Rusiją vežė „išlaisvintojai“. O ten tikrai yra kuo stebėtis. Bet apie tai – kitame rašinyje.
Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.
