Karas prie mūsų slenksčio

Vėl grįžta paukščiai į namus šitą pavasarį saulėtą. Iš Ukrainos pabėgusių gervių klyksmas sieloje pažadina tik dar didesnį nerimą dėl pasaulio ateities, mūsų tautos, savo artimųjų, savo draugų likimo. Žinai, kad visiems žinomais šūkiais iš Gyvačių salos ar prakeiksmais Kremliaus vadui Vladimirui Putinui padėties nepakeisi. Karas artėja prie mūsų slenksčio.

Amerikiečių rašytojas Kurtas Vonnegutas yra pasakęs: „Filmai apie karą padarė karą gerbiamą. Nors karas yra bjauriausia liga, kuria gali susirgti šis pasaulis“. Rusija šia liga jau seniai serga. Gerovės sapnuose mieganti Europa ir Amerika jau prieš du dešimtmečius tai turėjo pastebėti. Deja, prasnaudė. Net ir dabartinio košmaro akivaizdoje kai kurių pasaulio lyderių kalbos nekelia pasitikėjimo. Ukrainoje masiškai žudomi civiliai žmonės, nuo žemės paviršiaus raketų atakomis šluojami miestai, jau sproginėja bombos netoli Lenkijos sienos. Kas dar turi nutikti, kad Europa atsikvošėtų, imtųsi ryžtingų priemonių prieš beprotybės gimdomą katastrofą? Įsiklausykime į laisvės simboliu tapusio Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio įspėjimą: „Jei Ukraina kris, Rusija atsigręš į Baltijos šalis ir eis iki Berlyno sienos“. Nors Rusijos pradėtas blickrygas Ukrainoje neišdegė, o ekonominių sankcijų paketai stumia šalį prie ekonominės katastrofos, Kremliaus žvėrys mojuodami branduolinio ginklo tūzu toliau grasina Europai ir niekina rusų tautą. Apie kitas tautas jau nekalbame girdėdami, kokiais epitetais jas vadina rusiškas fašizmas.

Istorija kartojasi. 1939 metais nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją, ir tada Vakarų valstybės, tokios kaip Prancūzija ir Britanija, paskelbė karą Vokietijai, bet tame kare nedalyvavo. Ir ko sulaukėm 1940 metais? Sulaukėm to paties karo su Prancūzija ir Britanija prieš Vokietiją, kuris buvo pralaimėtas 1940 metų pavasarį. Ar ne analogiška situacija dabar? Ar Europos veblenimas ir trypčiojimas molinėmis kojomis neatriša visagalybės mazgo naujam fiureriui? Sergejaus Šoigu šamanų įkvėptas Uralo kalnų bunkeryje jis jau mato save marširuojantį Kijevo, Varšuvos, Vilniaus, Helsinkio, o gal ir Berlyno ar Paryžiaus aikštėse. Gal jau rengiami vagonai tų šalių piliečiams kelionei į Sibirą? Tikėtina, kad marodieriai užgrobtų šalių meno vertybėms išgabenti į Maskvą jau paruošti. Žinoma, jeigu jų liks po apsikeitimo branduoliniais smūgiais. Konvencinis karas dar šiokių tokių vilčių palieka. Net ir tada, kai skaitai apie mobiliuose krematoriumuose sudegintų rusų šauktinių pelenus Ukrainos stepėse. Kokiai pražūčiai pasmerkta rusų tauta, šitaip niekinanti savo vaikus? Žuvusio kario nebuvo, jis nekariavo, negyveno, nemirė, jis net ne žolė išdegintose Ukrainos žemėse. Ir ne vien Putinas atsakingas už šitas proto sutemas, bet ir didžioji Rusijos visuomenės, Rusijos tautos dalis, leidžianti savo vaikus palikti be vardų, be pavardžių, be pirmosios meilės, be gyvenimo, be kapo.

Pas mus kaip niekada gražus kovas. Žvaigždėtos naktys ir saulėtos dienos. Mes švenčiame savo šventes, grįžtantiems paukščiams keliame inkilus, savo būstuose stumdome baldus, kad rastume  vietos ukrainiečių pabėgėliams. Ginkluojamės kantrybe, mokomės susitaikyti su kylančiomis kuro kainomis, suprantame, kad druskos nepritekliuje gyvenimas taps prėskesnis. O gal jau gniaužiamės į vienybės kumštį? Gal jau suprantame, kad ne kaimynas – mano priešas ir ne jo gražesnė trobelė – karo pradžia? Pasaulio galingieji braižo naujos architektūros pasaulio žemėlapį. Mes nežinome, kokiame urbanistiniame sielos peizaže atsidursime. Žinome, tik – jeigu būsime vieningi, bet koks priešas suklups prie mūsų slenksčio. Ir apdegusiais sparnais atskridę gandrai iš Ukrainos gaisro mums įkvėps ilgo gyvenimo viltį…