Kas sieja legendinį dainininką ir Tauroggeną?

Dalintis:

1980 metų liepos 4-ąją JAV Tenesio valstijos Memfio mieste susitiko per 140 Koenų giminės atstovų iš 21 JAV valstijos ir Izraelio. Dauguma jų niekada iki tol nebuvo matę vienas kito. Sukvietė visus į vieną būrį legendinis Kanados dainininkas, poetas, rašytojas Leonardas Normanas Koenas (Leonard Cohen), laikomas vienu ryškiausių ir didžiausią įtaką XX amžiaus antrosios pusės muzikai padariusių dainininkų.

Atidengta skulptūra Vilniaus senamiestyje

Leonardas Koenas gimė 1934 metų rugsėjo 21 dieną Vestmaunte, anglakalbiame Monrealio priemiestyje, viduriniosios klasės žydų šeimoje. Jo tėvas Nathan Cohen buvo didelės drabužių parduotuvės savininkas ir mirė, kai Leonardas buvo devynerių metų. Motina Marša (Masha) Klonitski (Masha Klonitsky) – Kauno rabino Talmudo žinovo Solomono Klonitskio-Kline dukra. Senelis iš tėvo pusės Lenkijoje gimęs Lyonas Koenas buvo Kanados žydų kongreso įkūrėjas ir pirmasis pirmininkas.

Leonardas Koenas pradžioje rašė tik eiles, o vėliau žengė pirmuosius atsargius žingsnius muzikoje. Jo plunksnai priklauso nemažai įsimintinų šios kartos dainų, įskaitant daugelio atlikėjų perdainuotą „Hallelujah“.

Meno kritikas Briusas Ederis (Bruce Eder), vertindamas visą Koeno karjerą populiariosios muzikos srityje, rašė: „Koenas yra vienas žavingiausių ir mįslingiausių septintojo dešimtmečio pabaigos dainininkų, dainų autorių, kuris išlaikė savo auditoriją per keturis muzikavimo dešimtmečius. Jis vienintelis po Bobo Dylano ir galbūt Polo Simono, kuris valdo kritikų ir jaunesnių muzikantų dėmesį stipriau už bet kurią kitą praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje iškilusią muzikos asmenybę, tebedirbančią XXI amžiaus pradžioje“.

Dainininkas mirė 2016 metų lapkričio 7 dieną. 2019 metų rugpjūčio 31-ąją Vilniaus senamiestyje atidengta R.Kvinto sukurta Leonardui Koenui skirta skulptūra.

Žinutė, susijusi su Taurage

Ir štai čia vėl, beveik esu įsitikinęs, ne vienas laikraščio skaitytojas pradės murmėti – o kam mums, tauragiškiams, visa tai, kodėl turime žinoti? Jeigu kas tuo domėsis, informaciją susiras pats

Prisipažinsiu, tokių minčių pradžioje buvo kilę ir man, kol viename Amerikos laikraštyje aptikau seną žinutę. Joje sakoma, kad 1982 metų balandį L.Koenas vyksta į Londoną ieškoti savo šeimos šaknų ir susitikti su niekada nematytais giminės atstovais: „Koenas ieško tavęs, jeigu tavo šeima kilusi iš Tavrigo (Tauroggeno), Upynos, Šilalės ir kitų aplinkinių Lietuvos vietovių arba jeigu tavo šeima – iš Solomonų, Jašalovičių, Danų ar Denų, atsiliepk… Antrasis šeimos susijungimas numatytas šių metų liepos 4-ąją Čikagoje. Laukiama, kad dalyvaus per 250 žmonių“.

Deja, nepavyko rasti apie šį susitikimą jokios informacijos, nežinia, ar jis apskritai įvyko, ar dalyvavo kas iš Lietuvos. Todėl juo labiau sudomino internete netikėtai aptikta istorija, tiesiogiai susijusi ir su šia pavarde, ir su Taurage. Neaišku, kiek jos herojai artimi jau minėtojo Kanados dainininko giminei, tačiau vis tiek turėtų būti įdomi pažintis su dar vienais išeiviais iš miesto prie Jūros ir pagaliau pažvelgti į eilinių tų laikų emigrantų, keliavusių už vandenyno, vargus.

Leonardas Koenas. Tinklalapio lt.wikipedia.org nuotrauka

Sydel Koen

Taigi Sydel (Drebin) Koen. Gimusi Tauroggene 1905 metų gruodžio 30-ąją Abraomo Drebino ir Anos Idos Epštein šeimoje. S.Drebin susituokė su Sidniu M.Koenu ir susilaukė dviejų vaikų. Mirė 1979 metų liepos 20-ąją. Jos prisiminimus 1978 metais užrašė sūnus Alenas Koenas: „Su Drebino pavarde susijusi įdomi istorija. Mano senelis ir močiutė gyveno Tavrigo (Tauragės) mieste. Nebepajėgdami čia užsidirbti pragyvenimui, jie nutarė išvykti į Poltavą (miestas Ukrainoje, srities administracinis centras, – red.) pas šeimą ir draugus. Ten ir buvo pradėtas mano tėvas. Čia gimė ir dar daugiau vaikų. Ir kada atėjo laikas jiems galvoti apie šeimą, tėvai panoro, kad jie grįžtų į gimtąjį Tavrigą ir antrąją pusę susirastų būtent čia. Taip mano tėvas vedė mamą, o dėdė Kalmanas – tetą Idą, kuri taip pat labai artimai pažinojo mano mamą. Dvi draugės ištekėjo už dviejų brolių. Po kurio laiko jie taip pat išvyko į Rusiją. Mano vyresnysis brolis Frensis ir sesuo Irv gimė ten. Tėvas daugiau kaip metus tarnavo Rusijos armijoje“.

Prisiminimai apie tėvus

Reikia pasakyti, kad to meto Rusijos armijoje požiūris į žydų tautybės asmenis buvo, švelniai tariant, necivilizuotas. Paradai ar rikiuotės, pratybos rengtos specialiai šeštadieniais, per Roš ha-Šana (žydų Naujųjų metų šventė) arba didžiausią žydų religinę šventę Jom Kipur. Tiesa, buvo įprasta leisti šauktiniams išsipirkti, kad nereikėtų eiti tarnauti. Drebinų šeimoje šitaip išsisuko beveik visi vyrai.

Kai atėjo eilė tarnauti Sydel tėvui Abraomui Drebinui, jis kategoriškai pareiškė norįs būti kariu. Bet rusų-japonų karo išvakarėse vis dėlto nutarė su grupe bičiulių pabėgti. Būtent draugai ir padėjo jam persikelti į Ameriką. Prieš išvykdamas, Abraomas išsiuntė žmoną su dviem vaikais atgal į Tavrigą. Po šešių savaičių jie irgi apsireiškė už vandenyno. Kadangi Sydel buvo gimusi Tavrige, ji su vaikais privalėjo iki emigravimo čia gyventi ne trumpiau nei devynis mėnesius. Gi tėvas Abraomas Drebinas atvažiavo į Ameriką vos po šešių savaičių nuo išsiskyrimo su šeima, todėl susitikti juos galėjo tik išgyvenęs Filadelfijoje ne trumpiaus nei septynis ar aštuonis mėnesius.

Jis nuvyko pas čia jau įsikūrusį brolį, kur taip pat gyveno seserys Lena ir Rachel. Iš motinos Idos pusės buvo atvykę beveik visi artimieji, išskyrus du netikrus brolius ir seserį. Du vyresnieji broliai iš pirmosios santuokos gyveno Vokietijoje, o viena sesuo – Rusijoje.

Ten, Filadelfijoje, šeima įsikūrė, įsigijo padorų butą. O po metų persikėlė į Čikagą, kadangi čia gyveno du mamos broliai ir sesuo – teta Fania Fridman.

Sydel Drebin-Koen:

„Tėvas pirmiausia ėmėsi mokytis anglų kalbos. Jis suprato, kad be to padoraus darbo negaus, o verstis pagalbiniais darbais neleido principai. Šiaip buvo labai išsilavinęs, galėjo dirbti mokytoju, nors jo tėvai svajojo, kad sūnus taptų rabinu. Bet pats jis apie tai net negalvojo.

Rasti mokytojo darbą buvo beveik neįmanoma, todėl tėvas ėmėsi prekiauti siuvimo mašinomis „Singer“. Tai buvo labai sunku. Po kurio laiko įsitaisė į baldų parduotuvę ir pagaliau pats ėmėsi šio verslo. Greta to jis turėjo ir daugiau kitokių parduotuvių.

Sunku pasakyti, kiek tie tėvo verslai buvo sėkmingi. Jis buvo labai religingas žmogus, todėl nė viena jo parduotuvė nedirbo šeštadienį, per šabą arba per žydų religines šventes. Užsidarydavo anksti penktadieniais. Jis turėjo kompanioną, kuris netrukus apgavo ir atsiskyrė. Likęs vienas, tėvas nesugebėjo konkuruoti su kitais rinkos dalyviais, todėl savo verslo atsisakė ir įsidarbino pardavėju solidžioje baldų parduotuvėje su solidžiu atlyginimu. Šeima klestėjo. Aš lankiau gimnaziją 19-ojoje gatvėje.

Apie mamą galiu pasakoti labai ilgai. Jaunystėje ji turėjo sužadėtinį, kuris rengėsi būti gydytoju. Bet čia atsirado būsimasis mano tėvas, įsimylėjo ir paėmė jos ranką. Kaip vėliau sužinojau, pagal judėjų papročius, jeigu rabino vietovėje nėra, ištariama malda: „Aš neleisiu tau mane palikti. Kai kitą kartą ateisiu, pasakysiu šiuos žodžius. Tu tapsi mano žmona ir privalėsi eiti su manimi“. Taip ir atsitiko. Vėliau mama tėvą tikrai įsimylėjo, jis buvo geras, švelnus.

Gimnaziją baigusi pradėjau dirbti pas savo dėdę Semą Fridmaną. Jo su sūnum Meiru firma klestėjo, jie specializavosi arbūzų ir bulvių prekyboje“.

Kilę iš karališkos šeimos?

Jaunesnysis tėvo brolis Semas atvyko į Ameriką iš Tavrigo būdamas 16 metų ir taip pat vengdamas tarnybos armijoje. Pajutęs čia tikrąją laisvę ir išvydęs prabangą, nedelsdamas išėjo į Amerikos kariuomenę savanoriu. Čia niekas jo nežemino dėl tautybės ir nerengė pogromų, kaip buvo po 1881 metų Rusijoje.

Semas tarnavo su būsimuoju 26-uoju JAV prezidentu Teodoru Ruzveltu. Pirmojo pasaulinio karo, Meksikos revoliucijos metais buvo 36-osios divizijos seržantas. JAV armijos generolo Džono Peršingo žodžiais, tai buvęs „vienas drąsiausių mano komandos žmonių“. Po karo tarnybos Semas užsiėmė verslu, nusipirko vario rūdos kasyklą.

Pačios Sydel šeima gyveno didžiuliame septynių kambarių bute. Kad nereikėtų kažkam kitam mokėti už pasilinksminimus, mergina, tėvo pamokyta, pati rengdavo vakarėlius namuose…  Tėvai aktyviai rėmė tokias pramogas ir patys jose dalyvaudavo. Po gimnazijos Sydel baigė Harisono technologijos mokyklą.

Sydel Drebin-Koen:

„Mes visada gyvenome mišriuose kvartaluose. Ne vienas į Ameriką atvykęs žydas pakeitė savo tikybą, todėl tėvas siekė, kad jo vaikams taip neatsitiktų. Aš turėjau draugę katalikę. Ji gyveno netoli mūsų, todėl į mokyklą žingsniavom kartu. Žiemą važiuodavom tramvajumi. Ji dažnai eidavo išpažinties ir aš eidavau su ja į bažnyčią. Pirmą kartą ten atsidūrusi pajutau savotišką kaltę, maniau pasielgusi klaidingai. Kai apie tai prasitariau tėvams, tėvas pasakė: „O ką tokio blogo tu padarei? Tu sėdėjai priekyje? Tu klūpojai?“ Nieko panašaus nepadariau, nes buvau labai uždara ir kukli. Sėdėjau paskutiniajame bažnyčios suole, ant kelių nesiklaupiau.

Kai ištekėjau, visą laiką priklausiau kokioms nors organizacijoms. Pradėjau nuo „Moterų – pionierių“, kurių narė buvau apie 40 metų. Dalyvavo ir vyrų, pavyzdžiui, labai aktyviai padėjo mano tėtis. Kai jis labai anksti, vos 53-ejų, mirė nuo vėžio, įsijungiau į kovos su vėžiu grupę. Taip pat aktyviai reiškiausi Chadasoje, Amerikos moterų sionisčių organizacijoje.

Ir dar noriu papasakoti gana mistišką istoriją, kuri, tiesą sakant, labai realistiška ir dokumentiškai patvirtinta.

Kai dar buvau paauglė, mums kažkas pasakė, kad esam kilę iš karališkos šeimos. Mes nuoširdžiai pasijuokėm. Daugelį metų apie tai niekas neužsiminė, laikydami tai puikiu pokštu.

Tačiau po daugelio metų Saros Kultin mama pasakė, kad turėjo kaimyną Drebiną. Ir dar pridūrė: „Aš taip pat pažįstu vieną Drebiną, vedusį Sidny Koen“. Kaimynas paklausė: „O jūs žinote savo pavardės istoriją?“

Ir Sara papasakojo, kad kartą atsitiktinai pamestoje, be irklų, valtyje buvo aptikta vieniša prabangiai apsirengusi moteris. Greta gulėjo brangenybių prikimštas lagaminas. Moteris nekalbėjo jokia kita kalba, tik vokiečių. Išlipusi į krantą, negalėjo susigaudyti, kur esanti ir kas jai atsitiko. Paklausta, kuo vardu, atsakė: „Dreben!“ Tai reiškia – „ten“…

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.