Kauno slemerė – apie tauragiškių išleistą kūrybos žurnalą „Slemas su ragais Nr. 2“

Seniai žinau, kad ne šventieji puodus lipdo. Taip pat žinau, kad salomėjos ir maironiai jau buvo, o visi, kurie bando juos atkartoti, tėra padirbiniai. O juk šitaip norisi šviežienos, kažko dar neištirto, nesukramtyto, per mėsmalę neperleisto, kažko tikro ir su skoniu. Lyg atliepdama į kitokios kūrybos troškulį ir alkį, Renata ima ir sugalvoja išleisti leidinį „Slemas su ragais“.

Na, kad yra toks reiškinys kaip slemas, tai ne vienas girdėjęs. Kas tiksliai tai yra, apibrėžti sunku, juolab, kad pati slemo sąvoka kinta pagal nūdienos tendencijas. Jeigu paprastai išsireiškus – tai absoliuti laisvė kalbėti, išreikšti save nespraudžiant į rėmus. Tiesa, tam tikrų nusistovėjusių taisyklių slemo skaitymuose yra: skaityti tik savo tekstą, skaitymas trunka ne ilgiau kaip tris minutes, negalima naudotis jokiomis kitomis įtaigiomis priemonėmis ir pagalbomis, kaip savo kūno kalba ir balsu.

Dievinantiems praeities poeziją, pelėsius ir kerpes, saulutes ir gėlytes slemas gali nepatikti, nes ryšio su šabloniška ir literatūriškai taisyklingai iščiustyta kūryba čion mažai. Bet užtat kiek laisvės! Gyvename demokratiškoje šalyje, bet sovietinio šleifo slogutis vis dar jaučiamas net ir kūrybos terpėje. O ką daryti, kai netelpi savame kailyje, kai norisi išsakyti tai, ką norisi, o ne tai, ką reikia, kai norisi naikinti normas, peržengti ribas, įveikti baimes arba pasijuokti iš savęs?

Žurnalo pristatymas. Mindaugo Černecko nuotrauka

Hey, žmogau, ateik į slemą, parodyk savo smegenis, išversk save į išorę! Fui fui fui, pasakytų pedantizmo užpildyti literatūriniai snobai. Neskanu, negražu, neestetiška ir netgi neetiška. Keiksmai, menstruacijos, flegmatikai, sliekai, chrushai, mobingas, musės, neatsiprašymai, monstrai, psichiatrinės, bulvių prieskoniai, gėla ir kančia, mechaninės pavarų dėžės, pisliai, kaliošai, bulbos ir t.t. Dieve, dieve ir kas gi čia gali būti gražaus?

Gali, ir dar kaip gali! Pasaulis – gyvas organizmas, alsuojantis, pulsuojantis, mąstantis ir augantis žmonėmis. Nevalia jo sukišti į prezervatyvą – jis bus nevaisingas. Slemas tuo ir žavi, kad yra tikras, nuogas ir labai žemiškas, tai visiems prieinama meno forma, čia nereikia ypatingo išsilavinimo, žinių, rafinuoto skonio ar priklausyti aukštai socialinei klasei, čia nereikia stengtis įtikti tariamai kompetentingai komisijai ar seiliotis norint kažkam padaryti įnormintą įspūdį. Čia nereikia apsimesti ir meluoti, kad kartais įlipi į šūdą ir jis baisiai smirdi, kad dažnai savo noru dėvi kaukę, kad nesiskuti plaukų tam tikrose vietose ar kad dievini kebabus ir picas, nors tai nėra sveika.

Žurnalo pristatymas. Mindaugo Černecko nuotrauka

Slemas yra ta vieta, kur tu nesijauti vienas su savo bardaku galvoje ir daliniesi visais gyvenimo atspindžiais gyvenimiškose patirtyse. Svarbiausia, kad tose patirtyse kiti atranda save ir į tai reaguoja. Tai, ką čia parašiau, yra reakcija į man (vienai iš leidinio autorių) padovanotą kūrybos žurnalą „Slemas su ragais“.

Oi, dar ragus norėčiau paminėt. Renata esti standartų laužytoja, taigi nebūtų ji, jeigu neuždėtų slemui ragų. Tik čia ne apie tuos ragus, kur žmonos vyrams užkabina, o apie tuos gražius ir tvirtus, kuriais Tauragės miesto simbolis pasipuošęs. Aš už kultūros įvairovę ir veržlią jos srovę. Ir už taurius, tvirtus ragus!

Teksto autorė Renata Valatkienė (Varnelė Baltoji)

Žurnalo „Slemas su ragais“ antrąjį numerį galima skaityti internete www.tauragesmuziejus.lt arba įsigyti popierinį leidinį muziejaus administracijoje.