Kelios prisiminimų nuotrupos apie poetą Petrą Tinginį

Šių metų balandį sukanka 75-eri metai, kai Batakiuose gimė poetas, pedagogas, menininkas Petras Tinginys. Pateikiame žiupsnelį jo gero draugo Eugenijaus Šalčio prisiminimų ir Petro Tinginio eilėraščių.

Nuo mokyklos suolo…

Petras Tinginys – geras mano bičiulis nuo studijų laikų, o pažįstamas dar nuo mokyklos suolo. Mes, Vaiguvos mokyklos mokiniai, labai neblogai sportuodavome, tačiau mūsų mokykloje nebuvo sporto salės. O kai gaudavome joje pažaisti, tai bėgiodavom lyg ant sparnų. Keletą kartų važiavome iš Vaiguvos į Batakius, kur mokykla turėjo nedidelę, bet SPORTO salę. Čia ir susipažinau su tvirtu, kresnu, atletišku krepšininku, kuris mane labai „kibiai“ dengė ir daugiau kaip šešių taškų niekada man nepavykdavo pelnyti. Bet tais laikais ir tai jau buvo daug, nes rezultatas kartais tesiekdavo 30–40 taškų. Tas geras žaidėjas (jis – vienas Batakių komandos lyderių) buvo Petras Tinginys. Ši šeima dėl savo darbštumo XX a. antrojoje pusėje Batakiuose buvo labai plačiai buvo žinoma, garsi.

Artimiau su Petru susipažinome, kai abu (net nesitarę ir neįtarę, kad galėsime susitikti) 1969 metais įstojome į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti keistos specialybės – lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos.

Petro Tinginio poezijos rinktinė „Ajerai“. Eugenijaus Šalčio asmeninio albumo nuotrauka

…iki bendrų studijų

Studijų metais labai artimai susidraugavome, dainavome, lankėme krepšinį, kitas sporto šakas mėgome, grojome pučiamųjų instrumentų orkestre institute pas Mečislovą Miknevičių, lankėme mergaičių kambarius, retkarčiais aludes, kalbėjomės apie Lietuvą, apie poeziją. Petras čia buvo labai kategoriškas ir visada kalbėjo tik apie laisvą Lietuvą. O buvo tai 1970, 1971, 1972, 1973 ir t.t. metai. Kalanta susidegino – kiek buvo tada pokalbių ir diskusijų. Dainavome dainų ir šokių ansamblyje „Jovaras“. Dalyvavome visur, kur tik reikėjo. Metus–dvejus gyvenome kartu viename bendrabučio kambaryje.

Baigus du kursus Šiauliuose, mūsų specialybę iškėlė į Klaipėdą, vadinamuosius Klaipėdos muzikos fakultetus (tuomet fakultetą). Tiesa, dar prieš tai Šiauliuose antrame kurse Petras dalyvavo studentų literatūriniame konkurse ir tapo jo laureatu. Tuomet laureatais tapo Alfonsas Eidintas (mano vaikystės bičiulis, klasiokas ir draugas puikus iki šiol, profesorius, ambasadorius, apie 40 knygų autorius ar sudarytojas), berods Danielius Mušinskas, Rolandas Rastauskas ir dar keletas rašytojų ir poetų, kurie vėliau tapo labai žinomi. Tuomet, prisimenu, Petrui sugalvojau slapyvardį, nes kūrinius reikėjo pasirašyti slapyvardžiu, o tikrąją pavardę užklijuotame voke pateikti, kad nekiltų kokių, dabar vadintume, „korupcijų“. Sakau – rašyk Darbštuolis, nes kai atsivers tikrąją pavardę – bus efektas. Ką gi, Petras gavo atskirtą prizą už geriausią slapyvardį.

Petras Tinginys. Eugenijaus Šalčio asmeninio albumo nuotrauka

Į Kretingą ir Vinių

Klaipėdoje Petras pasimokė kartu kelerius metus (mūsų specialybės studijos truko penkerius metus), paskui metė mokslus uostamiestyje (pradėjo dirbti Kretingos profesinėje mokykloje), bet perstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti vien tik lietuvių filologijos, nors muzikai taip pat buvo labai gabus: gerai grojo gitara, trimitu, fortepijonu, dainavo. Turėjo labai ryškų, aukštą tenorą. Duetai su Petru mums skambėdavo labai gražiai. Abu lankėme tuomet Klaipėdos liaudies operą pas Antaną Bajerčių ir Kazimierą Kšaną ir buvome perspektyvūs solistai.

Petras rašė nemažai. Jo kūrybą mielai spausdino studentiška spauda, Klaipėdos, Šiaulių, respublikiniai laikraščiai. Nė vienas studentiškas balius (tada dar buvo baliai – ne tūsai, ne vakarėliai) neapsieidavo be Petro romantiškų, jautrių, lyriškų eilių (dažnai ir be mano parodijų). Petrui buvo įgimtas istorijos, Lietuvos praeities žinojimo troškulys. Čia jis buvo puikus, jautrus, nuoširdus poetas, išmanantis eiliavimo subtilybes, techniką. Jis buvo „pasikaustęs“ teoriškai, o prie įgimtų gabumų tai davė puikų rezultatą. Jo eilėraščiai apie duoną, keptą ant ajerų, apie Herkų Mantą, Apie Danę, Klaipėdą, meilę, tėviškę skamba ausyse ir dabar, studentų buvo labai mėgstami. Rašydavo ir proza. Prisimenu jo apsakymą „Širšės“, išspausdintą Klaipėdos miesto laikraštyje.  Kiek atmenu, buvau parašęs eiliuotą parodiją šiam apsakymui: skaitytojau, tu nepamiršęs apsakymo herojaus mūsų „Širšės“ ir t.t.

Gabus meistras

Petras buvo puikus meistras. Nuostabiai drožinėjo medį. Jo darbų buvo pilna Kretingos profesinėje mokykloje, kur jis dirbo kartu su žmona lituaniste Birute (teko dalyvauti jų vestuvėse). Petras mokėjo visus darbus, pats savo rankomis pasistatė namą Kretingos soduose: mūrijo, tinkavo, medžio darbus darė – viską mokėjo.

Bibliotekininkė Laisvutė Pavalkienė ir Birutė Tinginienė. Eugenijaus Šalčio asmeninio albumo nuotrauka

Kas buvo rašyta…

Prieš 10 metų, kai Petrui būtų suėję 65-eri, publikavau tokias eilutes:

„Eidintų ar Batakių bibliotekoms reikėtų surinkti Petro Tinginio išsibarsčiusias eiles. Jų yra ir pas mane, bet niekaip neprisibaudžiu surankioti, sudėti į vieną krūvą. Rastų draugai Bronius Kalinauskas iš Klaipėdos, Vytautas Nutautas iš Pagynės, Virginijus Čėsna iš Utenos, gal tie patys batakiškiai. Juk čia jie kurdavo dainas apie Batakius, kurios ir dabar skamba. Esu publikavęs keletą straipsnių „Tauragiškių balse“ apie Petro kūrybą, jo asmenybę. Taip pat rašiau rašinį ir jam mirus. Yra spausdinę ir Kretingos laikraščiai mano rašinius.

Dabar, kai sukanka 65 metai (balandžio 12 gimė, mirė 2002 Kretingoje) nuo jo gimimo, reikėtų bent kokį kampelį paskirti Patrui Tinginiui kurioje nors bibliotekoje. Jo eilėraščiai – tikrai ne grafomano, o išnešioti, emocingi, skambūs, jautrūs, be galo lyriški ir labai artimi.

Tam kartui tiek. Būčiau dėkingas aš ir likę minėti kursiokai, jei Petrui atsirastų vietos jo gimtinėje.

Pagarbiai ir viltingai, Eugenijus Šaltis

2016-04-08“

Ir kas padaryta…

Ir kaip buvo džiugu, kad buvau išgirstas, nes darbo ėmėsi Batakių bibliotekininkė Laisvutė Pavalkienė ir Petro žmona, puiki lituanistė Birutė Tinginienė, leidinio projektą finansavimui teikė Tauragės rajono Batakių kaimo bendruomenė „Aukaja“ (projekto vadovė Vida Kasputienė). Leidinį sudarė, tekstus perrašė ir redagavo Laisvutė Pavalkienė ir Birutė Tinginienė. Ir štai Petro 70-mečio proga pasirodė leidykloje „Printėja“ išleista knyga „Ajerai“. Knygoje išspausdinta 30 poeto eilėraščių – nedaug, bet kokie jie visi brandūs, išnešioti, jautrūs, skambūs. Į šios knygos pristatymą Batakiuose prieš penkerius metus atvyko daug batakiškių, klasiokių, studijų laikų draugai iš Utenos, Pagynės, Tauragės, Klaipėdos.

Šiemet, minėdami kraštiečio 75-erių metų jubiliejų, prisiminkime poetą Petrą Tinginį, o geriausias būdas tai padaryti – paskaityti jo eilėraščių. Keletas jų jūsų dėmesiui.

Petro sukurta lėkštė bičiuliui Broniui. Eugenijaus Šalčio asmeninio albumo nuotrauka

AJERAI

Aš sugrįšiu iš miškų, kalnų,
Upių, miestų, saulėtų dirvonų…
Užsikniaubsiu ant tavų delnų,
Kvepiančių namais, medum ir duona…

Pasodink už skobnių, už baltų!
Vakaruos, žiūrėk, žara raudona…
Pirkioj – salsvas kvapas ajerų,
Ant kurių kepta garuoja duona.

Tu atriek man, mama, iš tiesų
Šitos duonos riekę kuo storesnę!
Atsikąsiu kąsnį ajerų –
Saulėtos vaikystės vieną kąsnį…

TĖVYNĖ

Šaltinėlis sraunus plauks,
Apie laimę man pasaką seks.
Gersiu ilgai ir godžiai lašelį dangaus,
Gersiu ir vis neužteks.

Kelias dundės, dulkių kilimą ties.
Geraširdis kaimietis duonele pavaišins,
Gal saulė nešildys, bet švies
Ir už tai nė grašio neims.

Aš čia pat, aš einu į tave.
Aš kitus jau beveik supratau…
O mane ar supras kas kada
Pasiliks aišku tau…

Lapas vėjo pakąstas nukris,
Obuolys nusiris nuo obels…
Aš nebeisiu toliau. Čia sušvis
Mano dienos. Lai ir pabals.

***

Įsmeigiau plūgą į dirvą ir nuėjau
Per platų lauką
Ieškoti nerandamo,
Pasitikti neateinančio.
Kur nuvesi,
Smarkiai aptrintas pasakos kamuoliuk?
Kur sustosiu –
Nematau pusiaukelės
Tarp dienos ir nakties.
Ribos tarp proto ir pažinimo.
Ei, gerokai nuvalkiotas mano minties kamuoliuk,
Į ten, kur nebuvau ir nebūsiu.
Ir kuo einu artyn,
Tuo vis tolyn bėga nuo manęs
Idealo horizontas.
Tik vidury lauko įstrigęs plūgas
Kaip visko pradžia, kaip slenkstis
Tarp ieškojimo ir praradimo…

ŠVENTOJI UGNIS  

Ant piliakalnio žilo ir seno,
Kai danguj suspindės milijardai žvaigždžių,
Mes įpūsime ugnį, kuri dar rusena
Palikta vaidilučių ir krivių senų.

Laužas dega – pagoniška skraistė –
Šildo savo liepsna kaip stiprybės dvasia.
O tenai – vakaruos – dar rusena pašvaistė
Tų dienų, kur negrįš niekada…

Ant piliakalnio, žilo ir seno –
Tu – jauna vaidilutė, aš senas – žynys,
Kurstom aukurą – lai čia rusena
Amžinai, amžinai ši šventoji ugnis.

Skiriu Broniui K.

(knygoje nespausdintas)

Šarmoti rudenys visi krūvon subėgo,
Ant rankų sutūpė lyg paukščiai tyliai.
Ar neatrodo tau, kad plaukuose ne sniegas,
O vyšnių tik baltų pūga pražydo?

Atrodo, neseniai jaunystės labirintuos
Mus suvedė ruduo, daina ir žodis.
Tos dienos netoli. Tik atsigręžk. Jos lyg žibintas,
Lyg švyturys atgal skaidrus kelius parodys.

Lengva greita atsiminimų valtis
Plukdys, linguos prie to jaunystės molo,
Kur lauks tavęs Vytukas, Vytulis, Mundrys ir Šaltis,
O gal ir aš mojuosiu kur iš tolo…

Sugrįžk į šitą uostą rudenį kiekvieną,
Į tą svajų, išdaigų ir susikaupimo šventę,
Akimirksniu pajusi, kad esi ne vienas,
Kad buvo ne tuščiai gyventa.

Lai šis ruduo tau, Branča, širdį saugo
Nuo žemiškų skausmų, nuo pikto vėjo…
Priglusk prie jo lyg prie jaunystės draugo,
Kuris išduoti ir parduoti nemokėjo.

P.S. Čia minimi  Branča – Bronius K., Vytukas – Vytautas N., Vytulis – a. a. Vytautas Š., Mundrys – Virginijus Č. ir E.Šaltis

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.