Laiškas seneliui

Kovo 16-ąją buvo minima Knygnešio diena. 

Laiškas seneliui

Šį laišką autorė skiria savo seneliui knygnešiui Vincui Jonikui (1863 – 1933)

Gerbiamas seneli,

Kreipiuosi į Jus taip todėl, kad niekada nemačiau Jūsų. Kai aš, Jūsų anūkė, atėjau į šį pasaulį, Jūsų jau nebebuvo. Radau tik laidotuvių nuotrauką ir artimųjų prisiminimus. Išaugau Jūsų namuose, vaikščiojau tais pačiais takais ir girdėjau pasakojimus apie Jus ir Jūsų laikmetį. Deja, ir vaikystėje, ir jaunystėje patys sau buvome svarbiausi, rūpėjo savi reikalai, o tolima praeitis – caras, žandarai, rusiškos mokyklos, – atrodė tarsi paskendę laiko miglose.

Ir kaip vėliau tenka dėl to gailėtis bei rinkti tik praeities trupinėlius…

Svarbiausia, žinau, kad Jūs buvote knygnešys. Jūsų vaikystė prabėgo pobaudžiaviniame kaime, kai skurdas, tamsa, prietarai buvo kasdienybė. Bet Jūsų tėvas buvo išprusęs tiems laikams žmogus – siuvėjas, muzikantas. Tai jis išmokė savo vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai, nors tuo metu prasidėjo 4 dešimtmečius trukęs lietuviškos spaudos draudimas, uždarytos lietuviškos mokyklos. O vėliau Jūs pats pramokote skaityti ir susikalbėti rusiškai, lenkiškai, vokiškai, šiek tiek žydiškai.

Žinome, kad sąmoningi, pažangūs krašto žmonės, suprasdami spausdinto žodžio reikšmę tautai, stojo į pavojingą ir sunkų knygnešio kelią. Dabar jau sunku įsivaizduoti, kokių stiprių tėvynės meilės jausmų vedami, dažnai patys vos mokantys rašto jie gabeno iš prūsų maldaknyges, religinio, pasaulietinio, ūkinio turinio knygeles ir platino jas. O ginkluoti caro žandarai tykojo, gaudė, darė kratas, grūdo į kalėjimus, trėmė…

Niekada nepaliausiu stebėtis, kaip Jūs, valstietis su 3 ha žemės, 6 vaikų tėvas, kilote į mūšį už šviesą savo kraštui. Juk visos valstiečio jėgos tais laikais buvo skirtos išgyvenimui, duonos kąsniui užsidirbti. O Jūs buvote kaimo šviesuolis, ilgais rudens ir žiemos vakarais pasakojęs kaimynams apie perskaitytą laikraštį, diskutavęs apie krašto, apylinkės, tikėjimo reikalus. Net klebonas kartą pasikvietęs pasikalbėti, bet neįstengęs įveikti, įspėjo: „Ką žinai – žinok, bet kitiems nepasakok“. Namuose mokėte ne tik savo, bet ir kaimynų vaikus, buvote „daraktorius“. Žandarai apsilankydavo, bet nieko nepešdavo: knygų slėptuvės nesurado, o vaikų nesugaudysi. Bet kartą buvote sučiuptas ant valstybinės sienos su knygomis, o dar vėliau teko 1 metus praleisti Raseinių kalėjime.

Buvote auksarankis, visų galų meistras – konstravote linų plakimo mechanizmą, net ranką susilaužėte bebandydamas, o kaimo moterys atbėgdavo prašyti suverti aštuonianyčius, šešiolikanyčius audinius. Surasdavote laiko net antkapinius paminklus iš cemento nulieti mirusių kaimynų atminimui – akmeniniams paminklams tų laikų valstietis pinigų neturėjo. Senosiose kapinėse šiomis dienomis atradau 9 Jūsų darbo paminklus, vienas jų – ant Jūsų kapo. Kai kuriems šių paminklų jau daugiau nei 100 metų! Todėl, nors ir ateistas, buvote kaimo žmonių gerbiamas ir mylimas. Net į Jūsų laidotuves atvyko neregėtai daug žmonių – sako, nesutilpę net į 24 dvikinkius ilgakripius vežimus.

Slinko metai, buvo atgauta spaudos laisvė. Prasidėjo I pasaulinis karas. Rusijoje – perversmas, komunistų valdžia. Mus pasiekė Jūsų žodžiai – gal komunizmas ir paplis pasaulyje, bet neišvengiamai žlugs, nes prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Po karo apiplėšta, nuskurdinta, draskoma Lietuva… Ir štai atsirado 20 galvotų daugiausia valstietiškos kilmės išsimokslinusių vyrų, kurie sugebėjo atvesti Lietuvą į nepriklausomybę.  Stebuklas įvyko – jų nutarimu mūsų šalis tapo savarankiška valstybe! Net po gero šimtmečio sunku patikėti, kad tai įvyko.

Seneli, Jūs matėte, kaip sunkiai kilo į šviesą, kultūrą, geresnį ekonominį gyvenimą mūsų šalis, dabar tai jau vadinama „aukso amžiumi“.

Bet kiek verkiančių, išvaržytų valstiečių paliko savo namus, vykdami svetur, į nežinomybę…

Jus, kaip apsišvietusį, raštingą žmogų, besikurianti Tauragės valdžia pakvietė būti valsčiaus raštininku. Bet, pamatęs kai kuriuos nešvarius valdančiųjų darbelius, greitai netekote kantrybės. Pasakęs, kad „per daug utėlių į kailinius prilindo“, palikote tarnybą.

Bet, seneli, dar ir dabar visa, kas sukurta, pastatyta „prie Smetonos“, laikome, kad yra kokybiška, moralu, tvirta.

Palikdamas šį pasaulį 1933 m. Jūs nė nenujautėte, kas laukia Lietuvos.

Rusai įvedė savo kariuomenę nesutikę jokio pasipriešinimo ir pradėjo šeimininkauti mūsų žemėje, žudydami, tremdami į Sibirą šviesiausius, pažangiausius mūsų žmones.

Prasidėjo II pasaulinis karas. Nauja okupacija – vokiečių – neišlaisvino Lietuvos. Ir kas prasidėjo mūsų krašte! Vokiečių paskatinti, kai kurie lietuviai šaudė žydus, savo kaimynus, savo bendrapiliečius. Tai sutepė Lietuvą ilgiems metams…

Po Rusijos pergalės kare prasidėjo antroji okupacija, trėmimai, lageriai, kalėjimai. Daug vyrų išėjo į miškus su viltimi, kad okupacija gali būti įveikta. Kiek kraujo, ašarų pralieta… Kiek motinų, radusios miestelių aikštėse pamestus savo vaikų kūnus, turėdavo užgniaužti klyksmą, nes atpažinimas grėsė Sibiru visai šeimai. Kiek išdavysčių, juodo keršto tada pamatė Lietuva! Bet yra ir tie, kurių vardai auksu žiba ir niekada nebus pamiršti.

Kažkada Jūsų pasakyti žodžiai, kad komunizmas pasmerktas žlugimui, buvo mums ir paguoda, ir viltis.

Lietuva 50 metų statė komunizmą…