Lauksargių bažnyčios istorija

Nors autoriaus knyga „Lauksargiai. Mažosios Lietuvos dalis“ išleista visai neseniai – tik 2023 metų spalį, tačiau nuo to laiko pavyko rasti dar nemažai įdomių žinių apie Lauksargių bažnyčią, kurios į šią knygą nepateko. Čia skelbiama gerokai papildyta bažnyčios istorija ir visi faktai, kuriuos iki šiol pavyko rasti.

Pašventinta 1887 metais

Ilgą laiką Lauksargiai priklausė Tilžės apskričiai, savų maldos namų neturėjo, tad iki XIX a. vidurio lauksargiškiai lankė Vilkyškių bažnyčią. 1830–1833 m. nutiesus plentą iš Lauksargių į Tilžę ir pradėjus augti gyvenvietei iškilo būtinybė statyti bažnyčią. 1836 m. sudaromas komitetas savarankiškai parapijai steigti. Sukaupus lėšų 1854 m. nuperkama 11 margų (apie 2,5 ha) žemės kunigo namui statyti. Sklypą bažnyčiai statyti padovanojo Lauksargių dvaro savininkas Johann Samuel Habedanck. 1864 m. įkūrus Lauksargių parapiją, iš pradžių kaip Vilkyškių bažnyčios filiją, atsiunčiamas diakonas Adolfas Ansaitis. Jis glaudėsi laikinuose namuose, kuriuose vykdavo ir pamaldos. Bažnyčios projektavimo ir statybos darbai įstrigo dvidešimčiai metų. Tik 1887 m., kaip užrašyta kertiniame bažnyčios akmenyje, statybos darbai užbaigti ir spalio 6 d. bažnyčia pašventinta.

Iš pagrindinio įėjimo laiptai veda į kūrus, varpų ir vargonų patalpas. Vargonai, pritrūkus lėšų, įsigyti vėliau. Altoriuje buvo „Paskutinės vakarienės“ paveikslas. Evangelikų liuteronų bažnyčia iš raudonų plytų, stačiakampio plano, pagrindiniame fasade – žemesnis prienavis. Kaip būdinga liuteronų maldos namams, interjeras labai santūrus, nors dar ir gerokai nukentėjęs sovietiniu pokariu. Įspūdingai atrodo medinė stogo perdanga. Pirmasis bokštas, kaip ir visa bažnyčia, buvo dengtas čerpėmis.

Lauksargių bažnyčia apie 1900 m. Atviruko fragmentas. Iš: Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas, p. 171

Kaip rašoma 2019 m. pasirodžiusioje Rimanto Gučo knygoje „Lietuvos paminkliniai vargonai: apsauga, priežiūra, restauravimas“, pirmieji Lauksargių bažnyčios vargonai pagaminti 1888 m., tačiau sunaikinti Rusijai puolant miestelį 1914 m. pabaigoje. Gamintojas August Terletzki (1829–1901). Vargondirbystės pagrindų išmoko pas tėvą Joachim, vėliau mokėsi pas Johann Rohn. Apie 1850 m. grįžo pas tėvą, nes gavo rimtų užsakymų. 1857 m. persikėlė į Elbingą, kur kartu su broliu Max įkūrė dirbtuvę ir 15 metų dirbo drauge, įmonė vadinosi „Gebrüder August und Max Terletzki“ arba „Brüder Terletzki“. Sukūrė vargonus Dovilų 1862 m., Saugų 1858 m., Vyžių 1862 m. bažnyčioms. Vėliau, broliui Max persikėlus į Karaliaučių, dirbo vienas, įmonė vadinosi „August Terletzki“. 1892 ar 1893 m. A.Terletzkio įmonėje pradėjo dirbti buvęs jo mokinys Eduard Wittek, kuris po A.Terletzki mirties įmonę perėmė. Nuo to laiko ji vadinosi „Orgelbauanstalt A.Terletzki, Inh. Ed. Wittek, Elbing“ (Gučas R., Lietuvos paminkliniai vargonai: apsauga, priežiūra, restauravimas, Vilnius, 2019, p. 185).

Vargonus pagamino Bruno Goebel

Bažnyčios bokštą 1914 m. rudenį buvo susprogdinusi Rusijos kariuomenė, kuri, kaip minėta, suniokojo ir vargonus, altorių. 1924 m. bokštas atstatytas, tačiau kitoks nei buvo. Senose nuotraukose matome, kad pirmasis bokštas turėjo du šlaitus ir išsikišusį frontoną su dviem dekoratyviniais bokšteliais pačioje viršūnėje, o trikampės formos bokšto centre iš plytų padarytas įdubęs kryžiaus ženklas. Po karo atstatant bokštą langelių poros suprojektuotos arčiau viena kitos, o ant viršaus užkelta bokšto smailė, kuri iš visų keturių pusių apkalta skarda ir reikalavo mažiau priežiūros. Pirmojo pasaulinio karo metu išleista nemažai atvirukų, kuriose matoma apgriauta Lauksargių bažnyčia. Juose matome, kad erdvėje priešais įėjimą karo metu sulaidoti žuvę kariai. Vėliau jie perlaidoti už bažnyčios.

Atstatant bokštą, teko gaminti ir naujus vargonus. Jie pastatyti 1922 m., o gamintojas Bruno Goebel žinomas kaip geras vargonų meistras Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje.

Apie Bruno Goebel (1860-10-06 Landsbergas, Silezija – 1944-10-20 Rapotinas, Sudetai) karjerą žinoma nemažai. Minėto R.Gučo tyrimų duomenimis, gimė jis katalikiškoje iš Bohemijos atkilusioje šeimoje. Nuo 15 metų mokėsi vargondirbystės ir dirbo pas Anton Czopka Rozenberge (Silezija), vėliau – įmonėje „Schlag und Söhne“ Silezijoje. Vėliau pas Johann Heinrich Koulen Strasbūre. J.H.Koulen nuo 1884 m. dirbo pneumatinius vargonus su savos konstrukcijos oro skirstymo dėžėmis. 1886 m. B.Goebel dirbo pas Goll Liucernoje ir Kuhn prie Ciuricho (Šveicarija). Tuo metu susipažino su Andreas ir Gottfried Silbermann vargonais. 1890 m. dirbo pas Steinmeyer Etingene, o nuo 1892 m. – Josef Angster dirbtuvėje Péče (vok. Fünfkirchen, Vengrija) dirbo gamybos vadovu, čia padėjo įdiegti pneumatiką. 1894 m. įsikūrė Rytprūsiuose, Vormedytėje (vok. Wormditt, lenk. Orneta), kur perėmė senų tradicijų Johann Rohn dirbtuvę. Dirbo vien tik pneumatinius vargonus. 1898 m. Bruno perėmė Max Terletzki (1834–1903) dirbtuvę Karaliaučiuje. Ant vargonų vokiškai buvo rašoma Orgelbauanstalt Max Terletzki Nachfolger, Inhaber Bruno Goebel. 1908 m. B.Goebel persikėlė į naujas patalpas Karaliaučiaus priemiestyje Kalthofe ir toliau dirbo vien savo vardu – jo įmonė vadinosi „Orgelbauanstalt Bruno Goebel“. Tai buvo stambi ir aukštos kvalifikacijos įmonė, joje dirbo apie 40 darbuotojų. Per metus pastatydavo keliolika vargonų. Šioje įmonėje buvo dirbamos beveik visos vargonų dalys, tik klaviatūras, liežuvėlinius, o kartais lūpinius vamzdžius pirkdavo iš kitų. Nuo 1932 m. įmonė vadinosi „Bruno Goebel Söhne“. 1944 m. ji buvo subombarduota ir darbą nutraukė. 1898–1944 m. B. Goebel įmonė pastatė apie 300 vargonų, iš jų apie 45 dabartinėje Lietuvos teritorijoje (Gučas R., Lietuvos paminkliniai vargonai: apsauga, priežiūra, restauravimas, Vilnius, 2019, p. 134–135).

Papročiai

Kaip 1997 m. knygoje „Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje“ rašo Albertas Juška, įsikūrus Lauksargių parapijai bendruomenėje buvo 2200 narių, iš jų lietuvininkų – 1600, 1902 m. iš 2070 parapijiečių lietuvininkų buvo 1420. Tarpukario metais parapija mažėjo: 1926 m. parapijiečių buvo 2000, 1936 m. – 1864. Be minėto diakono A.Ansaičio, dirbusio nuo 1864 m. iki 1870 m., ten kunigavo šie dvasininkai: Anton Gustav Liaudien (1871–1876), Julius Theodor Dengel (1877–1878), Emil Alexander Nötzel (1879–1887), August Vangehr (1887–1888), Heinrich Eduard Küsel (1889–1894), Wilhelm Viktor Liaudien (1895–1905), Ernst Albert Paulus Harner (1906–1917), Walter Matt Emil Braun (1918–1921), Jurgis Podžius (Georg Podszius) (1922–1925), Hermannas Sargūnas (1926–1929), Johann Orendt (1930–1935), Walter Grops (1935–1937) ir Ansas Kilius (1937–1944 m.) (Juška A., Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje, Klaipėda, 1997, p. 395–396).

Rusų sugriauta Lauksargių bažnyčia 1915 m. Otto Fülleborn spaustuvė, Tilžė. Tauragės krašto muziejus. TKM F 421

Papročiai aprašyti Lauksargių krašto mokytojo Jono Bickos prisiminimuose. Iki XX a. mokyklose svarbiausiomis laikytos tikybos pamokos. Pamaldumą ugdyti buvo reikalaujama ne tik per tikybos, bet ir per kitas pamokas, todėl, pavyzdžiui, skaitymo knygose buvo gausu medžiagos apie Dievo malonę, dainų rinkiniuose – giesmių. Rytprūsių žmonės buvo labai religingi. Nepasitenkindami tik bažnyčiose girdimais pamokslais, rinkdavosi vieni pas kitus į vadinamuosius surinkimus, kur gabus kalbėtojas, surinkimininkas, sakytojas apsakydavo Dievo žodį. Toks buvo ir Jono Bickos tėvas Martynas.

Kiekvienas vietinis gyventojas vyras turėdavo cilinderį (skrybėlę) ir fraką bei kitų aksesuarų. Jais apsirengdavo per iškilmes, eidami į vestuves ar laidotuves. Turtingieji, o tokių ten buvo nemažai, važiuodavo į bažnyčią arba šiaip į iškilmes ištaigingomis karietomis gražiais arkliais, blizgančiais pakinktais, aprengę kučerį (vežiką) įspūdingais drabužiais. Smulkūs būrai tokio bingtumo (turto) pademonstruoti negalėdavo, tačiau, J.Bickos atsiminimais, pas dažną šišioniškį pasireikšdavo polinkis pabrėžti vokišką išdidumą ir žeminti lietuvių kultūrą (Lukoševičienė B., Mažrimas E., Mockienė I., Mažosios Lietuvos atspindžiai Tauragės krašte. Jonas Bicka, Šiauliai, 2013, p. 35).

Pažymint šeimynines šventes, kitus paminėjimus reikėdavo mokėti bažnyčiai. Už krikštą, santuoką kunigui mokėdavo 3–5 Lt, kalėdojančiam kunigui įpildavo pusę ar net centnerį grūdų, pusę centnerio bulvių, duodavo ir pinigais. Kunigą ar kleboną visada vaišindavo, daugiausia kiaušiniene, arbata. Vargonininkui ir vežėjui stalas būdavo padengtas atskirai. Bažnyčiose pamaldos vyko 10–12 val. – vokiškai, nuo 12 iki 14 val. – lietuviškai (Mažrimas E., Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte. Parubežys, Tauragė, 2014, p. 42). Namas Parko g. 5, buvo pirmoji bažnyčios klebonija.

Kantorius Petras Knispelis

Kitaip nei daugelis Rytų Prūsijos bažnyčių, praūžus Antrajam pasauliniam karui ji liko sveika, bet nusiaubta. Sunaikintas altorius, suolai, vargonai, vidaus interjeras ir bažnyčia paversta arklidėmis. Bendruomenė kantoriaus Pėterio (arba Petro) Knispelio pastangomis atgimė 1947 m. Be jo, pamaldas ten laikė Tauragės parapijos kunigas Jonas Viktoras Kalvanas, kiti dvasininkai. Priimti sovietinės valdžios diktuojamas pastoracinės veiklos sąlygas parapija buvo priversta 1948 m., kai liepos 31 d. ją įregistravo Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga. Tuometinėje jos taryboje buvo Romas Mikutavičius, Eduardas Einikis, Erichas Preikšaitis, Andrius Martinaitis ir kiti. Sunkiomis sąlygomis bendruomenė sugebėjo išlikti, savo maldos namus išsaugoti.

Apie Petrą Knispelį žinome daugiau dėka Mažosios Lietuvos liuteronų kunigų tyrėjo Kęstučio Puloko straipsnio. Gimė 1900 m. kovo 16 d. Jurgio ir Anės (g. Jonušaitytės) Knispelių šeimoje, augo ir mokėsi Tauragėje. 1924 m. liepos 15 d. Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčioje vedė našlę Elzbietą Mikelaitienę (g. Lingaitytę), ilgamečio Batakių evangelikų liuteronų parapijos tarybos pirmininko Juozo Lingaičio seserį. Aktyviai dalyvavo bažnyčios gyvenime. 1941 m. pradžioje iš sovietų okupuotos Lietuvos „repatrijavo“ į Vokietiją.

Po Antrojo pasaulinio karo grįždamas į Lietuvą, Petras Knispelis neišvengė sovietų represijų – pateko „ištyrimui“ į Sibirą. Galiausiai grįžęs į Tauragę, ėmė rūpintis Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčios išsaugojimu.

Gavęs Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigo senjoro Eriko Leijerio (1906–1951) vadovaujamos Konsistorijos įgaliojimus, kantorius P.Knispelis 1947 m. birželio 30 d. iš Tauragės persikraustė į Lauksargius, čia padėjo telkti po karo likusius parapijiečius. Kadangi sovietų nacionalizuotoje klebonijoje valdžia apgyvendino į Klaipėdos kraštą atkeltus naujakurius kolūkiečius, gyventi teko varganame šalia bažnyčios įrengtame būste.

Kantoriaus ir seniūnų Ericho (Jono?) Preikšaičio bei Andriaus Martinaičio atkaklumo dėka susitelkusi Lauksargių evangelikų liuteronų parapija 1947 m. liepos 20 d. atgavo savo bažnyčią, o 1948 m. liepos 31 d. buvo Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos oficialiai įregistruota, žinoma, primetant jai sovietinės valdžios diktuojamas pastoracinės veiklos sąlygas. Norint išlaikyti atgautąją bažnyčią, reikėjo valdžiai mokėti didelius mokesčius. Kantorius Petras Knispelis lankė parapijiečius ir, nepaisydamas sovietinių įstatymų, draudusių tokią veiklą, rinko lėšas bažnyčios išlaikymui. Lauksargių evangelikų liuteronų parapijai savo bažnyčios pastatą pavyko išsaugoti per visą sovietų okupacijos laikotarpį.

Lauksargių bažnyčia 1939 m. balandį. Gobhardt fotoateljė, Įsrutis. Tauragės krašto muziejus. TKM F 438

Anot tyrėjo Kęstučio Puloko, 1948 m. rugsėjo 19 d. oficialiai įregistravus Ramučių (dabar Šilutės r.) evangelikų liuteronų parapiją, iki 1951 m. ją reguliariai lankė kantorius P.Knispelis iš Lauksargių. 1953 m. tapo diakonu, nuo 1957 m. lapkričio 12 d. aptarnavo ir Švėkšnos evangelikų liuteronų parapiją, o nuo 1962 m. rudens – rugpjūčio 9 d. žuvus kunigui Arvydui Briedžiui (1907–1962) – dar ir Skirsnemunės-Žvyrių evangelikų liuteronų parapiją. Iki 1964 m. Petras Knispelis įšventintas kunigu diakonu. 1967 m. rugpjūčio 27 d., švenčiant Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčios 100 metų jubiliejų, kunigas senjoras Vilhelmas Žanas Burkevičius (1885–1971), dalyvaujant kunigams Jonui Kalvanui (1914–1995) ir Jonui Armonaičiui (1929–1990), ordinavo Petrą Knispelį kunigu. 1970 m. rugpjūčio 23 d. Tauragėje įvykusiame antrajame pokariniame Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Sinode kunigas išrinktas Konsistorijos revizijos komisijos pirmininku, 1976 m. birželio 20 d. LELB III Sinode perrinktas antrai kadencijai.

Aktyvią dvasinę tarnystę kunigas Petras Knispelis vykdė iki 1987 m., kol leido sveikata. Sulaukęs devyniasdešimties, mirė 1990 m. liepos 19 d. Lauksargiuose. Palaidotas Tauragės evangelikų liuteronų Joniškės kapinėse šalia žmonos Elzbietos Knispelienės.

Jei kas domėtųsi giliau, keletas nuotraukų iš kunigo gyvenimo saugoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje. Iš šio laikmečio Tauragės krašto muziejuje saugomas altoriuje kabėjęs nukryžiuotojo paveikslas, vėliau ilgus metus bažnyčioje laikytas nepalankiomis sąlygomis. Kunigas Edikas Šulčas paveikslą muziejui perdavė 2017 m. Apvalytas ir sutvarkytas dabar jis saugiai stovi muziejaus fonduose (inv. Nr. D 17).

Suremontuota iš pagrindų

Ilgus metus bažnyčios raštvede dirbo lauksargiškė Lena Mančaitė-Klėtkienė. Po Nepriklausomybės atkūrimo kunigavo Ridas Tamulis. Dabar ten pamaldas laiko kunigas Edikas Šulcas, o parapijiečių priskaičiuojama apie 160. 2014–2022 m. bažnyčia iš pagrindų suremontuota. Martyno Jankaus muziejaus rūpesčiu 2019 m. sukurtas bažnyčios virtualus trimatis modelis (autorius Aurimas Širvys).

Rytų Prūsijoje precizinės niveliacijos matavimai buvo vykdomi kas keletą kilometrų įvairiose vietose padarius stacionarių reperių. Jie metalinių kaiščių pavidalu buvo sukalami į akmeninius pakelės stulpelius, mūrinių bažnyčių sienas, kai kurių valstybinių pastatų sienas (mokyklas, kelių prižiūrėtojų namus). Šalia Mikytų–Nemirsetos kelio buvo padaryta apie 100, o šalia Tilžės–Lauksargių plento – 16 reperių. Vienas jų išliko ant kairiosios Lauksargių bažnyčios sienos. Jų pastatų sienose, tiltuose ir pralaidose buvo Verdainėje, Vyžiuose, Saugose (išliko), Priekulėje, Klaipėdos Šv. Jono bažnyčioje ir kitur.

Už bažnyčios palaidoti Pirmojo pasaulinio karo 1914–1915 m. žuvę Vokietijos ir Rusijos kariai bei pastatyti standartiniai betoniniai kryžiai su įrašais. Kapinėms buvo paskirtas stačiakampio plano plotas. Jo trijose kraštinėse tvarkingai išrikiuotos kareiviškų kryžių eilės, šiaurrytinė kraštinė (vartai nuo bažnyčios šventoriaus pusės) liko tuščia. Iš viso yra 33 antkapiniai kryžiai su įrašais. 2004 m. kapines sutvarkė Vokietijos rezervo kariai, pastatę ir medinį kryžių.

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.