Maras Rytų Prūsijoje ir Tilžėje

Dalintis:

Šiandien, kai Lietuva išgyvena labai sudėtingą savo ilgaamžės istorijos laikotarpį, kai COVID-19 išbando žmonių ir ištisų valstybių pasirengimą tokiems kataklizmams, ne vienam gali susidaryti įspūdis, kad kraštas iki šiol nieko panašaus nėra matęs. Tačiau turėtume neužmiršti, kad nuo XV iki XVIII amžiaus Lietuvoje kilo net 22 epidemijos. Jos ištikdavo gana reguliariai, maždaug kas septynerius–aštuonerius metus. Bene daugiausiai aukų Tauragės regione nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 metų ligos protrūkis, visiškai pasibaigęs tik 1717-aisiais.

Tačiau šį kartą noriu plačiau pažvelgti į visai netolimą nuo Tauragės Rytų Prūsiją, į Tilžę, Karaliaučių, kitas to unikalaus krašto vietoves. Rytprūsiams istorija nepagailėjo skaudžių akimirkų, epidemijos keitė viena kitą – maro, šiltinės, dizenterijos. Kaip tada, prieš keletą šimtų metų, su šiais reiškiniais buvo kovojama, ko iš tų skaudžių įvykių galėtume pasimokyti šiandien?

Maudynių nameliai

Deja, viduramžių Europoje higienai ir sanitarijai skirta ne per daugiausiai dėmesio. Nuolatiniai miestų palydovai buvo baisus dvokas, nešvarumų upės ir nuolatinės epidemijos, pražudydavusios milijonus žmonių įvairiose šalyse.

Sanitarinio švietimo tėvyne galima laikyti senovės Egiptą, kurio gyventojai rūpinosi ne vien savo išore, bet ir sveikata. Higienos taisyklių laikymasis buvo privalomas visiems senovės Egipto gyventojams. Vandenį jie gėrė tik iš varinių indų, dėvėjo šviežiai išskalbtus drobinius drabužius, kirposi plaukus ir kad neatsirastų utėlių, nešiojo perukus. Kaip dabar sakytume, praustis po dušu buvo privaloma du kartus per dieną – ryte ir vakare.

Antikos pasaulis iškėlė higienos procedūras kaip vieną pagrindinių malonumų, pakanka prisiminti žymiąsias Romos termas. Iki krikščionybės įsigalėjimo Romoje veikė daugiau nei tūkstantis pirčių. Jei XV–XVI amžiais turtingi miestelėnai prausėsi bent kartą per mėnesį, tai XVII–XVIII amžiais praustis nustojo visai. Tiesa, kartais tekdavo pasinaudoti vonia, tačiau tik gydymo tikslais. Procedūrai ruošdavosi kruopščiai ir išvakarėse būtinai statydavo klizmą. Ispanijos karalienė Izabelė I Kastilietė (XV amžiaus pabaiga) prisipažino, kad per visą savo gyvenimą prausėsi vos du kartus – gimimo dieną ir per vestuves. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV taip pat prausėsi tik du kartus gyvenime, ir tai tik gydytojų lieptas. Prausimasis monarchui įvarė tokį siaubą, kad jis prisiekė daugiau niekada neužsiimti vandens procedūromis. Rusijos pasiuntiniai, apsilankę Liudviko XIV rūmuose, rašė, kad jo didenybė „smirda kaip žvėris“. O štai rusai visoje Europoje buvo laikomi ištvirkėliais dėl to, kad vaikščiojo į pirtį kartą per mėnesį ir dažniau…

Švarinimosi ar prausimosi vietų lankymą bažnyčia laikė nuodėme, teigdama, kad prausdamasis žmogus nuplauna šventą vandenį, kuriuo buvo pakrikštytas. Į higieną ir kūno švarą tada žiūrėta su panieka. Viename XV amžiaus medicinos traktate apskritai nerekomenduota praustis: „Vandens vonios sušildo kūną, bet silpnina organizmą ir plečia poras. Todėl tai gali sukelti įvairias ligas ar net mirtį“.

Pavyzdžiui, per pirmąją maro epidemiją Rytų Prūsijoje (1312–1313) populiariausiu gydymo metodu laikyti atgaila už padarytas nuodėmes ir atvirų ligos pažeistų vietų prideginimas įkaitinta geležimi. Kaip vienas šventumo požymių vertinta prievolė būti nešvariam ir turėti „Dievo perlų“. Taip švelniai europiečiai vadino utėles, negailestingai siurbdavusias žmonių kraują.

Maudymosi nameliai Nemune prie Tilžės. Kaskad.tv iliustracija

Maudyklos Europoje didesnio populiarumo sulaukė tik XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje. Būtent tada, XIX amžiaus viduryje, jos atsirado ir Tilžėje. Tai buvo nedidelės dengtos medinės būdelės, pastatytos Memelio (Nemuno) upėje. Žvelgiant šiandienos akimis, jos kažkiek priminė šiandienines persirengimo kabinas.

Iki tol, kol 1907 metais buvo pastatytas garsusis Karalienės Luizos tiltas, bemaž toje pat vietoje buvo perkėla su pasisukančia konstrukcija. Būtent prie jos ir pristatytos dvi maudyklos. Viena buvo skirta moterims, kita – vyrams. Kartu maudytis neleista. Tilžės gyventojai ateidavo ilsėtis ir praustis kasdieniais drabužiais, „Upės namelyje“ persirengdavo ir puldavo į vėsų upės vandenį.

Kai kurie tilžiškiai čia lankėsi ne vien tik norėdami nusiprausti. Galima buvo tiesiog pačioje būdelėje pasinerti į vandenį arba išorinėje pusėje, ramiai atsisėdus, pamerkti kojas į sraunų Nemuno vandenį ir pamedituoti.

Beje, tuo laiku Tilžėje jau veikė vandentiekis ir miesto kanalizacijos sistema. Naujuose statomuose namuose įrengiami vonių kambariai su masyviomis ketaus voniomis. Tai dar ir šiandien galima išvysti kai kuriuose išlikusiuose tarpukariu statytuose miesto namuose.

Tačiau tai buvo gerokai vėliau. Prieš 600 metų apie panašius dalykus niekas nė nesvajojo. Priešingai – elementarių sanitarijos priemonių nepaisymas vis nešė ir nešė žmonėms dangaus ir dievų prakeiksmus. Daug kartų nuo jų kentėjo Rytų Prūsija ir Tilžės miestas.

Maras

Pirmą kartą maras ir badas užgriuvo Teutonų ordiną 1237 metais, kai jis tik įsiveržė į prūsų žemes. O pirmosios žinios apie maro epidemiją Rytų Prūsijoje siekia 1312–1313 metus – pirmiausia kaip liga, vėliau sukėlusi grandiozinį nederlių ir triuškinantį badą. 1352-aisiais „juodoji mirtis“ per keturis mėnesius nusinešė 5078 Karaliaučiaus gyventojų gyvybes. Dar kartą epidemija apie save priminė 1427 metais. Tada vėlgi kilo sausra, gavusi „didžiosios sausros“ vardą – nuo Velykų iki rugpjūčio Rytų Prūsijoje neiškrito nė lašo lietaus. Deja, labiausiai paplitęs kovos su šia liga metodas tuo laiku buvo maldos ir atgailavimas už padarytas nuodėmes…

„Juodoji mirtis“ į Rytų Prūsiją sugrįžo dar 1502 ir 1568 metais, o 1620–1621 metais nusinešė apie 15 tūkstančių žmonių gyvybes. Kitos, 1577, 1580, 1639, 1653 ir 1667 metų, epidemijos, apie kurias kaip apie „epideminius susirgimus“ kalba Rytų Prūsijos kronikos, greičiausiai irgi buvo susijusios su baisiosios ligos paplitimu.

Pandemijai išsekus, Teutonų ordinas mielai priiminėjo gausius lietuvių būrius, ieškojusius Rytprūsiuose skalsesnės duonos. Daug jų kūrėsi tarp Tilžės ir Ragainės.

1529 metais 25 tūkstančiai Rytų Prūsijos gyventojų mirė nuo „angliškosios ligos“. Dabar ši liga žinoma kaip rachitas. Skirtingai nuo maro, kuris plinta oro lašeliniu, bakteriniu būdu, pagrindinė rachito priežastis – vitamino D trūkumas.

Tipinė maro gydytojo apranga. XVII amžius, Paulus Furst raižinys. Wikipedia.org iliustracija

Rytų Prūsijos kronikoje neminima apie kokią nors šios ligos epidemiją krašte. Tiesiog lieka spėlioti, kad tais metais vietos gyventojai blogai maitinosi ir jiems paprasčiausiai labai trūko saulės…

„Mirties šokis“

1549 metais Karaliaučiuje maras apsireiškė vėl. Jau veikė griežti karantino apribojimai, buvo uždrausti masiniai susibūrimai, o visi pasveikusieji privalėjo nešioti specialų ženklą. Vis dėlto maras plito ir 1550 metų vasarą pasiekė Tilžę bei Memelį (Klaipėdą).

Po šešerių metų, 1556-aisiais, maras sugrįžo į Tilžę ir Ragainę, nuplasnodamas iki Dancigo (Gdansko) bei Elbingo (miestas-apskritis šiaurės Lenkijoje).

XVII amžiaus pradžioje Rytų Prūsiją gerokai sukrėtė choleros epidemija, tačiau šį kartą liga atėjo, priešingai, iš Dancigo.

Epidemija, nušlavusi trečdalį Rytų Prūsijos

1709–1710 metų maro epidemija, palietusi daugelį Centrinės ir Rytų Europos miestų, tapo pačia skaudžiausia ir Rytų Prūsijai. 1709 metų pradžioje ji pasiekė prūsiškąsias Baltijos jūros pakrantes ir per Dancigo jūreivius rugpjūčio mėnesį pateko į Karaliaučių. Tada mirė trečdalis šio krašto gyventojų – 235 257.  Viskas prasidėjo Hohenštaino (dab. Lenkijos Olsztyneko) mieste. Nuo 1700 metų Abiejų Tautų Respubliką niokojo Šiaurės karas, o 1706–1707 metais Prūsijoje užderėjo labai skurdūs derliai. Vėliau žiema visai sunaikino pasėlius – žmonės pradėjo badauti ir valgyti kas įmanoma, net šunis ir kates. Prasidėjo ligos ir mirtys. Fiziškai nusilpę žmonės nepajėgė priešintis epidemijai.

Jokios apsaugos priemonės nepadėjo. Ne vienas mėgino bėgti iš Karaliaučiaus, bet karaliaus Frydricho I įsakymu miestas buvo apsuptas dvigubu apsaugos žiedu. Pažeidusieji draudimą bausti vietoje. Mirusiųjų kūnų surinkti nebuvo kam, jie gulėjo tiesiog gatvėse. Maisto produktų niekas nevežė. Tik kai kurie valstiečiai ryždavosi prekiauti prie kartuvių ar greta duobių, į kurias suversdavo nubaustuosius.

Iš Karaliaučiaus sanitarinės kolegijos 1709 metų lapkričio 19 dienos ataskaitos: „Žmonės krenta nelyginant lapai nuo medžių rudenį, miršta kaip musės šalčiams artinantis iš bado ir išgąsčio. Kone kasdien ateina žinių apie žindomus kūdikius, kurie bejėgiai guli užkrėstuose namuose, kamuojasi neprižiūrimi ir žūsta. Dvasininkai irgi pasakoja, kad šiomis dienomis jau tik jėga pavyko kai kuriems žmonėms iš rankų ištraukti virvę ar peilį“.

Prūsijos sosto įpėdinis Frydrichas II 1739 metais iš Įsrutės rašė Volterui į Prancūziją, kad maro epidemijos metu Rytų Prūsijoje žuvo daugiau kaip 300 tūkstančių žmonių, be gyventojų liko 12–15 miestų, 400–500 kaimų, kad „derlinga ir žydinti provincija virto baisiausia dykyne“.

Karantinas atšauktas 1709 metų gruodžio mėnesį, kai Frydrichą I pasiekė gandai apie Karaliaučiuje rengiamas riaušes.

Lankėsi caras

„Tauragės kurjeris“ rašė, bet manau, neprošal dar kartą priminti, kad jeigu ne ši baisioji epidemija, Tauragė gal niekada nebūtų išvydusi Rusijos caro, pirmojo Rusijos imperatoriaus Petro I Didžiojo.

Kaip žinia, 1709 metų spalio 15-ąją jis antrą kartą atvyko į Prūsiją. Būtent dėl Karaliaučiuje siautusio maro karalius Frydrichas I oficialius susitikimus perkėlė į Marienverdeną.

Spalio 30-ąją caras atvyko į Ragnitą (Ragainę), o kitą dieną jį prisivijo likusi palydos dalis. Išaiškėjo, kad maras apėmęs ne tik Kenigsbergą, bet ir Memelio (Klaipėda) apylinkes, kur jau buvo nusiųstas „transportas“. Todėl caro nurodymu jo ir palydos karietos iš Ragainės „turėjo būti pristatytos į Tauroggeno miestelį“. Čia jos atvyko ir lapkričio 1-ąją Rusijos delegacija su caru priekyje išvyko iš Ragainės į Tauragę ir tolyn į Maskvą.

Rytojaus dieną kavalkada apsistojo Batakiuose ir po nakvynės pajudėjo pirmyn.

Lietuvius varė iš namų

1710 metų viduryje marui visiškai nuslopus, paaiškėjo, kad mirė per 9500 miestiečių – apie ketvirtadalį to meto Karaliaučiaus gyventojų. Vos už 30 kilometrų nuo Tauragės esanti Tilžė nukentėjo dar labiau.

Nežiūrint visų apsaugos priemonių, sanitarinių užkardų ir draudimų, 1709 metų rugsėjo mėnesį maras apsireiškė ir čia. Dvejus metus jis siautė mieste ir nusinešė trečdalio tilžiškių gyvybes.  Tiksliai žinoma, kad nuo 1710-ųjų sausio 1-osios iki lapkričio 30-osios palaidoti 1145 žmonės, o Tilžės apylinkėse vien per savaitę nuo rugsėjo 25-osios iki spalio 1-osios – 754 mirusieji. Visos gydytojų pastangos ir sanitarinės priemonės nedavė jokių rezultatų, infekcija pradėjo slopti tik 1710-ųjų spalį.

Dėl šios nelaimės miesto ekonomika buvo visiškai sunaikinta, nutrūko susisiekimas su kitomis vietovėmis. Tuščios stovėjo dauguma sodybų, fermų ir kaimų, likusiųjų vietos gyventojų išplėšti namai be langų, durų ir stogų. Neužsėti laukai, didžiulėmis gaujomis klajojantys nieko nesibaiminantys vilkai…

Ši maro epidemija tapo paskutine, bet baisiausia „juodosios mirties“ banga. Žmonės mirė per keletą dienų po užsikrėtimo ir ne vien nuo pačios infekcijos, bet ir nuo bado bei kitų maro sukeltų susirgimų. Atskiri miestai ir rajonai epidemiją jautė vos vienerius metus, tuo metu kitose vietose maro priepuoliai vis kartojosi keletą metų. Iš viso baisiosios ligos aukomis tapo 240 tūkstančių Rytų Prūsijos gyventojų.

1714 metais labiausiai nuo maro nukentėjusius Prūsijos rajonus, tarp jų Tilžę, aplankė Prūsijos karalius Frydrichas I. Ištuštėjusiose žemėse pradėjo kurtis kitų Europos šalių amatininkai ir valstiečiai, kuriems suteikta privilegija nemokėti nuomos mokesčių. Tilžė ir aplinkiniai rajonai tapo Zalcburgo, Šveicarijos, Nyderlandų protestantų naująja tėvyne. Miesto karinį dalinį 1716 metais sustiprino Saksonijos raiteliai, kurie sudarė vėliau užgimusio dragūnų pulko pagrindą. Siekdama suaktyvinti ištuštėjusių sodybų ir žemių apgyvendinimą, Prūsijos Vyriausybė 1718 metų patentu suteikė atsikėlėliams dar didesnes privilegijas – kiekvienas atvykėlis turėjo gauti du ūbus žemės (ūbą sudarė 30–60 margų, apie 17 hektarų).

„<…> Jiems ūkius, kuriuos buvo lig tol turėję, paliko kaip nuosavybę. Ir jie galėjo, karališkoms kamaroms sutikimą davus, savo ūkius parduoti. Neturtingiems – iš valdžios iždo pažadėta duoti pinigų įsigyti gyvuliams, paukščiams, sėklai, duoniniams javams, padargams. Savo lėšomis persikėlę ir įsikūrę žmonės gavo – devynerius, o vargingieji – dvejus laisvus metus nuo činčo, lažo, apskritai nuo visų prievolių atleidžiami. Tuomet mirusių dėl maro lietuvių ūkiai jau buvo apgyvendinti atvykėlių valstiečių, amatininkų, smulkių smuklininkų. Naujų sodybų pastatyta nedaug. Dėl to naujieji gyventojai – zalcburgiečiai apsigyveno palapinėse, o žiemai buvo perkelti į lietuvių gyvenamuosius namus. Lietuviai buvo įpareigoti maitinti šią daugiatūkstantinę minią. Kai kuriuose jų apsigyveno po tris–penkias zalcburgiečių šeimas. 1732 metų vasarą imta šalinti lietuvių baudžiauninkus iš ūkių, jie perkeliami į bežemių sluoksnį. Atvykėliai įkurdinami lietuvių sodybose ir įdirbtose žemėse. Teisinis šio prievartinio lietuvių iškeldinimo pagrindas buvo 1732 metų liepos 13 dienos karaliaus įsakas dėl visų valstybinių baudžiauninkų ūkių patikrinimo. Jame rašoma: „Blogus lietuvių ūkininkus varykite iš ūkių, o jų vietoje apgyvendinkite zalcburgiečius. Iškeltuosius valstiečius panaudokite darbui daržuose ir kaimuose kaip tarnus arba išdalykite kilmingiesiems, kurie pageidaus įsigyti šeimynykščių. Bet būtina sekti, kad jie nepaspruktų arba neišsikraustytų į kitą kraštą“.

Cholera, šiltinė ir dizenterija

Po kurio laiko marą pakeitė cholera. Remiantis oficialia informacija, iki XIX amžiaus ši liga labiausiai reiškėsi Vidurinėje Azijoje. Gi pirmoji choleros epidemija Rytų Prūsijoje pasirodė 1794–1795 metais.

Nuo šiltinės ir dizenterijos Rytų Prūsijoje 1807 metais mirė apie 10 tūkstančių žmonių. Tačiau tai neturėtų stebinti, nes tuo metu čia vyko kovos su Napoleono armija.

Pagrindinėmis šiltinės sukėlėjų pernešėjomis, kaip žinia, yra utėlės. Ši liga neretai nulemdavo vieno ar kito mūšio baigtį. Kareiviai gyveno apkasuose. Šalčiai, tankus žmonių susitelkimas, higienos nebuvimas – visa tai sudarė idealias sąlygas utėlėms daugintis ir vėliau platinti pavojingą susirgimą.

Kai dėl dizenterijos, visiems žinoma, kad ją perduoda tik žmogus per fekalijų užterštą maistą, vandenį ir asmeninius kontaktus. Dizenterija kitaip dar vadinama „nešvarių rankų liga“. Bet karo sąlygomis higiena rūpintis pavyksta toli gražu ne visada.   

Antroji choleros pandemijos banga neaplenkė Europos „ramybės salelės“, kaip tada vadinta Rytų Prūsija. 1831 metais ja užsikrėtė 2220 žmonių, mirė 1327.

1848, 1855, 1857 ir 1873 metais epidemijos pasikartojo. Istorija atskirai išskiria 1866 metus, kai choleros bacilą pasigavo 3976 žmonės, o mirė 2671. 1871-aisiais cholera Rytų Prūsijoje pasiglemžė 1790 žmonių gyvybių. Lieka tik priminti, kad tuo laiku provincija kentė dar ir nuo raupų, bet šaltiniai kalba tik apie 771 atvejį ir nieko nemini apie mirusiuosius.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

3 komentarai

  1. ka ca pai iki Lietuviu atejimo i moskva nesiprause visiskai ir net stebejosi (tiksliau net tyciojosi) kad kunigaikstiene Vytauto dukra Ona prausesi bent karta i savaite..o dabar taip vadinama rusiska sauna yra isties Lietuviska pirtis kuria tik petras 1 pasigrobe is Lietuviu 1722 metais kazkur ir uzdraude visose okupuotose Lietuvos-Rusios zemese zmonems tureti pirtis ir net baude mirties bausmemis su pirciu sudeginimu ar issiusdavo i sibira visam laikui

  2. “Pandemijai išsekus, Teutonų ordinas mielai priiminėjo gausius lietuvių būrius, ieškojusius Rytprūsiuose skalsesnės duonos. Daug jų kūrėsi tarp Tilžės ir Ragainės.” nekliedek taip stipriai, nes net sutartys buvo perbegeliams grazinti ir NE VIENAS LIETUVIS NEISIKURE PRUSIJOJE, JIE TEN GYVENO DAR IKI KRYZIUOCIU ATEJIMO

  3. “Tada mirė trečdalis šio krašto gyventojų – 235 257” JU PACIU RASYMAIS TO METO VIRS 300 000 IR NEVADINK TAI RYTPRUSIAIS NES TOKIE ATSIRADO TIK 1772 METAIS, o tada buvo apie 50 000 km2 ploto Prusijos Kunigaikstyste veliau prijungta 1701 metais prie Berlyno-Branderburgo