Moteris, kurios užrašyti žodžiai gieda

Kalbėki nesustodama,
kalbėki ir kalbėki –
pragysta žodžiai
Tavo lūpose!
Kiekvienas žodis –
gurkšnis iš šaltinio,
sužvilgusi rytinio graudulio rasa.
(B.Žilienė „Kai žodžiai gieda“)

Pirmoji šio rašinio herojės frazė: „Nesu linkusi vis grįžti į būtąjį laiką, tad ši užduotis atsakinėti į klausimus ne iš lengvųjų“. Bet tie žodžiai, pasirodo, nėra gryna tiesa. Bronislava Žilienė leidosi į prisiminimus, o jų klausytis buvo labai įdomu. Sklandus ir ritmiškas, inteligencija ir romantika persunktas, gal kiek nostalgiškas pasakojimas, kaip ir jos eilėraščiai, vertė klausytis ir gėrėtis sklandžia, vaizdinga kalba, pasakotojos talentu.

– Neprisimenu, kada išmokau skaityti, tik žinau, kad žiemos vakarais garsiai skaitydavau Žemaitės, Lazdynų Pelėdos apsakymus visiems šeimos nariams darbuojantis. Knygų namuose visada būdavo. Dvi seserys lankė mokyklą, o aš buvau jauniausia ir kažkaip su jomis mokiausi kartu. Labai patikdavo! – sako Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narė, poetė, pedagogė, poezijos knygų „Dovanos“ (2013) ir „Kada žodžiai gieda“ (2017) autorė Bronislava Žilienė.

„Tauro ragui“ – kūrėjos pasakojimas.

Pirmoji knyga

Gerai prisimenu, kaip įsigijau savo pirmąją knygą – mokydamasi Nemakščių vidurinės mokyklos antroje klasėje pamačiau mokytojos rankose Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų knygą ,,Stovi pasakų namelis“. Klausiu, kiek kainuoja – 10 rublių! Grįžau namo visą kelią galvodama, kaip tėvelio paprašyti pinigų, buvo 1955 metai, su pinigais buvo striuka. Išdrįsau, suprato, kad tos knygos man labai reikia. Skaičiau ir skaičiau, mokėjau viską mintinai, bet knygos nepaleidau iš rankų. Gaila, neprisimenu, kas tą leidimą iliustravo, nes piešiniai buvo įspūdingi (pirmąjį leidinį iliustravo  dailininkė Albina Makūnaitė, vėliau buvo ir kitų iliustratorių, – red.). Tą knygą skaitė ir mano dukros, kol fiziškai ,,pribaigė“. Gal nuo tada ir įstrigo žodžių rimavimas, nes rašant vis iššoka būtent tokie žodžiai.

Vaikystė ant Balčios kranto

Matėme, kaip pievos gaubiasi pirma žole,
Balčios lankos virsta žydinčiais gėlynais,
kaip geltonai dega drebulės miške –
saulė ugnį įžiebia rytais, o vakare gesina.
(„Dienų takelis“)

Vaikystė prabėgo kaime, ant Balčios kranto (Balčia – upelis Raseinių rajono pakraštyje, Šešuvies intakas, – red.), ypač gražioje vietoje. Užtekdavo ir darbelių, ir žaidimų. Žinojom visus žemuogynus, avietynus, lėkdavom grybauti, maudytis. Neatsilikdavau nuo vyresniųjų, nors kartais ir ne itin norėdavo vestis kartu. Tik kai jau dainuodavo, tai buvau noriai priimama.

Labai norėjau visko mokytis – į mokyklą trys kilometrai. Kol nueini – gerokai išsibudini, ypač žiemą. Po pamokų repeticijos: choro, šokių, dramos būrelių, na, ir raiškiojo skaitymo. Pareini vakarop alkana, pavargusi, bet laiminga. O per visus renginius visada deklamuodavau, ir vis poeziją, dalyvaudavau rajono konkursuose, tebėra apdovanojimai, raštai. Gal tada ir atėjo tikra poezija į širdį? Ir jau tikrai turėjau didžiulę ir aistringą priklausomybę – skaityti. Perversdavau poezijos knygas, ieškodama tinkamų eilėraščių, nuvykusi į moksleivių dainų šventę 1964 m. su šokėjų kolektyvu, pirmiausia nulėkiau į knygyną, nusipirkau už visus turimus pinigus S.Nėries dvitomį. Vis pasirodydavo jaunųjų poetų rinkinukai – mažutės kelios knygos viename įdėkle – atėjo V.Spudas. Ir visam gyvenimui įstrigo Just. Marcinkevičiaus eilės.

Vyresnėse klasėse pradėjo ryškėti mėgstamiausi dalykai – lietuvių kalba, literatūra, istorija, geografija, algebros, fizikos uždavinių sprendimas. Paskelbdavo mokytoja rašinių temas – visada rinkdavausi vadinamąją laisvą temą. Parašau, vos spėju per dvi pamokas, tada parašau planą (toks reikalavimas) ir taip gaila, kad reikia sustoti rašius. Manau, turėjau gerus mokytojus, leisdavo improvizuoti ir negailėdavo pagyrų.

– Tai gal jūs Nemakščiuose susitikote su lituaniste mokytoja, jūsų knygos „Kai žodžiai gieda“ redaktore Živile Lembutiene? – klausiu.

Su garsia ir talentinga mokytoja Živile Lembutiene mokykloje nesusitikome, ji atvyko dirbti man jau baigus vidurinę. Susipažinome mano knygos ,,Dovanos“ pristatyme Nemakščiuose, ji ir pristatė ją kartu su knygos redaktoriumi, kraštiečiu, poetu, prozininku, Seimo nariu, Telšių laikraščio ,,Kalvotoji Žemaitija“ redaktoriumi Algirdu Dačkevičiumi. Su mokytoja Živile išsyk radome vieną kalbą, bendraujame, ji redagavo mano antrą poezijos knygą „Kai žodžiai gieda“ .

Tauragės literatų klubo viešnagė gimtuosiuose Bronislavos Žilienės Nemakščiuose. „Žingsnių“ archyvo nuotrauka

Pedagoginės studijos. Eilėraščiai autobusų stotelėje

Gyvenimas keliauja
tiesėmis, spiralėmis ar kreivėmis
ir kiekvienam,
naujai atėjusiam,
dalina laiką.
Nėra labai dosnus.
Atplėšęs,
dantimis ir rankomis laikai
tau skirtą gabalą.
Tiki – turėtų jo ilgam užtekti!
(„Iliuzija“)

Studijų metais Šiauliuose (ikimokyklinio auklėjimo pedagogikos ir psichologijos specialybė, – red.) džiaugiausi lietuvių kalbos disciplinų gausa, muzikos, dailės, teatrinio meno, fizinio lavinimo, medicinos, psichologijos, pedagogikos, filosofijos žiniomis. Buvo daug puikių dėstytojų, reikėjo tik spėti tas žinias semti. Didžiuojuosi ir iki šiol saugau mūsų grupės kuratoriaus profesoriaus Aloyzo Toleikio dovanotą meno albumą su užrašu ,,Auksinės sesijos proga“.

Tuo metu rašiau eilėraščius, tik atrodė jie man tokie prasti prieš ten studijuojančių lituanistų kūrybą, kad jie niekaip neįkalbino dalyvauti literatų klubo veikloje. Be to, turėjau susidariusi tikro poeto vaizdą – tai buvo mūsų mokyklą ankstėliau baigęs poetas Algirdas Verba. Sekmadienio vakarais, visiems studentams laukiant autobusų į Kauną, Vilnių, mokinukams, susirinkusiems į šokius, autobusų stotelėje Nemakščiuose pasirodydavo Algirdas. Visi žinojom, kad prasidės poezijos skaitymas. Jis mėgdavo deklamuoti gražiu, aistringu, žemu balsu. Pradėdavo nuo Sergejaus Jesenino (visada originalo kalba, visada mintinai), paskui Pauliaus Širvio, daugybė mums nežinomų tekstų, na, ir jo paties kūryba. Atvažiuodavo autobusai, vairuotojas šūktelėdavo: ,,Tai lipat ar ne?“, bet Algirdas tik mostelėdavo ranka – atvažiuos kitas ir poezijos vakaras tęsdavosi. Argi po to galėjo kilti mintis, kad gali kam duoti skaityti savo eilėraščius?!

„Daug atiduočiau, kad sužinočiau, kas to vaiko galvoje“

Tad sėdžiu pariby
su žodžiais
ant žalios žolės,
Nauja žolė jau želia
ten, kur kažkada
numynė mano kojos.
Ak, kaip seniai!
Ak greitai, šitaip greit
nauja žolė…
Nespėjau netgi jos
laiku ir tinkamai
atsiprašyti. 

Šunelis
mano pėdomis
ir vėl kažkur tolyn tolyn
į praeitį nubrido…
(„Seku savo pėdom“)

Ikimokyklinėse įstaigose Tauragėje išdirbau 25-erius metus (lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ vedėja –13 metų, – red.). Nelabai žinau, kaip šiuo metu ruošiami vaikų ugdymo specialistai, bet manau, kad toje srityje dirbantys žmonės turi būti savotiški visažiniai, nes vaiko imlumas, vystymasis, formavimasis ikimokykliniame amžiuje nepaprastai galingas ir greitas. Juolab, kad ir vaikai kitokie, išprusę, daug matę ir girdėję. Kartu ir didelė socialinė atskirtis tarp vaikų, jų šeimų galimybių. Šitie vaikai neturėtų įstrigti užribyje, būti palikti be vedlio į žinių pasaulį ir jiems neturėtų trūkti vietų ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

1994 m. atėjau dirbti į savivaldybės Socialinės paramos skyrių. Dirbau su vaikais, likusiais be tėvų globos. Lietuvoje pradėjo kurtis vaiko teisių apsaugos tarnybos. Tai buvo visai nauja institucija. Juokiuosi, kad tada rajono taryboje pasakiau ilgiausią gyvenime kalbą, kad įtikinčiau jos reikalingumu, kiek reikėtų etatų ir ką veiks tie žmonės. Įsteigė etatus, surado lėšų ir VTAT‘e išdirbau 15 metų. Vėl mokiausi, Šiauliuose įgijau socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Nepaprastai daug Lietuvai įvairiomis programomis padėjo JAV, Kanados, Italijos įvairių universitetų socialinių mokslų dėstytojai, specialistai, dirbantys su vaikais. Tai buvo vertingiausi mokslai. Įsiminė Italijos profesoriaus, vaikų psichoterapeuto paskaitos – auditorija didžiulė, vertėja suplukusi, bet taip tylu, taip įdomu, bijai garsiau kvėptelti, bijai žodį praleisti. O ir klausimų kildavo begalė, patirties nedaug, darbas specifinis. Grįždavom iš šeimų ir šunų apkandžiotos, ir švarkeliais suplėšytais. Džiaugiuosi, kad VTAT išaugo, pasikeitė, tapo savarankiška. Tai sunkus darbas, sprendimai turi būti greiti ir geriausi vaikui. Dažnai sakydavau – daug atiduočiau, kad sužinočiau, kas to vaiko galvoje, ką jis mąsto. Kalbame apie vaiko teises, pamiršdami nerašytas dorovines normas, paprastą bendravimo etiką. Tai formuojasi šeimoje. Keisti visada sunku, kartais nebeįmanoma, tiesiog per vėlu.

„Rašymas – irgi priklausomybė“

Žodžiai tūno many –
jau kadais įsodinti.
Jau kadaise atėję
su šlamėjimu beržo vienmečio,
susitelkę krūvon
ir pasaldinti klevo sula.
(„Žodžių lobis“)

Mano kūryboje tik keli eilėraščiai apie vaikus arba vaikams. Išeina kažkokie skaudūs, nesmagūs, sunkūs. Vaikai ir anūkai užaugo, nustojau skaityti šiuolaikinę vaikų literatūrą, tad nelabai ką galiu pasakyti apie ją. Manau, kad kaip ir visuose kūriniuose, turėtų būti turtinga, įtaigi kalba, gal labiau magiška, itin parenkama pagal vaikų amžių. Pagal vaikų amžių parenkamos iliustracijos ar piešinukai. Vaikams vaizdas pirminis, paskui eina žodžiai.

Dirbant, auginant šeimą laisvalaikio nedaug. Rašydavau daugiau proza. Daugiau rašyti pradėjau išėjusi pensijon. Pasipylė eilėraščiai, žodžiai – kažkaip lengvai, kaip ištrūkę į laisvę. Tai ir prisirinko jų nemažai. Galvoju, sudėsiu į knygelę, turėsiu atsiminimui. Nusinešiau jų pluoštą pas Algirdą Dačkevičių, atvažiavusį į tėviškę, klausiu, kaip reikėtų atspausdinti, ar iš viso verta. Su jo palaiminimu ir atsirado pirmoji knyga ,,Dovanos“ (2013). Tik jau nepavyko sustoti: rašymas – irgi priklausomybė. Kartais greit parašai, kartais tik kelios eilutės sukrinta. Daug eilėraščių taip ir lieka kompiuteryje senti, kitus ir taisau, ir perrašinėju, ir visai išmetu. O abejonės visada lydi, kritikuoti save mėgstu.

Kai vėl prisikaupė eilėraščių, išėjo antroji poezijos knyga su prozos intarpais „Kai žodžiai gieda“ (2017). Labai malonu, jeigu kas jas skaito, įvertina. Turiu gerbėjų, kuriems mano eilės įdomios, prasmingos, gražios. Turiu stiprią palaikymo komandą – mano vyras (Petras Žilys – nuolatinis visų literatų renginių dalyvis, mielai pavežantis savo automobiliu į renginius visoje Lietuvoje, – red.)  irgi daug skaitantis, linksmas, mėgstantis pašmaikštauti. Skaito poeziją, o ir pats draugams įvairiomis progomis rašo eiliuotus sveikinimus. Įpratome visur kartu eiti – į bibliotekos renginius, spektaklius, koncertus. O praėjusiais metais ir auksines vestuvių metines paminėjome. Dukros irgi nepamiršta paraginti rašyti, dažniausiai jos ir būna pirmosios skaitytojos.

Atėjau į Tauragės literatų klubą jau išleidusi pirmąją knygą, tai buvo ir debiutas, ir priėmimas į klubą. Pasijutau esanti tarp kūrybingų, nuoširdžių, be galo mielų ir įdomių žmonių. Tai galimybė susitikti su bendraminčiais, diskutuoti apie poezijos judėjimo kryptis, pasitikrinti, kaip tavo eilės skamba literatų susibūrimuose, nes išgirsti, kaip skamba kitų. Kaip skamba lyrika, kaip skamba vyriški, šaipokiški, įvairių įvairiausių stilių kūriniai. Išleistas klubo literatų poetų diskelis su visų skaitomais eilėraščiais – didžiausia ir maloniausia dovana. Džiaugiuosi, kad klubui vadovauti atsiranda žmonės, sugebantys suburti, uždegti, paraginti, įvertinti, pamatyti kiekvieną narį – tai šviesaus atminimo Vilija Užmiškienė, Renata Karvelis. Ir sekasi gi Tauragės literatams!

Rašau ir toliau, vėl eilėraščių pamažu daugėja. Kai jau prisikaups, kai pajusiu – laikas, tad ir nuspręsiu, ką su jais daryti.

„Kūryba man yra kalbėjimas su žmogumi ir apie žmogų. Vargu ar kas įtikins mane turint ją kokį kitą tikslą“, – rašė mano pats gerbiamiausias poetas Just. Marcinkevičius. Sutinku su jo žodžiais.