Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Skaudvilės krašto muziejus jau penkerius metus veikia šimtmečiu alsuojančiame senutėliame istoriniame pastate. Vienuolika metų vertingais jo eksponatais rūpinasi, išradingai ekspozicijas lankytojams pristato ir edukacijas veda muziejininkė Inga Nagaitienė. Ji ruošė patalpas istorinėms vertybėms saugoti, suskirstė jas skyriais ir tvarkingai sudėliojo, todėl net užrištomis akimis greitai rastų tai, ko reikia. Ji puoselėja neblėstančią viltį, kad muziejaus rūsiai, kurie dabar užpilti žemėmis, vieną dieną bus iškuopti ir atskleis savo paslaptis.
Atradimų metas
Inga Nagaitienė gimė ir augo visai netoli Skaudvilės, Košių kaime (Šilalės r.), lankė Bijotų mokyklą, vėliau – Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnaziją. Baigusi mokyklą dar nebuvo apsisprendusi, kokia linkme eiti, ką studijuoti. Kadangi viena įdomiausių pamokų jai visada buvo istorija ir šis mokslas traukė labiausiai, ateitį susiejo su šiuo dalyku.
– Šiaulių universitete sėkmingai baigiau istorijos studijas, su būsimu vyru Andriumi nusprendėme grįžti į Skaudvilę, nes netoliese jo gimtinė. Iš pradžių ta mintis manęs nežavėjo, galvojau: mažas miestelis, nelabai bus ką veikti, darbų mažai. Pasirodo, kad klydau. Atsimenu, su anyta Skaudvilėje būdamos kalbėjomės – jei čia būtų muziejus, man tiktų darbuotis pagal specialybę. Ji pasakė, kad toks yra. Aš su Skaudvile nebuvau taip gerai susipažinusi, nežinojau, kokios įstaigos čia veikia, – atviravo jauna moteris.
Nuėjusi į Skaudvilės kultūros namus, kur buvo įsikūręs muziejus, Inga sužinojo, kad ieškomas muziejininkas. Apsidžiaugusi nuskubėjo į Tauragės krašto muziejų „Santaka“ ir buvo įdarbinta. Iš pradžių buvo nelengva, nes žmonių nepažinojo. Tačiau greitai susibendravo su kultūros namų ir bibliotekos darbuotojomis, įsitraukė į kultūrinę veiklą. Dirbo Pilsūdų kultūros namuose puse etato, nes iš pradžių muziejuje jai buvo skirta tik pusė etato. Taip susipažino su Vaidilų, Trepų bendruomenėmis, perprato to krašto savitumą.
Inga Nagaitienė dirba svajonių darbą – ne tik saugo eksponatus, bet ir vysto švietėjišką veiklą. Asmeninio albumo nuotrauka
Kol buvo remontuojamos patalpos, eksponatai saugiai gulėjo dėžėse, tuo metu nebuvo tokios apskaitos, kokia yra dabar. Atėjus metui persikraustyti į naujas patalpas – istorinį Skaudvilės valsčiaus pastatą, kuris policijos nuovadai tapo nebereikalingas, Inga jau dirbo visu etatu, labiau atsidėjo muziejinei veiklai, dažniau vykdė edukacijas. Prieš metus užbaigusi edukologijos magistro studijas teikia dar kokybiškesnę paslaugą.
– Su džiugesiu kiekvieną daiktą atrasdavau, man pačiai buvo toks atradimų metas. Atrodė sunku, bet tuo pačiu įdomu, toks vidinis jausmas buvo tarsi kuriu naują muziejų su senais eksponatais. Erdvė buvo daug didesnė. Aš ne kartą esu pasakiusi – tai mano muziejus. Jis tikrai nėra mano, bet kai aš viena darbuodavausi, jam išaugo tokia meilė, kad pradėjau laikyti tarsi antraisiais savo namais. Net pro šalį važiuodama nedarbo metu visada nužvelgiu pastatą – ar langas uždarytas ir šviesa nepalikta, ar kokia šaka nenukritusi, ar stogas nenuplėštas, – pasakojo I.Nagaitienė.
Reikia daug išmanyti
Į Skaudvilę gyventi Inga atsikraustė 2013 m., o rugsėjo 3 d. suėjo 11 metų, kai dirba muziejuje. Moteris prisipažino, kad labai pamilo Skaudvilę, jaučiasi esanti tikra skaudviliškė, nes ne tik čia gyvena, bet ir gerai žino to krašto istoriją, supranta jo kultūrinį tapatumą.
Muziejuje daug įvairiausių eksponatų, turinčių unikalią istoriją. Asmeninio albumo nuotrauka
– Kai padalinyje dirbi vienas, turi daugybę sferų, sričių išmanyti. Turi būti šiek tiek fondų saugotojas, renginių organizatorius, edukatorius, gidas, apimti viską, kartais būnu ir ūkvedė, ir valytoja. Kasdienybėje pasitaiko įvairių iššūkių, svarbiausia, kad būtų lankytojų, mokinių ir pavienių, ekskursijų, edukacijų. Kartais nelengva pritraukti žymesnius žmones – ai, čia miestelis nedidelis, tai tokia ir garbė. Vis dėlto čia atvykusieji dažnai labai stebisi, kad tokiame mažame mieste veikia toks gražus muziejus, kad čia ne ką prasčiau nei didžiuosiuose kultūros centruose ar muziejuose, – džiaugėsi pašnekovė, dažnai sulaukianti svečių ir lankytojų pagyrimų.
Kuo patinka I.Nagaitienei gyvenimas Skaudvilėje? Ji atskleidė, kad nemėgsta didelio žmonių srauto, kamščių ir intensyvaus eismo. Čia jai gyventi tylu, ramu, jauku, pagrindinės paslaugos yra, jos teikiamos kiekvieną dieną, yra gydytojų, gimnazija, išvystyta infrastruktūra.
– Tai miestelis tiems, kurie mėgsta ramybę ir vertina patogų gyvenimą. Džiugu, kad nuolatos tvarkomos gatvės, parkai, atsiranda vis kažkokių naujų paminklų. Tautodailininkas Jonas Jankauskas nuolatos stebina savo išmone puošdamas miestelio erdves. Negėda turistams parodyti, didžiuojuosi Skaudvile. Kad ištyrinėtum jos istoriją, reikėtų tam pasišvęsti ir tik tą tedaryti, visko viena tikrai neaprėpsiu. Reikia laiko ir galimybių. Istorinė aikštė centre – mūsų didžiausia vertybė, viskas aplink ją kadaise sukosi ratu, reikia atkurti apskardintą gaisrinės pastatą, – patikino muziejininkė.
Muziejuje daug įvairiausių eksponatų, turinčių unikalią istoriją. Asmeninio albumo nuotrauka
Kiekvienas Skaudvilės muziejaus eksponatas išskirtinis, turintis savo istoriją. Žmogus, kuris jį naudojo, yra istorijos dalis. Pagal muziejinę vertę vertingiausi – medinis arklas, valsčiaus sekretoriaus stalas, archeologiniai radiniai. Eksponatus Inga vertina ir pagal lankytojams sukeltas emocijas. Vienus ji pristato šmaikščiai, kitus taip, kad suvirpina iki širdies gelmių. Štai tremtinės Elenos Sungailienės vėliavos istorija unikali ir graudi.
– Vaikams patinka autentiška išlikusi policijos sulaikymo kamera, nors tai nėra eksponatas. Ten pastatyta sena sovietmečio laikotarpio tramdymo kėdė, kurioje vaikai mėgsta pasėdėti, išbandyti jos „patogumą“. Ji ekskursijos pabaigoje – vyšnelė ant torto. Vertingas medicinos kolekcijos rinkinys, kuris kažkada priklausė šio muziejaus įkūrėjo felčerio Dainoto Habdango mamai akušerei. Jį sudaro žurnalai, buteliukai, stetoskopai, ginekologiniai reikmenys. Kai su visais eksponatais gyvenu kiekvieną dieną, atrodo nebegalėčiau išskirti kažkokio įdomiausio, – šypsojosi istorikė.
Laukia fotografijų
Edukacijos vaikams palėpėje labai patinka, nes autentiška aplinka mena senus laikus. Asmeninio albumo nuotrauka
Inga Nagaitienė prisimena įspūdingą mokytojos Aldonos Banienės dovaną – pilką plokštelę. Teko ilgokai pavargti, kol nustatė, kas tai per daiktas. Paaiškėjo, kad tai kišeninis mechaninis skaičiuotuvas, pagamintas Vokietijoje, Lietuvoje labai retas. Suaugusiems lankytojams muziejuje daug mįslių, pavyzdžiui, vandens pompa ir grąžtas „drylius“ keisti ir nematyti dalykai.
– Smagiausias potyris, kol atrandi ir supranti, kas tai per daiktas. Labai patinka žmonėms tradicinis teatralizuotas renginys „Pakelk duonelę – ji šventa“, populiariausia edukacija „Virvę vysiu – žirgelius kinkysiu“, kai mokau vaikus pinti virves su vindeliais. Turim edukaciją „Po senąją Skaudvilę“ – vaikštom po miestelį ir pagal senas nuotraukas lyginam, kaip pastatai pasikeitė. Vaikai atranda ir senuosius amatus sąveikaudami su eksponatais, ieško amatininkų darbo įrankių ir dirbinių, – edukacijas vardijo muziejininkė.
Ir muziejaus palėpėje vyksta edukacijos, tačiau palėpė netinkama naudoti visus metus. Kadangi stogas neapšiltintas, vasarą per karšta, o žiemą – per šalta.
Muziejuje daug įvairiausių eksponatų, turinčių unikalią istoriją. Asmeninio albumo nuotrauka
Skaudvilės muziejuje saugoma 700 eksponatų. Žmonės vis ką nors pasiūlo, tačiau ne viską gali priimti – didelių, gremėzdiškų daiktų (lovų, spintų, skrynių) mažiausiai reikia, nes trūksta erdvės, nebent tai būtų kažkas labai išskirtinio. Labai reikia fotografijų, kad ir sovietmečio laikotarpio, gali būti ir vėlyvesnių Skaudvilės vaizdų. Jei kas pasiūlo šaukštą, samtį ar kitą daiktą – mielai priima. Verpimo rateliai laukiami – gal su jais bus dar viena edukacija. Turi dvi karietaites – su jomis planuojamas naujas projektas.
– Dalis medinių eksponatų saugoma palėpėje, turim fondų saugyklėlę, karietaitės įkurdintos ūkiniame pastate. Viena didžiausių mano svajonių – kad vieną dieną būtų atverti buvę muziejaus rūsiai. Juos gaubia daugybė paslapčių, gal būtų ir istorinės medžiagos, gal sienose likę kalėjusių žmonių raižinių, įrašų, ar dar kas nors. Kas liečia tuos rūsius, tai yra daugybė neatsakytų klausimų – ne tik kada tiksliai jie buvo užpilti ir užbetonuoti nei kas iš tikrųjų darosi po tuo pastatu. Ten buvo įsikūrusi NKVD būstinė-kalėjimas, kaip Tauragė turi šubertinę, tai ir čia būtų galima kažką panašaus padaryti, – vilties nepraranda I.Nagaitienė.
Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.
