fbpx

Naikinamos atminties pėdsakai

Dalintis:

Šįkart pabandykime prisiminti savo kultūrinę atmintį. Tą, kuri plyti anapus Nemuno, dirvonuojančioje arba poligonais paverstoje Karaliaučiaus krašto žemėje. Ne paslaptis, kad pirmiausia prieš akis iškils archeologo Valdemaro Šimėno parengta knyga „Užmirštieji Prūsai“ (Vilnius, Mintis 1999 m.). Pagyvinsi protą skaitydamas knygą, paklaidžiosi internete, tačiau ir toliau kamuos klausimas, ką mena nebylūs, griūvantys Prūsijos kultūros paminklai ir naujų Karaliaučiaus krašto kolonistų sudergti baltiški vietovardžiai?

Ir liksi paniekintas dabarties, kuri Z raidėmis ir Georgijaus juostelėmis iškeverzota ant smengančio paveldo sienų. Toji smegduobė pamažu vis gilėja.

O prasidėjo viskas ne šiandien. Klaipėdietis žurnalistas ir kraštotyrininkas, šviesaus atminimo Bernardas Aleknavičius yra pasakojęs: „Sugalvojau imtis tokios savotiškos avantiūros. Buvau kažkur girdėjęs, kad V.Leninas lankėsi tuomečiame Karaliaučiaus krašte, prie Tilžės, pas Dovą Zaunių, norėdamas pasikonsultuoti dėl slapto bolševikinių laikraščių gabenimo iš Vokietijos į Rusiją. Kitaip tariant, jis domėjosi knygnešystės peripetijomis ir norėjo panaudoti tą patirtį, gabenant „Iskrą“. Be to, Marta Zauniūtė buvo kairiųjų pažiūrų, ir esą V.Leninas pas juos lankėsi“.

Kai su Zaunių giminaičiais B.Aleknavičius atvažiavo į Rokaičius, ten, kur stovėjo D.Zauniaus sodyba, pradėjo ieškoti V.Lenino „pėdsakų“, žurnalistiniai-partiniai „tyrimai“ baigėsi pokalbiu KGB. Panašu, kad žurnalistui nepavyko aptikti ir sifilio krešulio, kurį pasaulinės revoliucijos vadas išspjovė pro traukinio Peterburgas–Varšuva langą. Tačiau kolonistų dvasios smegenis ėdanti bacila išliko. Šiandien nekalbėsime apie nuniokotas kapines, sugriautas bažnyčias, nukastus piliakalnius, susovietintus baltiškus vietovardžius, tik prisiminsime sistemingą Mažosios Lietuvos atminties naikinimą Karaliaučiaus krašte.

Netoli Auksinės ir Priegliaus upių santakos, 16 km į vakarus nuo Įsruties, yra gyvenvietė Narkyčiai (Meždurečje). Spėjama, šioje vietoje 1273 m. nužudytas garsusis prūsų sukilėlių vadas Herkus Mantas (kalnas Mantegarbis). Sovietmečiu rūmai ir dvaras nugriauti, retos „suploto“ ovalo formos bažnyčia paversta sandėliu. 1993 m. vasarą spėjamoje Herkaus Manto žūties vietoje buvo atidengtas paminklas „Sukapotas žaltys“ (skulpt. Saulius Indrašius), kurį palaimino evangelikų liuteronų  vyskupas tauragiškis Jonas Kalvanas vyresnysis ir išeivijos vyskupas Hansas Dumpys. Jau kitąmet paminklas buvo demontuotas vietos valdžios, išsigandusios lietuvių „nacionalizmo“, nurodymu. Toliau dar graudžiau. Šių metų birželio pabaigoje Tilžėje (Sovetske) nuo namo, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo (1933–1944) gyveno filosofas, humanistas, dramaturgas ir publicistas Vilhelmas Storasta-Vydūnas (1868–1953), nukabinta memorialinė lenta su bareljefu. Sovetsko valdininkai tai motyvavo vieno piliečio skundu, taip pat tuo, kad šis bareljefas buvo įmontuotas be leidimo. Galiausiai surastas dar vienas argumentas – toje vietoje bus įamžintas rusų poetas ir 1812 m. tėvynės karo partizaninio judėjimo vadas Denisas Davydovas. Kodėl ne Štirlicas? Nuo aptriušusio namo sienos jam būtų visai nieko pasigrožėti rusiško militarizmo muziejumi Sovetsko centre, žinoma, jeigu tos karinės griuvenos neatsidūrė fronte. Gal didžiarusiško anklavo vyrukai jau rengiasi pašalinti iš Karaliaučiaus katedros Prūsijos kunigaikščio Albrechto, jo šeimos narių, vokiečių filosofo Imanuelio Kanto, vieno lietuvių raštijos pradininko, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Stanislovo Rapalionio, Prūsijos hercogystės generalgubernatoriaus (1657–1665 m.), lietuvių didiko Boguslavo Radvilos palaikus? Užpilti asfaltu, kaip kad padarė su Martyno Mažvydo kapu Ragainėje.

Nerimą kelia dažnėjantys atvejai, kai Karaliaučiaus pasienio postuose sulaikomi ir į sritį neįleidžiami Mažosios Lietuvos istorijos žinovai. Antai 2002 metais vykęs į Vydūno minėjimą filosofas vydūnistas dr. V.Bagdonavičius Tilžės pasienio poste buvo laikomas tol, kol pasibaigė minėjimas. 2003 metų sausį Eitkūnų (Černiševskoje) poste iki vidurnakčio buvo išlaikytas ir grąžintas į Lietuvos Respubliką Teplavos (Gvardeisko) lietuvių draugijos įkūrėjas ir jos globėjas, Karaliaučiaus krašto piliakalnių žinovas R.Matulis. Garsiai nuskambėjo Mažosios Lietuvos istoriko, Mažosios Lietuvos enciklopedijos Istorijos skyriaus vedėjo dr. A.Matulevičiaus sulaikymas Eitkūnų poste. Dvi valandas tardę, rusų pasieniečiai ir saugumiečiai galop išlydėjo mokslininką atgal į Lietuvą. Matyt, kalbos, kad Rusijos saugumiečiai Mažosios Lietuvos žinovus yra įtraukę į juoduosius persona non grata sąrašus, ne be pagrindo. Argumentuotai savo poziciją šiuo klausimu pokalbyje su kultūros žurnalistu Gediminu Kajėnu išsakė archeologas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Klaipėdoje direktorius Jonas Genys: „Dabartinė politinė valdžia, reaguodama į Lietuvos laikyseną Ukrainos karo atžvilgiu, sąmoningai iš istorijos žemėlapio bando trinti tai, kas susiję su lietuvninkų kultūriniu palikimu bei gyvenimo ženklais šioje teritorijoje“.

Perfrazuojant šviesaus atminimo filosofą Gintarą Beresnevičių galima pasakyti: jeigu eidamas Karaliaučiaus kraštu pamatysi žmogų su vatinuku, kuris rodys degtinės butelį, kvies tave išgerti ir siūlysis išvesti iš dvasios dykuma paversto krašto, pirma paklausk jo, ar jis nėra kartais Ivanas Susaninas, ir jeigu pasirodys, kad tai iš tiesų Susaninas, gali su juo išgerti, bet po to mandagiai atsisveikink ir jokiu būdu neik su juo, nes abu pasiklysite. Tik pažiūrėk, kiek Susanino bendrakeleivių Putino migloje klajoja  po Karaliaučiaus kraštą paskui save palikdami naikinamos atminties pėdsakus.

Dalintis:

About Author

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą