Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Kaip žinia, 1812 metų birželio 23–24 dienomis persikėlimu per Nemuną Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas su pusės milijono žmonių armija pradėjo savo istorinį žygį į Rusiją. Dauguma Lietuvos gyventojų prancūzus pasitiko kaip išvaduotojus. Sužibo viltis atkurti prarastą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nepriklausomybę. Valstiečiai garsiai prašneko apie galimą baudžiavos panaikinimą. Deja, praktika rodė visai ką kita. Nežinomas vienuolis taip aprašė įvykius Kaune: „Kai armija įžengė į miestą, kareiviai puolė po namus ieškoti maisto. Visoje apylinkėje laukus, daržus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, iššlavė viską. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas degino šiaudais“.
Knyga pasakoja liūdnus 1812 m. įvykius
Birželio 28-ąją Napoleonas su palyda iškilmingai įžengė į Vilnių. Lietuvoje greitai buvo įvesta prancūzų karinė ir civilinė valdžia. Vilnių prancūzai pavertė ne tik politiniu ir administraciniu centru, bet ir savo armijos užnugario svarbiausia karine baze bei atramos tašku. Iš vietos gyventojų (ypač šlėktų) buvo formuojami kariniai daliniai Napoleono armijai ir Vilniaus tautinė gvardija. Didesnių Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių susidūrimų Lietuva išvengė, išskyrus gal tik Deltuvos mūšį birželio 28-ąją ir bandymus ginti Vilnių bei Kauną gruodžio 9–14 dienomis. Rusai gi pasirinko atsitraukimo taktiką – nestojo Lietuvoje į lemiamą mūšį. Prancūzai buvo priversti paskui juos žygiuoti į Rusiją.
Apie to pusmečio įvykius, didžiausią ir daugiausia gyvybių per visą prancūzų invazijos į Rusiją laikotarpį nusinešusį Borodino mūšį, prancūzus pasitikusią degančią Maskvą prirašyta daug, sukurtas ne vienas filmas. Vis dėlto Prancūzijos kariuomenė buvo priversta fatališkai trauktis. Birželį per Nemuną persikėlusi triumfatore, gruodį ji atrodė beviltiškai sugniuždyta tiek fiziškai, tiek morališkai. Tik apie 20 tūkstančių buvusios „Grande Armée“ karių pasiekė savo gimtuosius kraštus. Daugelis jų – išsekusių, pasiligojusių ir sušalusių – amžiams atgulė Lietuvos žemėje…
Visa tai daugeliui labai gerai žinomi faktai. Tačiau ne per seniausiai pavyko rasti prieš keliolika metų anglų kalba išleistą garsaus Didžiosios Britanijos karo istoriko Digbio Georgo Smito (Digby George Smith) 250 puslapių knygą „Napoleonas prieš Rusiją: Naujoji 1812 metų istorija“. Buvęs profesionalus kariškis jis jau daug metų tyrinėja kontinentinės Europos armijų istoriją, pagrindinį dėmesį skirdamas Septynerių metų (1756–1763) karui ir imperatoriaus Napoleono karų laikotarpiui.
Knyga, apie kurią kalbame šiandien, pasakoja vėlgi apie liūdnus 1812 metų karo įvykius ir pasakoja labai originaliai. Pirmą kartą anglų kalba skaitytojams pristatomi išlikusių prancūzų armijos kareivių laiškai ir dienoraščiai. Jie liudija apie daugelį klaidingų Napoleono sprendimų, apie tūkstančius beprasmių abiejų valstybių karių ir civilių žūčių. Kai kas tikrai gali sudominti ir „Tauragės kurjerio“ skaitytojus.
Prieš keliolika metų anglų kalba išleistoje Didžiosios Britanijos karo istoriko Digbio Georgo Smito 250 puslapių knygoje „Napoleonas prieš Rusiją: Naujoji 1812 metų istorija“ minima ir Tauragė. Stellaboks.com nuotrauka
Surentė pirmąjį medinį tiltą per Jūrą
1812 metų spalio 19-ąją po nesėkmingų bandymų priversti rusus pripažinti pralaimėjimą Napoleonas įsakė Didžiajai armijai trauktis iš Maskvos. Pritrūkus maisto, pašaro arkliams ir temperatūrai nukritus iki 30 laipsnių šalčio, dešimtys tūkstančių kareivių buvo palikti mirti pakelėse. Lapkričio 23 dieną prie Berezinos upės atžygiavusi armija kitame krante išvydo rusų kariuomenę ir sugriautą vienintelį tiltą. Didžioji armija pakliuvo į spąstus tarp ledus plukdančios upės ir besivejančios kitos rusų kariuomenės. Buvo nuspręsta pastatyti du pontoninius tiltus. Maždaug 400 inžinierių dirbo iki krūtinių įbridę į ledinį vandenį. Daug jų sušalo ar buvo srovės nunešti. Lapkričio 26–29 dienomis, vykstant žiaurioms kautynėms, apie 35 tūkstančius karių perėjo tiltus abiejuose upės krantuose. Vėliau prancūzų inžinieriai tiltus sugriovė. Persikėlus per upę Napoleonui liko mažiau nei 10 tūkstančių kovai tinkamų karių.
Vadovauti kariams pavedęs Neapolio karaliui Joachimui Miuratui, Napoleonas, lydimas markizo diplomato Armano Ogiusteno Lui de Kolenkuro ir 30 jėgerių, gruodžio 5 dieną iš Smurgonių išskubėjo į Paryžių formuoti naujos armijos. Būrys per 13 parų įveikė apie 2500 kilometrų.
Pravažiuodamas gruodžio 6-ąją imperatorius trumpam sustojo Vilniaus priemiestyje, kur pasikeitė arklius, ir, Rumšiškėse sulaukęs pastiprinimo, gruodžio 7-ąją pasiekė kauną. Iš čia per Marijampolę, Seinus, Augustavą, nuvyko į Varšuvą, o iš ten į Paryžių. Gruodžio 10 dieną į Vilnių įžengė Rusijos armijos daliniai.
Iš Kauno Prancūzijos armijos paskutinieji likučiai su maršalu Nėjumi gruodžio 13-osios vakare persikėlė per Nemuną, toliau traukdamiesi į Karaliaučių. Maršalo Ž.A.Makdonaldo vadovaujami daliniai, veikę Kurše ir prie Dauguvos, perėjo Rusijos sieną Tilžės kryptimi paskutinėmis gruodžio dienomis. Tiesa, keletas dalinių buvo nukreipti kitomis kryptimis. Pavyzdžiui, 10-asis korpusas žygiavo Švėkšnos–Kvėdarnos senkeliu per šiandienos Šilalės rajono Paragaudžio kaimą ir čia kėlėsi per Jūros upę. Įdomu, kad du trečdalius korpuso sudarė Prūsijos kariuomenė. Jai priklausė ir lietuvių dragūnų pulkas, daugiausia sudarytas iš Mažosios Lietuvos gyventojų.
Žygiuojant į Rusiją, vasarą Jūra nebuvo didelė kliūtis, tačiau skubiai traukiantis žiemą, dar neužšalusi upė kariuomenę pristabdė. Prancūzijos ir Prūsijos kariai išardė netoliese stovėjusią trobą ir surentė pirmąjį medinį tiltą. Šiam laikinam tiltui sugriuvus, žmonės vasarą naudodavosi brasta.
Liko gyva meilės legenda
Kunigaikščio, Prancūzijos maršalo, pero, vieno ryškiausių karo vadų Žako Aleksandro Makdonaldo (pranc. Étienne Jacques Joseph Alexandre Macdonald) pavardė sutinkama ne vieną kartą, kai kalbame apie Tauragės konvenciją ar kaip dabar Prancūzijos–Rusijos karą. 1810–1811 metais jis tarnavo Ispanijoje. 1812 metų Napoleono žygio į Rusiją metu vadovavo Prancūzijos kariuomenei Latvijos teritorijoje.
Keliaudamas Rygos pusėn, Ž.Makdonaldas buvo apsistojęs dabartinio Raseinių rajono Biliūnų dvare, už 3 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Girkalnio, prie Šaltuonos upės.
Pasakojama, kad čia maršalas vieną vakarą vaikščiojęs po išpuoselėtą parką ir staiga po kaštonu pamatęs reto grožio mergaitę. Abu negalėję vienas nuo kito atitraukti akių. Dešimt dienų jie skraidė meilės išaugintais sparnais. Bet maršalas su savo karių pulkais privalėjo žygiuoti toliau, Rygos link. Atsisveikindama mergaitė jam padovanojusi kaštono vaisių. Po visų žygių grįžęs namo į Paryžių, jis pasodino mylimosios dovanotus kaštonus. Galbūt jie ten kažkur auga ir žydi iki šiol…
Užrašyti prisiminimai mini Tauragę
Gaila, kad aptariamoje knygoje nėra prisiminimų, laiškų autorių pavardžių. Tai daugiau apibendrintas pasakojimas apie tų tolimų dienų įvykius, paprastas žmogiškas jų įvertinimas. Tačiau ir be pavardžių informacija verta dėmesio.
„Mes pajudėjom gruodžio 20-ąją 4 val. ryte. Buvo nepakeliamai šalta. Maršalas Makdonaldas kaip dauguma kitų štabo karininkų savo plunksnomis puoštą kepurę pakeitė meškos kailio papacha. Daugelis dėvėjo šiltus meškos kailio kailinius ir tokias pat kelnes, išverstas kailiu į išorę.
Gruodžio 21-ąją ilsėjomės Šiauliuose, o rytojaus dieną atvykome į Kelmę, kur miesto aikštėje susirėmėm su dviem Izumo husarų eskadrilėmis. Puolėm juos, jie pabėgo, o mes nusivijom ir atėmėm apie 80 arklių.
Gruodžio 23 dieną pasiekėm Nemakščius… Kur beatsirasdavom, kazokai vis pasitikdavo mus ir visų klausinėjo kelio į „Pariski“. Tapo aišku, kad jie nori patekti į Paryžių, bet prancūzų karininkai tiesiog negalėjo patikėti, jog šitie Juodosios jūros pakrantės vaikinai gali būti bent jau girdėję apie jų sostinę. Kazokai vargšų gyventojų klausinėjo, kur yra tas paslaptingasis „Pariski“, kai kuriuos labai žiauriai sumušdami“.
„Gruodžio 24-ąją su vyno buteliu atšvenčiau Kūčias Skaudvilėje. Pirmąją Kalėdų dieną prie Tauroggeno sulaikėm du nepaprastai patogiomis rogėmis važiavusius Izumo husarus. Jie vežė korpuso štabo laiškus generolui fon Dibičiui į Memelį. Tai leido mums susidaryti aiškų vaizdą apie mus supusią strateginę situaciją. Generolas fon Jorkas tuo labai apsidžiaugė.
Gruodžio 26-ąją išvykom iš Tauroggeno ir, garsiai džiūgaujant kareiviams, ties Meldiglaukiais kirtom Prūsijos sieną. Kai prisiminiau viską, ką teko išgyventi, ašaros užplūdo akis.
Tą pačią dieną atvykom į Piktupėnus.
Susidūrėm su rusų kazokų būriu ir staigia ataka puolėm jį, užgrobdami du batalionus, patranką, furgoną su šaudmenimis ir 60 kareivių. Iš jų sužinojom, kad Tilžę yra okupavęs priešas. Tai buvo greičiausiai paskutinė mūsų patirta vos prieš šešis mėnesius prie Nemuno prasidėjusios galingos mūsų jėgos demonstracijos akcija“. (Beje, laiško originale Piktupėnus autorius kažkodėl vadina nedideliu Latvijos kaimeliu tarp Tilžės ir Tauroggeno, – red.)
„Gruodžio 27-ąją į Piktupėnus atvyko generolo Granžano divizija. Į Tilžę, atsitraukus rusams, įžengėm 10 valandą vakaro. Nustebę vietos gyventojai pasakojo, kad rusai buvo čia aštuonias dienas ir elgėsi gana neblogai.
Maršalas Makdonaldas atvyko gruodžio 28-ąją… Leib husarai susidūrė su 2000 kalmykų ir dragūnų pulku, prarasdami nemažai savo žmonių. Paskui mes įžengėm į Ragainę (Nemanas, – red.), kur buvome iki gruodžio 31-osios. Čia visos ligoninės buvo užverstos nelaimingų sužeistųjų, kuriems pavyko išsikapstyti iš Rusijos pragaro. Dauguma jų vėliau mirė.
Mane nusiuntė į rusų pozicijas pamėginti organizuoti apsikeitimą belaisviais. Būtent čia iš pulkininko fon Benkendorfo sužinojau apie generolų fon Jorko ir fon Dibičiaus susitarimą (turima galvoje 1812 metų gruodžio 30 dienos Tauragės konvencija, apie kurią sužinojęs, Napoleonas teištarė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu, – red.).
Pradžioje rusai neleido man grįžti pas savus, nes bijojo, kad papasakosiu saviems prancūzams apie šį įvykusį faktą ir tai būtų galėję turėti neigiamų pasekmių vis dar X korpuse buvusiems prūsams. Galų gale sutiko paleisti, nes aš pažadėjau niekam nieko nepasakoti“.
