Nauji karo pradžios dokumentai liudija

Dalintis:

Yra temų, kurios tarsi amžinos, nesibaigiančios. Rodosi, viskas jau apkalbėta, išnagrinėta, o žiūrėk ima ir pasirodo naujų detalių, aplinkybių. Ir norom nenorom turi prie jau rašytų dalykų grįžti.

Viena tokių temų – Vokietijos–TSRS karas, kai kur iš pripratimo vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu. Galėtume apie tai šiandien nekalbėti, nes ta Tėvynė, ir dar didžioji, jau tokia tolimai tolima. Galų gale ne vienas pasakys – ar verta vėl braidžioti po tuos purvynus, kai šiandienos karas – ne per toliausiai nuo Lietuvos? Ir tuo laiku buvęs užpultasis šiandien jau pats yra tapęs agresoriumi. Buvusi auka šiandien pavirto plėšiku. Betgi Tauragė, būdama to tragiško laikotarpio okupavusios Lietuvą šalies pasieniu, tiesiogiai pajuto karo pirmąsias minutes. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho I Barbarosos vardu pavadintą operaciją įvairių šalių istorikai, sakytum, išnagrinėjo iki smulkiausių detalių. Apie pirmąsias Vermachto įsiveržimo į Tauragę minutes „Tauragės kurjeryje“ ne kartą rašiau ir aš. 1941 metų birželio 21-osios vakare aukščiausioji Vokietijos karinė vadovybė Hitlerio įsakymu paskelbė sutartą slaptažodį „Dortmund“, kuris buvos signalas pulti Sovietų sąjungą. Tos operacijos metu per visą 2900 km ilgio sieną į Sovietų sąjungą įžengė apie 4 milijonus karių. Vokietijos puolimas užklupo Sovietų sąjungą nepasiruošusią, per trumpą laiką Vokietijos kariuomenė užėmė dideles teritorijas, o sovietų kariuomenė patyrė didžiulių nuostolių.

Prie temos grįžtu dar ir todėl, kad pastaruoju metu Rusija išslaptino nemažai tikrai įdomių archyvinių dokumentų, kita šviesa nušviečiančių tų tolimų laikų įvykius. Ir palikuonims generolų, kuriuos ši šalis ištisus dešimtmečius kėlė į padanges, vis daugiau debesų kaupiasi virš galvų. Ne tokie jau šaunūs, pasirodo, buvo jų seneliai ir proseneliai, juos ir aname pasaulyje, manau, persekioja tūkstančių beprasmiškų aukų sielos. Kartu Vakarų šalyse pasirodė labai įdomių mokslo darbų apie karo pradžią, kur nemažai vietos skiriama ir Tauragei, arba kaip jis buvo įvardyta vokiečių kariniuose žemėlapiuose, Tauroggenui.

Viena tokių knygų – buvusio JAV Karinių oro pajėgų istoriko mokslų daktaro Kreigo Liuterio per 700 puslapių „Atskleistoji Barbarosa“, pasaulio istorikų vieningai pripažinta geriausiai atskleidžianti to karo pradžios įvykius. Ją autorius rašė beveik 13 metų, daug kartų lankėsi Vokietijoje, Rusijoje. Knygoje – per 200 nuotraukų, 22 didžiuliai sulankstomieji kariniai Vermachto žemėlapiai…

Bet pirmiau – kaip labai akivaizdžiai artėjančiam karui rengėsi Sovietų sąjungos strategai.

Netikėjo, kad teks gintis

Neseniai išslaptintas 1941 metų birželio 8 dienos karinės operacijos planas, numatęs galimus vienos sovietinės kariuomenės grupuotės, galimai veikusios Tauragės apylinkėse, veiksmus. Teorinis planas, labiau panėšėjęs į žaidimą popieriuje. Kaip sakoma, būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna.

Keturios šaulių divizijos numatytos kaip besiginančios Kretingos, Švėkšnos, Kvėdarnos ir Kaltinėnų fronte ir rengiančios kontrpuolimą. Artilerija įnirtingai priešinasi, neleisdama pro Kvėdarną ir Kražius prasiveržti priešo tankams.

Pagaliau sėkminga kontrataka iš Šiaulėnų bei Kražių, įsitvirtinimas Pajūrio ir Skaudvilės ruože. O netrukus iš Švėkšnos ir Skaudvilės pasiekiamas pasienis, blokuojamas išėjimas prie Nemuno tvirtai išlaikant Baltijos pajūrį. Tam skiriamos dvi–trys dienos… Artilerija remia pėstininkų puolimą ir neleidžia priešui pakelti galvų…

Pastebėjote – šiame ir kituose panašiuose „planuose“ nė vieno žodžio nerasime apie gynybą. Kaip ir apie tankus… „Vakarų“  pajėgos (vokiečiai) vien tik traukiasi. Kokie gi idiotai turėjo rengti tokius dokumentus ir kokie juokingi rusų planuose rodomi priešai, jeigu jie užpuola vien tam, kad bėgtų namo…

Dar keistesnis 1941 metų birželio 6-osios „planas“, kaip apsaugoti valstybės sieną nuo ginkluotų priešo grupių. Jame, prasidėjus karo veiksmams, be kita ko, visoms pajėgoms būti pasirengusiems išeiti prie valstybės sienos ir… pradėti puolimą. Sieną pereiti tik leidus 19-osios šaulių divizijos vadui arba karinei tarybai… Ir tai visai ne fantastika, o realybė…

1941 metų birželio 22-osios rytas, 7.15 val. Jau tris valandas bombarduojami Sovietų sąjungos pasienio miestai, žūsta žmonės, o aukščiausiojo lygio politikai ir generolai siunčia direktyvą Raudonajai Armijai: „…Visomis jėgomis ir priemonėmis pulti priešą ir naikinti jį ten, kur pažeista valstybinė siena. Iki atskiro nurodymo sienos neperžengti. (…) Galingais bombonešių ir šturmo aviacijos smūgiais sunaikinti aviaciją priešo aerodromuose ir bombarduoti dalinius žemėje. Lėktuvams įskristi ne giliau kaip 100–150 kilometrų. (…) Subombarduoti Kenigsbergą (Kaliningradą) ir Memelį (Klaipėdą). Į Suomijos ir Rumunijos teritorijas iki ypatingų nurodymų neskristi. (…) Drg. Vatutinui – Rumuniją bombarduoti…“

Tokie ir panašūs dokumentai vos ne atviru tekstu skriejo į karinius dalinius, daugelis kurių jau keletą valandų mėgino kaip nors atsilaikyti, negalvodami apie jokias priešo teritorijas. Vėliau Georgijus Žukovas savo prisiminimuose parašys: „Mes nenumatėm netikėto stambaus masto puolimo, pradėto visomis turėtomis pajėgomis, kurios jau iš anksto buvo išdėstytos visomis pagrindinėmis strateginėmis kryptimis. Trumpiau kalbant, nenumatėme smūgio visa apimtimi…“

Skaitai šiandien šias eilutes ir stebiesi. Ne todėl, kad tokie neišmanėliai vadovavo anų laikų valstybei, bet kad tokiais pat metodais vadovauja jie ir šiandien. Tik visiškas naivuolis gali pulti kaimyninę valstybę tikėdamasis, kad pasaulis liks vien pasyviu stebėtoju. Ir atskleisti to meto dokumentai tiesiog primygtinai perša mintį, kad ir prieš 80 metų pagrindinė sovietų armijos strategija buvo puolamoji, tikintis greitai perkelti karo veiksmus į Vokietijos teritoriją. Netgi raudonarmiečiams išspausdinti specialūs rusų–vokiečių kalbos žodynai su klausimais: „Kaip rasti parduotuvę? Kiek kainuoja?“…

Pasipriešinimo beveik nesulaukė

O dabar remsimės vokiečių istorikų tekstais.

Apie 3 valandą ryto (Vokietijos laiku) Alfredo Kelerio 1-ojo oro laivyno 76 bombonešiai ir 90 naikintuvų perskrido Sovietų sąjungos – Vokietijos sieną ir pasuko link septynių specialiai atrinktų sovietinių aerodromų.

Dėl karo pradžios datos problemų niekada nebuvo. Įvairiuose Vokietijos ir Rusijos šaltiniuose skiriasi tik konkreti karo veiksmų pradžios valanda.

Generolas pulkininkas Heincas Guderianas. „Kareivio atsiminimai“:
„3.15 mūsų artilerija atidengė ugnį, 3.40 pajudėjo pikiruojantieji bombonešiai, 4.15 17-osios ir 18-osios tankų divizijų avangardas pradėjo forsuoti Bugą“.

Feldmaršalas Erichas Manšteinas. „Prarastos pergalės“:

„Birželio 21 d. 13 val. 00 min. korpuso štabas gavo įsakymą pradėti puolimą kitą rytą 3 val. 00 min.“.

Generolas pulkininkas Hermanas Hotas. „Tankų operacijos“:

„Birželio 22 dieną trečią valandą su minutėmis keturi tankų grupės korpusai, remiami artilerijos ir aviacijos, kirto valstybinę sieną“.

Generolas pulkininkas Erhardas Rausas. „Tankų operacijos Rytų fronte“:

„Artilerinė parengtis prasidėjo 1941 metų birželio 22 dieną 3.05 val.“.

Taigi vokiečių generolai savo atsiminimuose vieningai kalba, kad puolimas prasidėjo trečią valandą ryto arba kelios minutės po trečios. Jų laikrodžiai rodė Berlyno laiką.

O štai citata iš tuometinio Sovietų sąjungos pasiuntinio Berlyne V.Dekanozovo vertėjo V.Berežkovo atsiminimų knygos „Diplomatinės istorijos puslapiai“: „Netikėtai trečią valandą nakties, arba penktą valandą ryto Maskvos laiku (buvo jau sekmadienis, birželio 22-oji) suskambėjo telefonas. Kažkoks nepažįstamas balsas pranešė, kad reicho ministras Joachimas fon Ribentropas laukia sovietų atstovų savo kabinete Užsienio reikalų ministerijoje Vilhelmštrasėje“.

Atsakymą į šį klausimą randame ir Juozo Urbšio knygoje „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“: „Anuomet Lietuvoje galiojo Vakarų Europos laikas, kuris dviem valandom atsilieka nuo maskviškio“.

Ir dar viena ištrauka iš Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vado generolo pulkininko F.Kuznecovo pranešimo SSRS gynybos liaudies komisarui apie vokiečių karinių veiksmų pradžią: „41.06.22 4.00 val. vokiečiai pradėjo kovinius veiksmus. Priešininko karinės oro pajėgos bombardavo Vindavos, Panevėžio, Šiaulių, Kauno aerodromus. Artilerija apšaudė Palangą, Tauragę, Kalvariją“.
Taigi kol miškus, pievas ir miestelius dar dengė ryto rūkas, vokiečių pėstininkai pajudėjo iš savo dislokavimo vietų ir ėmė veržtis per sieną. Eriko Hepnerio ketvirtosios tankų grupės technika su triukšmu išlindo iš miško priedangų. Kaip vėliau skelbė armijos kovos veiksmų žurnalas, „ataka, kaip ir visame rytų fronte, prasidėjo pagal planą“. Pusę penkių W.Leebo štabas informavo Vyriausiąją sausumos pajėgų vadovybę, kad pirmieji pranešimai iš fronto, nors ne visai pilni, pažymi nereikšmingą rusų priešinimąsi arba visišką jo nebuvimą.

Pirminė H.Reinhardo 41-ojo tankų korpuso užduotis buvo sunaikinti sovietų pasienio įtvirtinimus aplink Tauroggeną ir į rytus nuo miesto. Kadangi priešo pajėgos šiame fronto ruože buvo didesnės, ketvirosios tankų grupės vadas E.Hepneris priskyrė H.Reinhardui antrąją tankų diviziją, negana, kad korpusui priklausė didelė artilerijos dalis ir reaktyvinių minosvaidžių pulkas. Įveikęs pasieniečių pasipriešinimą, H.Reinhardo korpusas turėjo judėti gilyn už sienos, po to pasukti į šiaurės rytus…

Pirmieji sviediniai – į paštą

Iš 106-ojo Jurbarko pasienio būrio pranešimo 1941 metų birželio 23 dieną:

„Birželio 22 dieną lygiai 4:00 Maskvos laiku vokiečiai pradėjo iš artilerijos apšaudyti Tauroggeno miestą. Pirmieji sviediniai pataikė į įgulos kiemą, Karininkų namus, miesto paštą, būrio štabą. Įgulos kieme pirmieji sviediniai sunaikino kuro bei šaudmenų sandėlius, visą autotransportą.

Tauroggeno įgulos kareiviai buvo išvesti iš patalpų į atvirą vietą. Miesto telefono ryšys su pasieniu nutrauktas. Būrio dokumentai dviem automobiliais išvežti į Šiaulių miestą.

KP(b) Tauroggeno komiteto dokumentai ir partijos ūkis pakrauti į lengvąjį automobilį, asmeniškai bataliono komisaro Ivanovo išvežti į Kauną ir ten per specialią komisiją perduoti NKVD politrukui Igumnovui.

Birželio 22 dienos rytą 9 val. likusieji gyvi Tauroggeno įgulos kareiviai ir karininkai susirinko atsarginėje vadavietėje ir įsijungė į 125-ą šaulių diviziją“.

Gerokai prieš aušrą generolas E.Hepneris išvyko į 41-ojo tankų korpuso priešakinę vadavietę, kad galėtų pats asmeniškai stebėti Tauroggeno, kur vokiečiai tikėjosi sulaukti ypatingo pasipriešinimo,  atakos pradžią. Penkios minutės po trečios beveik 600 artilerijos pabūklų sutrikdė ryto ramybę. Virš galvų bombonešių bangos, lydimos naikintuvų, lėtai tirpo rūke. Iš tankų grupės štabo Pagėgiuose galima buvo išskirti duslų tolimą trenksmą 30 visų kalibrų baterijų (120 pabūklų), kurie naikino konkrečius iš anksto numatytus sovietų taikinius Tauroggene ir aplink miestą.

56-oji ir 41-oji tankų grupės prasiveržė per sieną ir pasileido miško keliais. 4-osios tankų grupės ataka sudavė didelį smūgį priešakinėms sovietų 125-osios šaulių divizijos, gynusios Tauroggeno–Šiaulių plento rajoną, jėgoms. Karininko Džono Eriksono prisiminimu vokiečių puolimas (trys tankų ir dvi pėstininkų divizijos) užgriuvo 125-ąją šaulių diviziją „masišku šarvuotu kumščiu“. Tuo metu smarkiai nusileidžianti šaulių divizija veltui mėgino sustabdyti šį kumštį trimis pabūklais vienam kilometrui…

„Visas miestas dega“

56-asis tankų korpusas, kuriam vadovavo būsimasis feldmaršalas Erikas Manšteinas, skubėjo link strategiškai svarbaus Dubysos slėnio, kad užimtų tiltą per Dubysą. H.Reinhardo korpusas pradėjo puolimą apie 30 kilometrų į pietus ir pietvakarius nuo Tauroggeno. Deja, judėjimą sustabdė blogi keliai ir siauri miškų keliukai, gausios medžių išvartos. Negana to, po 4 valandos ryto pasirodė vokiečių karinės vadovybės pranešimai apie rimtą rusų pasipriešinimą Tauroggene.

Nepaisant įnirtingo, netgi fanatiško, sovietų pasieniečių priešinimosi, pirmasis H.Reinhardo štabo įspūdis buvo toks, kad jo korpusas nesusidūrė su kokia nors rimtesne gynyba. Priešingai, tie įtvirtinimai buvo nesunkiai įveikiami ir vokiečių puolimas vyko sėkmingai.

Vis dėlto: „Priešinimasis mūsų sektoriuje buvo daug stipresnis, negu galima buvo įsivaizduoti, – vėliau prisiminė 6-osios pėstininkų divizijos hauptmanas (kapitonas) Helmutas Ritgenas. – Laimei, pozicijose nebuvo priešo prieštankinių pabūklų ir minų. Kadangi niekas nepasidavė į nelaisvę, belaisvių beveik nebuvo. Tačiau netrukus baigėsi mūsų tankų sviediniai, ko iki tol nebūdavo nei Lenkijoje, nei Prancūzijoje. Atsargas papildyti galėjo tik lydintys sunkvežimiai su sprogmenimis, kurie negalėjo mūsų aplenkti dėl didelių spūsčių siaurame kelyje. Sėdęs ant motociklo, mėginau surasti tuos sunkvežimius. Važiuoti buvo labai pavojinga dėl rusų snaiperių, kurių nepavyko nustatyti. Jie taikė aukoms išimtinai į galvas. Po keleto valandų aš pats tapau fanatiško rusų kareivių poelgio liudininku. Už miško, prie kukurūzų lauko, ne mažiau kaip dvi valandas laukėm transporto. Netikėtai iš kukurūzų pasirodė du rusai pakeltomis rankomis. Feldfebelis pamojo jiems kviesdamas prieiti. Ir tuo metu vienas rusų metė į mus rankinę granatą, o kitas šovė į feldfebelį iš pistoleto, mūsiškį sužeisdamas. Supratau, kad tie ruseliai kantriai slėpėsi kukurūzuose keletą valandų…“

Kairiajame H.Reinhardo sparne generolo leitenanto F.Kirchnerio 1-oji tankų divizija pradėjo Tauroggeno puolimą. Šturmo pajėgas sudarė dvi pagrindinės kovos grupės – vienai vadovavo Francas Vesthovenas, kitai – generolas majoras Valteris Kriugeris. Abi grupės po vokiečių artilerinės parengties įveikė sieną pagal numatytą planą ir pasiekė įspūdingų pirminių rezultatų, užimdami pasienio gyvenvietes bei sunaikindami priešo bunkerius.

Nors 1-osios tankų divizijos pajėgos įsiveržė į miestą jau 8.15 val., įnirtingi mūšiai tęsėsi dar keletą valandų. Mūšio intensyvumas atsispindėjo trumpame 1-osios pėstininkų divizijos kovos žurnalo įraše: „Tauroggene įnirtingi mūšiai ir vyksta jie ties kiekvienu namu. Atsiranda priešo snaiperių. Mūšiuose taip pat dalyvauja civiliai“.

Kad būtų galima greičiau nuslopinti sovietų pasipriešinimą pačiame mieste, 1-oji tankų divizija iškėlė į priekį dalį savo sunkiosios artilerijos. Greta to netrukus įsijungė šviežios vokiečių pajėgos.

Keturiolika 1-ojo šaulių pulko šarvuočių, palaikomų mišrios tankų kuopos, įveikė stačius Jūros upės krantus ir apie 13 val. įsiveržė į Tauroggeną. Rusų pėstininkai sunaikinti arba iš miesto išstumti.

Tik ketvirtą valandą po pietų, po to, kai vokiečių pėstininkų pulkas ugniasvaidžių ir sprogstamųjų užtaisų pagalba išvalė Tauroggeną nuo paskutiniųjų rusų pasipriešinimo židinių, miestas buvo galutinai užimtas. Kadangi pasipriešinimas labai sumažėjo, 1-oji tankų divizija tęsė žygį tolyn. Generolo leitenanto F.Kirchnerio kovinės grupės iki vakaro pasistūmėjo apie 20 kilometrų, o F.Vesthoveno grupė užėmė kelią netoli Lapurvio kaimo link Skaudvilės.

Kita vertus, nepaisant bendros W.Leebo armijų grupės sėkmės, nuostoliai buvo gana nemaži, rimti mūšiai vyko keletoje vietų, tarp jų Tauroggene. Dar daugiau, vokiečių kovos žurnalų birželio 22-osios įrašai rodo, kad vokiečiai greitai suprato rusų fanatizmą ir kad karas rytų fronte bus daug rimtesnis nei Lenkijoje, Prancūzijoje ir Balkanuose.

Jau birželio 23-iosios laiške į namus 4-osios tankų grupės vadas generolas pulkininkas E.Hepneris taip apibūdino pirmosios karo dienos įspūdžius:

„Šiandien jau antroji operacijos diena. Vakar viskas pavyko ne taip, kaip aš tikėjausi. Mūšiai Tauroggene buvo labai sunkūs. Nežiūrint, jog mes surengėm didžiulį fejerverką, kurį aš pats stebėjau iš arti, rusai įnirtingai priešinosi. Jie buvo kaukaziečiai ir, patekę nelaisvėn, sudarė necivilizuotų žmonių įspūdį – pilkai geltonais veidais, siauromis akimis, plačiomis skustomis galvomis ir tuo pačiu galingo kūno sudėjimo. Dauguma prasidėjus mūsų artilerijos atakai, miegojo ir buvo taip išgąsdinti, kad vilkėjo beveik vienais apatiniais arba užsimetę milines. Išskyrus keletą namų, visas miestas dega“.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą