Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Suprantu, kad dar kartą imuosi šiems laikams ne pačios dėkingiausios temos, tikriausiai sulauksiančios atitinkamos skaitytojų reakcijos. Kai kas gal netgi apkaltins meile Rusijai, nes vėl kalbėsiu apie Tauragės dvarą, priklausiusį kilmingai ir garsiai kunigaikščių Vasilčikovų šeimai.
Jeigu tų pačių Vasilčikovų nuosavybė Jurbarko dvaro sodyba yra valstybės saugoma kultūros vertybė, tai buvusio Tauragės dvaro, 2022 metų vasarą minėjusio 600 metų jubiliejų, centre išliko tik keletas senųjų pastatų, statytų praėjusio amžiaus pradžioje ir 1935 metais… Nūdienos politinių įvykių kontekste galima vienaip ar kitaip vertinti anos, tolimosios, carinės, Rusijos veikėjus. Tačiau jų pastatyti rūmai, jų nuopelnai Tauragės kraštui nenuneigiami. Ir nemokamai duotos plytos po gaisro atstatant miestą. Ir simpatijos Lietuvos tautiniam atgimimui, kai savo dvare Jurbarke leista parodyti Keturakio „Ameriką pirtyje“. Ir niekur nuo šių faktų nepasislėpsime.
Dovana Hilarijui
Apie minimų dvarų ūkinę ir ekonominę veiklą mano archyve susikaupė nemažai įdomios medžiagos. Ne vienas faktas, žinoma, aprašytas kitų kolegų istorikų. Vis dėlto, manau, visada atsiras žmonių, kai ko negirdėjusių, nežinančių, užmiršusių. Artimiausiu laiku norėčiau pristatyti skaitytojams pasakojimą apie jauniausiųjų šios giminės atstovų – emigrantų skaudžias klajones po Europos šalis. O kol kas – nedidelis istorinis nukrypimas į tolimą praeitį.
1846 metais Tauragės dvaras majorato (paveldėjimo) teisėmis atiteko Rusijos generolui kunigaikščiui Hilarijui Vasilčikovui. Vėliau, valdant Aleksandrui ir jo sūnui Borisui, dvaras pertvarkytas. Pastatyta naujų ūkinių, pramoninių ir kitų pastatų, tarp kurių buvo ir mūrinis kumetynas. Jis naudotas iki pat Didžiojo karo, o 1920 metais, parceliuojant dvarą, kaip žinia, jame įsikūrė Tauragės apskrities pirmoji ligoninė. 1847 metais Vasilčikovai pastatė spirito varyklą, 1877 metais – garo malūną. 1889 metais Tauroggene veikė H.Vasilčikovo įkurta progimnazija.
1910 metais dvare buvo 8 mūriniai ir 26 mediniai pastatai, rytiniame pakraštyje, Jūros upės slėnyje, puikavosi didelis parkas su alėjomis ir sodu.
Statistika
Neseniai į rankas pateko įdomus leidinys – XIX amžiaus vidurio Kauno gubernijos pramonės veiklos apžvalga, kur nemažai vietos skirta ir Jurbarkui bei Tauragei.
Pirmiausia akcentuojama, kad 1857 metais Kauno apygardos (į kurią įėjo Tauragė ir Jurbarkas) pramonė išvystyta labai silpnai. Statistikos komiteto duomenimis, tais metais gubernijoje veikė 624 įvairūs fabrikai ir gamyklos, kuriuose dirbo 2190 žmonių. Miestuose veikė 45 įmonės su 162 darbininkais, apskrityse – 579 įmonės su 2028 darbininkais. Buvo pagaminama produkcijos už 1,4 milijono sidabrinių rublių.
Didžiausią produkcijos dalį sudarė spirito varymas. 1857 metais 392 spirito varyklos ir 67 alaus daryklos pagamino 912 811 kibirų vyno ir 240 300 kibirų alaus. Alaus daryklos esančios visur, išskyrus Panevėžį ir Telšius. Plytų gamyklų 1857 metais nebuvę tik Panevėžyje, Telšiuose, Šiauliuose ir Raseiniuose. Beveik visi fabrikai ir gamyklos priklausė turtingiems savininkams bei žydams, visai menki – miestiečiams arba tiesiog privatiems asmenims. Valstybės valdomose teritorijose nesama net pramonės gamybos užuomazgų, jeigu neskaičiuosime 76 malūnų, atnešančių 8844 rublių.
Aleksandras Vasilčikovas. Wikipedia.org nuotrauka
Raseinių apskrityje veikia tokios įmonės: Jurbarke – kunigaikščio Vasilčikovo plytų gamykla, gaminanti per metus produkcijos už 800 sidabrinių rublių. Joje dirba vienas meistras ir penki laisvai samdomi vietos gyventojai. Veikia Zusmano Mazuro odos perdirbimo gamykla, pagaminanti kasmet iki 1200 odų už 5000 sidabrinių rublių. Dirba vienas meistras ir keturi laisvai samdomi darbininkai.
Raseinių apskrityje pirkliui Pržeciševskiui priklausė du fabrikai: balinimo ir drobės. Už vieno aršino (apie 71 cm) išbalinimą imta 43 sidabro kapeikos. Staltiesės išbalinimas kainavo 6 kapeikas už aršiną, rankšluosčio ir nosinės – 5 kapeikos. Drobės fabrike veikė 11 žakardo staklių, jomis dirbo 1 lenkas, meistras, ir 10 to paties savininko valstiečių.
Vietos Statistikos komiteto duomenimis, Kauno gubernijoje 1856 metais veikė 1 garo malūnas, 234 vandens, 155 vėjo ir 36 malūnai, varomi gyvūnų, – iš viso 426. Buvo ir vietų, kur nebuvo nė vieno malūno ir grūdus žmonės malė girnomis. Kai kurie malūnai taip pat vėlė milą, imdami po 5 sidabro kapeikas nuo žmogaus. Telšiuose ir Raseiniuose veikė po du vėjo malūnus, Telšiuose – dar gyvūnų varomas, o Raseiniuose – vienas vandens malūnas. Apskritai, statistikos duomenimis, Raseinių apskrityje tuo metu gyvavo 21 vandens, 17 vėjo ir 2 galvijų varomi malūnai.
Eksportas
Ir dar keletas žodžių apie ano meto prekybą. Kauno gubernijos pirkliai pagal nusistovėjusią tradiciją irgi skirstyti į tris gildijas.
Gubernijoje iš viso buvo 675 pirkliai – 35 krikščionys ir 640 žydų. 177 pirkliai valdė turto už 523 800 tuomečių rublių. Atidesnis skaitytojas tikrai pastebės neatitikimą tarp skaičių. Tai todėl, kad duomenis apie savo turtą 1857 metais pateikė vos ketvirtadalis pirklių – štai kada jau prasidėjo ir šiandien gyvuojanti tradicija slėpti mokesčius… Dar po metų pirklių gerokai padaugėjo – Kauno statistikos komitetas pateikė duomenis, kad gubernijoje, be smulkių prekeivių, buvo jau 746 pirkliai vyrai ir 753 moterys.
1856 metų statistikos duomenimis, labiausiai pramonės eksportas buvo išvystytas Telšių apskrityje. Daugiausia prekybos su Prūsija punktų esama pačiame Telšių mieste, kuris, be to, aktyviai prekiavo dar ir su Ryga. Kretinga, Darbėnai, Grūšlaukis garsėjo savo mugėmis. Kaip ir Seda, Plungė ir iš dalies Varniai. Iš viso Telšių apskrityje rengtos 20 mugių. Gi Raseinių apskrityje pastebima vos viena mugė, tačiau nenusileisdavusi prekyboje su Prūsija ir gubernijos vidaus rinkose. Reikšmingiausi apskrityje – pagrindinis pasienio punktas kelyje į Tilžę Tauroggenas ir svarbi Nemuno prieplauka Jurbarkas.
Vasilčikovai – graikai?
O dabar – prie pagrindinės šio rašinio temos. Kaip žinia, Tauragės dvarui 1857 metais vadovavo pats kunigaikštis Aleksandras Vasilčikovas. Tuo metu Jurbarke ūkio reikalus tvarkė ekonomas I.Ekas. Apie pastarąjį – kitą kartą, o šiandien – dar vienas pasakojimas apie Tauroggenui ypatingai nusipelniusią kunigaikščių giminę.
Nežinau, ar kas nors yra atkreipęs dėmesį į šią detalę, bet Vasilčikovai Rusijoje įsikūrė XIV amžiuje, atvyko iš Bizantijos, todėl juos galima būtų laikyti ir graikais. Kunigaikščių linijai pradžią davė Hilarijus Vasilčikovas, 1815 metais kurį laiką netgi tarnavęs Paryžiaus komendantu. Tai buvo žiaurokas, demagogiškas, saldafoniškas žmogus, įkalbėjęs Nikolajų I prieš garsiojo 1825 metų dekabristų sukilimo dalyvius panaudoti artileriją, taip išgelbėjęs carą ir tapęs artimiausiu jo draugu, nors lygiagrečiai rūpinęsis ir domėjęsis žemės ūkiu. Įdomiausia, kad jo veiklą po 30 metų pratęsė sūnus Aleksandras, su kuriuo santykiai buvo gana įtempti. Tėvas ir sūnus, kaip neretai pasitaiko ir šiandien, į gyvenimą žvelgė skirtingai. Jaunasis Vasilčikovas buvo visiška tėvo priešingybė – liberalas, laisvamanis. Baigęs 1840 metais universitetą, pradėjo dirbti valstybės tarnyboje, tačiau greitai jos atsisakė, o po tėvo Hilarijaus mirties 1847 metais galutinai pasitraukė į sodybą Žemutiniame Naugarde. Aiškino tai nuoširdžiai: „Nuo jaunystės jaučiau visą kanceliarinės tarnybos beprasmiškumą ir būtinybę pažinti liaudies gyvenimą provincijoje ir kaime, kur teka tikrasis gyvenimas“. Ir būtent kaime A.Vasilčikovas rado tikrąjį savo pašaukimą.
Dar pluoštelis statistikos
Liustruojamas (registruotas), kaip rašoma oficialiuose dokumentuose, Tauragės dvaro inventorius patvirtintas 1846 metais, Tuo laiku jį sudarė 343 apmokestinami ir 24 pusiau apmokestinami priverstinio darbo valstiečių kiemai. Juose gyveno 1373 vyrai ir 1469 moterys, turėję iš viso 7287 dešimtines (viena dešimtinė prilygo 1,0925 ha): pasodybinių sklypų 360,3, ariamosios žemės 2333,4, šienavimo 3913,6 ir ganyklų 780,4 dešimtinių. Vidutiniškai vienam apmokestinamam kiemui teko po kiek daugiau nei 21 dešimtinę.
1857 metų Kauno gubernijos dvarų aprašymuose teigiama, kad, apskritai imant, pagal duodamos jiems žemės, pinigų ir natūrinės produkcijos kiekį Tauragės dvaro darbininkai buvo beveik visai panašioje padėtyje, kaip ir prievarta dirbę Jurbarko majorato valstiečiai, bet nuo 1857 metų tapo savo turimos žemės savininkais-nuomotojais. Tokį pasikeitimą ir savininkas, ir valstiečiai laikė labai naudingu ir nenorėjo grįžti prie ankstesnio priverstinio darbo. Savininko nuosavybei palikti miškai ir krūmai, iš viso 7900 dešimtinių, iš kurių, esant būtinybei, taip pat tenkinami valstiečių poreikiai.
Ariamoji žemė tarp penkių palivarkų paskirstyta pagal tris sėjomainos principus ir čia žiemkenčiams skirta 140 dešimtinių, grūdinėms kultūroms – 200, dobilams ir kitai žolei – 220,39 dešimtinės ariamosios žemės, neįtrauktos į sėjomainą, bet, atsižvelgiant į ūkio poreikius, užsėjamos vikiais, bulvėmis, linais. Pasirodė, kad visoms palivarko žemėms prižiūrėti užtenka 43 šeimyninių darbininkų. Naudingiau turėti šeimyninius darbininkus, suteikiant sklypams iki 15 arų žemės ir teisę laikyti ekonomijos pašarais karves bei kiaules. Tokie darbininkai esą tvirčiau laikosi savo vietų ir labiau saugo savininką nuo vagysčių. Kiekvienai Tauragės dvaro kumetyne gyvenusiai šeimai buvo duodamas atskiras kambarys su virtuve. Vienas darbininkas žiemą uždirbdavo per dieną po 25, vasarą – 60 kapeikų.
Baudžiavos panaikinimo išvakarės
1854 metais Aleksandras Vasilčikovas Maskvoje vedė gražuolę vidaus reikalų ministro pavaduotojo dukrą Eugeniją Seniaviną, atsisakė kandidatuoti į gubernatoriaus pareigas ir įsikūrė Tauroggeno dvare, likusiame jam po tėvo mirties. Linksmas, energingas gražuolis kunigaikštis Aleksandras paniro į šeimyninius ir ūkio rūpesčius. Tuo pačiu jis aktyviai įsijungė į carinės valdžios pradėtus baudžiavos panaikinimo svarstymus.
Kaip stambus žemvaldys, neabejingas valstiečių padėčiai, A.Vasilčikovas 1857 metų pradžioje pateikė carui savo įstatymo atleisti valstiečius nuo baudžiavinės priklausomybės projektą. Apie tai jis svajojo nuo jaunystės. A.Vasilčikovas siūlė paleisti valstiečius su žeme už valstybės suteikiamą nedidelę išpirką, kartu paliekant dvarininko žemės valdas, kuriose žmonės dirbtų savo noru.
1862 metais netikėtai, gimdydama ketvirtąjį vaiką, persišaldė ir mirė A.Vasilčikovo žmona Eugenija. Skausmo prislėgtas vyras su keturiais mažamečiais vaikais nutarė vėl sugrįžti į savo dvarą Žemutiniame Naugarde. Ir ten jis surengė įdomų, tikrai originalų ir gana rizikingą eksperimentą.
Naugardo gubernijoje visu rimtumu iškilo darbo jėgos problema. Panaikinus baudžiavą, vietos valstiečiai, gavę žemės ir laisvę, neypatingai veržėsi papildomai užsidirbti. Stebėdamas, kaip vienas po kito žlunga kaimyniniai dvarininkai, A.Vasilčikovas ryžosi netikėtam žingsniui – į dvarą iš Rytų Prūsijos, Tauroggeno apylinkių, atvežė apie 30 darbininkų šeimų. Iš paskos vyko ir administracijos žmonių. Todėl Naugardo dvarvietė virto nedidele prūsiška kolonija su vokiečių kalba, vokiška lygiagrečiai su rusų mokykla, su pastoriumi, vokiškomis kapinėmis. Vietos žmonės, nematydami tarp atvykėlių konkurentų, priėmė atvykėlius be jokio priešiškumo, tik stebėjosi jų darbštumu ir racionalumu, stebėjosi, kad „prūsai“, be sekmadienių ir Kalėdų bei Velykų, nepripažino jokių kitų švenčių, laikėsi blaivybės ir buvo labai taupūs. Todėl, matyt, ne atsitiktinai, gaudami nedidelį atlygį, dauguma sugebėjo po 20 metų grįžti namo sukaupę nemažų santaupų.
Vokiečių įtaka stipriai pasijautė visame ūkio gyvenime, kuris, vadovaujant ilgamečiam valdytojui Gelcermanui, imtas organizuoti pagal vokišką tvarką. Būdamas tipiškas prūsas, Gelcermanas buvo griežtas ir savo, ir pavaldinių atžvilgiu.
Darbas ir užmokestis Tauragės dvare
Vasilčikovų dvare šeimyniniai darbininkai turėjo laikytis griežtų sąlygų. Kiekvienas samdomas ūkio darbininkas privalėjo savo sąskaita visus metus išlaikyti darbininką arba darbininkę, ne jaunesnį kaip 18 metų, bet jų apgyvendinimui turėjo gauti ekonomo arba palivarko valdytojo sutikimą. Darbininkui per metus buvo duodama 25 rubliai, rugių už 32 rublius ir 75 kapeikas, kviečių už 4 rublius ir 72 su puse kapeikos, avižų už puspenkto rublio, žirnių už 2 rublius ir 17 kapeikų, grikių už 3 rublius ir 30 kapeikų, vienas kibiras vyno už rublį, druskos už 75 kapeikas. Bulvėms ar daržovėms sodinti skirta viena dešimtinė gerai patręštos žemės. Ypatingai pasižymėjusiems kartais būdavo pridedama dar po dvi dešimtines linams sėti. Buvo padedama visus metus išlaikyti karvę iki 9 rublių ir kiaulę iki 2 rublių. Šildymui skirta malkų už maždaug 2 rublius. Apie maždaug 36 kvadratinių aršinų butas vienai šeimai arba apie 50 kvadratinių aršinų butas dviem nedidelėms šeimoms su bendra virtuve vieno palivarko darbininkams su apšildymu, medicininiu ir kitokiu aprūpinimu galėjo būti savininko apmokama iki 25 rublių. Iš viso šeimyninio darbininko išlaikymas kainavo 114 rublių ir 75 kapeikas.
Darbininkų šeimos gaminosi maistą atskirai. Kiekvienas darbininkas privalėjo vasaros laikotarpiu, nuo balandžio iki spalio, pristatyti už 10 kapeikų per dieną antrą darbininką arba savo žmoną, arba kokį nors kitą fiziškai pajėgų savo šeimos asmenį dirbti nuo pusryčių iki vakaro. Už tai darbininkas galėjo palivarko ganykloje laikyti antrą karvę ir antrą kiaulę, kurią privalėjo paskersti iki lapkričio 1-osios. Įvertinant, kad pagal tokią tvarką reikėjo atidirbti 165 dienas, tokie darbininkai žiemą per dieną uždirbdavo 60 kapeikų, vasarą – 1 rublį…
Ūkio darbininkų žmonos privalėjo melžti karves paeiliui taip, kad nuo gegužės 1-osios iki spalio 1-osios kiekvienai melžėjai tektų po 15, o likusiu laiku – po 30 karvių. Ekonomas neturėjo teisės bausti darbininko be savininko kontoros kaltės peržiūrėjimo. Piemenų padėtis buvo tokia pati, kaip ir darbininkų. Vaitų (seniūnų) ir kūlėjų – taip pat, bet jiems nereikėjo asmeniškai dirbti žemės. Jų buvo rengiamasi atsisakyti, o pareigas perskirstyti kitiems darbininkams, padidinant šiems atlyginimus.
Darbinių galvijų ir ūkio darbams reikalingų įrankių kainos Tauroggeno apylinkėse tuo laiku buvo tokios: tvirtas dviejų arklių dišliaus vežimas kainavo nuo 18 iki 25 rublių, tokios pat rogės – 4–8 rublius, plūgas – 7–8 rublius, dalgis – nuo 2 iki 2,5 rublio, kirvis – 60–80 kapeikų, lopeta – 40–60 kapeikų, medinis grėblys – 7–10 kapeikų, mėšlo šakės – 40–45 kapeikas, keletas darbinių arklių – nuo 40 iki 60 rublių, keli darbiniai jaučiai – 34–40 rublių… Tokios pat kainos tuo metu buvo ir Jurbarke.
Po keliasdešimties metų
O dabar pasukime istorijos laikrodį gerokai į priekį. 1917 metais prie valstybės vairo stojus bolševikams, stambus, nors ir labai pažangus, žemvaldys, tėvo Aleksandro Vasilčikovo dvarą perėmęs sūnus Borisas kaip šimtai kitų to meto turtingų žmonių buvo areštuotas. Sėdėdamas kalėjime, jis ieškojo galimybės ištrūkti, per įvairius pažįstamus kreipėsi į naujojo režimo lyderius, kuriuos savo laiku stengėsi gelbėti nuo „politinių nemalonumų“. Viena tokių buvo garsi revoliucionierė Jelena Stasova. Deja, jos atsakymas nenudžiugino: „Mes, revoliucinieriai, savo kailiu patyrėme, kad su politiniais priešininkais reikia elgtis griežčiau, negu su mumis elgėsi caro valdžia. Aš dėl Vasilčikovo nieko nedarysiu“.
Kitas jo bandymas buvo laiškas pačiam V.Leninui, kuriame Borisas priminė vadui, kaip, dar būdamas Pskovo gubernatoriumi, leido policijos persekiojamam nepažįstamam jaunam kairiųjų pažiūrų teisininkui Uljanovui išvykti į užsienį. Atsakymo nesulaukta, nors galų gale Borisui su žmona buvo leista emigruoti. Jie pradžioje išvyko į Angliją, po to – į Prancūziją…
Bet apie tas klajones – kitame rašinyje.
Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.
