fbpx

O juk visa tai buvo…

Dalintis:

Kaip žinia, Lietuvos Respublikos Seimas 2022 metus paskelbė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ ir Romo Kalantos metais. Sausio 13-ąją sostinės Nepriklausomybės aikštėje vykusiame Laisvės gynėjų dienos minėjime pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ 1983–1989 metų vyriausiajam redaktoriui, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, leidinio bendradarbėms Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei įteikta 2021 m. Laisvės premija.

Pirmasis numeris – prieš 50 metų

Lietuvos katalikų bažnyčios kronika – „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui“ artimų kunigų, seserų vienuolių, pasauliečių katalikų 1972–1989 metais Lietuvoje leistas  pogrindinis leidinys. Pirmasis jo numeris pasirodė 1972 metų kovo 19 dieną. Tai ilgiausiai leistas, plačiausiai pasklidęs persekiojamos, bet nepalūžusios Bažnyčios simboliu tapęs žurnalas, rašęs apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informavęs pasaulio visuomenę apie tikrąją bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Iki 1983 metų „LKB Kroniką“ redagavo kunigas Sigitas Tamkevičius, SJ, vėliau perėmė kunigas Jonas Boruta, SJ. Iš viso išėjo 81 numeris, turinys buvo verčiamas į anglų, ispanų ir kitas kalbas, žurnalas platintas daugelyje katalikiškų kraštų. Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „LKB Kronikos“, ir tai iš tiesų stebuklas, kai žinai, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių.

Tokia būtų trumpa bendra daugeliui žinoma informacija. Manau, dar atsirastų Tauragėje žmonių, prieš keliasdešimt metų laikiusių rankose tą ypatingai slaptą leidinį, skaičiusių jį, girdėjusių nuotrupas per „Amerikos balso“ radiją. Tiesiog pagalvojau, kad ir šiandieninei kartai galėtų būti įdomu o ką gi rašė „Kronika“, pavyzdžiui, apie Tauragės kraštą, kokius žmogaus teisių pažeidimus atskleidė. Jų iš tiesų buvo nemažai.

„Katalikų kronikos“ viršelis. Lkbkronika.lt iliustracija

Nubaudė 50 rublių baudomis

1972 metų gegužės 16 dieną Jurbarko rajono liaudies teismas išnagrinėjo kunigo V.Šauklio skundą dėl Jurbarko rajono administracinės komisijos prie Jurbarko rajono DŽDT VK jam skirtos piniginės baudos. V.Šauklys buvo nubaustas 50 rublių bauda už tai, kad liepė nepilnamečiams dalyvauti procesijoje.

Kadangi liaudies teismas kunigo V.Šauklio skundą atmetė, šis kreipėsi į Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo pirmininką, kad Jurbarko rajono liaudies teismo sprendimas būtų panaikintas.

Skunde rašoma: „Administracinė komisija savo nuobaudą motyvavo tuo, kad aš panaudojau bažnyčioje prie vėliavų nešimo ir gėlių barstymo Girdžių mokyklos nepilnamečius mokinius. Mockienė E. ir Bakšienė Br. paliudijo, kad jos pačios atvedė savo dukteris į procesiją. Panašiai darė ir kitos. Niekam klebonas nedarė spaudimo dalyvauti procesijoje. Pati liaudis senu papročiu spontaniškai susiruošė. Velykų procesijos visose bažnyčiose daromos nuo amžių. Parapijiečiai žino, kaip jos daromos, ir patys tvarkosi. Kad merginos palaikė nešamų vėliavų kaspinus ar kad pabarstė gėles – tai nėra darbas, o dalyvavimas kulto apeigose, kaip lygiai nelaikoma darbu dalyvauti liaudies vaikštynėse. Vienodas buvo „darbas“ tų, kurios procesijos metu nešėsi maldaknygę, ir tų, kurios nešė vėliavų kaspiną ar gėlių puokštę rankose. Jeigu nebaudžiama už laikymą maldaknygės rankose procesijos metu, tai kodėl turėtų būti baudžiama už kaspinų palaikymą ar gėlių bėrimą?“

Skunde V.Šauklys į pažeidinėjamas žmogaus teises pažvelgė plačiau, ne vien per įstatymo raidę: „Tarybinė spauda rašo, kad nereikia įžeidinėti tikinčiųjų religinių jausmų. O ar tai ne įžeidimas, kad Girdžių mokyklos sienlaikraštyje buvo iškabintos karikatūros mokinių, šiemet dalyvavusių Velykų procesijoje? Buvo išpieštos penkios aukštesnių klasių pavyzdingos mokinės, klūpančios su rožančiumi, o apačioje jų pavardės ir užrašas: „Meldžiasi už per metus padarytas nuodėmes“. Ar tai ne grubus spaudimas? Mes pratę gatvių skelbimų lentose matyti karikatūras chuliganų ir girtuoklių, bet šitaip tyčiotis iš šventų įsitikinimų – ar tai pedagogiška ir leistina? Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimo Nr.97 dėl baudžiamojo kodekso 143 str. taikymo pasakyta, kad kliudantieji atlikti religines apeigas yra baudžiami. O kad Jurbarko rajono pareigūnai nubaudė mane ir vargonininkę, ar tai nėra kliudymas kultui?“

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Jurbarko rajono liaudies teismo sprendimą paliko galioti.

Po trijų dienų tas pats Jurbarko rajono liaudies teismas išnagrinėjo kunigo G.Gudanavičiaus skundą dėl administracinės baudos panaikinimo. Jurbarko DŽDT VK administracinė komisija buvo nubaudusi kunigą irgi 50 rublių bauda už tai, kad jis pratinęs nepilnamečius patarnauti bažnyčioje, kurie už tai, nors ir nereguliariai, gavę atlyginimą. Nepilnamečių patarnavimas bažnyčioje esąs darbas ir nesusijęs su kulto atlikimu.

Teismas G.Gudanavičiaus skundą atmetė. Kunigas sprendimą apskundė Aukščiausiojo Teismo pirmininkui: „…Nebuvo išklausyta mano pasiaiškinimų. Man nurodė, kad jau viskas nuspręsta, kad viskas aišku, kad tokios bylos administracinėje komisijoje sprendžiamos per tris minutes… Esu nubaustas už tai, kad keli vaikai patarnavo Mišioms, t.y. apsivilkę nuosavomis kamžomis, vykstant mišioms, klūpėjo už grotelių prie altoriaus ir paskambindavo varpeliu (kaip reikiant patarnauti Mišioms tie vaikai dar nė nemoka). Tuo pat metu bažnyčioje meldėsi ir tų vaikų tėvai… Bažnyčia yra ne mano, o parapijos, ir dabar parapijiečiai man priekaištauja, kodėl aš jų vaikus nuvariau nuo altoriaus. Reikalauja nurodyti įstatymą, kuriuo uždrausta vaikams tarnauti Mišioms. Tačiau nei aš pats tokio įstatymo nežinau, nei advokatai man negalėjo nurodyti. Taip pat patarnavimas mišioms nėra darbas, o tik dalyvavimas kulto apeigose. Kaip parodė tų vaikų motinos, jos pačios siunčia savo vaikus į bažnyčią patarnauti mišioms, nes yra religingos, pačios pamoko vaikus maldų ir patarnavimų, nes jų artimų giminių tarpe yra dvasiškių. „Patarnavo bažnyčioje“ galima suprasti įvairiai, tai iš tikrųjų gali būti darbas, jei vaikai tvarkytų bažnyčią ar atliktų kitus darbus. Bet juk byloje nustatyta, kad tie patarnavimai bažnyčioje yra patarnavimai mišioms, kas negali būti laikoma darbu. Už tai vaikai jokio atlyginimo negavo. Jei kartais esu davęs kuriam vaikui saldainį ar rublį, tai ne kaip atlyginimą už dalyvavimą kulto apeigose, o kaip dovaną švenčių ar vardinių proga“.

Kunigo G.Gudanavičiaus skundą Aukščiausiasis Teismas tradiciškai atmetė. Jurbarko DŽDT VK administracinė komisija antrą kartą nubaudė G.Gudanavičių už tą patį „nusikaltimą“ ir pareiškė, kad už trečią tokį nusikaltimą bus keliama baudžiamoji byla.

Tame pat numeryje aprašyta, kad ir toliau diskriminuojamas Šilalės parapijos kunigas A.Šeškevičius. Jam neleista egzaminuoti Pirmajai Komunijai besiruošiančių vaikų, jis taip pat neturėjo teisės vienas išvykti už parapijos ribų, neleista Šilalės bažnyčioje vesti kunigams rekolekcijų. Po A.Šeškevičiaus kreipimosi į Religijų reikalų tarybą Maskvoje jam buvo atsakyta, kad nieko panašaus nesama.

Gerokai vėliau, 1974 metų sausio mėnesį, kunigas A.Šeškevičius pasiuntė Religijų tarybos įgaliotiniui pareiškimą, prašydamas paaiškinti, kodėl Šilalės Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas uždraudęs jam padėti bažnytinio komiteto pirmininkui rinkti aukas. „Argi negali bažnytinio komiteto pirmininkas pasirinkti bet kokį pilietį, kad jam padėtų rinkti aukas? – klausė laiške kunigas. – O kunigas argi ne pilietis? Man buvo pasakyta, kad kunigas gali dalyvauti rinkime, bet jokiu būdu nenešioti lėkštės. Be jokių pareigų „padėti“ rinkti pinigus kunigui neapsimoka, nes jis bus lyg prižiūrėtojas, tai tik erzina tikinčiuosius. Kaip tokius draudimus suderinti su LTSR Konstitucijos 96 straipsniu – bažnyčia atskirta nuo valstybės? O čia valstybė bažnyčioje diriguoja aukų rinkimą. Argi tokie dalykai neapverčia smegenų mąstančiam XX amžiaus žmogui?“

Pasakojimai iš mokyklų

Ketvirtajame „Kronikos“ numeryje išspausdinta kurioziška keleto metų senumo situacija iš Šilalės.

1963 metų vasarą Rubinovo kaime gyvenusi penktokė Nijolė Siekytė su mama lankydavo bažnyčią. Prasidėjus mokslo metams, mokytoja Statkevičienė ėmėsi ją už tai barti – esą šitaip išniekinama moksleivės uniforma. Pareikalauta visų mokinių akivaizdoje pasiaiškinti ir save pasmerkti. Mergaitė, užlipusi ant scenos, pradėjo garsiai verkti. Mokytoja Statkevičienė ir kiti jos kolegos liepė mokinei eiti namo ir daugiau mokykloje nesirodyti. Vėliau kitų mokytojų prikalbėta ji vėl pradėjo mokyklą lankyti, tačiau ateistai mokytojai ramybėje nepaliko. Todėl mergaitė perėjo mokytis į vakarinę jaunimo mokyklą, kur jos jau niekas nepersekiojo.

Šeštajame numeryje randame informaciją, kad 1973 metų balandžio 18-ąją Tauragės rajono prokuroras iškvietė bažnytinės aprangos skalbėją Agotą Savickaitę ir apkaltino esą ji mokanti vaikus katekizmo, aprengianti mergaites procesijoms, net gatvėje dalijanti bažnytinius nuometus ir kviečianti adoruoti. „Jei ir toliau taip kartosis, aprūpinsime tave valdiška duona ligi gyvos galvos“, – grasino prokuroras ir vertė pasirašyti pasižadėjimą pasitaisyti.

Tų pačių metų balandžio 14 dieną Vaitimėnų aštuonmetės mokyklos anglų kalbos mokytoja sušaukė visus mokinius į susirinkimą. Nors buvo žadėjusi pasakoti apie pavasario darbus laukuose, pradėjo agituoti prieš Dievą ir tikėjimą. Baigusi kalbėti, liepė pakelti rankas mokiniams, kurie eina į bažnyčią. Rankas pakėlė visi, išskyrus girininko dukras. Kaip rašė „Kronika“, mokytoja nuraudo ir neturėjo ką sakyti, o vienas mokinys atsiliepė: „Jūsų Dievas yra Leninas – važiuokite į Maskvą, o mes ėjome į bažnyčią ir eisime“.

Kaltinėnai. Vidurinėje mokykloje tikintys moksleiviai verčiami rašytis į ateistines organizacijas. Mokytoja Sinkevičienė ketvirtos klasės mokinei Birutei Buivydaitei liniuote rėžė per delną, nes ši nestojanti į pionierių organizaciją.

Pajūris (Šilalės rajonas). Garsi ateizmo fanatikė vidurinės mokyklos mokytoja Valavičienė pajuokdama Švč. Sakramentą adoruojančias mergaites, kalbėjo: „Ko jūs ten einate keliais apie klebonėlį?“

1973 metų balandžio 6-ąją mokinių tėvų susirinkime ta pati mokytoja Valavičienė kalbėjo, kad tėvai „negadintų“ savo vaikų ir nevestų į bažnyčią. Moterys pradėjo šaukti, kad jos susirinkusios išgirsti apie vaikų elgesį ir mokslą, o nesąmonių nesiklausysiančios. Paskaitininkė turėjo išeiti iš susirinkimo.

Lauksargiai. „LKB Kronika“ informuoja, kad aštuonmetės mokyklos mokytoja Petkienė fanatiškai stengiasi savo pažiūras primesti moksleiviams girdamasi: „Padarysiu, kad sekmadieniais nė vienas moksleivis neis į bažnyčią!“ Kartą per mėnesį visa mokykla buvo varoma į kultūros namus, kur Petkienė moksleivius „šviesdavo“. Mokykloje kabo tikėjimą šmeižiančios karikatūros, pavyzdžiui, senutė tempia vaiką į bažnyčią, o šis spyriojasi. „Ar ne panašiai elgiasi mokyt. Petkienė, visą mokyklą prievarta tempdama į bedievybę? – pastebėjo „Kronika“. – Jeigu vaikas nenori stoti į komjaunimą, Petkienė tuojau bėga pas tėvus ir įkalbinėja, kad netrukdytų“.

Šilalė. 1973 metų birželio 15 diena. Vingininkų kaime senutė Eidukaitė, tėvų paprašyta, mokė katekizmo 16 vaikų. Staiga su triukšmu į kambarį įsiveržė komisija, susidedanti iš kolūkio pirmininko Mikučio, brigadininko Vidmanto, agronomo Martinkaus ir kelių rajono atstovų. Komisijos nariai atėmė iš vaikų katekizmus, maldaknyges, rožinius. Vaikai verkdami puolė iš kambario, tačiau įsibrovėliai juos iškratė ir viską atėmė. Taip pat užsirašė vaikų ir buvusių motinų pavardes. Rajono švietimo skyriaus atstovė vaikams nurodinėjo: „Neklausykite tėvų ir katekizmo nesimokykite“. Motinos buvo įžeistos: „Čia mūsų vaikai, mes mokėm juos ir mokysime. Katekizmų vėl gausime“.

Rajono prokuroras senutę Eidukaitę keletą kartų tardė ir grasino kalėjimu. „Už nuodėmę eiti į kalėjimą – gėda, o už „Tėve mūsų“ mokymą – nebijau!“ – atsakė senutė.

Šilalės vidurinės mokyklos koridoriuje iškabinta daug ateistinių piešinių, išjuokiančių tikėjimą ir kunigus. Greta jų prikaltas įlaužtas juodas kryžius, vaizduojantis artėjančią religijos pabaigą.

Mokytoja Petvienė su Bendikiene šeštos klasės mokiniams per pamoką liepė nupiešti kunigą, sėdintį velniui ant kelių ir su merginoms geriantį degtinę.

Vienas aštuntokas iš Šilalės „Kronikai“ rašė: „Jei ateistai negali su milicija išvaryti žmonių iš bažnyčios, tai lyg kirminas graužia jų sielas… Vaikai prievarta rašomi į spaliukus, pionierius ir kitas organizacijas. Kaip skaudu, kad mūsų brangių lietuvių tarpe yra tokių žmogžudžių, kurie žudo nekaltų vaikų sielas, vesdami jas į klystkelius… Stende yra toks užrašas: „Žmonės ieško kelio į dangų, nes išklysta iš kelio žemėje“. Išklydę iš kelio žemėje yra tie, kurie girtauja, chuliganauja. Kurie ieško kelio į dangų, tie visuomet suvaldo savo aistras, visuomet tvarkingi, nedaro žalos kitiems ir taip siekia amžinybės“.

Vienos Šilalės rajono mokyklos aštuntosios klasės mokinys Gotautas ant kaklo nešiojo medalikėlį. Pamatęs jį, komjaunuolis Kurlinkus pradėjo juoktis ir, pasikvietęs į pagalbą draugą, norėjo medalikėlį atimti. Tačiau kitas mokinys juos sugėdino, ir abu nuraudę pasitraukė.

Lietuvių kalbos mokytoja M.Balčienė dažnai pasijuokia iš religingų moksleivių. Pamokos metu iš jos lūpų dažnai galima išgirsti tokius išsireiškimus: „Tau, Stasy, tik kunigu būti. Taip gražiai patyliukais kalbėdamas, galėsi duoti davatkėlėms išrišimą“.

Jei kurio mokinio švarios rankos, M.Balčienė sako: „O tau tinka klebonėliu būti. Davatkėlėms bus malonu tokias rankas bučiuoti“.

LKB kronikos Nr.57 antraštinis puslapis. Vle.lt iliustracija

Neįleido pas ligonę

Iš Jurbarko rajono Girdžių parapijos klebono pranešimo H.E. Vyskupui J.Labukui: „1973 m. gegužės 30 d. Petrės Klimienės vyras išsinuomojo automobilį ir nuvežė Girdžių parapijos kleboną į Smalininkus patarnauti sunkiai sergančiai žmonai, kuri gulėjo ligoninės užkrečiamųjų ligų skyriuje. Atvykome. 18 val. vyrui buvo leista į palatą pas sergančią moterį, bet manęs, kunigo, neįleido. Gydytojas liepė paskambinti į Jurbarką ir gauti leidimą iš rajono kabineto. Teko grįžti be suteikimo sakramentų sunkiai sergančiam ligoniui. Kai pasmerktas žmogus paprašo cigarečių ar kito daikto, jam išpildomas paskutinis noras. Vis dėlto čia gydėsi ne nusikaltėlis, o ištikimas sovietų pilietis, ir jai nebuvo parodytas joks žmogiškas gerumas. Panašus sovietų darbuotojų per didelis veržlumas tik suerzina piliečius ir priešinasi dabartinei valdymo formai“.

1970 metų aštuntajame numeryje aprašytas pavyzdys, kaip Šilutės aštuonmetės mokyklos mokytoja Arlauskienė šeštos klasės mokiniams ilgai įrodinėjusi, kad Dievo nėra ir į jį tikį vien tamsuoliai. „Sušukime choru visi tris kartus: „Nėra Dievo“, – organizavo mokytoja. Deja, garsiai šaukė tik Arlauskienė, kuriai pritarė keli nedrąsūs balseliai.

Upyna (Šilalės rajonas). Artėjant 1973 m. TSRS Konstitucijos dienai, Upynos vidurinės   mokyklos mokytoja Jurgaitienė vienos klasės mokinių paklausė: „Kokia šventė artėja?“  „Šventos Kalėdos“, – atsakė mokiniai. Mokytoja nuraudo ir prasitarė: „Niekur nėra tokių tamsuolių tėvų ir mokinių, kaip Upynoje…“

1976 metų sausio 13-ąją Šilalės vidurinės mokyklos mokytoja Vasiliauskienė dviejų klasių mokiniams surengė ateistinį pokalbį, kuriame dalyvavo apie 60 mokinių. Komjaunuoliai skaitė pranešimus, kuriuose įžeidinėjo kunigus, šmeižė bažnyčią, niekino tikinčiuosius. Paskui liepta pasisakyti mokiniams, tačiau šie tylėjo. Tada mokytoja Vasiliauskienė paklausė vienos mokinės, ar ši dar tikinti Dievą ir bažnyčios neatsisakanti. Juk tiek gavusi skaityti knygų…

„Jūsų ateistinės knygos ir atvėrė akis. Pamačiau, kad jose viskas iškraipoma“, – nuskambėjo atsakymas.

„Nesitikėjau, kad tu tokia protinga mergaitė ir gali kalbėti tokias nesąmones. Tai ko tu klausai, eidama į bažnyčią?“ – nerimo mokytoja.

„Aš klausau savo sąžinės balso“, – ramiai atsakė mokinė.

„Na, ir klausyk!“– supyko mokytoja.

„Na, ir klausysiu! – nenusileido mergaitė. – Visi didieji mokslininkai tikėjo ir tiki, tai kodėl jūs tikinčiuosius vadinate tamsuoliais, o tikėjimo tiesas – senų bobučių pasakomis?“

Mokytoja nieko neatsakė, tik vis kartojo: „Nesitikėjau, kad tu tokia!“

Ir kitos mokinės nepateisino mokytojos lūkesčių, paprašiusios tuščiai nevargti ir palikti ramybėje.

Baigdama šį pranešimą, „LKB kronika“ konstatuoja: „Išleidusi mokinius namo, mokytoja Vasiliauskienė, norėdama mergaites gerai išgąsdinti, ilgai jas barė, „švietė“, vadino užsispyrėlėmis ir fanatikėmis“.

Keturiasdešimt septintasis numeris. 1981 metų sausio 21 dieną į Šilalę atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis. Susikvietęs viso rajono parapijų bažnytinių komitetų atstovus, rajono deputatus, aiškino jiems tarybinius įstatymus: negalima vaikų mokyti tikėjimo tiesų grupėmis, draudžiama vaikams, neturintiems 18 metų, patarnauti mišioms, adoruoti, giedoti bažnyčios chore ir t.t. Kartu P.Anilionis viešai pareiškė, kad iš Šilalės vikaro kunigo Vytauto Skipario atims kunigystę. Nevočių aštuonmetės mokyklos mokytojas Uksas paklausė: „Kas gali sutramdyti Šilalės vikarą?“ Įgaliotinis patarė kreiptis į tardymo organus.

Apklausdavo vaikus

1981 metų balandžio 5-ąją Skaudvilės katalikų bažnyčios klebonas Vincas Vėlavičius parašė protestą LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. Jame jis konstatavo, kad vasario viduryje ir kovo 2 dieną Skaudvilės vidurinėje mokykloje buvo surengti du ateistiniai renginiai, kuriuose prievarta versti dalyvauti aukštesniųjų klasių tikintys vaikai. Tuose vaizdiniuose, dainose, eilėraščiuose vulgariai buvo išjuokiamas tikėjimas.

Pavyzdžiui, IXB klasės mokytoja surežisavo spektaklį, išjuokiantį šv. Mišių Auką. Mokinukė, apsigaubusi lietpalčiu su Kryžiais ant pečių ir ant krūtinės, išjuokė šv. Mišias, pradedant giesme „Pulkim ant kelių“, švęstu vandeniu pašlakstymą, šv. Mišių aukojimą, pakylėjimą (Konsekraciją), Šv. Komuniją. Spektaklyje naudotas indas, panašus į taurę, pridėtas saldainių, ir imituotas šv. Komunijos dalijimas.

„Savo ir savo parapijiečių, kurių vaikai mokosi Skaudvilės vidurinėje mokykloje, vardu reiškiu protestą, kad kai kurie bedieviai mokytojai taip barbariškai išjuokia tikinčių vaikų ir jų tėvų tikėjimą. Toks moralinis vaikų luošinimas yra daug blogesnis dalykas už fizinės bausmės vartojimą. Mes, tikintieji, esame apstulbę, kad bedieviai yra praradę bet kokį saiką, o tuo pačiu iškyla mums naujoje šviesoje bažnyčių plėšimas, Švč. Sakramento išniekinimas, kunigų užpuolimai ir net žudymo faktai. Prašau sudrausti įsisiautėjusius Skaudvilės vidurinės mokyklos bedievius ir imtis visų priemonių, kad panašūs renginiai nebepasikartotų, nes jie nedaro garbės nei ateistams, nei Tarybų valdžiai“, – baigė savo raštą V.Vėlavičius.

Deja, jokios informacijos, kaip į šį protestą reagavo partinė valdžia, rasti nepavyko. Greičiausiai niekaip…

Penkiasdešimtajame numeryje rašoma apie tai, kad Šilutės III vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Bardauskienė prievarta įrašanti vaikus į spaliukus. 1981 mokslo metų pradžioje Albina Dudonienė perspėjo mokytoją Bardauskienę, kad jos sūnaus, pirmoko Alvydo Dudonio, nerašytų į spaliukus. Mokytoja Bardauskienė atsakė: „Aš vis tiek įrašysiu, kad ir nesutinki. Jis turi būti spaliukas“. Lapkričio 14-ąją buvo paskelbta mokyklos spaliukų šventė. Tą dieną Dudonienė sūnaus neleido į mokyklą, kad neįrašytų į spaliukus. Į namus atėjo mokytojos Stankuvienė, Griciūnienė ir Bardauskienė. Jos pradėjo agituoti motiną leisti vaiką į „taip brangią vaikų šventę“. Motina užprotestavo – jos sūnus nesąs spaliukas ir į tą „šventę“ neis. Tuo įtikinėjimai ir baigėsi.

Šilutės gyventoja Kazė Maksvytienė, išaugusi katalikiškoje šeimoje, taip pat auklėjo ir savo tris sūnus, besimokiusius Šilutės I vidurinėje mokykloje. Matydama, kad bedieviškų organizacijų nariai švarko atlape nešioja ženkliukus, motina savo sūnums įsegė po kryželį. 1981 metų spalio 12 dieną, per pertrauką, iš vyriausio Maksvytienės sūnaus ketvirtoko Lino mokytoja Staškuvienė bandė kryželį jėga atimti. Mokyklos direktorė ne tik kad nepasmerkė tokio mokytojos elgesio, bet ir pati ėmė šmeižti, įžeidinėti mokinį, jo brolius ir motiną. Spalio 21-ąją mokyklos direktorės Dobranskienės pavedimu mokytojas Vilkis tris Maksvyčių vaikus už kryželių nešiojimą nuvedė į Šilutės r. VR skyriaus vaikų kambarį, kur Liną prirūkytame kambaryje apklausė keturios uniformuotos darbuotojos. Jas domino, kuo berniukas svajojąs būti užaugęs – ar tik ne kunigu… Ir čia pat aiškino, kad po aštuonių klasių direktorė išbrauksianti iš mokyklos ir pasiųsianti į žemės ūkio technikumą. Taip pat būsiąs parašytas raštas klebonui, kad berniukas – melagis ir šis jo mišioms patarnauti nebeleis.

Linui Maksvyčiui pradėjus verkti, darbuotojos išsikvietė jaunesniuosius broliukus, kuriems pateikė tuos pačius klausimus, gąsdino kolonija. Po to darbuotojos surašė aktą ir liepė Linui pasirašyti. Jaunesnieji broliukai pasirašyti nemokėjo, jiems liepė vietoj parašo parašyti kryžių.

Bandė „atvesti į protą“ ir Sąjūdžio laikais

1981 metų spalio 31-ąją Adakavo gyventojai Jadvyga Grigaitienė, Marija Lauraitienė ir Jonas Griškus išsiuntė skundą Lietuvos KP pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. Jame priminta, kad viename spalio mėnesio „Valstiečių laikraščio“ numeryje pasirodė straipsnis „Anonimas meluoja“. Be kitų teiginių, autorė S.Mickuvienė rašė: „Vienas panevėžietis, pasivadinęs „Sakalu“, išsijuosęs juodina mokytojus, kurie neva užgaulioja tikinčiųjų tėvų vaikus. Kur? Kokioje mokykloje? Koks mokytojas? Apie tai nė žodžio. Žino, puikiai žino, kad jeigu parašysi konkrečiai, jei nurodysi savo pavardę, tai redakcija būtinai aiškinsis. O tada bus labai nesmagu, negražu, nes šie „faktai“ išlaužti iš piršto“.
Skundo autoriai, naiviai tikėdami sąžinės laisvės Sovietų sąjungoje propaganda, pateikė P.Griškevičiui keletą tikinčiųjų vaikų ir jaunimo diskriminavimo faktų: „Tauragės raj. Adakavo aštuonmetės mokyklos direktorė Aldona Žąsytienė, pažeisdama TSRS Konstituciją, kuri visiems TSRS piliečiams garantuoja tikėjimo ir sąžinės laisvę, pamokų metu pašiepia mūsų vaikus už bažnyčios lankymą. Pav., septintos klasės moksleivį Algimantą Lauraitį išjuokė: „Ko tu eini į bažnyčią? Tau Dievas nepadeda“. Ketvirtoką Antaną Grigaitį pamokų metu pašiepė: „Ar jau kunigo skvernus pabučiavai?“, ketvirtoką Arvydą Griškų pravardžiuoja „bažnyčios šluotražiu“.

Šešiasdešimt devintasis numeris. 1985 metų kovo 4 dieną Skaudvilės vidurinės mokyklos direktorius Bružas, jo pavaduotoja Beiškienė, mokytojai Jancevičius, Jancevičienė, Eituvienė tardė mokinius, mažesniuosius virkdydami, kam jie vasario 24-ąją dalyvavo gyvojo Rožančiaus perdavime Tauragėje. Kai kuriems mokiniams buvo sumažintas elgesio pažymys.

Ir pabaigai. 1988 metų kovo 21-ąją (jau susikūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui!) į Tauragės kino teatrą susitikti su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu Petru Anilioniu sukviesti rajono parapijų komitetų nariai. Renginio pradžioje parodytas filmas „Katalikai Tarybų Sąjungoje“. P.Anilionis, komentuodamas jį, įtikinėjo: „Nors religija nesuderinama su komunistine morale, bet kulto laisvė Sąjungoje tikintiesiems pilnai užtikrinta“. Tik esą blogai, kad kunigai, įgaliotinio vadinami ekstremistais, blogai tą laisvę panaudoja. Kaip pavyzdį nurodė 1987 metų Žemaičių Kalvarijoje Marijos atlaidų metu kunigo Jono Kaunecko pasakytus tris pamokslus, kuriuose, anot P.Anilionio, kunigas nieko nekalbėjęs apie Mariją, o tik kurstęs tikinčiuosius nepriimti komunistinės ideologijos. Tokiems kunigams nebus leidžiama sakyti pamokslų Žemaičių Kalvarijoje ir kituose didžiuosiuose atlaiduose. O jei kunigas J.Kauneckas toliau nesiliaus sakęs tokio turinio pamokslų, būsianti uždaryta Skaudvilės bažnyčia (Dar iki tapdamas kunigu, Jonas Kauneckas 1958–1959 metais dirbo Tauragės melioracijos mašinų stotyje techniku. 1977 metų gegužės 22-ąją Kauno arkikatedroje įšventintas kunigu, šešerius metus buvo Telšių katedros vikaras, o 1984–1990 m. – Skaudvilės ir Adakavo klebonas. 2000 m. gegužės 13 dieną nominuotas vyskupu). Skaudvilės bažnyčios komitetas privaląs sudrausti kun. J.Kaunecką ir neleisti jam sakyti antitarybinių pamokslų – reikalavo P.Anilionis.

Kai viena salėje buvusių moterų jo paklausė: „Jei jau tokia pilna religijos laisvė, tai kodėl mokytojai negali viešai lankyti bažnyčios ir dalyvauti pamaldose?“. Ji sulaukė pikto atsakymo:  „Ar ne per daug uoli esi? Jei nori sužinoti, nueik ir pasiteirauk švietimo skyriuje“.

Dalintis:

About Author

Alvidas Jancevičius

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą