Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Prieš keliolika metų, „Tauragės kurjeryje“ rašydamas apie senojo Tauragės pašto istoriją, šiek tiek vietos skyriau ir filatelijos dalykams. Kaip žinia, moderni tiems laikams pašto stotis iškilo prie statomo Tilžės–Rygos trakto 1840 metais. Tai buvo naujas kompleksas vietoj 1836 metais didžiajame miesto gaisre sudegusios senosios stoties. Šiandien filatelijos temą prisiminiau ne šiaip sau.
Pirmieji pašto ženklai
Tauragės paštas ir filatelijos srityje įėjo į Europos istoriją. Priminsiu ne vienam gal žinomą faktą. 2008 metų birželio 1 dieną Šveicarijos Lugano mieste vykusiame aukcione išparduota filatelininkui Paolo Bianci priklausiusi turtinga Rusijos Imperijos pašto ženklų ir vokų kolekcija, kurioje buvo ir keletas iš Lietuvos teritorijos siųstų laiškų. Brangiausio, su Tauragės pašto istorija susijusio, pradinė kaina nustatyta 150 000 eurų. Iš kur toks brangumas? Pirmojo Rusijos pašto ženklo, kurio buvo atspausdinti 3 milijonai egzempliorių, pavyzdys patvirtintas 1857 metų spalio 20-ąją. Rusijos pašto departamentas 1857 metų gruodžio 10 dienos aplinkraščiu Nr. 3 pranešė visiems paštams, kad išleidžiami pirmieji pašto ženklai, ir nurodė – gavus pašto ženklus nedelsiant pradėti jų pardavimą, nuo 1858 metų sausio 1 dienos priimti persiuntimui paprastus laiškus, apmokėtus priklijuotais pašto ženklais. Ne visi paštai laikėsi šio nurodymo. Ilgai visur buvo skelbiama, kad iki 1858 metų pradžios šis ženklas oficialiai nefunkcionavo. Tačiau būtent Tauroggeno verslininkas John G.Kniep laišką išsiuntė 1857 metų gruodžio 31 dieną, tai liudija ant voko esantis stačiakampis Tauroggeno pašto datos spaudas „Tauroggen 1857 gruodžio 31“. Uždėtas ir elipsės formos siuntėjo spaudas „Speditions Geschaft/ John G.Kniep/ Tauroggen“. Ženklas nuvertintas jį kryžmai perbraukiant, kaip tuo metu buvo priimta. Apvalus gavimo vietos spaudas liudija, kad adresatą Sankt Peterburge laiškas pasiekė 1858 metų sausio 4 dienos vakare.
Laiškų, apmokėtų pirmuoju Rusijos pašto ženklu, iki mūsų dienų išliko labai nedaug, o siųstų pirmosiomis ženklo išleidimo dienomis žinoma vos keletas. Kitas iš Tauroggeno į Sankt Peterburgą siųstas laiškas greičiausiai buvo sunkesnis nei 1 lotas (14,6 g), todėl apmokėtas dviejų pirmųjų ženklų horizontalia porele. Ant voko – siuntėjo spaudas „Gebr. Levi/ Tauroggen“ ir stačiakampis Tauroggeno pašto antspaudas su 1858 metų kovo 28-osios data. Siuntėjo spaudas uždėtas tiesiai ant ženklų, paštas tokius ženklus jau turėjo laikyti nuvertintais, nebegaliojančiais. Bet pašto ženklai tada dar buvo naujiena, nedaug kas žinojo, kaip su jais elgtis, todėl Tauroggeno pašto viršininkas priėmė išsiuntimui ir tokį laišką.
Tauragės pastas XX a. pradžioje. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotrauka
Kolekcininkai išsaugojo dar vieną įdomų laišką, siųstą 1863 metų liepos 13 dieną iš Šiaulių į Londoną per Tauroggeną. Čia laiškas pažymėtas liepos 20-osios spaudu, o adresatą Anglijoje pasiekė rugpjūčio 6-ąją.
Iki 1858 metų vasario mėnesio ant vokų priklijuoti pašto ženklai buvo nuvertinami gana originaliai – perbraukiant plunksna. Tačiau tų pat metų vasarą visose pašto įstaigose buvo įvesti šešių tipų nustatytos formos taškiniai spaudai be jokios papildomos informacijos, vien tik su numeriais. Iš pasienio pašto skyriams skirtų devynių ovalių spaudų Tauroggeno paštui teko devintasis numeris. Kad nebūtų painiojamas su Odesos pašto spaudu – šešetuku, jis buvo kiek trumpesnis už odesietišką – apie 21,5 mm, o skaičius 9 labiau išlenktas.
Vienas garsiausių filatelininkų
Toks būtų trumpas priminimas. Tačiau šįkart prieš grįždamas prie temos noriu kai ką paaiškinti. Jeigu ankstesniuose rašiniuose daugiausia remdavausi savo ne vienerių metų tyrinėjimais ar netgi atradimais, tai šiandien rašinyje nuskambės ne vien mano mintys. Neakivaizdiniu konsultantu taps toli nuo Lietuvos gyvenantis profesorius Vytautas Doniela.
Australų filosofas, ryškus Australijos lietuvių bendruomenės veikėjas, filosofijos mokslų daktaras Vytautas Vaclovas Doniela baigė Sidnėjaus universitetą, yra vienas Australijos fenomenologijos (fenomenologija – filosofijos metodas, kuriuo siekiama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame esančių fenomenų (reiškinių) esmes) draugijos steigėjų, pirmininkas. 1959–1987 metais dėstė filosofiją Newcastle’io universitete (Naujojo Pietų Velso valstija); asocijuotasis profesorius. Stažavo ir skaitė pranešimus daugelyje garsiausių pasaulio universitetų, yra Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys, čia kurį laiką dėstė.
Garbus mokslininkas, tikras žemaitis nuo Skuodo ir Plungės, už nuopelnus Lietuvai 2003 metais apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Tačiau šio rašinio kontekste malonu paminėti, kad vienas žymiausių visų laikų Lietuvos filatelininkų V.Doniela įnešė ir nemenką indėlį į Lietuvos pašto istorijos tyrinėjimus. Kaip jis rašė: „Sukaupęs gan platų Lietuvos rinkinį, JAV, Vokietijoje, Olandijoje filateliniuose leidiniuose atspausdinau daug studijų apie pirmojo Lietuvos pašto steigimąsi 1919–1921 metais, Lietuvos pašto ženklus. Dalyvavau 1978 metais JAV sudarant pirmąjį platų katalogą „Postage Stamps of Lithuania“ (Lietuvos pašto ženklai). Filatelijos specialistams – tai medžiaga apie tą laikotarpį, kai Lietuvos paštai dar neturėjo savo antspaudų ir ženklus nuvertindavo rašalu ar cheminiu pieštuku. Tokie objektai yra retoki, dėl savo vertės užtinkami tik tarptautiniuose aukcionuose“.
Taigi šiandien kartu su garsiuoju Australijos lietuviu pradėkime virtualią ekskursiją po XX amžiaus pradžios Tauragės kraštą. Bet prieš tai – gal netiesiogiai su Taurage susiję, nors nė kiek ne mažiau įdomūs faktai.
Tauragė XX a. pradžioje – nuotraukoje įamžinta pili sir paštas. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotrauka
Ir vėl – Pirmasis pasaulinis
Lietuvių, pašauktų tarnauti caro Rusijos armijoje iki Pirmojo pasaulinio karo ir per jį skaičių galima spėti tik labai aptakiai. 1923 metais Lietuvoje vykęs gyventojų surašymas užfiksavo rusų pusėje kariavusius 64 628 vyrus, perėjusius visus baisumus arba nelaisvę, ir 11 178 žuvusiuosius. Kadangi rusų karinė valdžia registracijos dokumentuose nežymėjo asmens tautybės ar etninės priklausomybės, tikslesnių duomenų nustatyti neįmanoma. Vokiečiams visi priešo belaisviai irgi buvo „rusai“. Kilmę ar tautybę dar galima būtų rasti pagal lagerių administracijai nurodytus namų arba pagal laiškų siuntimo adresus. Tačiau neretai adresus užrašinėjo patys vokiečiai, kadangi dauguma belaisvių rašyti mokėjo tik kirilica.
Daugiausia lietuvių šauktinių tarnavo rusų Pirmojoje (Renenkampfo) ir Antrojoje (Samsonovo) armijose, kurios jau pačioje karo pradžioje įsiveržė į Rytų Prūsiją. 1914 metų rugpjūčio mėnesį mūšiuose prie Tanenbergo apsupus ir sutriuškinus 2-ąją armiją, rusų nuostoliai buvo tragiški. 1914 metų lapkričio mėnesio pradžioje vokiečiai turėjo paėmę nelaisvėn 450 tūkstančių rusų kareivių. Tokiu būdu ir nemažai lietuvių atsidūrė vokiečių karo belaisvių stovyklose.
Pagal Ženevos konvenciją vokiečiai leido belaisviams siųsti ir gauti trumpus laiškus, nedidelius siuntinius ir ribotus piniginius pervedimus, išskyrus registruotus, nes tai būtų sukėlę nemažų kalbos problemų. Kad šis darbas paspartėtų, Berlyno 24-ajame pašto skyriuje buvo sukurtas specialus skyrius, kurio darbuotojų skaičius nuo 4 išaugo iki 155. Kontora parengė gigantišką kortelių sistemą, kurią karo pabaigoje sudarė 2,5 milijono vardų. Vien tik Ivanovo pavardė turėjo 9000 įrašų…
Registruotas laiškas, 1942 metais išsiųstas iš Taurogeno į Schönebeck (Elbė), Vokietiją. Tauragę nacistinė armija užėmė 1941 m. birželio 22 d., pirmąją dieną, kai Vokietija pradėjo karą su Sovietų sąjunga. prahanoaki.blogspot.com nuotrauka
Istorija išsaugojo vieną nepaprastai įdomų pavyzdį, rodantį neįtikėtiną Didžiojo karo pašto organizuotumą ir patikimumą. Lietuvis karo belaisvis Juozapas Sadauskis (tuo metu jo inicialai buvo Osip Sadovskij) 1915 metų liepos 12-ąją iš Halbės, netoli sostinės Berlyno, lagerio pasiuntė lagerio valdžios duotą atvirlaiškį broliui Izidoriui į Argentiną. Konkrečiai 1908 metais įkurtai Lietuvių draugijai „Diegas“.
Buenos Aires atvirukas, sprendžiant iš antspaudų, pasiekė rugsėjo 15-ąją. Žinant, kad jis galėjo keliauti tik laivu, 40-ties dienų trukmė nuo Berlyno rūšiavimo punkto iki galutinio adresato laikytina visai nestebinančia.
Juozapo siaubui po kurio laiko atvirukas sugrįžo su raudonu rašalu lietuviškai užrašyta pastaba ir draugijos antspaudu, kad „Tamstos minimas brolis I.S. nusižudė 3 Rugpjučio š.m. Sekretorius“. Prie atviruko taip pat buvo pridėta instrukcija ispanų kalba, nurodanti, kaip grąžinti jį siuntėjui į lagerį.
Kai atvirukas grįžo į Vokietiją, J.Sadauskis jau buvo perkeltas į kitą lagerį Burgdorfe, už 120 kilometrų nuo Berlyno… Kaip matome, su paprastu eilinio karo belaisvio atviruku buvo elgiamasi labai dėmesingai ir atsakingai. Nors jo sugrįžimo pas J.Sadauskį data nežinoma, bet jis jį vis dėlto gavo.
Pagalbą kariaujančioms šalims teikė ir kai kurios neutraliteto besilaikiusios šalys. Kaip pažymima Ženevos konvencijoje, kariaujančios šalys galėjo savo iniciatyva susitarti su kitomis šalimis, kad būtų persiųstas belaisvių paštas. Vokietija tokį susitarimą pasirašė su Šveicarija, Švedija ir Nyderlandais. Tuo metu Rusija veikė daugiausia per Daniją, nors įvairiais karo laikotarpiais, įsitraukus į jį daugiau šalių, pašto tarpininkų skaičius irgi varijavo. Šiaip ar taip belaisvių siuntų kiekis stulbina net ir šiandien – karo pabaigoje Vokietija išsiuntė 82 milijonus laiškų ir atvirukų, 2 milijonus piniginių pervedimų, 0,5 milijono banderolių, 1 milijoną siuntinių.
Daugybė rusų karo belaisvių ir didžiulis jų noras perduoti žinutę į namus privertė plėsti cenzūros apimtis. Į nelaisvę patekę nauji belaisviai laiškuose paprastai aprašinėdavo savo išgyvenimus, vietoves, susirėmimus su priešu, tai yra faktus, galėjusius dominti kitą fronto pusę. Todėl buvo įvesta griežta vokiška cenzūra. Reicho karo ministerija 1914 metų lapkričio 11-ąją išleido įsakymą lagerių viršininkams ir prižiūrėtojams, liepdama gautų karo belaisvių siuntų išsiuntimą sulaikyti dešimčiai dienų. Kadangi rusai belaisviai dažnai ant siuntų datų nerašydavo, tą dešimties dienų terminą nustatyti buvo gana sunku. Todėl lagerių vadovybė siuntas sulaikydavo „pagal nuotaiką“, savo nuožiūra. O cenzoriai laiškus ir kitas siuntas žymėdavo specialiu antspaudu.
Pirmieji viršininkai ir pirmieji ženklai
Atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1918 metų lapkričio 16 dieną įsteigta Pašto valdyba ėmė rūpintis pirmųjų lietuviškų pašto ženklų spausdinimu. Gruodžio 27-ąją išėjo kuklūs, klijais nesutepti 10 ir 15 skatikų vertės pašto ženklai su užrašu „Lietuvos pasta“ – vadinamieji baltukai. Juos per vieną naktį ant laikraštinio popieriaus atspausdino Kuktos spaustuvė Vilniuje.
1919 metų vasario 17 dieną pasirodė pirmieji spalvoti Lietuvos pašto ženklai, spausdinti Berlyne (10, 15 ir 30 skatikų vertės), 1920 metų vasario 15-ąją – pirmoji Lietuvos proginių pašto ženklų serija, skirta antrosioms Lietuvos nepriklausomybės metinėms.
Mandatas atidaryti Lietuvos pašto skyrių Tauragėje išduotas 1919 metų sausio 26-ąją Ernestui Mileriui, kuris, deja, dirbo vos keturis mėnesius – iki balandžio 25-osios. Nuo gegužės 6 dienos pašto viršininku tapo Emilijus Paulikaitis, o rugsėjo 1-ąją jį pakeisti turėjo kretingiškis Saliamonas Bagdanavičius. Pats gi E.Paulikaitis būtų likęs pavaduotoju. Tačiau naujasis viršininkas iš Kretingos neatvyko, o į viršininko kėdę spalio 16-ąją sėdo Pranas Stirbys, ėjęs šias pareigas iki 1920 metų lapkričio 29 dienos. Gruodžio 1-ąją viršininkas vėl pasikeitė – atėjo Teofilius Listanderis.
Tiksli pašto skyriaus atidarymo data nežinoma, bet išlikę įrodymai leidžia teigti, kad tai galėjo būti 1919 metų sausio pabaiga arba vasario pradžia. Tauragėje naudoti antrojo Vilniaus leidimo, vėliau pirmojo, antrojo ir trečiojo Kauno, ketvirtojo Berlyno, Jeisko (Rusija) leidimų kai kurių nominalų ženklai. Tauragė, berods, negavo tik pirmojo Vilniaus leidimo ženklų.
Veiklos pradžioje neturėdamas savo antspaudo Tauragės paštas naudojo didelį užrašą TAURAGĖ. 1919 metų balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje atsirado oficialus skyriaus antspaudas su Vyčiu ir užrašu TAURAGĖ PAŠT.-TELEGR.
Po keleto mėnesių pristatytas standartinis kalendorinio tipo antspaudas, tačiau registracijos ženklo vis dar nebuvo. Tokiu būdu siuntos ir toliau registruotos dideliu vienos eilutės ženklu su užrašu TAURAGĖ bei ranka nupieštu rėmeliu ar be jo ir taip pat ranka užrašomu registracijos numeriu.
Skaudvilės, Batakių ir Šilinės paštai
Caro valdymo metais Skaudvilės paštas buvo įsikūręs dabartiniuose Pužuose. Caro administracija liepė pastatyti pašto stotį ant Ančios kranto ir pervadinti Pužus į Neskučną. Taip kaimas vadinosi iki 1918 metų. Buvusi pašto stotis vertinga ne tik kaip istorijos paminklas – tai buvusi vokiečių okupacijos metais koncentracijos stovykla, senojo plento viena iš išlikusių pašto stočių ir vertingas XIX amžiaus vidurio architektūros paminklas.
Vokiečių okupacijos laikotarpiu paštas Skaudvilėje atidarytas 1916 metų spalio 20-ąją, perkėlus jį iš Kelmės. O uždarytas 1918 metų gruodžio 26-ąją.
Po mėnesio, 1919 metų sausio 22 dieną, Petras Gerbečius įgaliotas vėl atidaryti jau Nepriklausomos Lietuvos pašto skyrių. Kitų metų kovo 1-ąją P.Gerbečius perkeltas į Paštų valdybą, o pašto viršininko poste jį pakeitė raseiniškis Stasys Lukošius.
Į Skaudvilę buvo atvežta Vilniaus antrojo leidimo ženklų. Neaišku, ar gauta Vilniaus pirmojo leidimo ženklų. Taip pat neaišku, ar pasiekė Skaudvilę kokie nors Kauno leidimai. Bet, kaip ir kai kurie kiti Raseinių apylinkių pašto skyriai, Skaudvilė naudojo ženklus „Raseiniai Local 15k“.
Pradžioje antspaudo neturėta, nuvertinimas buvo atliekamas ranka, nurodant vietą ir datą. Dar ankstesniu nuvertinimo variantu Skaudvilėje galima laikyti paprastą ženklų perbraukimą ranka.
Standartinis dažnai sutinkamas kalendoriaus tipo antspaudas SKAUDVILĖ pradžioje naudotas aiškiai komerciniais tikslais. Deramai jį naudoti pradėta mažiausiai po keleto savaičių – 1919 metų antrojoje pusėje.
Registracijos ženklas į Skaudvilę pristatytas gerokai vėliau nei standartinis pašto antspaudas, todėl kurį laiką jį atstojo laikinas ranka pieštas rėmelis su raide R, vieta ir eilės numeriu.
Batakiuose nei caro, nei vokiečių okupacijos laikais pašto skyriaus nebuvo. Jis atsirado greičiausiai tik po 1920 metų ir, labai tikėtina, geležinkelio stotyje. Šiaip ar taip patikimos informacijos apie ten dirbusius žmones nėra. Batakiai naudojo kai kuriuos vertingesnius ketvirtojo Berlyno leidimo, „Sėjėjo“ leidimo ženklus. Ženklams nuvertinti naudotas vienos eilutės antspaudas su užrašu „Batakiai“, nors negalima atmesti ir perbraukimo rašalu. 1922–1923 metais Batakiai jau turėjo standartinius pašto ženklus.
Šilinėje Lietuvos paštas su telegrafo mazgu įsikūrė greičiausiai girininkijoje. Įgaliojimą įsteigti čia pašto skyrių Pašto valdyba išdavė 1919 metų rugpjūčio 3-iąją, o dar liepos 22-ąją atgaline tvarka dirbti pradėjo Andrius Počiuliauskas. Spėjama, kad skyrius galėjo būti uždarytas trečiojo dešimtmečio pabaigoje, po 1923 metų Klaipėdos sukilimo, kai atsirado kitų, patogesnių, ryšio priemonių. Neturėdama tikro pašto antspaudo, Šilinė laiškus ilgai nuvertindavo rankiniu būdu. Antspaudas su datomis gautas apie 1921 metus.
Pas kaimynus
O kaip pašto reikalai atrodė pas kaimynus?
Pirmojo pasaulinio karo metais pirmąją vokiečių puolimo Žemaitijoje naktį 1915 metų balandžio 27-ąją per Šilalę žygiavo 45-osios kavalerijos brigados žvalgyba. Tiems patiems vokiečiams iš Rusijos traukiantis 1918 metų pabaigoje, Tauragės kaimynams pavyko išvengti kovos veiksmų, kadangi rusų armijos priešakiniai daliniai buvo sustabdyti toliau į rytus. Formavosi vietos valdžios organai, nors 1919 metų antrojoje pusėje čia dar reiškėsi bermontininkų maisto ir pašarų rinkėjai.
Carinės okupacijos laikais Šilalė turėjo savą paštą, bet 1915 metų balandžio 27-ąją atėjus vokiečiams jo neliko. Tik 1919 metų gegužės 16 dieną toks Jonas Bielinis gavo mandatą įkurti čia pašto skyrių. 1920 metų sutartimi maža dalis Rytų Lietuvos žemių, vadinamoji Vidurio Lietuva, su Vilniumi turėjo priklausyti Lietuvai. J.Bielinis tų pat metų liepos 20 dieną paskirtas Švenčionėlių pašto viršininku ir Šilalėje jį pakeitė Jonas Hermanas – pirmiausia laikinai, o nuo rugpjūčio 16-osios – nuolatiniam darbui.
Kai dėl pašto ženklų, Šilalė gavo ketvirtąjį Berlyno leidimą, po to – „Sėjėjo“ leidimą ir t.t. Nors galėjo turėti ir Vilniaus bei Kauno ženklų. Kadangi Šilalėje gyveno aistringas pašto ženklų kolekcionierius Stasys Biržiškis, miestas tapo plačiai žinomas tarp filatelininkų.
Neturėdama oficialaus pašto antspaudo, Šilalė naudojo keturis laikino žymėjimo variantus. Atrasti dokumentai leidžia teigti, kad kai kurie variantai naudoti visi kartu.
Anksčiausias, pirmasis išankstinis, Šilalės pašto antspaudas, greičiausiai buvo tik vienos eilutės užrašas „Šilalė“. Pirmuoju jį galima laikyti todėl, kad aptiktas JAV su 1919 metų birželio 30 dienos data. Kiek laiko buvo naudotas, neaišku.
1919 metų pabaigoje atsirado antrasis laikinas antspaudas – su keturiais žiedais, be datos ir be jokių užrašų. Jį galima atpažinti tik iš Šilalės išėjusiose siuntose. Kiek ilgai naudotas, pasakyti irgi neįmanoma.
1920 metų sausio pradžioje pasirodė trečiasis antspaudas – su užrašu ŠILALĖ dvigubame žiede. Bet jo gyvavimo amžius, atrodo, buvo neilgas.
Dažniausiai naudotas ketvirtasis – apvalus su data ir užrašu ŠILALĖ * PAŠTO SKYRIUS* – antspaudas. Jį galima išvysti ant 1923 ir 1924 metų siuntų, bet pasitaiko ir gerokai ankstesnės datos – 1919 metų rugsėjis bei lapkritis. Šis kokybiškai pagamintas antspaudas naudotas ilgai, nors jau 1921 metais Šilalė gavo standartinį kalendorinio tipo pašto antspaudą.
Siuntoms registruoti iki standartinio registravimo ženklo gavimo Šilalė naudojo du savadarbius ženklelius. Viename puikavosi tik užrašas „Šilalė“, bet vėliau jis buvo pakeistas antspaudu su kitu šriftu.
Jurbarke, sename pašto maršrute tarp Kauno ir Tilžės, prieš daugelį metų jau buvo retransliacijos stotis ar kažkoks pašto įrenginys.
Pirmojo pasaulinio karo metu miestą keletą dienų prieš Lauenšteino armijos puolimą 1915 metų balandžio 27-ąją užėmė Bavarijos kavalerijos divizija. Vokiečių armijai 1918 metų pabaigoje pasitraukus, Jurbarkas liko viena vokiečių pasieniečių bazių. Antrojoje 1919 metų pusėje rajonas, turintis laivybai puikiai tinkantį Nemuną, labai domino bermontininkus, kuriems aktyviai priešinosi lietuviai.
Caro valdymo metais miestas turėjo pašto skyrių, kuris, atėjus vokiečiams, buvo uždarytas. 1919 metais šiame regione veikę vokiečių armijos daliniai naudojosi Tilžės pašto paslaugomis.
Nurodymą atidaryti Lietuvos pašto skyrių Pašto valdyba išdavė dar 1918 metų gruodžio 22 dieną. Įgaliotiniu – viršininku tapo Jonas Smetonis, kuris ėjo šias pareigas ilgokai. Nors kada tiksliai atidarytas Jurbarko pašto skyrius, nežinoma. Kai kurie šaltiniai teigia tai įvykus 1919 metų kovo mėnesį.
Nors pradžioje neturėta paprasto pašto antspaudo, nėra išlikę ženklų nuvertinimo ranka pavyzdžių. Anksčiausiai žinomas nuvertinimas buvo atliekamas centralizuotai gautu apvaliu antspaudu su Vytimi centre ir užrašu JURBARKAS PAŠT. – TELEGR. Datą užrašydavo atskirai ranka, kirilica nurodydami mėnesį.
Neturėdamas registravimo antspaudo, Jurbarkas naudojo savos gamybos etiketes su raidėmis P ir „Jurbarkas“.
Veikė ir Tauragėje
Dar keletas žodžių apie Lietuvai pažįstamą, bet kartu jau užmirštą reiškinį – perliustraciją (lot. perlustro – peržiūrinėju). Tai netgi ne oficialioji cenzūra, apie kurią visi esame girdėję. Tai Rusijos imperijoje ypatingai slaptai, pažeidžiant veikusius įstatymus, be autorių žinios vykęs laiškų atplėšinėjimas pašte. Tai daryta ne visur, bet greičiausiai svarbiausiuose tuometės imperijos taškuose.
1668 metų pradžioje pradėjo veikti pašto ryšys tarp Smolensko ir Vilniaus. Ir nuo 1690 metų tame pat Smolenske imta atplėšinėti visus į užsienį keliaujančius laiškus. Nuo 1796-ųjų visą šimtmetį ši slapta tarnyba gyvavo Vilniuje, trumpai (1800–1801) – Palangoje. O Krymo karo laikotarpiu (1854) laikinas perliustracijos punktas veikė ir Tauroggeno pašte. Kaip pažymima didžiausio Rusijos perliustracijos istorijos specialisto V.Izmoziko monografijoje „Juodieji kabinetai: Rusijos XVIII a. – XX amžiaus pradžios perliustracijos istorija“, pašte atsirado specialus kambarys anglų ir prancūzų konsulų Rygoje korespondencijai peržiūrėti, čia įtartini iš Peterburgo komandiruoti specialūs valdininkai bejausmiais veidais domėjosi visai jiems nepažįstamų diplomatų mintimis. Bet jau birželio 22-ąją, konsulams iš Rygos išvykus, nutarta į sostinę atšaukti ir cenzorius.
