Sąjūdis Eligijaus gyvenime

Eligijų Valskį pažįsta daugelis tauragiškių. Žino, kad jis – aktyvus dviračių mėgėjas, entuziastų klubo „MTB Tauragė“ narys, Tauragės sveikuolių klubo „Harmonija“ pirmininkas, sveikos gyvensenos mokytojas. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ su Eligijumi draugauja jau senokai, nes jis, besidomintis istorija entuziastas-kolekcininkas, ne vieną vertingą daiktą yra dovanojęs, perdavęs muziejaus istorijos ekspozicijoms. Eligijų dažnai galima pamatyti ir įvairiuose renginiuose. Dažnas dalyvis jis ir mūsų, Tremties ir rezistencijos muziejaus, organizuojamuose renginiuose, ypač tuose, kur dėmesys skiriamas Sąjūdžiui. Eligijus buvo aktyvus Tauragės sąjūdietis. Daug įdomių detalių jis papasakodavo tai po vieno, tai po kito renginio. O paprašytas savo prisiminimais pasidalyti plačiau, išsamiau, jis mielai sutiko.

Pradžia – „skaičiukuose“

Eligijus Valskis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą aktyviai stebėjo nuo pat jo įkūrimo. Pasak jo, „tai buvo pakilimo momentas, augo pasitikėjimas, erdvėje alsavo laisvės nuotaika“. Jis į sąjūdžio Sąjūdžio gretas įsiliejo ir entuziastingai ėmėsi veiklos dirbdamas tuometėje TSMEG (Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje). Tuo metu gamykloje dirbo apie 2000 darbuotojų. Čia Eligijus priklausė „skaičiukų“ Sąjūdžio iniciatyvinei grupei. Į miesto Sąjūdžio Tarybą tuomet buvo deleguotas atstovas A.Plėštys. Didesnį visuomenės įsitraukimą į Sąjūdžio veiklas lėmė ir 1988 m. rudenį pasirodę Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio pirmieji informaciniai biuleteniai „Sąjūdžio žinios“, savaitraštis „Atgimimas“ (kurį Eligijus prenumeravo), įvairios brošiūros. Kaip teigia pašnekovas:

– Buvo įdomu skaityti apie naujausius įvykius kaimyninėse respublikose, apie Lietuvos istoriją, Molotovo ir Ribentropo susitarimo protokolus. Aktualūs buvo Sąjūdžio lyderių, visuomenės veikėjų, filosofų ir kitų autorių straipsniai. Šios naujos žinios, faktai stiprino tikėjimą ir pasitikėjimą, skatino pasigėrėjimą, kad režimo akivaizdoje galima išgirsti tiesą.

Paklaustas, ar jis rašė kokių straipsnių į vietinį laikraštį „Mūsų žinios“, pašnekovas atsakė nerašęs.

– Buvo pakankamai politiniais klausimais rašančiųjų. Žinoma, minėtą laikraštuką skaitydavau nuo pradžios iki galo. Šį leidinuką taip pat įkeldavau į gamyklos skelbimų lentą.

Buvo tapęs savotišku „knygnešiu“

Dažnai Eligijus darbovietės buvo komandiruojamas į Vilniaus „Sigmos“ susivienijimo gamyklą, o ten būdamas visada užsukdavo į vietos Sąjūdžio būstinę pasikalbėti, sužinoti naujienų ir paimti pluoštą minėtų laikraščių, informacinių biuletenių, kuriuos parvežęs išnešiodavo po gamyklos cechus, kitas įmones, pasidalydavo su kaimynais ir draugais. Parvežtą spaudą ir įvairią gamyklos informaciją, susijusią su Sąjūdžiu, Eligijus skelbdavo gamyklos skelbimų lentoje – stende, kuris kabėjo prie įmonės įėjimo. Skelbimo lenta buvo dengta stiklu ir rakinama, o raktas buvo patikėtas Eligijui.

– Tai buvo mano prisiimta atsakomybė. Šią mano iniciatyvą palaikė Nijolė Meilutienė ir Donatas Simaitis.

Kai skelbimo lenta buvo be stiklo, leidiniai dingdavo.

– Kartą buvau Vykdomojo komiteto skelbimų lentoje pakabinęs Sąjūdžio informacinį biuletenį, kol vaikščiojau po kabinetus pas pažįstamus, grįžtant lentoje laikraštuko jau nebebuvo, – prisimena E.Valskis.

Eligijus (centre) su bendraminčiai minint Baltijos kelią. Linos Buchlickajos nuotrauka

Pasak E.Valskio, gamyklos pirmojo skyriaus KGB darbuotojas Čepulis dažnai viską fiksuodavo ir fotografuodavo, ką jis skelbia skelbimų lentoje. Už tai būdavo kaskart perspėjamas. Vieną tokį pokalbį su Čepuliu Eligijus puikiai prisimena:

– Kartą, kai vėl pradėjo mane klausinėti, atsakiau jam, kad aš į Sibirą nevažiuosiu, jis važiuos.

Kad įrengtų Sąjūdžio skelbimų lentas, skirtas „Sąjūdžio žinioms“, Eligijus buvo siūlęs Keramikos gamyklai, mėsos kombinatui bei Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinatui, tačiau įmonių administracijos leidimo vietos sąjūdiečiams nedavė.

Atliko kratą

Į Sąjūdžio veiklas Eligijus įsitraukė nedvejodamas, nes buvo patriotiškai auklėtas. Tai patvirtina faktas, kad Eligijaus tėvai palaikė ir rėmė jo pomėgius ir domėjimąsi Lietuvos istorija. Iš tėvo daug žinojo apie pokario pasipriešinimo kovas, tarp partizanų buvo nemažai giminaičių. Be to, su tėvais nuo pat mažens rytais per radiją klausydavosi Amerikos balso, o vakarais – Vatikano radijo. Tuo metu rinko įvairius antikvarinius daiktus, pašto ženklus, monetas, medalius, prieškarines istorines knygas, laikraščius, žurnalus. Pasak pašnekovo, draudžiamoji literatūra skatino jo smalsumą, todėl daug skaitydavo prieškarinės Lietuvos laikraščių ir žurnalų, kurių turėjo nemažai prisikaupęs. Ir būtent tai padėjo išsiugdyti patriotiškumo jausmą ir tikėjimą, kad būsime laisvi. Iš įvairių šaltinių Eligijus žinojo, kad jokia imperija ilgai neišsilaiko. Pašnekovas prisiminė atvejį, kai jį, dešimtoką (mokėsi Tauragės I-ojoje vidurinėje mokykla, dabar Martyno Mažvydo progimnazija), 1977 metais tiesiai iš pamokos, suėmę už rankų kaip didžiausią nusikaltėlį, išsivedė trys milicininkai (Bulisovas, Ruzgys, Balčius). Jie parvežė jį namo ir be orderio atliko kratą. Vis klausinėjo, kur ir ką turi paslėpęs,  baugindami, kad jei nepasakys, gaus „bananu“. Tuo metu tėvų namie nebuvo. Milicininkai konfiskavo didelį kiekį 1936–1939 metų Nepriklausomos Lietuvos laikraščių, kuriuos Eligijus laikė paslėpęs po sofa, ir du pilnus komplektus geros kokybės centų ir litų. Vėliau, kai tėvas kreipėsi į miliciją, kad grąžintų konfiskuotus daiktus, šeima patyrė didelę nuoskaudą – vietoj senųjų monetų buvo grąžintos po 1961 m. pinigų reformos įvestos bevertės, negaliojančios sovietinės monetos. Kaip teigia Eligijus, visgi visoje toje sumaištyje jam pasisekė. Jis džiaugėsi, kad tie griežti „dėdės“ nepastebėjo virš buto durų nuo 1975 metų kabojusio Vyčio. Nerado ir tuo metu labai vertingų žurnalų bei knygų, tokių kaip „Karys“, žurnalų rinkinio „Mūsų Vilnius“, S.Sužiedėlio knygos „Vytautas Didysis“…

Viską įamžintų

Paklaustas, ar jam buvo kilę kokių dvejonių, baimių dėl šeimos, dėl karjeros, dėl ateities, prisidedant prie sąjūdiečių, Eligijus atsakė, kad apie tai net nepagalvojęs.

– Būdamas jaunas, baimių neturėjau, tikėjau, kad atėjo tas laikas… – sako Eligijus.

Eligijus kartu su N.Meilutiene ir D.Simaičiu prisidėjo ir prie pirmojo mitingo organizavimo Skaičiavimo mašinų elementų gamykloje.

– Mes buvome vieni pirmųjų, kurie 1989 metų gegužės mėnesį organizavome mitingą gamyklos kieme ir iškėlėme tautinę vėliavą. Mitingo atidarymo metu įžanginį žodį tarė Nijolė Meilutienė. Tautine vėliava pasirūpino gamyklos cecho viršininkas Valerijus Vinogradnas, – apie svarbius Lietuvai ir Tauragei įvykius pasakojo E.Valskis.

Paklaustas ar jautė tuometinės Tauragės valdžios kokį nors persekiojimą, spaudimą, Eligijus atsakė asmeniškai iš Tauragės valdžios persekiojimų nejautęs. Tačiau praėjus keletui metų sužinojo, kad apie jį buvo užvesta byla. Neseniai jis išsiuntė užklausą Lietuvos ypatingajam archyvui ir laukia atsakymo.

Didžiulį įspūdį Eligijui paliko dalyvavimas Baltijos kelyje. Jis pamena, kaip Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos, tiksliau, N.Meilutienės iniciatyva buvo suorganizuoti du gamyklos autobusai ir dar du – iš transporto įmonės. Daugelis važiavo ir savo mašinomis.

– Prisimenu, stovėjome vieni šalia kitų susikibę rankomis, pilni pakylėtumo ir entuziazmo jausmo, mintimis buvome kartu Latvijos ir Estijos žmonėmis. Visi buvome pakilios nuotaikos, skraidė lėktuvas, iš kurio mėtė gėles, dalinomės įspūdžiais, svajonėmis. Tikrai tikėjome, kad sovietų armija bus išvesta. Tai buvo tikra trijų Baltijos valstybių šventė, vienybės siekio šventė, – jautrius momentus prisimena tauragiškis.

Pernai, minint Baltijos kelio 35-metį prie Tauragės kultūros centro, renginyje dalyvavo ir Eligijus su bendraminčiais kolegomis. Dar kartą vyrai pasidalijo nepamirštamomis akimirkomis, patirtomis prieš 35-erius metus, kartu su visais renginio dalyviais pasidžiaugė laisva Lietuva.

– Jei būtų galima atsukti laiką atgal, tikrai viską daryčiau taip pat, tik viską fiksuočiau, fotografuočiau, užsirašinėčiau. Tuo laiku, būdamas trisdešimtmetis, negalvojau, kad iš atminties daug detalių ir faktų išsitrins, – šiandien sako Eligijus.

Dėl to šiandien mes ir publikuojame, viešiname liudytojų prisiminimus, kad svarbūs įvykiai nebūtų pamiršti.

Redagavo Ramunė Ramanauskienė

Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.