Sausio 13-ąją prisimenant

Dalintis:

Praėjo 30 metų nuo kruvinų sausio įvykių, lėmusių mūsų šalies nepriklausomybės raidą. Tą dieną Tauragėje ir kituose šalies miestuose buvo palyginti ramu. Lemtingi įvykiai klostėsi sostinėje.

1991-ųjų sausio 12-osios popietę daugelis Lietuvos vidaus reikalų skyrių gavo telegramas, įpareigojančias skubiai atsiųsti savo darbuotojų į sostinę. Policijos dar nebuvo, ji buvo įkurta tų metų vasarą. Viešajai tvarkai palaikyti iš įvairių miestų ir rajonų išvyko grupės pareigūnų, tarp jų ir  po 25 Tauragės, Jurbarko, Šilalės milicininkus. Tarp tauragiškių buvo kriminalinės milicijos vadovas Eugenijus Motiekaitis, kriminalistas Alfonsas Kunickis, tardytojas Gintautas Šibaila, kelių inspektoriai Algimantas Jankauskas, Vygandas Skladaitis, Jonas Marozas. Viso vykstančiųjų sąrašo, deja, nepavyko gauti. Šių eilučių autorius tuo metu dirbo Jurbarko rajono vidaus reikalų skyriuje, o vėliau Tauragės rajono policijos komisariate. Tauragiškiai iš anksto gavo  nurodymą vykti prie radijo retransliavimo bokšto netoli Spaudos rūmų. Šilalės pareigūnai, tarp jų buvo ir Algirdas Meiženis, dabartinis Šilalės rajono savivaldybės meras, buvo nuvežti prie Televizijos bokšto, kur vyko patys skaudžiausi įvykiai.

Mes, jurbarkiškiai, po dviejų valandų kelionės išlipome prie tuometės Aukščiausiosios Tarybos pastato. Čia jau buvo susirinkę daug žmonių. Instruktavo Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas Algis Medelis. Gavome užduotį kartu su kelmiškiais, išsirikiavus grandine, patruliuoti prie pat Aukščiausiosios Tarybos pastato nuo Gedimino prospekto pusės. Turėjome neleisti pašaliniams prisiartinti prie rūmų, sulaikyti viešosios tvarkos pažeidėjus ir provokatorius, kurių galėjo būti. Sklido gandai, kad mitingą žada organizuoti jedinstveninkai (tuometinis politinis judėjimas, nukreiptas prieš Lietuvos nepriklausomybę), todėl mes turėjome būti gyvąja pertvara tarp jų ir kitų čia susirinkusių žmonių.

Kelias valandas buvo palyginti ramu, daugėjo žmonių su plakatais iš įvairių rajonų. Jedinstveninkų vis nesimatė. Susirinkusieji gyvai kalbėjosi, politikavo, šildėsi prie nedidelių laužų. Buvo galima išgirsti ir įvairių patriotinių dainų. Visi įėjimai į Aukščiausiąją Tarybą buvo uždaryti. Net valdžios atstovai, norintys ten patekti, buvo labai griežtai tikrinami. Kontroliavo civiliais drabužiais vilkintys sportiški vyrukai, matyt, iš rūmų apsaugos. Per garsiakalbius nuolat pranešdavo apie augančią įtampą prie Televizijos bokšto.

Apie 22–23 val. išgirdome tankų variklių riaumojimą. Pranešė, kad prie bokšto traukia kariuomenė ir dalį susirinkusiųjų prašė vykti ten. Mus paliko prie parlamento. Gavome nurodymą – keisdamiesi po 5 galime užeiti į rūmus atsigerti arbatos. Įėję pamatėme stulbinantį vaizdą. Prie langų, laiptinėse, koridoriuose stovėjo civiliais drabužiais vilkintys vyrai, dauguma sportiškos išvaizdos, ginkluoti šautuvais. Aukščiausiosios Tarybos rūmuose buvo rengiamasi gintis. Eidamas koridoriais sutikau keletą pažįstamų jurbarkiečių, tuo metu jau dirbusių Krašto apsaugoje ar besirengiančių ten dirbti. Išgėrę arbatos dar suspėjome iš kažkurio kabineto paskambinti namo ir sužinoti, kad Jurbarke ramu. Lauke, nors jau buvo po vidurnakčio, žmonių rinkosi vis daugiau. Karoliniškių pusėje galingi prožektoriai raižė dangų, netrukus pasigirdo šūvių aidai. Pranešė, kad prie Televizijos bokšto yra sužeistų ir žuvusių žmonių. Gatvėmis į tą pusę kaukdamos lėkė mašinos. Kelis kartus pranešė, kad Aukščiausiojoje Taryboje nakčiai liko jos pirmininkas Vytautas Landsbergis, jo padėjėjai, prašė atvykti daugiau Aukščiausiosios Tarybos narių. Netrukus atvyko pastiprinimas – daugiau tvarkos saugotojų, tarp jų ir Tauragės milicininkų.

Visam gyvenimui įsiminė tos nakties vaizdas prie parlamento, žmonių nuotaikos. Vieni sakė patriotines kalbas, kiti, padedami kunigo, meldėsi. Įsiminė žmonių geranoriškumas mūsų, milicininkų, atžvilgiu. Neišgirdome nė vieno įžeidžiančio žodžio, moterys iš gretimų namų nešė ir siūlė mums arbatos, sumuštinių. Priėjusios klausdavo, ar mes tikrai iš lietuviškos milicijos, ir norėjo pamatyti ant kepurių Vytį. Tik tas ženklas skyrė mus nuo tarybinės milicijos, visa apranga buvo tokia pati.

Kažkas pranešė, kad nuo Televizijos bokšto Aukščiausiosios Tarybos link važiuoja tankai. Įtampa augo. Per garsiakalbius moterų ir vaikų buvo prašoma pasitraukti. Žmonės kibosi už rankų, klaupėsi ant grindinio, meldėsi, giedojo. Visi buvo pasiruošę nepasiduoti galimoms provokacijoms, pasiryžę būti iki ryto. Mums, pareigūnams, darbo nebuvo. Žmonės buvo drausmingi, nematėme girtų, visus vienijo vienas tikslas – ginti Lietuvos širdį – parlamentą. Tokia įtampa vyravo iki paryčių. Buvo tikimasi Aukščiausiosios Tarybos šturmo. Tik pradėjus švisti pranešė, kad kariuomenė grįžta į savo bazes. Tapo šiek tiek ramiau, žmonės pamažu ėmė skirstytis. Tačiau ne visi. Buvo tokių, kurie čia praleido net kelias paras, tarp jų ir jurbarkiečių. Mus nuvedė į šalia esantį Aukščiausiąjį Teismą ir leido keletą valandų pailsėti. Sugulėme ant suolų posėdžių salėje.

Ryte, apie 10 val., vėl sulaukėme komandos eiti prie Aukščiausiosios Tarybos. Rikiuote praėjome pro Respublikinę (dabar – Martyno Mažvydo) biblioteką, žmonių buvo daug ir jų vis daugėjo. Visi į mus žiūrėjo pagarbiai, lyg į didvyrius. Prie parlamento – gynybai skirtų rąstų krūvos, statybinės konstrukcijos, armatūra, gatvės beveik iš visų pusių buvo užbarikaduotos, Žvėryno tiltas užtvertas traktoriais, kita technika. Netrukus prasidėjo mišios. Gavome nurodymą palaikyti viešąją tvarką, vėl buvo laukiama jedinstveninkų mitingo.

Tolesni įvykiai, kaip visi žinome, mūsų šaliai klostėsi palankiai. Sausio 13-ąją, būdami Vilniuje, per radiją išgirdome apie aukas prie Televizijos bokšto bei mūsų valdžios ir pasaulio reakciją. Tačiau karinė grėsmė dar nebuvo išnykusi. Suvažiavę iš visos Lietuvos parlamento gynėjai buvo pasiryžę gintis kiek jėgos leis.

Sausio 13-osios popietę gavome nurodymą vykti namo. Vos išvažiavus iš miesto, prie Gariūnų, mūsų autobusą sustabdė sovietų karinis patrulis, šalia plento stovėjo tankas ir keli šarvuočiai. Tapo labai neramu. Patikrinę dokumentus ieškojo ginklų, bet mes jų neturėjome. Neradę paleido. Taip sausio 13-osios pavakarę laimingai grįžome namo. Nė vienas mūsų nenukentėjo. Atlikome tai, ko iš mūsų reikalavo.

Mums, iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų atvykusiems pareigūnams, kaip ir visiems ten buvusiems, Sausio 13-osios įvykiai paliko neišdildomą įspūdį.

Parengė Rimantas Zaleckis

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.