Seniausi Tauragės valdų žemėlapiai iš buvusio Karaliaučiaus archyvo

Dalintis:

Valstybių, dvarų, miestų ir atskirų gyvenviečių istorija rašoma remiantis išlikusiais rašytiniais dokumentais, t.y. įvairiausiais vietovių aprašais, inventorizavimo aktais, kronikomis, sutartimis ir įvairiais kitais politinių bei ūkinių faktų aprašymais. Viena įdomesnių ir vizualiai patrauklių istorinių šaltinių rūšių – kartografiniai darbai.

Ir čia tenka pripažinti, kad buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės svarbiausi dokumentai, dvarų ir kitų valdų kartografinė medžiaga labai nukentėjusi. Dalis medžiagos išgrobstyta ir iškeliavusi į įvairias užsienio institucijų saugyklas ar privačias kolekcijas. Šiandien galima pasidžiaugti, jeigu kur nors atsiranda nežinomi ar seniau žinoti, tačiau per karus pasimetę įvairūs dokumentai.

Šiame straipsnyje norime pasidalyti savo nedideliu tyrimu, susijusiu su seniausiais Tauragės žemėlapiais, saugomais Slaptajame valstybės archyve Berlyne, į kurį pateko iš Karaliaučiaus valstybinio archyvo.

Tačiau pradėsime nuo Tauragės istorijos, o tiksliau – knygos, kurioje ji išsamiai surašyta. Tai Manfred Hellmann 1940 m. Berlyne išleista knyga „Die preussische Herrschaft Tauroggen in Litauen (1690–1793)“. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ iniciatyva 2020 m. ji buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista 400 egzempliorių tiražu.

Originali knyga labai reta. Ją muziejui dovanojo kolekcionierius Audrius Razmus. Knygą išversti nutarta supratus, kiek svarbių faktų joje yra. Tauragės dvaras davė pradžią miesto kūrimuisi ir augimui, o apie didikus, valdžiusius dvarą XVII–XVIII a., ne tiek jau daug žinome. Originalioje knygoje iliustracijų nėra, išskyrus knygos gale esančius du žemėlapius, kurie perspausdinti ir lietuviškame perleidime. Naujajame leidime pridėta šiek tiek istorinių bei šių laikų Tauragės dvaro nuotraukų, paįvairinančių skaitymą ir padedančių geriau suvokti turinį. Ją įsigyti vis dar galite muziejuje.

Knygoje autorius trumpai apžvelgė Tauragės istoriją, visiškai nepaminėdamas naujausių svarbių įvykių, nutikusių krašte 1918–1940 m. nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau didžiausia vertė yra visuose kituose knygos skyriuose, kur analizuojant senuosius archyvus, aprašyta seniausia Tauragės praeitis. Išanalizuota, kaip Tauragė tapo valstybine Prūsijos žeme, likusia Lietuvos sudėtyje (Prūsijos valdovas turėjo mokėti Lietuvai mokesčius, kaip ir kiti valstybės didikai). Aprašomos Tauragės žemės ūkio sąlygos, gyventojų santykiai ir valdos visiškas perdavimas Lietuvai 1793 m. Ne mažiau vertinga ir bibliografija bei publikuoti šaltiniai knygos gale.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad to laikmečio Tauragės dvaras ir miestelis išsamiai aptartas Edmundo Mažrimo ir Rasos Butvilaitės darbuose. Jiems buvo žinoma ir ši knyga.

Manfredui Hellmannui ankstyviausias šaltinis buvo žinomas iš 1567 m., kai Melchioras Šemeta, Žemaitijos kaštelionas, įkūrė jam paveldėjimo ir nuosavybės teise priklausančiose valdose evangelikų liuteronų bendruomenę. Toliau vienas pagrindinių pažinimo šaltinių yra 1653 m. Jonušo Radvilos užsakytas Tauragės dvaro inventorius – vienalaikis su aptariamu žemėlapiu.

Istorinis kontekstas

Grįžtant kiek anksčiau, prie dabar mums jau žinomų šaltinių, 1507 m. pastatyta katalikų bažnyčia. Statybą fundavo Jadvyga Bartoševičienė. Dokumento originalas neišliko, bet apie tai byloja įrašas vyskupo ir kapitulos knygose. 1549 m. Melchiorui Šemetai vedus Onos Bartoševičienės-Glebavičienės dukterį, Tauragė atiteko Šemetoms. Pastarasis fundavo evangelikų liuteronų bažnyčios statybą ir, kaip minėta, įkūrė jų bendruomenę bei parapiją. 1571 m. inventoriuje parašyta, kad Tauragės dvarui priklausė 13 kaimų ir miestelis su 12 miestiečių kiemų ir 8 valakais žemės. Kiemai buvo išsidėstę abipus vienos gatvės ir aikštės. Šiandien tai Laisvės gatvė ir Senamiesčio skveras.

Kai 1653 m. Tauragė atiteko Lietuvos kariuomenės etmonui Jonušui Radvilai, jis išnuomojo valdą Gotfriedui von Budenbrockiui. Šiam sandoriui prireikė surašyti inventorių, išmatuoti žemes ir sudaryti aptariamą žemėlapį. Tada miestas užėmė 13 valakų (1 buvo laisvas). Nuomininkui išskirti 4 valakai miško ir 4 ganykloms. Kitaip nei 1571 m. inventoriuje, žemės sklypai čia išmatuoti margais ir sugrupuoti valakais. Kiekvienam valake buvo keletas kiemų. Tuomet mieste buvo 38 ar 40 sklypų. Miestelis turėjo tik 200 gyventojų. Buvo penkios žydų ir viena vokiečių šeima. Mieste gyveno vaitas Laurynas Navalaitis ir dvaro įgaliotas jį tvarkė. Miestiečiai vertėsi amatais: gyveno du kirpėjai, du mėsininkai, trys siuvėjai, katilius, virėjas, račius, kalvis, kepurininkas. Dokumente minima, kad vokiečiai, škotai ir geri statybininkai bei mūrininkai atleisti nuo dvaro prievolių. Miestiečiams leista gaminti alų ir midų, degtinę. Valstiečiai augino avižas, grikius, miežius, linus, kanapes. Kalbama apie Tauragės karališkąją muitinę (nemaišyti su dabartine pilimi), statinių mokestį, matininkus, miestiečių teises, teismus, prekybą, saiką, turgaus aikštės plėtimą.

Minimos dvi bažnyčios. Evangelikų bažnyčia buvo medinė, apkalta skeltinėmis lentomis, apgriuvusi, pastatyta netoli Jūros upės (ant Vymerio kalno). Klebonija tuo metu buvo visai apgriuvusi. Katalikų bažnyčia stovėjo gatvės pabaigoje, kelio į Sungailiškius (Šilalę) kairėje. Remiantis žemėlapiu, dabar tai būtų privačių namų kvartalas prie pat Senamiesčio skvero (Pilėnų, J.Tumo-Vaižganto ir Stoties g.). Dabartinėje vietoje nauja medinė katalikų bažnyčia išdygo XVII a. antroje pusėje. Ji statyta Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco ir jo kanclerio bei Tauragės klebono Jokūbo Linevičiaus rūpesčiu. Vis paremontuojama išstovėjo daugiau nei 200 metų ir buvo nugriauta tik 1899 m., ruošiantis dabartinės mūrinės bažnyčios statyboms.

Ankstyviausiu Tauragės apylinkių kartografavimo darbu M.Hellmannas nurodė kartografo Joseph Naronski sudarytą 1653 metų darbą, pagal kurį sudarytas Tauragės apylinkių žemėlapis buvo publikuotas minėtoje jo knygoje. Dirbant su buvusio Karaliaučiaus valstybinio archyvo kartografinės medžiagos (dabar saugomos  Prūsijos slaptajame archyve Berlyne) katalogu, aptikta, kad čia saugomi du Tauragės apylinkių žemėlapiai, kurio sudarytojas – kartografas Joseph Naronski. Tiksliau – originalus žemėlapis ir jo kopija. Nekilo jokių abejonių, kad kalbama apie M.Hellmann minėtą žemėlapį, saugotą Karaliaučiaus valstybiniame archyve. Tai, kad jis išliko iki mūsų dienų ir saugomas Berlyne, buvo didelis netikėtumas. Intrigą kėlė ir tai, kad Berlyne saugomos dvi kopijos.

Daugiau nei pusę metų užtruko, kol šių dviejų kartografinių darbų kopijas gavome iš Berlyno archyvo ir šiandien jau galime pasidalyti kai kuriomis įžvalgomis bent apie pačius dokumentus. Minimi žemėlapiai labai panašūs. Vienas dvispalvis, kito sudaryme naudota žymiai daugiau spalvų – net šešios. Todėl pastarąjį toliau tekste vadinsime spalvotuoju žemėlapiu. Šiandien sunku pasakyti, kuris iš šių dviejų žemėlapių yra ankstyvesnis, o kuris – kopija. Spalvotasis žemėlapis gerokai prastesnės būklės nei dvispalvis. Gali būti, kad intensyviau naudotas. Labai įdomu tai, kad spalvotasis žemėlapis turi atskirą pavadinimą „Taurogen Zum Furstenthumb Samogiten gelegen“, t.y. „Tauragė, priklausanti Žemaitijos kunigaikštystei“. Gal tai ir yra oficialioji (tikroji) kopija.

Tauragės apylinkių, Jonušo Radvilos 1653 m. įsigytos valdos žemėlapis. Prūsijos slaptasis valstybės archyvas Berlyne, buv. Karaliaučiaus valstybinio archyvo rinkinys. Signatūra XX HA AK F10005

Gautosios žemėlapių kopijos nustebino ne mažiau nei pats jų „atradimas“, nes tai nėra M.Hellmanno knygos priede publikuotas kartografinis kūrinys, nors žemėlapiai ir labai panašūs. Netikėtumas buvo ir tai, kad pavadinime nurodoma, jog jis sudarytas LDK etmonui Jonušui Radvilai 1653 m. įsigijus žemes iš Paul Dameratzki (dar žinomas kaip Povilas Domarackis). Tai šiek tiek nesutampa su M.Hellmanno knygoje nurodomais Tauragės istorijos faktais. Mat M.Hellmano pateiktais duomenimis 1609 m. dvaras paveldėjimo būdu atiteko Brandenburgo kurfiurstams (kunigaikščiams). 1616 m. kurfiurstas Johannas Sigismundas, Albrechto Friedricho įpėdinis, nupirko Elžbietai Šemetaitei-Bieliavičienei priklausančią Tauragės dalį. Tarp Šemetų ir vokiečių vyko teisiniai ginčai. 1621 m. kurfiurstas Georgas Wilhelmas atidavė dvarą valdyti ir naudotis rūmų tarnautojui Povilui Domarackiui, kuris 1639 m. nupirko Tauragę už 11 000 dukatų, nors išsisukinėjo ir, rodos, sumokėjo tik pusę sumos. Nuo 1649 m. valda perėjo jo pusbroliams, o iš jų valdą perpirko Jonas Mikalojus Stanevičius, kuris ir pardavė Tauragę Lietuvos etmonui Jonušui Radvilai 1653 m. už 80 000 Vengrijos florinų.3 Taigi pagal M.Hellmanną Tauragės žemes Jonušas Radvila pirko iš Mykolo Stanevičiaus, o ne Paulo Damerackio (ar Domarackio). Žemės pardavimo Jonušui Radvilai sandorio antros pusės vardas – kol kas neatsakytas klausimas.

Žemėlapio kartušas (pavadinimas) dvispalvėje ir spalvotoje versijose. Jame nurodoma, kad žemėlapyje apibrėžtos Jonušo Radvilos, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Didžiojo etmono 1653 m. iš Paul Dameratzki nupirktos valdos

Žemėlapio turinys

Aptariamame kartografiniame darbe nemažai ir šiandien atpažįstamų vietovardžių ir upėvardžių. Tiesa, jie suvokietinti. Ką pavyko įskaityti, pabandėme iššifruoti. Pagrindinis yra Stadt Taurogen (Tauragės miestelis) su nupieštais aplink liuteronų bažnyčią apstatytais namais. Šiaurėje atskirai išskirtas katalikų bažnyčios sklypas – Catolische Kirch. Į vakarus Hoff Taurogen (Tauragės dvaras) ir šalia jo esantys kažkam priklausę laukai – feld. Į pietus nuo miestelio randame Dwarweitschen (Dvarviečiai), greta Poberzen (Paberžiai), Decian (Dacijonai), o juose nupieštas vandens malūnas – uber Jurische muhle. Dar piečiau randame Kangaile (Kangailai, dabar Skirgailai), šalia Schlazen zheme (Šlažių žemė, dabar Baltramiejiškiai). Šalia Schess (Šešuvies upės), dabartinio Drąslaukio vietoje, randame plotą su užrašu Stritige – greičiausiai ginčytina teritorija. Teritorijos pietinėje dalyje matome pažymėtus Pascheschuwa kaimą (Pašešuvį), Lyschen (Ližius), Pojuren Kirchdorff (Pajūrio bažnytkaimį). Visa rytinė žemėlapio dalis pavaizduota kaip tankus miškas, kurio šiuo metu likę tik fragmentai. Nuo pat Beržės upelio dabartiniame Tauragės pramonės rajone, kuriame dabar yra ir daug tvenkinių, tęsėsi didžiulis miškų masyvas, kur miško gūdumoje buvo nedidelis kaimas Stragabon (Stragutė). Netoliese girioje slėpėsi Bernotischken (Bernotiškė) ir Pipalen (Pypaliai), kurie glaudėsi prie Milusa (Myliušėlės) upelio. Girios pakraštyje – Schudnagin (Šūdnagiai, dabar Tauragės miesto Beržės rajonas). Šiaurėje nuo miestelio pažymėti Wisbuten (Visbutų), Golminnen ir Norkaitschen (Galmenų, dabar vienas Norkaičių) kaimai. Šiaurėje už Szune (Šunijos) pažymėti Lekischen (Lėkiškė), Trackschalischken (Trakšeliškiai). Greta Jūros pažymėtas Hoff Zembrowski (Zembrovskio dvaras) ir Schaukehnen (Šaukėnai) – šiauriausias Tauragės valdos taškas. Šalia pažymėtos Venskait (Venskaičio) žemės užribyje likę Sungallischken (Sungailiškiai). Vakarinėje žemėlapio ir kitoje Jūros pusėje iš šiaurės į pietus pažymėti: Lengwenen (Lengveniai), Witkanschen (Vitkaičiai), Dapkischken (Dapkiškiai), Kaupien (Kaupiai), Culmen (Kulmenai), Lekkischken (Leikiškiai), Pozierunen (Požerūnai), Gurklen (Gurkliai), Kalpacken (Kalpokai), Maldickwurt (Meldikviršiai), Maschen (Mąsčiai), Jetkanchen (Jatkančiai), Toraylen (Tarailiai), Butkählen (Butkeliai), Zaikiscken (Ceikiškė), vorwerk alopsinen? (dabar Dvarelis). Visai prie sienos su Prūsija greta Meldicklauck (Meldiklaukių) pažymėtas Lindick (Lindiko?) laukas. Paminėti dabar jau neegzistuojantys kaimeliai: Pawilken, Kinderischken. Už sienos, kitoje valstybėje, Prūsijos kunigaikštystėje (Ducatus Prussiae), be minėtų Meldiklaukių, dar pažymėtas Aplengen (Oplankis), Trackseden (išnykęs) ir Kalenen (Kalėnai).

Tauragės miesto vaizdavimas J.Naronskio žemėlapio variantuose. Dvispalvis variantas panašesnis į juodraštinį, piešiniai jame labiau schematiški. Abiejuose pavaizduotas atskiras sklypas su katalikų bažnyčia ir Tauragės miesto (Stadt Taurogen) centre pastatų apsupta liuteronų bažnyčia

Žemėlapio sudarytojas – Joseph Naronski

Kaip minima žemėlapio pavadinime, jo sudarytojas – Joseph Naronski. Tai neeilinė asmenybė Abiejų Tautų Respublikos istorijoje, daug nusipelniusi Lietuvos ir Prūsijos kartografijai ir kituose moksluose. Įdomu tai, kad įvairių autorių tyrimuose ir paminėjimuose gana skirtingai nurodomas Naronskio vardas. Kartais jis vadinamas Juozu, kartais Juzefu, Juozapu. Mes laikysimės nuostatos, kad geriausiai savo vardą žinojo jo turėtojas, pasirašinėjęs Joseph. Kai kur jo pavardė rašoma sulenkintai – Naronowicz (Narūnavičius). Šio žmogaus biografijos tyrinėtojai ir kiti apie jį rašę autoriai dažnai nurodo, kad Joseph Naronski gimimo vieta ir laikas pagrįsti daugiau spėlionėmis nei dokumentais. Manoma, kad gimė XVII a. pirmajame dešimtmetyje (tarp 1601 ir 1610 m.) LDK teritorijoje, greičiausiai Biržų, Kupiškio ar Kėdainių apylinkėse. Gali būti, kad mokėsi Kėdainių evangelikų reformatų mokykloje, nes joje dirbusį A.Freitagą vadino mokytoju, tačiau tokia nuomonė gana pagrįstai kritikuojama6, todėl neturėtų būti priimama kaip faktas.

Aišku tai, kad 1643–1644 m. jis jau tarnavo Biržų Radviloms. Per dešimtmetį J.Naronskis parengė Svėdasų, Liubčės, Jašiūnų, Deliatyčių, Vyžuonos, Aluntos, Kėdainių, Raudondvario, Panemunės valdų planus. 1645 m. parengė ir Radvilų valdų Biržuose žemėlapį. Šiam skirta net atskira knyga.

Kita svarbi J.Naronskio veiklos sritis – fundamentiniai moksliniai veikalai. 1655 m. jis pradėjo ir iki 1660 m. baigė rengti veikalą „Matematinių mokslų knygos“, kurį sudarė „Aritmetika“, „Geometrija“, „Optika“. Jo sudaryta „Geometrija“ laikoma pirmuoju kartografijos vadovėliu bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.

Nėra tiksliai žinoma, kada J.Naronskis persikėlė į Prūsijos kunigaikštystę. Manoma, kad tai susiję su religiniu persekiojimu, o konkrečiai – arijonų banicijos aktu, išleistu 1658 m. Kadangi J.Naronskis priklausė arijonų Lenkijos brolijai, dėl vykdomo religinio persekiojimo, padedamas arijonų mecenato Boguslavo Radvilos, jis pasitraukė gyventi į kaimyninę valstybę.

J.Narūnavičiaus-Naronskio biografijos tyrinėtojai nurodo, kad 1661 m. lapkričio 12 d. jis sudarė sutartį su Prūsijos kurfiurstu Friedrichu Wilhelmu dėl kunigaikštystės žemėlapio sudarymo. Literatūroje teigiama, kad J.Naronskis dirbdamas Prūsijoje sudarė net 44 apskričių žemėlapius, kurie daugiausia buvo 1:100 000 mastelio. Šiandien Prūsijos slaptajame archyve saugoma daugiau nei 20 J.Naronskio darbų – įvairių Prūsijos apskričių žemėlapių. Iš jų Lietuvos istorijai ypač svarbus Klaipėdos apskrities žemėlapis „Districtus Memmeliensis in Ducatu Prussiae eiusqu tractu Schalavoniae“. Tai tikras kartografijos mokslo ir kartografijos meno sąveikos šedevras. Žemėlapį prieš kelerius metus publikavęs senosios Klaipėdos krašto kartografijos tyrinėtojas Kęstutis Demereckas spėjo, kad šiame žemėlapyje J.Naronskis įsiamžino pateikdamas savo autoportretą (5 pav.). Neaišku, ar tikrai taip, tačiau spėjimas tikrai vertas dėmesio.

J.Naronskio žemėlapio „Districtus Memmelensis in Ducatu Prussiae eiusq tractu Scalavoniae“ kartuše, šalia pavadinimo, kairėje pusėje matome nupieštą žilaplaukį vyrą su grafinu (buteliu?) ir menzula (braižymo staleliu). Kartografijos tyrinėtojo K.Demerecko nuomone, taip šio žemėlapio autorius įamžino save

Visgi, nepaisant didelių nuveiktų darbų, paskutiniai J.Naronskio gyvenimo metai nebuvo „maudymasis šlovės spinduliuose“. Prūsijos valdžiai neatsiskaitant už darbus, Josephas Narūnavičius-Naronskis paskutinius savo gyvenimo metus praleido skurde, mirė Ortelsburge 1678 m.

Žemėlapio sudarymo data

Kaip jau minėta, ant aptariamo Tauragės valdų žemėlapio abiejų variantų užrašyta, kad jis vaizduoja Jonušo Radvilos iš Paul Dameratzki 1653 m. nusipirktą valdą. Jau minėjome, kad čia galima įtarti įsivėlus klaidą. Dar daugiau: labai tikėtina, kad aptariamo žemėlapio (abiejų variantų) sudarymas nebuvo vienalaikis su minimu pirkimo-pardavimo sandorio faktu. Šiame kartografiniame darbe tiesiog nubraižytos 1653 m. sudaryto sandorio metu parduotos/pirktos teritorijos ribos. Gali būti, kad pats žemėlapis sudarytas žemę išnuomojus Gotfriedui von Buderbrockui. Tai leistų paaiškinti, kodėl žemėlapio pavadinimas ir sutartiniai ženklai užrašyti vokiečių, o ne lenkų kalba. Tačiau gali būti, kad šis žemėlapis sudarytas pagal senesnį originalą vėliau, jau po 1660-ųjų, J.Naronskiui gyvenant Prūsijoje. Bet kuriuo atveju turime XVII a. pabaigos dokumentą, o į visus papildomus klausimus atsakymus galima gauti tik suradus naujus dokumentus ar darkart detaliai peržiūrėjus esančius archyvuose.

O šiandien tik galime pasidžiaugti, kad naujai suradome ir trumpai pristatėme labai įdomų, Tauragės istorijai svarbų kartografinį darbą, kurio išsamaus tyrimo gal sulauksime ateityje. Ir kas žino, galbūt kada nors muziejuje išvysime ir šių unikalių žemėlapių originalus.

Autoriai dėkoja dr. Vytautui Volungevičiui, dr. Ernestui Vasiliauskui ir Agris Dzenis už pagalbą rengiant šį tekstą.

Parengė Darius KINIULIS (Tauragės krašto muziejus „Santaka“) ir Linas TAMULYNAS (VšĮ Archeologijos centras)

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Komentarų: 1

  1. Pingback: Tauragės krašto muziejus » Seniausi Tauragės valdų žemėlapiai iš buvusio Karaliaučiaus archyvo

Palikite komentarą