Šmugelis, dropas, munšainas ir kita

Suprantu nusivylimą skaitytojo, kuris skaito mano rašinius „Tauragės kurjeryje“ – ir vėl apie dešimtis kartų girdėtus dalykus… Iš tikrųjų pats ne kartą rašiau ir šiandien vėl kalbėsiu apie ilgus dešimtmečius Tauragės vardą lydėjusį apibūdinimą – kontrabandininkų miestas. Kiekviename pasakyme, kaip žinia, būna dalelė tiesos. Tačiau nelegali prekyba, uždraustų prekių gabenimas per sieną ilgai buvo visų anų laikų valdžių rykštė.

Pamokė

Šiandien šis reiškinys vėl gajus. Vėl dabar jau nepriklausomos Lietuvos pasieniečiai ir muitininkai rūpinasi, kad į mūsų šalį nepatektų nelegalių dalykų – ne vien cigarečių ar alkoholio. Prekių spektras platus ir daugeliui gerai žinomas.

Tačiau pradėti rašinį noriu istorija, kurią savo laiku papasakojo garsus Izraelio rabinas, daugelio knygų apie žydų pasaulėžiūrą, istoriją ir Toros aiškinimą autorius Šolomas Meiras Valachas. Ir galėjo ji įvykti caro laikų Tavrige XX amžiaus pradžioje.

Išlikusi žinomo knygnešio Jono Mažeikos ir jo žmonos nuotrauka (Tauragė). Iš Pagramančio regioninio parko archyvo

Tauroggeno žydų bendruomenė, kaip žinia, ištisus dešimtmečius vaidino bene svarbiausią vaidmenį miesto ekonomikoje. Dėl labai netolimo pasienio su Prūsija žydų pirkliai kontroliavo grūdų, miško ir paukščių prekybą su Tilže ir Karaliaučiumi. Mieste veikė žydų lentpjūvės, malūnai, muilo, saldumynų gamybos įmonės, siuvyklos.

Didelė miesto gyventojų dalis vertėsi prekyba ir muitinės operacijų tvarkymu, uždarbiaudavo perparduodami muitinės neapmokestintas prekes, kurias vėliau valdžia pardavinėdavo sumažintomis kainomis. Tačiau išpardavimams vadovavo vienas didelis ir bukas viršininkas, ypatingai nekentęs žydų. Jis skaičiuodavo daug didesnį mokestį, nei leido įstatymai, ir keldavo prekių kainą tiek, kad jas apskritai buvo netikslinga išpirkinėti. Jeigu vis dėlto pirkėjų išparduodant neatsirasdavo ir kokiam nors žydui atsirasdavo galimybė nusipirkti prekę pigiau, tas viršininkas, remdamasis savo įgalinimais, prekybą nutraukdavo.

Žydai kreipėsi į vyriausiąjį miesto rabiną Mošą Icchaką Segalį ir pasiskundė muitinės viršininku, neteisingai keliančiu mokestį ir neleidžiančiu jiems užsidirbti. Rabinas nutarė jį pamokyti. Patarė vienam prekeiviui nusipirkti Prūsijoje brangių ir paklausių pirštinių ir pasiųsti jas į Tavrigą.

Kaip tikėtasi, muitinės viršininkas uždėjo prekei neįtikėtinai aukštą mokestį ir adresatas atsisakė ją išpirkti. Todėl prekė buvo pristatyta išpardavimui. Gavėjas čia taip pat dalyvavo. Prieš įsigydamas prekę, jis pareikalavo siuntą patikrinti. Atidarius keletą dėžių, paaiškėjo, kad visos pirštinės – kairei rankai. Suprantama, kad niekas nepanoro tų pirštinių pirkti ir pats adresatas nusipirko jas už mažiausią kainą.

Tačiau po savaitės atkeliavo dar viena pirštinių siunta. Šįkart visos jos buvo dešinei rankai. Muitinės viršininkas vos nesprogo iš pykčio, bet daryti nebuvo ką – ir šitą prekę teko praleisti beveik visai be mokesčio, nes niekas, be adresato, nesirengė jos pirkti…

Ši istorija buvo tik pirmoji ilgoje staigmenų grandinėje, kurią muitinės viršininkui surezgė gudrusis rabinas, kol aukštas rusų valdininkas pasidavė ir nustojo kenkti žydams…

Už knygų nešimą kankindavo

1891 metų gegužės mėnesį į Ameriką atkeliavo labai nedažnas pranešimas iš Gaurės. Rašoma apie naujai pastatytą medinę bažnyčią už parapijos surinktus pinigus. Ištaisymas altorių, vargonų, dviejų bokštų kaštavęs 3000 rublių, meisteriui sumokėta 700 rublių. Kitoje vietoje kontrabandininkai giriasi esą dabar lengviau pereiti rubežių nei seniau, nes jaunieji maskoliai neturį tiek gudrumo, kaip senieji, todėl visokiais būdais galima anuos prigaudinėti. Jie neša iš Prūsų, be knygų, šilkus, arbatą, visokius drabužius. Paprastas nešulys – 40 svarų, už kurį moka 2 rublius už pernešimą, bet yra ir tokių diktų vyrų, kurie perneša po 100 svarų „ant sykio“.

Šią 135 metų senumo informaciją, primenančią skaudžius spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metus, norėčiau pateikti originalią, tačiau per ilgą laiką keitėsi rašyba, stilistika. Todėl skaitykime kiek redaguotą tekstą:

„1891 metų lapkritis. Kaunas. Apskrities teismas, būnantis dabar Raseiniuose, sujungė tris bylas dėl gabenimo lietuviškų knygų iš Prūsų. Apie Šulco bylą rašiau pereitame numeryje. Dabar buvo dvi: viena Balčiūnaitės, kurią paėmė su knygomis Raseinių paviete, o paskui paleido, ir kuri prieš teismą nestojo; per tai jos byla bus iš antro karto už kelių mėnesių Tauragėje. Antra – Mockaus iš Pryšmančių, Raseinių pavieto, iš Viduklės parapijos, kurį sugavo ant rubežiaus su trimis knygomis. Nors Mockus teisme nepasirodė, pripažino jį nekaltu. Iš to galime matyti, kad Apskrities Teismas apsieina labai maloniai su tais, kurie neša lietuviškas knygas.

Nors kontrabandininkus kankina už nešimą lietuviškų knygų iš Prūsų, vienok tie nesiliauja jas nešą. Dabar tas dalykas taip jiems apsimoka, kad jie samdo po kelis vyrus dėl knygų nešimo. Štai dabar ėjo per rubežių knygos dviejų perkupčių. Vieno knygas nešė trys, o kito devyni vyrai. Juos ant rubežiaus po Jurbarku užpuolė maskoliai; tada bėgdami vieni ir kiti turėjo mesti po pundą knygų. Kožnas pundas turėjo vertės apie 30 rublių. Tarpe tų paimtas tapo pundas su 6 numeriu „Ūkininko“. Perkupčiai tuojaus apie tą atsitikimą nurašė į Tilžę, kad būtų jiems į parubežę greit pristatyti iš antro karto nauji egzemplioriai laikraščių ir knygų dėl pernešimo jų iš antro karto“.

„Vienybė lietuvninkų“ 1900 metų liepą rašė: „Tauragiškiai gerų metų veik niekad neturi. Tauragės parapija visu šonu esti prie Prūsų rubežiaus ir per Tauragę eina plentas nuo Tilžės ant Šaulių ir Jelgavos, kur žydai gabena visokius tavorus į Prūsus tai iš Prūsų, nes Tauragėje yra muitinyčia, ir apart to eina vėl kontrabanda lygiai į abi šalis – į Lietuvą ir į Prūsus, o tai vis atlieka tauragiškiai. Jie gabena tavorus žydams plentu per muitinyčią ir niekam nematant slapta. Dėlto veik visi be išėmimo tauragiškiai yra žydberniais ir per visą laiką jie yra užimti daugiaus žydų reikalais negu ūkės, ir dėlto randasi stoka maisto patiems žmonėms kaip ir gyvuoliams. Laukai prastai apdirbami ir įkrečiami; mėšlus pirkti ne mada, o kiek susirenka iš ūkės tai bevažinėdami tą patį ir išpustyja. Užpelnytus pinigus daugiausia prageria ir tojo uždarbio nei ant duonos neatlieka  ir nenorint reik daryti skolas, mokėti palūkius, paskolintojams nusilenkti ir kada gi bus geri metai?“

Kaip žinia, 1904 metų gegužės 7 dieną caras Nikolajus II pasirašė nutarimą, panaikinusį  spaudos draudimą lotyniškais rašmenimis. Be visų teigiamų šio sprendimo pasekmių, „Vienybės“  laikraštis 1911 metų kovo mėnesį išspausdino malonią žinią: „Jurbarko muitinė gavo isakvmą už lietuviu raštus, gabenamus iš užsienio, nebeimti brangesnio muito kaip 1 rub. 50 kap. nuo pūdo“ (16 kg).

Aprašyti kontrabandos atvejai

Įsigaliojus Versalio taikai, 1920 metų sausio 10-ąją Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perleistas Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios Santarvės narei Prancūzijai, o krašto gubernatoriumi paskirtas prancūzų generolas Dominique Joseph Odry. Tų pat metų vasario 13 dieną Klaipėdos geležinkelio stotyje išsilaipino pirmoji prancūzų įgula – 21-asis šaulių pėstininkų batalionas. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad pirmasis traukinys atgabeno dvi šaulių ir vieną kulkosvaidininkų kuopą (8 karininkus ir 327 šaulius). Drauge buvo atgabenta 13 arklių, 16 vežimų ir karinės įrangos. Skaičiuojama, kad iš viso į Klaipėdos kraštą atvyko apie 750 Prancūzijos kariuomenės narių, iš jų apie 30 karininkų. Dalis vyrų buvo paskirti į Pagėgius ir Šilutę, o didžioji dalis apsistojo kareivinėse Klaipėdoje. Vasario 15 dieną Vokietijos komisaras Georgas Franzas Wilhelmas von Lambsdorfas Sąjunginių okupacinių pajėgų vadui, Klaipėdos krašto valdytojui generolui D.Odry perdavė visą valdžią krašte.

Kaip 1921 metų balandžio 28-ąją pranešė Eltos korespondentas, visa Panemunė prancūzų labai stropiai „žiūrima“, kad nebūtų gabenamos prekės iš Vokietijos. Visame Klaipėdos krašte prancūzų sargyba sustiprinta. Į Vokietiją siųsti paštu pinigų prancūzai neleidžia.

Iš Mažosios Lietuvos vos tik išsikrausčius prancūzams, vieną 1923 metų gegužės mėnesio dieną uniformuotas Pagėgių komendantas Šimkus nuvyko į Tilžę. Daugelis Tilžės gyventojų pažino lietuvių karininką ir nereagavo, bent daugelis nesuprantančių skirtumo tarp prancūzų ir lietuvių uniformų palaikė jį prancūzų karininku ir susidariusi minia ėmė veržtis Šimkaus kambarin, norėdama jam atkeršyti… už Ruro okupavimą. Tik policijai atvykus ir paaiškinus, kad čia ne prancūzas, bet lietuvis, minia ėmė juoktis iš savo įsikarščiavimo ir išsiskirstė, o Šimkus laimingai grįžo Luizos tiltu Klaipėdos kraštan.

A.Šilalio žinutė 1921 metų rugsėjo 30-osios „Naujienose“ informavo Amerikos skaitytojus, kad „tylus, ramus mūsų kampelis it iš miego nubudo, atsikėlus į Tauragę Žvalgybos punktui. Tik spėjo jie pas mus atsidanginti, prasidėjo langų daužymai, durų laužymai, muštynės ir t.t. Kartą girti grįždami iš Lauksargių (ten pigiau žmogus įsigerti gali iki soties) apmušė pereinamojo punkto viršininką, kam „tvarkos dabotojus“ drįsta kratyti. Tiek įvairumų atnešė į Tauragę žvalgyba, kad visas gyvenimas net kunkuliuot pradėjo. Neabejojame, kad tokia žvalgyba ir pas mus atras „revoliucijos pavojų“ ir dešimtis žmonių ims grūsti į kalėjimus“.

1922 metų gegužės mėnesį vienas Pagėgių muitinės valdininkas (pavardė neminima), Pagėgių stotyje „kažinkur“ pametė 45 000 litų Lietuvos ir Suvienytų Valstijų pinigais (?!). Sakėsi užmiršęs išeinamoje vietoje, tik neprisipažino, ar tai buvo valdiški, ar jo asmeniniai pinigai.

Įdomus 1922 metų birželio mėnesio pranešimas iš Tilžės. Rašoma, kad Panemunės muitinyčios (muitinės) knygvedys M.Stimbra, kuris buvo pasiglemžęs 46 475 litus ir juos gabenęs Tauragėn, pabėgo Tilžėn. Lietuvos policijos priviliotas atvyko Panemunėn ir ten buvo suimtas bei perduotas Pagėgių kriminalinei policijai.

Trumpa žinutė iš Lauksargių 1923 metų „Darbininko“ laikraštyje: „Lauksargyje buvo didelis girtuokliavimas. Naujai valdžiai įsikūrus, smuklės tapo uždarytos, kontrabandistai spirito į D. Lietuvą yra gaudomi“.

Nepažįstamo autoriaus A.Deltuvos 1923 metų kovo mėnesio informacija iš Eržvilko. Autorius rašo, kad iš čia netoli Klaipėdos krašto rubežius, tai įvairūs vertelgos kaip įmanydami per rubežių gabena „Snapsą“. Turi tam tikras blėkas, į kurias telpa iki 30 litrų spirito, kiti susižinoję su rubežiaus sargais gabena didesnėmis partijomis. Kartais jų susidaro partijos po 50 ir daugiau vyrų. Kiti net iš to gyvena, uždirbdami nemažus pinigus, nes nepigu. Dažnai šitąja kontrabanda užsiima ir merginos. Iš to valdžia turi didelių nuostolių. „Spiritas Klaipėdos krašte (Smalininkuose) parsieina per pusę pigiau negu Lietuvoj. Gert tai geria visi – ir vyrai, ir moters, ir vaikai. Iš to kyla šeimose daug nesusipratimų. Šiaip šis kampelis yra apsnūdęs ir tamsus, kaip gal niekur kitur Lietuvoj. Dabar, Klaipėdą priskyrus prie Lietuvos, visų tikimasi, kad spirito gabenimas per rubežių turės sumažėt, o su tuomi turės sumažėt ir girtybė“.

1932 metų vasario 19-ąją „Dirvos“ laikraštis rašė: „Tauragė. Pasienio ūkininkai paprastos degtinės negeria, nes ji esanti per brangi, o geria eterį arba dropą, kuris iš Vokietijos slaptai per sieną gabenamas. Girdi, išgėrus pusbonkį geros degtinės, gali tik vienas žmogus pasigerti, o eterio pusbonkiu visus gimines galima taip nugirdyti, kad jie kaip jaučiai maurosią. Kad eteris labiau kenksmingesnis kaip Amerikaniškas munšainas, retas kas paiso“.

Kad šiandienos skaitytojui būtų aiškiau, pateiksiu humoristinį „munšaino“ paaiškinimą iš 1927 metų „Vienybės“ laikraščio: „Munšainas iš cukraus raugtas. Kartais jis linksmin vargšus. Katile virtas, bobų pagirtas. Ant galo virkdo jį geriančius“.

1924 metų rugpjūčio 6 dieną prie pat Jurbarko miesto budrių policininkų dėka sulaikyta ypatinga kontrabanda su 1600 litrų spirito, gabenta trimis vežimais keturiais arkliais. Kontrabandos vertė siekė per 20 000 litų. Kaip pastebėjo ne vienas laikraštis, tai buvęs iki šiol Jurbarke neregėtas įvykis, kad būtų pasisekę sulaikyti tiek spirito, kurio čia iš Vokietijos kontrabandos keliu nemažai atgabenama. O kiek nesugaunama? Laikraščiai pažymėjo, kad, norint užkirsti kelią panašiems įvykiams, turėtų rimčiau susirūpinti ne tik policija, bet ir šauliai, ir visi piliečiai, kuriems rūpi mūsų gerovė. Šmugeliavimu (nelegalia prekyba) verčiąsi daugiausia žydai, kurie net iš Veliuonos čia atvažiuoja.

„Vienybės“ laikraščio korespondento 1925 metų kovo mėnesio pranešimu paskutiniu laiku Jurbarko apylinkėje labai praktikuojamas ir įėjo į madą spiritas – brantas, kuris transportuojamas iš Vokietijos. Mat jis labai pigus ir dėl to labai populiarus. Bet vienok šis mažai pažįstamas svečias padarė daug blogo. Dėl jo jau mirė keletas žmonių. Todėl, pabrėžia korespondentas, niekuomet nereikia draugauti su nepažįstamais, nes dažnai esti jie kenksmingi.

„Amerikos lietuvių balsas“. 1928 metų rugsėjis. Švendriškių kaime, Jurbarko apylinkėj, susitarė trys bernai eiti lenktynių, kuris daugiau išgers. Kaip rašo laikraštis, buvo sutarta išgerti dvi stiklines denatūrato. Vienas bernas, Biganskis, įveikė. O kitą dieną jis buvo rastas mirštantis. Gyvybės išgelbėti nepavyko…

Ir vėl Jurbarkas. Ir vėl denatūratas. 1925 metai. „Vienybės“ laikraštis rašo, kad nors ir uždraudė valdžia Klaipėdos krašte viešai pardavinėti denatūratą, geriantieji gauna jo visuomet užtektinai. Be to, vietiniai žmonės vartoja dar anodiją. Be denatūrato ar anodijos neapsieinama visokiose talkose, inamynėse (įkurtuvėse), vestuvėse ir šiaip kitose kaimo pramogose. Buvo atsitikimų, kad nuo anodijos žmogus pradėjo blūdyti (susirgo psichine liga). Anodija čia pradėta vartoti nuo vokiečių okupacijos laikų ir iki šiol atsiranda vis daugiau ir daugiau ją geriančių.

„Darbininkas“. 1926 metai. Pranešimas iš Pagėgių: „Kovo 28 d. vakariniam traukiny, einančiam iš Tilžės į Klaipėdą, gelžkelio policijos vachmistras Skauradžius rado kontrabandinių mielių 25 svarus. Mielės buvo taip sumaniai pakavotos po apačia keliolikos vagonų, kad reikėjo po viso traukinio apačią landžioti ir visas skyles išžiūrėti. Ieškotojai turėjo pavėlinti traukinį bent 10 minučių ir, užbaigę darbą, išlindo juodi kaip kaminkrėčiai“.

1927 metų birželio mėnesį Jurbarke apygardos teismas baigė nagrinėti didelę šmugelninkų bylą. Vyrukai buvo sugauti gabenantys per sieną spiritą. Teismas kontrabandininkus nubaudė griežtai – po septynis mėnesius kalėjimo arba po 8000 litų baudos. Be to, valstybės naudai konfiskuotas šmugelninkų garlaivis „Vaidyla“.

1931 metų vasario 24 dieną Klaipėdos krašto komendantas žinomus kontrabandininkus brolius Francą ir Otą Šapokus ištrėmė trims mėnesiams į Telšių apskritį policijos priežiūron, o Tauragės gyventojui Br. Butkui skyrė du mėnesius kalėjimo. Už skleidimą gyventojų tarpe gandų Vilius Kiužas iš Klaipėdos nubaustas 200 litų arba 14 dienų kalėjimo, Oskar Schoenrade ir Reizgys iš Pagėgių – po 25 litus arba 3 dienomis kalėjimo, A.Jurgeleit – 100 litų arba 7 paromis, H.Walker, H.Cander, Bjeber ir Hanz von Koncenberg nubausti po 25 litus arba 3 paras kalėjimo. Tokia pat pabauda nubausta Lina Mertneit už nuplėšimą skelbimo Pagėgiuose.

1933 metais vienas Smalininkuose gyvenęs pirklys Elias O. parsigabeno anglių. Vengdamas sumokėti muitą, apsistojo vidury Nemuno ir ėmėsi anglis pardavinėti pro šalį plaukiantiems garlaiviams. Tačiau šias kombinacijas pastebėjo muitinės valdininkai. Vietoje to, kad pasipelnytų, Elias O. buvo nubaustas 31 032 Lt bauda ir turėjo sumokėti 4838 Lt už padarytus nuostolius bei neteko laivo su 200 tonų anglių.

„Pietų Amerikos žinios“ 1934 metais išspausdino trumpą juoką sukeliančią informaciją apie vieną kiek netradicinį kontrabandos būdą. Pastebima, kad daugelis tilžiškių eina į Panemunę parsinešti maisto produktų, todėl Tilžės muitinės valdininkai ir, kaip rašoma, nacių smogikai pradėję smulkiau tikrinti grįžtančius iš Panemunės. Neseniai iš tokių ateivių buvo atimti 50 svarų sviesto, 7 svarai mėsos, o vienas vyras nešėsi prisirišęs per pilvą net 17 svarų (apie 8 kilogramus) sviesto.

Ir užbaigiant rašinį – keletas pavyzdžių iš 1936-ųjų Pagėgių. Laikraštis rašo, kad paskutiniuoju laiku Pagėgių apskrities teritorijoje sugaunama labai daug įvairios kontrabandos. Daugiausia šilko, mielių, spirito, anodijos. Ne per seniai rasta apie 40 kilogramų mielių, paslėptų Pagėgių viršaičio daržinėj. Kontrabandininkai manė, kad pas viršaitį policija nedarys kratos…

Prie Pagėgių apskrities Ušpirdžių kaimo (Buvo toks dabar jau išnykęs kaimas Pagėgių savivaldybėje, į vakarus nuo Pagėgių, dešiniajame Pirdės upelio krante. Istoriškai priklausė Plaškių ir Tilžės parapijoms bei Vingio valsčiui. Užpirdžių kaimo gyventojai anksčiau mokėjo mokesčius, o 1905 m. kaimas buvo apmokestintas papildomai) pasienio policijos sargyba pastebėjo kontrabandininkus ir pradėjo juos sekti. Tai pastebėję, kontrabandininkai metė savo prekes ir, bėgdami nuo policijos šūvių, pasislėpė besiganančioje bandoje. Policija, nenorėdama iššaudyti galvijų, turėjo stabdyti ugnį, o tuo pasinaudoję kontrabandininkai dingo. Pabėgdami jie paliko 35 kilogramus presuotų mielių, 20 kilogramų citrinų, 48 litrus eterio (anodijos), 27 litrus denatūruoto spirito ir dar kai kurių kitų prekių…

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.