Su daina per gyvenimą

Noriu papasakoti apie vieno puikaus žmogaus gyvenimo istoriją, kuri tikrai neeilinė ir būtų galima net knygą parašyti. Tai dainų ir muzikos kūrėjas bei atlikėjas kraštietis Rimas Liorančas. Plačiajai auditorijai jis kol kas dar gal ir nėra itin žinomas, jei lyginsime su didžiaisiais muzikos grandais, bet periferinėse scenose, oficialiuose bei privačiuose renginiuose, poezijos festivaliuose visuomet laukiamas ir mylimas dėl savo kūrinių, persunktų lyrikos, romantizmo, nepaliekančių abejingų, atlikimo.

Muzika lydi nuo mokyklos suolo

Rimas yra išleidęs kompaktinę plokštelę „Trupiniai“, turi planų išleisti ir daugiau. Tai neeilinio likimo, reto principingumo, pilietiškumo, sąžiningumo ir charizmos žmogus, kuriam nesvetimas ir humoro jausmas. Todėl teatleidžia man Rimas, jei kur nebūsiu visai tikslus ir  ne viską paminėsiu.

Meilę muzikai Rimas pajautė nuo mokyklos suolo laikų, kai lankė Tauragės muzikos mokyklą ir baigė smuiko klasę. Pramoko groti ir klavišiniais bei gitara, kuri tapo labiausiai Rimo mėgiamu instrumentu. Mokykloje kartu su to meto geriausiu savo draugu Rolandu Bučinsku (kuris vėliau net tapo Europos kultūrizmo čempionu ir išvyko gyventi į JAV, ten, beje, išleido savo kompaktinį diską „Eldorado“) įkūrė estradinį ansamblį, grojo šokių vakarams, aktyviai dalyvavo rajone vykusiuose muzikiniuose renginiuose, o vėliau dar pabandė ir vestuvių muzikanto duonos. Baigęs mokyklą, Rimas pasirinko filologijos studijas ir studijuodamas muzikos srityje tobulėjo toliau, derino studijas su muzikine veikla, dalyvaudamas įvairiuose studentiškuose muzikiniuose festivaliuose, tarp jų ir tarptautiniuose, tapdamas net  laureatu. Negana to, visą studijų laiką savaitgaliais muzikavo Vilniaus „Dainavos“ restorano  muzikinėje grupėje, pritardamas bosine gitara.

Rimo Liorančo išleistos plokštelės „Trupiniai“ viršelis. Asmeninio albumo nuotrauka

Iš mokyklos – į policiją

Baigęs studijas, pagal paskyrimą darbavosi Panevėžio vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoju, lygiagrečiai vadovaudamas keletui bendruomenių muzikinių kolektyvų. Atėjus laikui tarnauti kariuomenėje, nors Rimas ir turėjo visas galimybes išvengti tos tarnybos, nusprendė tą pareigą vis dėlto atlikti. Atlikęs tarnybą, Rimas tęsė darbą pagal pasirinktą specialybę, tik jau gimtosios Tauragės tuometinėje antrojoje vidurinėje mokykloje, tapęs direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams. Tai tęsėsi 11 metų, ir kaip sako Rimas, 11 jo gyvenime turi kažkokią mistišką reikšmę, nes svarbiausi gyvenimo momentai būtent tiek ir tęsiasi…

Kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Švietimo sistemoje išplito biurokratizmas, nesąmoningos metodikos ir mokymo planai, todėl Rimo nervai vieną kartą neatlaikė – nusprendė baigti su šia karjera.

Muzikinėje srityje sudėtinga prasimušti į platesnius vandenis, neturint įtakingų prodiuserių, todėl Rimas pasirinko kur kas konkretesnę profesiją – policijos pareigūno, juo labiau, kad visuomet buvo kovotojas už teisybę, niekuomet nepraeidavo abejingas pro į nelaimę patekusį žmogų, neištiesęs jam pagalbos rankos.

Kriminalinio poskyrio inspektoriumi Rimas tarnavo vėlgi 11 metų, tarnybos metu sugebėjęs studijuoti ir baigti M.Riomerio universitetą. Beje, statutinė tarnyba nebuvo palanki muzikinei veiklai.

Tapo Raudonės siela

Pasikeitus šeimyninėms aplinkybėms, Rimas nusprendė įkurti nuosavą verslą, o kadangi turi dar ir neblogą kulinaro gyslelę, įkūrė kavinę-restoraną „Žalias kaminas“, kuris greitai Tauragėje išpopuliarėjo ne tik dėl gardžių patiekalų, bet ir dėl muzikinių programų, kuriose muzikavo ir pats Rimas bei kviestiniai ansambliai – „Jonis“, „Vairas“ ir kiti. Bet kadangi Rimo gyvenime skaičius 11 lyg užburtas, būtent tiek metų prasisukus versle, toliau sekė darbas saugos tarnyboje.

Rimas palaikė ir tebepalaiko nuoširdžius bei kolegiškus ryšius su tauragiškiams gerai pažįstamais kultūros puoselėtojais – pedagogu, kultūros ir žiniasklaidos darbuotoju, poetu ir nenuilstančiu visuomenininku Eugenijumi Šalčiu, fotografu, taip pat kuriančiu eilėraščius Sigitu Kancevyčiumi, visuomet dalyvauja jų organizuojamuose renginiuose ir poezijos vakaronėse. O kas nepažįsta Hanos Šumilaitės, kurios renginių sąraše Rimui pakvietimai galioja visuomet pirmumo teise. Rimo aplinkoje – daugybė žinomų menininkų ir muzikantų, bet aš, kaip ne meno žmogus, atsiprašau, kad nepavardysiu daugiau, nes paprasčiausiai neįsidėmiu visų pavardžių, nors sąrašas išeitų tikrai įspūdingas.

Rimui prieš keletą metų atsikėlus gyventi į Raudonę Jurbarko rajone, jo kūryba nušvito naujomis spalvomis: aktyviai įsiliejo į Jurbarko bardų klubą, ženkliai pagyvindamas jo muzikinę veiklą, būdamas kompanijos siela, visur įnešė   profesionalų indėlį, grojo Raudonės kaimo kapeloje. Rimą, kaip nuostabų atlikėją, pažįsta daugelio miestų ir miestelių gyventojai, bibliotekų, kultūros namų ir seniūnijų darbuotojai, organizuojantys kultūrines programas, kadangi Rimo koncertų maršrutai apima visą Lietuvą, Rimas nevengia ir labdaringų pasirodymų senelių namuose, apie ką nežino net draugai, nes, anot kūrėjo, geriems darbams viešumas nebūtinas.

Šio straipsnelio tikslas tikrai nėra reklama, kaip daugelis pagalvotų. Paprasčiausiai pamaniau, kad Rimo sekėjams bus malonu ir įdomu sužinoti apie jį šiek tiek daugiau, koks tai neordinarinis menininkas, atliekantis tokius itin jautrius kūrinius…

Rašė Romualdas Selvenis

Spaudai parengė Elita Žemaitienė

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.