Tauragės garbės pilietis Rene Barščiauskas: „Niekada negyvenau sau“

2025 metų sausio 2 dieną sukako 100 metų, kai gimė mokytojas ir visuomenės aktyvistas Rene Barščiauskas (1925–2009). R.Barščiauskas – nusipelnęs ilgametis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos (dabar Martyno Mažvydo progimnazija) matematikos mokytojas, Vokietijos bičiulių draugijos Tauragė–Rydštatas įkūrimo 1993 m. iniciatorius ir buvęs jos pirmininkas, Žaliųjų judėjimo Tauragėje pradininkas, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Tauragės tarybos narys.

Minint mokytojo ir visuomenininko Rene Barščiausko gimimo 100-metį (1925 m. sausio 2 d. – 2009 m. liepos 22 d.)

Mokykla kviečia į konferenciją

1994 m. Rene Barščiauskui buvo suteiktas Tauragės rajono Garbės piliečio vardas. Pedagogas buvo aktyvus visuomenininkas, dalyvavęs kelių Tauragės bendruomenės institucijų veikloje. 2005 m. apdovanotas Zigmo Žemaičio medaliu, o 2009 m. Tauragės apskrities viršininko Garbės ženklu „Už nuopelnus Tauragės apskričiai“. Mokytojas atlaikė nelengvus gyvenimo išbandymus, išliko žmogiškas, tvirtas ir tapo praeities bei dabarties jungtimi. Verslininkas Sigitas Mičiulis ėmėsi iniciatyvos ir subūrė garbės piliečio R.Barščiausko 100-mečio minėjimo organizavimo grupę, tad visuomenės laukia prasmingi renginiai.

Martyno Mažvydo progimnazijoje buvo paskelbtas mokinių logotipo, skirto mokytojo R.Barščiausko 100-mečiui, kūrimo konkursas, kurį laimėjo 6B klasės mokinė Viltė Toleikytė. Jos logotipas papuošė konferencijos programą. Sausio 14 dieną radijo laidoje „Mokytojo Rene Barščiausko šimtmetis“ dalytasi prisiminimais apie šią iškilią asmenybę.

Sausio 30 dieną 14 val. Martyno Mažvydo progimnazijoje vyks konferencija „Tarp praeities ir dabarties: Tauragės rajono garbės piliečio Rene Barščiausko 100-osios gimimo metinės“, į kurią kviečiami Tauragės rajono savivaldybės administracijos atstovai, buvę mokytojo mokiniai,  auklėtiniai, kolegos, mokytojai ir norintys jį prisiminti, pagerbti. Renginio moderatorius – Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas. Tą pačią dieną Švč. Trejybės bažnyčioje 12 val. bus aukojamos šv. Mišios, po mišių lankomas R.Barščausko kapas Papušynės kapinėse.

Mokytojas Rene Barščiauskas savo produktyviausiais pedagoginiais metais. Martyno Mažvydo progimnazijos archyvo nuotrauka

Iš pokalbių su mokytoju Rene Barščiausku

2004 metais tuometinės Jovarų vidurinės mokyklos (dabar pagrindinė mokykla) vienuoliktokė Loreta Zapasnikaitė (dabar Vaištarienė) lankėsi pas mokytoją R.Barščiauską, kalbėjosi su juo bei  jį pažinojusiais žmonėmis ir parašė apybraižą „Esame išbandomi pasaulio“ (konsultavo lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Katauskienė). Mokinė tapo Maironio lietuvių literatūros muziejaus respublikinio moksleivių literatūros konkurso laureate. Skelbiame ištraukas iš šio filologinio darbo.

Privertė sustoti ir patirti kitokį gyvenimą

Ketvirti metai gyvenu Gedimino gatvėje. Nieko ypatingo čia nepamatysi: eilė vienodų daugiabučių namų, daugybė mašinų bei skubančių žmonių. <…>

Grįždama namo, dažnai sutinku žilstelėjusį senuką. Dėmesį patraukė jo laikysena: rankos visuomet sunertos už nugaros ir lėta eisena. Kartais jis eina vienas, o kartais su elegantiška, daug jaunesne moterimi. Pagalvodavau, kad tai jo duktė. Šiltais vakarais jis keliauja link Oko miško, o vėsiu oru vaikštinėja Gedimino gatve. <…>

Pažintis su tuo žmogumi privertė mane sustoti ir patirti kitokį gyvenimą. Pasirodo, vyriškis gyvena priešais mano namą, tik jis – Ateities tako gyventojas. <…>

Rene Barščiauskas – buvęs matematikos mokytojas, Tauragės rajono Garbės pilietis.

Rene Barščiauskas su buvusiais auklėtiniais (pirmoje eilėje centre). B.Baltrušaitytės bibliotekos archyvo nuotrauka

Giminės šaknys

Dabar Rene Barščiauskas gyvena vienas. Prieš metus jis palaidojo žmoną. Jos liga išmokė susidoroti su žemiškais vargais. <…>

„Man visas gyvenimas buvo nepaprastai sėkmingas, nes dirbau darbą, kurį mylėjau. O gyvenimą pasitinki tokį, koks jis yra“, – lakoniškai apibendrino savo patirtį Rene Barščiauskas. <…>

Neįprastą lietuviams vardą padovanojo mama, nes Rene senelė – prancūzė. Per prancūzų revoliuciją likimas ją nubloškė į Petrogradą. Išsilavinusi moteris dirbo guvernante. Vėliau ji atsidūrė Latvijoje, kur sutiko vokietį matininką. Jie pamilo vienas kitą ir sukūrė šeimą. Sutuoktiniai apsigyveno Tauragės Vasilčikovo dvare, nes ten perkėlė dirbti senelį matininką. Tauragėje gimė Rene mama – Alisa Štolc.

Seneliai iš tėvo pusės kilę iš Vilkaviškio krašto. Apie 1840 metus emigracijos banga juos nubloškė į Ameriką. Jie išsivežė vieną vaiką, o Amerikoje gimė dar trys. Tarp jų ir Rene Barščiausko tėvas. Senelis dirbo anglies kasyklose. Užsidirbę pinigų, sugrįžo į Lietuvą. <…> 56 metų senelis mirė nuo infarkto. Našlė liko vargelio vargti su keturiais vaikais. Kai rusai okupavo Klaipėdos kraštą, senelė su vaikais pasitraukė į Rusiją. Ten nuo šeimos pasimetė Rene būsimas tėvas. Tuomet jam buvo apie 13–14 metų. Jis užaugo globos namuose, ko gero, įkurtuose žinomo rusų pedagogo Makarenkos. Mokėsi Voronežo gimnazijoje kartu su Juliumi Janoniu.

1923 m. pagal tarpvalstybinę sutartį Rusija keitė Lietuvos piliečius į savo tautybės piliečius. Taip 20-metis jaunuolis sugrįžo į Lietuvą. Kazys Barščiauskas apsigyveno Skaudvilėje. Apie prarastą šeimą daugiau nieko negirdėjo. 1924 metais sutiko Alisą Štolc. Jaunuoliai pamilo vienas kitą. <…> Susituokė evangelikų bažnyčioje, nes katalikų bažnyčioje „nedavė šliūbo“. 1925 m. sausio 2 dieną jauna šeima susilaukė vienturčio sūnaus Rene. <…>

Kai vaikas baigė pradinę mokyklą, įstojo į septynmetę gimnaziją. Vėliau studijavo mokytojų seminarijoje ir įgijo pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją. <…>

Kelias į Vokietiją

Negaliu įsivaizduoti, kad 1941 metais medinis pasienio miestas Tauragė sudegė beveik visas. <…> Rene Barščiauskas gyveno kur pakliuvo, buities daiktus rankiojo iš degėsių. Vaikinas bernavo kaime pas ūkininkus, taip uždirbdavo maisto produktų. <…>

1943–1944 m. trise su mama ir teta „bėgo nuo rusų“. Be jokių daiktų atvažiavo į sugriautą Leipcigą, po to išvyko į Drezdeną. Pabėgėlių dalią palengvino vokiečių kalbos mokėjimas. Nepažįstamas vyriškis pasiūlė važiuoti į Freibergą. Netoli buvo Muldės miestelis, kur reikėjo trijų darbininkų: dviejų moterų ir vyro. Teko dirbti lentpjūvėje po 12 valandų kartu su šeimininku. <…>

Tačiau per eilinį bombardavimą atsitiko baisi nelaimė – atšokusi skeveldra pataikė mamai į galvą ir sužalojo kiaušą. Siauruku geležinkeliu sūnus ją nugabeno į viršukalnę pas vokietį gydytoją. Tačiau gydytojas sužeistos užsienietės nepriėmė. Žaizdą aptvarstė kitas gydytojas, senukas. <…> Pusę metų Rene slaugė mamą. <…>

Pagal Potsdamo sutartį Muldė atiteko rusams. Per kalnus nepereisi, tiltai susprogdinti, tad teko laukti rusų. Šie elgėsi kaip barbarai: prievartavo, plėšė turtą, tyčiojosi iš žmonių. Visus kankino baimė ir nežinomybė. Taigi pabėgėliai nutarė grįžti namo.

1945 metais visi trys susiruošė į kelionę – namo. <…> Galiausiai pasiekė Tauragę. Netrukus prasidėjo KGB tardymai. Nuo pražūties išgelbėjo vaikystės draugas žydas – vertėjas Fagelmanas. <…>

Darbo pradžia

1945 metai – Rene Barščiausko darbo pradžios ženklas. Tuomet mokė vaikus biologijos ir matematikos. Už algą galėjo nusipirkti tik du kepalus duonos ir dėžutę degtukų… Mokykloje (ji įsikūrė buvusios mokytojų seminarijos patalpose) nebuvo elektros, šilumos, popieriaus. <…>

Maloniausi to laikotarpio prisiminimai – teatrinė veikla. Su mokiniais buvo pastatyta nemažai spektaklių. <…> Rene Barščiauskas atlikdavo mokyklos teatro elektriko ir meistro darbus. <…>

Vėliau pasirinko matematikos studijas. Mokėsi neakivaizdiniu būdu. 1954 metais vien penketais baigė Vilniaus  pedagoginio instituto matematikos ir fizikos fakultetą. <…>

1954 m. mokykla įsikūrė Tauragės miesto pilies pastate, kur R.Barščiauskas mokytojavo. Vėliau dirbo rajono Švietimo skyriuje, tačiau turėjo ir kelias pamokas, vadovavo matematikos būreliui.  I-ajai vidurinei mokyklai vadovavo A.Masandukas, kuris daug skaitė, domėjosi švietimo naujovėmis. Maskvoje tuo metu buvo steigiamos sustiprinto matematikos mokymo klasės. Nuo 1966 metų smalsus direktorius ir matematikas R.Barščiauskas inicijavo šių klasių atsiradimą I-ojoje vidurinėje mokykloje. <…>

Mokytojas

Tauragėje ir kituose Lietuvos miestuose gyvena nemažai Rene Barščiausko buvusių mokinių. Dauguma jų – puikūs specialistai ir darbštūs žmonės. „A, jis mokėsi pas Barščiauską!“ – toks vertinimo kriterijus pakylėdavo XX a. 7–9-ojo dešimtmečio mokinius ne tik Tauragėje, bet ir Kauno bei Vilniaus inžinerinėse aukštosiose mokyklose. <…>

Mokytojas visada laikėsi ir mokė kitus laikytis šių principų: būk darbštus, punktualus, reiklus, nuoširdus ir turėk humoro jausmą. Jo manymu, didžiausia vertybė – sąžiningumas. <…>

Rene Barščiauskas labai šykščiai pasakojo apie savo darbo pasiekimus: „Pradėjau dirbti 1945 metų rugsėjo 1 dieną, išėjau iš mokyklos 1985 metų rugsėjo 1 dieną. 1960 metais man buvo suteiktas Nusipelniusio mokytojo vardas. Nuo 1966 metų dėsčiau klasėse su sustiprintu matematikos mokymu. <…> Nenorėjau tapti ,,pačiu išmintingiausiu, todėl išėjau iš mokyklos, kai sukako 60 metų. Aštuoniolika metų neinu pro mokyklą, prašomas nepavaduoju kolegų. Per daug skaudu. Jeigu mokykla pakviečia į šventę, ateinu. 2002 metais „Lietuvos telekomo“ organizuotame projekte „Geriausi mokiniai renka savo geriausius mokytojus“ tapau mokytoju, kurio nepamiršta mokiniai.  <…>

Rene Barščiauskas

Užsirašiau žiupsnelį mokytojo R.Barščiausko minčių apie mokyklą ir mokinius:

„Mokykla mokiniui turi suteikti galimybę įstoti į aukštąją mokyklą. Vadinasi, vidurinė mokykla turi duoti žinių pagrindą, juk nežinai, ko gyvenime prireiks. Profilinis mokymas tokios galimybės nesuteikia. Mokiniams trūksta bendrojo išsilavinimo, nes jie patys renkasi mokomuosius dalykus. O kurgi tas standartas, nustatantis žinių minimumą?.. Be to, nebelieka klasės kolektyvo, nebėra tarpusavio ryšio. Kas ateis į klasės susitikimus po kelerių metų?.. Tai negatyvus dalykas“.

„Stengiausi išlikti išdidus. Tik to nereikia painioti su puikybe. Esu įžeidus ir ilgai negaliu atleisti. <…> Ar yra tekę atsiprašyti mokinių? Taip, juk kiekvienas klysta. Jei mokytojas viešai įžeidė, turi viešai ir atsiprašyti“.

„Mokytojas negali savo neišmanymo dangstyti tariama išmintimi. Jis privalo išmanyti savo dalyką“.

,,Sunkiausia mokykloje buvo išvengti sovietinio patriotinio auklėjimo, tad norėdamas užmaskuoti išpūstą patriotinį auklėjimą, ėmiausi vasaromis vadovauti mokyklos remonto darbams“.

Žvejys

Visi tauragiškiai žvejai pažįsta Rene Barščiauską. Žvejoti mėgo nuo ankstyvos vaikystės – nuo ketverių metų. Kepurė visada buvo prismaigstyta kabliukų. Valą pasidarydavo iš arklio uodegos. <…> Vėliau net pasimatymus iškeisdavo į žūklę.

Kai dirbo mokykloje, kartą per savaitę važiuodavo žvejoti. Kolektyvinį sodą puoselėjo, kol buvo sveika žmona. Daržovių ir braškių lysvės tiesėsi lyg liniuote pamatuotos. Didžiulio braškių krepšio iš mokytojo sodo negali pamiršti Vilniaus oro uoste tauragiškių sutiktas Rydštato burmistras Gerald Kummer. <…>

Tauragės rajono Garbės pilietis

1994 metais Rene Barščiauskui buvo suteiktas Tauragės rajono Garbės piliečio vardas. Iškilmėse mokytojas nedalyvavo. Nugalėjo jo kuklumas. Tačiau netyčia pasakyta jo mintis „Niekada negyvenau sau“, pasirodo, teisinga. Tauragiškiai įvertino šio žmogaus nuopelnus. <…>

Šalia jo ilgus metus koja kojon žengė žmona Lionytė. Ji taip pat buvo mokytoja. Kasdien keliaudavo į tą pačią mokyklą, aptardavo pedagogines sėkmes ir nesėkmes. Kaip juokėsi mokytojas: „Abu buvome valkatos – mėgome plaukti upėmis, žvejoti, grybauti, keliauti“. Jiems nerūpėjo nei prašmatnūs apdarai, nei buities patogumai, juos siejo dvasios sąjunga.

Žmonos netektis sugniuždė mokytoją. Jam labai sunku priprasti prie vienatvės. Paklaustas apie meilę tepasakė, kad tikra meilė ateina su metais ir tam reikia surasti savo būdą… <…>

Mokytojas turi mokinių, kuriems padeda pasiruošti valstybiniams egzaminams. Nemažai dirba Vokiečių bičiulių draugijoje, susitinka su įvairiais žmonėmis, žuvauja, tvarko buitį. Tai jo kasdienybė.

Atvertęs 1983 metų laidos auklėtinių dovanotą albumą, detaliai papasakojo beveik apie kiekvieną mokinį, jo pasiekimus. Albumo paskutiniame lape – keturios susitikimų nuotraukos. Trūksta tik 2003 metų nuotraukos. Susitikimas įvyko, vadinasi, bus ir nuotrauka.

Žmogaus tiesa atsiranda, kai žodžiai sutampa su darbais. Turi pats išgyventi, nors ir tiesiogiai nemušamas. Niekas negali žmogui garantuoti sėkmės, tik jis pats. Tuo paremtas visas Rene Barščiausko gyvenimas. <…>

Laisvė reikšti savo nuomonę, priimti sprendimus ir apie savo, ir apie savo aplinkos gyvenimą reikalauja, kad pats žinotum, kodėl taip darai. Pasaulio nenugalėsi, bet būsi pasakęs jam, koks jis yra pagal tave – tu būsi laisvas. Jeigu mokai vaikus, privalai juos parengti tolesniam mokymuisi ir gyvenimui taip, kad jie galėtų jaustis ir kaip žmonės, ir kaip įgytų žinių turėtojai visai laisvai ir savo praeityje, ir ateityje. Manau, kad apie Mokytoją taip galiu drąsiai pasakyti. Reikia mokytis būti laimingam iš to, ką iš tiesų turim.

Spaudai parengė Ramunė Ramanauskienė

Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.