fbpx

Tauragės žydai. Ar juos prisimename?

Dalintis:

Šiemet sukanka lygiai 80 metų nuo Holokausto Lietuvoje pradžios. Tinkamas metas prisiminti ilgametę Tauragės žydų bendruomenę, visiškai sunaikintą vos per keletą mėnesių. Šiandien sunku įsivaizduoti žydišką miestą, pilną sinagogų, mokyklų, parduotuvių, kurios priklausė šios bendruomenės nariams. 80 metų be mūsų kaimynų, kurie buvo lietuvių draugai, simpatijos, verslo partneriai, Lietuvos kariai, tarnautojai, piliečiai.

Galėjo būti kitaip, tačiau beprotybę sukėlęs Adolfas Hitleris paskui save prievarta ir savanoriškai baisius nusikaltimus daryti nusitempė milijonus žmonių. Tarp jų buvo ir lietuvių. Vieni žydams padėjo: maitino, slėpė, klastojo dokumentus, taip rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe. Tačiau maža grupelė „baltaraiščių“ vyrukų tiesiogine prasme šaudė savo kaimynus. Dar kiti stebėjo, girdėjo šūvius, bet nieko nedarė. Lengva apkaltinti pasyvumu, tačiau ką darytume mes, jeigu vėl prasidėtų žudynės, pavyzdžiui, turtiniu arba tautiniu pagrindu? Pasyviai stebėtume, kaip tyčiojamasi iš mūsų kaimynų, draugų, šeimos, ar visgi pasipriešintume, nebijodami būti sunaikinti patys? Istorija liudija, kad žmonių beprotybė ir žiaurumas niekur nedingo. Kai centrinė valdžia regione praranda kontrolę ir ateina svetima, žiaurumo protrūkių galime tikėtis bet kur. Nuo Holokausto pabaigos pasaulyje buvo daugybė panašaus pobūdžio protu nesuvokiamų skerdynių. Mums artimiausios beprasmiškiausios didelio masto tikslingos civilių žudynės įvyko 1995 m. Bosnijoje, žinomos Srebrenicos vardu, kai serbų kariai išžudė apie 8000 bosnių vyrų ir vaikinų. Tada irgi kaimynas žudė kaimyną.

Rytų Ukrainoje nuo 2014 m. žuvo 3400 civilių.

Tauragės krašto muziejaus Istorijos ekspozicija. Dariaus Kiniulio nuotrauka

Trumpai apie žydų bendruomenę

1939 m. surašymo duomenimis, Tauragėje gyveno 10 561 gyventojas, o iš jų – apie 4000 žydų. 1970 m. gyventojų buvo 19 500, o iš jų 14 žydų… O kur dar kitos žydų bendruomenės tuometinėje Tauragės apskrityje: Žemaičių Naumiestyje, Švėkšnoje, Skaudvilėje, Batakiuose, iš dalies Šilalėje, Pajūryje, Vainute. Iki didžiosios tragedijos žydai Tauragės mieste turėjo net keturias sinagogas, iš kurių dvi pagrindinės buvo mūrinės. Apie jas žinome truputį daugiau ir jos stovėjo dabartinio Martyno Mažvydo progimnazijos stadiono vietoje. Apie likusias dvi medines žinių itin maža. Jos galėjo stovėti kažkur naujojo Tauragės ligoninės korpuso arba viešbučio aplinkoje. V.Kudirkos g. pradžioje (minėtoje ligoninės kiemo teritorijoje) prieš karą stovėjo ištisas žydų namų kvartalas, o pati gatvė jungėsi su Jūros g. Tik 1974 m. pastačius naująjį ligoninės korpusą, V.Kudirkos g. buvo atkirsta. Kažkur ten veikė chederas – religinė pradinė mokykla, žydų gimnazija, stovėjo nemažai privačių žydų namų. Vaikų darželis veikė Dariaus ir Girėno al. bei Šilalės g. sankirtoje. Vytauto g. 55, dabartiniame prokuratūros pastate, veikė žydų pradinė Tarbut mokykla. Priešais evangelikų liuteronų bažnyčią buvo didelė turgaus aikštė, iš kraštų taip pat apstatyta namais, daugiausia irgi priklausiusiais žydų šeimoms. Antrame aukšte buvo gyvenama, o pirmame – vykdoma prekyba. Eilinėmis dienomis parduotuvių durys būdavo lankytojams atvertos nuo gatvės pusės (Vytauto ir jau neegzistuojančios Kęstučio g.), o turgaus dienomis – į turgaus aikštės pusę. Vytauto, Bažnyčių, Respublikos, Vasario 16-osios, Dariaus ir Girėno al. taip pat buvo gausiai apstatytos žydams priklausančiais privačiais puošniais namais. Kai kurie jų atlaikė karą, sovietmetį ir gražiai atnaujinti stovi iki šiol. Šilalės g. veikė dviaukštė mūrinė Tarbut progimnazija. Jos tiksli stovėjimo vieta kol kas nežinoma. Jovaruose veikė žydų kapinės.

Tauragės krašto muziejaus Istorijos ekspozicija. Dariaus Kiniulio nuotrauka

Tada ir dabar galime stebėtis žydų susitelkimu padedant savo gentainiams. Mokyklos ir kitos organizacijos buvo nuolat remiamos išvykėlių į kitas šalis, ypač JAV ir Pietų Afrikos Respublikos. Skurdesniems vaikams buvo parūpinama batų, maisto, drabužių. Tarpukario Lietuvos Respublikos valdžios žydams sudarytos sąlygos buvo geros, nors po 1926 m. perversmo į valdžią atėjus Antanui Smetonai kai kurios privilegijos ir panaikintos.

Europoje kaistant politinei aplinkai, dėl Vokietijos įtakos daugėjo antisemitizmo apraiškų ir kitose valstybėse. Tauragėje gyveno nemažai vokiečių šeimų, o greta – vokiškas Klaipėdos kraštas, todėl apsižodžiavimo arba kaltinimų nebūtais dalykais pasitaikydavo. Ramų gyvenimą nutraukė Klaipėdos krašto aneksija, kai per keliolika valandų žydai ir susipratę lietuviai turėjo skubiai palikti Vokietijos užgrobtą teritoriją, antraip jų būtų laukusi liūdna lemtis. Daug žydų šeimų tada atsikėlė į greta esančią Tauragę. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kad ir kaip nuskriausta ir nuvilta lenkų, Lietuva priėmė gausius pabėgėlius iš užpultos Lenkijos, nors tai reikalavo gausių biudžeto išlaidų. Tada atvyko ir daug Lenkijos žydų, kurie daugiausia apsistojo Vilniaus krašte, Kaune ir Šiauliuose, tačiau dalis jų atvyko ir į Tauragę.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, buvo uždaromos žydų mokyklos, nacionalizuojamas turtas. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusi tremtis, kurios metu vežti turtingiausi, labiausiai išsilavinę valstybės tarnautojai, verslininkai. Tąkart iš Tauragės ištremta 17 žydų šeimų, iš viso 58 žmonės. Tremtis buvo itin atšiauri, tačiau didesnei daliai pavyko išgyventi, kadangi žydų bendruomenės JAV siuntė maisto siuntinius tremtiniams. Sunki dalia virto išsigelbėjimu nuo užtikrintos mirties Holokausto metu.

Žydų paveldas sovietmečiu

Atviro antisemitizmo sovietmečiu lyg ir nebuvo, tačiau jis buvo skatinamas subtilesniais būdais. Gajūs prieškariniai mitai buvo sveikintini, architektūrinis ir rašytinis paveldas naikinamas, kapai taip pat, o žudynių vietos pažymėtos lentelėmis su žuvusiais „tarybiniais piliečiais“, neminint tautybių.

Rugsėjo 29 d. Kultūros paveldo tarnybos darbuotojų Svetlanos Jašinskienės ir Aidos Ašmonaitės iniciatyva ant Tauragės apylinkės prokuratūros pastato atidengta atminimo lenta su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis: „Šiame name 1921–1941 metais veikė žydų „tarbut“ pradinė mokykla“. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

Tauragė buvo ypač sugriauta, todėl čia negalime kalbėti apie tikslingai pokariu sugriautus pastatus arba sandėliais paverstas sinagogas, kaip įvyko daugelyje kitų miestų ir miestelių. Mieste buvo daug sugriautų puošnių pastatų, apie kurių atstatymą, žinoma, nebuvo kalbos. Tauragėje atmintis buvo naikinama subtiliau: išvalius griuvėsius, statyti nauji pastatai, naikintos gatvės. Galbūt tai sutapimas, gal nežinojimas, bet aš manau, kad tai buvo daroma tikslingai. 1965 m. didžiosios ir mažosios sinagogų vietoje išdygo 1-osios vidurinės mokyklos stadionas (dabar Martyno Mažvydo progimnazijos), o Žemaitės g. perkirsta (dabar Žemaitės g., M.Mažvydo al. ir Bažnyčių g.), viena pagrindinių žydų gyventų gatvių – Kęstučio taip pat iš dalies sunaikinta, paverčiant parku (dabar jos likusios atkarpos vadinamos Spaustuvės ir M.Mažvydo g. vardais). Jovaruose iki 1951 m. sunaikinti ir statyboms panaudoti visi žydų kapinių antkapiai, o 1970 m. baigti dalyti sklypai namams statyti (Sporto, Taikos g.). Liko tik namelis laidojimo apeigoms. Perstatyta nemaža dalis centre esančių žydams priklausiusių privačių namų. Atminimo lenta, gatvės pavadinimu nebuvo pagerbtas nė vienas to nusipelnęs žydų tautybės asmuo.

Kas padaryta ir kas ne atkūrus nepriklausomybę

Griuvus sovietinei santvarkai, atsivėrė naujos galimybės permąstyti, įamžinti žydų paveldą, megzti pažintis, užrašyti prisiminimus. Daugiausia šiuo klausimu nuveikė nenuilstantis Tauragės praeities tyrinėtojas Edmundas Mažrimas (1954–2019). Vienas jo darbų (kartu su Jonu Lioranču) – knygos „Po lemties ženklu“ (2007) parengimas ir išleidimas, kurioje surinkta visa tuo metu jam žinoma medžiaga apie Tauragės žydus. Tai lyg kelrodė žvaigždė muziejininkams, paveldo specialistams, kraštotyrininkams, siekiant perduoti žinias ateities kartoms, turistams, įamžinti tai, kas dar neįamžinta. Jau 1993 m. „Tauragiškių balso“ laikraštyje galime rasti žinučių, kaip E.Mažrimas priėmė iš Izraelio, JAV atvykusius svečius, kurie laiku pasitraukė arba per stebuklą liko gyvi. Jie vyko apžiūrėti vaikystės miesto, o Edmundas buvo Tauragės ambasadorius.

Edmundo Mažrimo pastangomis neužstatytame žydų kapinių kamputyje išdygo kuklus paminklas, primenantis, kur esame ir ant ko pasistatėme namus. Buvo ir nepatenkintų, kam ši praeitis primenama. Jo pastangomis gražiai sutvarkyta žydų žudynių vieta Visbutuose, o kraštietis, išeivis Vokietijoje Julius Radtkė (1935–2019) sukūrė prasmingą metalinį menoros paminklą.

Įspūdingą memorialą Holokausto aukoms, turint galvoje ribotas statybines medžiagas ir finansines galimybes, Antšunijų žudynių vietoje 1991 m. sukūrė Antanas Bagdonas (1928–2015).

Vėliau pasirodydavo straipsnių su naujais krašto žydų istorijos tyrimais. Paminėtini dviejų dalių E.Mažrimo straipsniai apie Batakių getą (2018), Alvido Jancevičiaus straipsnių ciklas apie istorines asmenybes, tarp kurių ir žydai, kilę iš Tauragės ir pasiekę profesinių aukštumų Izraelyje, JAV, PAR ir net Kinijoje (2016–2021). Ypač vertingi Egidijaus Gaidausko užrašyti ilgametės Tauragės vaikų gydytojos Felicijos Rimkutės prisiminimai apie jos vaikystę ir paauglystę Batakiuose bei draugystę su žydėmis draugėmis ir kaip staiga visa tai buvo žiauriai nutraukta („Apie Batakių žydus“ žurnale „Būdas“, 2020, Nr. 2). Knygoje „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“ (2011) gan išsamiai aprašytas žydų turto likimas Tauragės apskrityje. Būta ir daugiau pavienių asmenybių paminėjimų ir aprašymų. Visa tai galėtų solidžiai papildyti prieš 14 metų išleistą jau minėtą knygą „Po lemties ženklu“.

2019 m. užbaigus Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ rekonstrukciją, sukurtuose animaciniuose filmukuose ir Istorijos ekspozicijoje jau šiek tiek atspindima žydiška praeitis. Tačiau bėda – trūksta eksponatų. Jų nėra, nes laiku nebuvo užmegzta artimų ir ilgalaikių kontaktų su dar likusiais tauragiškiais žydais ir jų atžalomis. Muziejuje saugomi 2013 m. buvusio Žydų liaudies banko namo pastogėje (Dariaus ir Girėno g. 26) rasti banko dokumentai, kuriuos perdavė namo savininkas Remigijus Laktionkinas, Eligijaus Valskio dovanota 1857 m. leidybos maldų knyga ir užrašų knygelė jidiš kalba, priklausiusi tauragiškiams. Taip pat žydų gimnazijos klasės ir kelių nežinomų žydų nuotraukos. Tai viskas.

Neatsirado ir išeivių, kurie plačiau aprašytų buvusį gyvenimą. Todėl galime su pavydu skaityti prisiminimus „Memorial Book of Yurburg (Jurbarkas) Lithuania“ („Jurbarko atminties knyga“, 2019, Niujorkas) arba Monikos Žąsytienės monografiją „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ (2018). Solidžią knygelę „Šilalės krašto žydai: istorija, atmintis ir paveldas“ išleido Jurgita Viršilienė bei Hektoras Vitkus (2017). Europos paveldo dienų metu kai kuriais metais E.Mažrimo iniciatyva būdavo surengiamos teminės ekskursijos, primenančios apie žydišką palikimą. Paskutinius kelerius metus Kultūros centras organizuoja renginių ciklą „Štetlas Tauragėje“, kurių metu galima išgirsti žydų kompozitorių muzikos, apžiūrėti parodas. 2019 m. muziejus „Kultūros muitinės“ renginių ciklo metu, o 2021 m. Kultūros centras siūlė paragauti kulinarinio paveldo. Rugsėjo 29 d. Kultūros paveldo tarnybos darbuotojų Svetlanos Jašinskienės ir Aidos Ašmonaitės iniciatyva ant Tauragės apylinkės prokuratūros pastato atidengta atminimo lenta su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis: „Šiame name 1921–1941 metais veikė žydų „tarbut“ pradinė mokykla“.

Dalyvaujamojo biudžeto „Idėja Tauragei“ vienas pasiūlymų buvo sinagogų memorialo Martyno Mažvydo progimnazijos stadione sukūrimas. Buvo parengta vizualizacija, numatyta galima vieta, tačiau laimėjo praktiški projektai. Galbūt tai dar pavyks įgyvendinti, o ir vertų įamžinti žydų tautybės tauragiškių tikrai turime. Iš jų verčiausias Jozefas Šereševskis, iki 1902 m. išvertęs Bibliją į kinų kalbą. Galbūt rastume jo atminimui bent vieną nuošalią gatvę?

Dalintis:

About Author

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą