Tauroggenas ir Makdonaldas

Galėčiau drąsiai eiti lažybų su kuriuo nors jaunosios kartos atstovu, kad jis, užsiminus apie Akropolį ar Ermitažą, pirmiausia paminės didžiuosius  prekybos centrus. Arba Napoleoną supainios su tortu, o Bethoveną su garsiuoju kino filmo personažu šunimi. Legendiniam italų smuikų meistrui Antonijui Stradivarijui nė sapnuose nesisapnavo, kad jo vardu kada nors pavadins drabužių parduotuvę. O įvedę „Google“ paieškos sistemoje mūsų šiandienos straipsnio herojaus pavardę, neišvengiamai  tapsite didžiausio visame pasaulyje greitojo maisto restoranų tinklo lankytoju… Žodžiu, „O tempora, o mores!“ (O laikai, o papročiai!) – vienas žinomiausių lotynų kalbos posakių, priskiriamų romėnų politikui, filosofui Markui Tulijui Ciceronui. 

Bet apie viską iš eilės.

1812 metų birželio 24 dieną Didžioji prancūzų armija ties Tilže, Kaunu, Prienais, Gardinu persikėlė per Nemuną ir po keturių dienų užėmė Vilnių, o netrukus – ir visą Lietuvą. Prasidėjo pusmetį trukęs vadinamasis prancūzmetis. Prancūzijos–Rusijos karas, ypač jo antroji pusė, labai artimai susiję su Lietuva ir Taurage.

Įžengė į Tauroggeną

10-asis maršalo Ž.Makdonaldo armijos korpusas birželio 23-iąją stovėjo Tilžės apylinkėse, o paties maršalo būstinė – pačiame mieste. Rytojaus dieną, pasak prancūzų karo istoriko Žozefo Fabri, pagrindinės korpuso pajėgos persikėlė per Nemuną ir pasiekė Baublius. Birželio 27-ąją maršalas duoda įsakymą dviem kolonomis – Š.Granžano ir prūsų – judėti į Raseinius ir kitą dieną žygis prasidėjo.

Birželio 28-ąją korpusas pražygiavo pro Tauroggeną, birželio 29-ąją – Skaudvilę, Viduklę ir birželio 30-ąją Ž.Makdonaldas pranešė Napoleonui su priešakiniais daliniais pasiekęs Raseinius.

Liepos 8-ąją korpusas per Panevėžį, kur apiplėšė parduotuvę, pasuko link Jakobštato (Jekabpilio). Vėliau užėmė rusų paliktą Dinaburgo (Daugpilio) tvirtovę. Lapkričio mėnesį atrėmė F.Paulučio korpuso puolimą. Gruodžio 18-ąją Ž.Makdonaldas gavo Napoleono įsakymą atsitraukti ir iš Bauskės Kalėdų pirmąją dieną su divizija įžengė į Tauroggeną. Priekyje žygiavusi generolo Ž.Bašliu brigada gruodžio 26 dieną nustūmė rusų generolo J.Vlastovo priešakinį dalinį, kurį P.Vitgenšteinas buvo pasiuntęs atkirsti Ž.Makdonaldo divizijai atsitraukimą…

Žakas Makdonaldas. Wikipedia iliustracija

Išliko liudininkų prisiminimų

Apie to pusmečio įvykius, didžiausią ir daugiausia gyvybių per visą prancūzų invazijos į Rusiją laikotarpį nusinešusį Borodino mūšį, prancūzus pasitikusią degančią Maskvą prirašyta daug, sukurtas ne vienas filmas. Vis dėlto Prancūzijos kariuomenė buvo priversta fatališkai trauktis. Birželį su triumfo fanfaromis persikėlusi per Nemuną, gruodį ji atrodė beviltiškai sugniuždyta tiek fiziškai, tiek morališkai. Tik apie 20 tūkstančių buvusios „Grande Armée“ karių pasiekė savo gimtuosius kraštus. Daugelis jų – išsekusių, pasiligojusių ir sušalusių – amžiams atgulė Lietuvos žemėje…

Visa tai daugeliui labai gerai žinomi faktai. Apie tai prieš keletą metų rašiau „Tauragės kurjeryje“. Išliko tų dienų liudininkų prisiminimų, kurių vienas tiesiogiai susijęs su miestu prie Jūros:

„Gruodžio 24-ąją su vyno buteliu atšvenčiau Kūčias Skaudvilėje. Pirmąją Kalėdų dieną prie Tauroggeno sulaikėm du patogiomis rogėmis važiavusius Izumo husarus. Jie vežė korpuso štabo laiškus generolui fon Dibičiui į Memelį. Tai leido mums susidaryti aiškų vaizdą apie mus supusią strateginę situaciją. Generolas fon Jorkas tuo labai apsidžiaugė.

Gruodžio 26-ąją išvykom iš Tauroggeno ir, garsiai džiūgaujant kareiviams, ties Meldiglaukiais kirtom Prūsijos sieną. Kai prisiminiau viską, ką teko išgyventi, ašaros užplūdo akis.

Tą pačią dieną atvykom į Piktupėnus.

Susidūrėm su rusų kazokų būriu ir staigia ataka puolėm jį, užgrobdami du batalionus, patranką, furgoną su šaudmenimis ir 60 kareivių. Iš jų sužinojom, kad Tilžę yra okupavęs priešas. Tai buvo greičiausiai paskutinė vos prieš šešis mėnesius prie Nemuno prasidėjusios galingos mūsų jėgos demonstracijos akcija“.

Beje, laiško originale Piktupėnus autorius kažkodėl vadina nedideliu Latvijos kaimeliu tarp Tilžės ir Tauroggeno.

Pajudėjo link Jurbarko

10-asis hercogo maršalo Ž.Makdonaldo armijos korpusas tęsė žygį link Prūsijos sienos. Pagrindinės vado pajėgos kartu su prūsų kavalerijos divizijos vado F.Masenbacho kolona atvyko į Pajūrį.

Lygiagrečiu maršrutu atsitraukusi prancūzų 7-oji pėstininkų divizija, kuriai vadovavo generolas baronas Š.Granžanas, pasiekė Tauroggeną.

Generolo leitenanto H.Jorko prūsų pagalbinio korpuso priešakinės pajėgos (keturi batalionai, du eskadronai ir artilerijos baterija), pasiekusios Kaltinėnus, aptiko čia išsidėsčiusius I.Dibičiaus būrio eskadronus. Rusų parlamentaras majoras Rene pranešė 27-osios pėstininkų divizijos vadui F.Kleistui, kad pastarojo daliniai atkirsti nuo pagrindinių pajėgų ir rusų būrio vadas norėtų vesti su juo derybas. F.Kleistas pareiškė, kad vesti derybų neįgaliotas, todėl teks palaukti vakaro, kol atvyks prūsų pagalbinio korpuso vadas.

I.Dibičius ir H.Jorkas susitiko neutralioje teritorijoje tarp priešakinių postų. Prūsų pagalbinio korpuso vadas pareiškė, kad yra ne prieš „sudaryti sutartį, suderinamą su garbe“, tik laikas tam dar neatėjęs. Derybos apsiribojo paliaubomis iki ryto. Priešininkai privalėjo likti savo pozicijose, o rytą pereiti į Šilalę ir Laukuvą.

Tuo laiku barono generolo majoro I.Dibičiaus būrys sulaukė pastiprinimo – iš Telšių atvyko generolo leitenanto F.Levizo priešakinis būrys – du Dono kazokų pulko ir du kavalerijos eskadronai.

Priešą persekiojo ir kavalerijos generolo grafo P.Vitgenšteino kariuomenė. Jos dalis buvo pasiųsta į Raseinius paskui I.Dibičiaus kavalerijos būrį, pagrindinės pajėgos užėmė Čekiškes ir pajudėjo link Jurbarko.

Pagal legendą įsimylėjo lietuvaitę

Hansas Davidas Liudvikas fon Jorkas gruodžio 27-ąją pasiekė Šilalę, o rytojaus dieną – Tauroggeną, kur prieš jį jau buvo nužygiavęs Šarlis Granžanas. Išvakarėse ties Piktupėnais tarp Makdonaldo korpuso, atsitraukusio iš Kurliandijos link Tilžės, karių ir kur kas mažesnio rusų E.Vlastovo būrio įvyko susidūrimas. Rusai iš kaimelio buvo išstumti. Š.Granžano prūsų divizija  persikėlė į kitą Nemuno pusę ir užėmė Tilžę. Ten pat atsidūrė ir E.Vlastovo kariauna, susijungusi su generolo adjutanto P.Goleniščevo-Kutuzovo būriu.

I.Dibičius gi visą laiką H.Jorką lenkė. Tą gruodžio 27-ąją Jorkas sustojo nakvynei Pagramantyje, o kitą dieną užėmė kiek nuošaliau nuo Taurogeno–Tilžės kelio buvusius Vilkyškius. Prie Piktupėnų sustoti nesiryžo, nes, būdamas stiprus karvedys, protingai išmąstė, kad jėga prūsų korpuso nesulaikys, o rizika sulaukti iš užnugario Ž.Makdonaldo smūgio buvo reali. Tokiu būdu H.Jorką nuo Ž.Makdonaldo skyrė tik apie 40 kilometrų.

Gruodžio 29 dieną Rusijos kariuomenės generolas Ivanas Dibičius pamėgino dar kartą spręsti situaciją. Vidurdienį į Tauroggeną atvyko K.Klauzevicas ir pranešė H.Jorkui, kad P.Vitgenšteino armija po dviejų dienų pasieks Somerau (savivaldybė Tryro-Saarburgo rajone, Reino krašto-Pfalco žemėje, Vokietijoje), o avangardas – Šilupiškius (buvęs kaimas Šakių rajono savivaldybėje, 1 km į šiaurės vakarus nuo Ročiškių).

Be K.Klauzevico, tą pačią dieną į Tauroggeną atvyko majoras A.Zeidlicas, kurį H.Jorkas buvo pasiuntęs konsultacijoms į Berlyną. Konkrečių nurodymų jis neparvežė, bet pranešė, kad karalius pasirengęs nutraukti sąjungą su Napoleonu „vos tik labiau išaiškės politiniai valstybių santykiai“. A.Zeidlicas informavo apie jo pastebėtą visišką prancūzų kariuomenės padrikimą, taip pat, kad austrų pagalbinis korpusas nesipriešindamas traukiasi link Varšuvos hercogystės sienų. Įvertinęs visa tai, Prūsijos pagalbinio korpuso vadas generolas leitenantas H.Jorkas paskyrė rytdienai susitikimą su Rusijos dalinio vadu generolu majoru Ivanu Dibičium-Zabalkanskiu.

Ir štai dabar turėtume prisiminti visiems gerai žinomą Tauragės konvenciją, kuri kaip kiekvienas reikšmingas istorinis dokumentas išnagrinėta iki pačių mažiausių smulkmenų. Ir ją rengusieji bei pasirašiusieji asmenys gerai žinomi. Tačiau yra viena garsenybė, vaikščiojusi Tauragės žeme ir, deja, menkai tauragiškiams pažįstama. Tai kunigaikštis, Prancūzijos maršalas, peras, vienas ryškiausių karo vadų Žakas Aleksandras Makdonaldas (pranc. Étienne Jacques Joseph Alexandre Macdonald).

Talentingas karvedys Ž.Makdonaldas Lietuvoje labiau žinomas iš vienos (greičiausiai) legendos. Keliaudamas Rygos pusėn, jis buvo apsistojęs dabartinio Raseinių rajono Biliūnų dvare, už 3 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Girkalnio, prie Šaltuonos upės. Pasakojama, kad čia maršalas vieną vakarą vaikščiojęs po išpuoselėtą parką ir staiga po kaštonu pamatęs reto grožio mergaitę. Abu negalėję vienas nuo kito atitraukti akių. Dešimt dienų jie skraidė meilės išaugintais sparnais. Bet maršalas su savo karių pulkais privalėjo žygiuoti toliau Rygos link. Atsisveikindama mergaitė jam padovanojusi kaštono vaisių. Po visų žygių grįžęs namo į Paryžių, jis pasodino mylimosios dovanotus kaštonus. Galbūt jie ten kažkur auga ir žydi iki šiol…

Laiškai

Ž.Makdonaldas su prūsų armijos pulkininko K.Masenbacho kolona gruodžio 27-ąją atvyko į Šilgalių kaimą šiandienos Pagėgių savivaldybėje, o kitą dieną perėjo į Tilžę ir ėmė laukti Jorko.

Iš prancūzų karių laiškų:

„Mes pajudėjom gruodžio 20-ąją 4 val. ryte. Buvo nepakeliamai šalta. Maršalas Makdonaldas kaip dauguma kitų štabo karininkų savo plunksnomis puoštą kepurę pakeitė meškos kailio papacha. Daugelis dėvėjo šiltus meškos kailio kailinius ir tokias pat kelnes, išverstas kailiu į išorę…“

„Gruodžio 21-ąją ilsėjomės Šiauliuose, o rytojaus dieną atvykome į Kelmę, kur miesto aikštėje susirėmėm su dviem Izumo husarų eskadrilėmis. Puolėm juos, jie pabėgo, o mes nusivijom ir atėmėm apie 80 arklių…“

„ Gruodžio 23 dieną pasiekėm Nemakščius… Kur beatsirasdavom, kazokai vis pasitikdavo mus ir visų klausinėjo kelio į „Pariski“. Tapo aišku, kad jie nori patekti į Paryžių, bet prancūzų karininkai tiesiog negalėjo patikėti, jog šitie Juodosios jūros pakrantės vaikinai gali būti bent jau girdėję apie jų sostinę. Kazokai vargšų gyventojų klausinėjo, kur yra tas paslaptingasis „Pariski“, kai kuriuos labai žiauriai sumušdami…“

„Maršalas Makdonaldas atvyko gruodžio 28-ąją… Leib husarai susidūrė su 2000 kalmykų ir dragūnų pulku, prarasdami nemažai savo žmonių. Paskui mes įžengėm į Ragainę (Nemanas), kur buvome iki gruodžio 31-osios. Čia visos ligoninės buvo užverstos nelaimingų sužeistųjų, kuriems pavyko išsikapstyti iš Rusijos pragaro. Dauguma jų vėliau mirė“.

Biografija

Didysis Prancūzijos karvedys Žakas Aleksandras Makdonaldas (Étienne Jacques Joseph Alexandre Macdonald) gimė 1765 metų lapkričio 17 dieną Sedano mieste, netoli sienos su Belgija. Jis buvo kilęs iš senos, nors nelabai turtingos škotų dvarininkų giminės. Gavo puikų išsilavinimą Paryžiaus karo pensione. Tėvas gi svajojo apie sūnaus šventiko karjerą. Tačiau Žakas pasipriešino ir pasirinko būti kariškiu. 1785 metais pradėjęs tarnybą leitenantu, 1804-aisiais jis, pulkininkas, jau vadovavo 2-ajai rezervinei armijai. 1809 metais pakeltas maršalu ir karo su Rusija metu buvo 10-ojo armijos korpuso vadas. 1815-aisiais Ž.Makdonaldas tapo Garbės legiono ordino Didžiuoju kancleriu, valstybės ministru. Nuo 1816 iki 1830 metų vadovavo karaliaus asmens sargybai.

Ž.Makdonaldas buvo vedęs tris kartus. Susilaukė trijų dukrų ir sūnaus. Jo krūtinę puošė aukščiausi Prancūzijos valstybiniai apdovanojimai. Mirė sulaukęs 75-erių, 1840 metų rugsėjo 25-ąją.

Po pergalės Vagramo mūšyje (susirėmimas tarp Prancūzijos ir Austrijos kariuomenių 1809 metų liepos 5–6 dienomis) Napoleonas tiesiog mūšio lauke tris karininkus, tarp jų ir Ž.Makdonaldą, pakėlė į maršalus. Apkabinęs pastarąjį, imperatorius pasakė: „Draugausime!“ „Gyvenimui ir mirčiai“, – atsakė Ž.Makdonaldas. Ir iš tiesų po penkerių metų, kai Prancūzijos imperija pradėjo griūti, jis buvo paskutinis maršalas, palikęs didįjį imperatorių. Napoleono žygio į Rusiją metu vadovavo Prancūzijos kariuomenei Latvijoje. Deja, čia neįvykdė nė vieno anksčiau sutarto veiksmo, o savo pajėgas išskaidė tarp Rygos ir Dinaburgo (Daugpilio), kur sėkmingai įžengė, bet kur ir įstrigo.

Ir vėl apie Tauragės konvenciją

Po mūšio prie Malojaroslaveco 1812 metų spalio 24-ąją prancūzai buvo priversti trauktis nuniokotu Smolensko keliu. Nuolatiniai kazokų ir partizanų puldinėjimai iš flangų, šaltis ir badas visiškai demoralizavo Didžiąją armiją, stumiamą Rusijos kariuomenės avangardo. Didesnė jos dalis buvo sunaikinta per Berezinos mūšį. Gruodžio 6-ąją Napoleonas, Smurgainyse palikęs kariuomenės likučius (jai vadovauti paskyrė J.Muratą), išskubėjo į Paryžių. Gruodį į Vilnių vėl įžengė Rusijos kariuomenė, o iki gruodžio vidurio Prancūzijos kariuomenės likučiai paliko Rusijos imperijos teritoriją.

Tuo metu naujasis rusų kariuomenės vadas markizas F.Paulučis pradėjo slaptas derybas su prūsų generolu H.Jorku, kurios, kaip žinia, baigėsi Tauroggeno konvencijos pasirašymu.

Dėl įvairių priežasčių Ž.Makdonaldas nežinioje laukė iki pat gruodžio 5 dienos, kol iš Vilniaus gavo maršalo J.Murato įsakymą trauktis už Nemuno.

Maršalas sužinojo apie armiją ištikusią katastrofą. Prisidėjo ir tai, kad Ž.Makdonaldo santykiai su generolu H.Jorku buvo ne patys geriausi.

Prūsų karo teoretikas K.Klauzevicas vėliau rašė:

„Neapykantą galima buvo laikyti svarbiausiu generolo Jorko charakterio bruožu. Jis buvo labai nepatenkintas ir bendra maršalo veikla, ir sprendimais, tiesiogiai liečiančiais prūsų korpusą… Šalta, pasitikėjimo nekelianti Jorko maniera, taip pat aplinkinių kalbos atvėrė maršalui akis. Tarp jų pamažu augo nepasitikėjimas. Kariuomenės aprūpinimas maistu, pradžioje patikėtas prūsų intendantams, vėliau perimtas prancūzų ir nuo to dar labiau pablogėjęs, tapo pirmu postūmiu iki tol slėptam nepasitenkinimui atsiskleisti. Jorkas skundėsi pašarų arkliams stoka, tuo metu Makdonaldas tikino, jog prūsų arkliai krenta nuo jų peršėrimo. Greitai du aukšti karininkai pradėjo vienas kitą atvirai įžeidinėti, kaltinti įvairiais būtais ir nebūtais dalykais“.

Gavęs J.Murato įsakymą, Ž.Makdonaldas rytojaus dieną pajudėjo dviem kolonomis. Pirmojoje buvo jis pats su Š.Granžano divizija ir generolo Masenbacho prūsų būriu, antrojoje, išėjusioje diena vėliau, – H.Jorkas su pagrindinėmis prūsų pajėgomis. Pasiekęs Tilžę ir, kaip jau minėta, sutriuškinęs prie Piktupėnų generolo J.Vlastovo kariuomenę, Ž.Makdonaldas ėmė laukti antrosios kolonos su H.Jorku.

Tuo metu prūsų generolas, jau apdorotas susirašinėjimo su F.Paulučiu ir žinių apie Didžiosios armijos pralaimėjimo, susitiko prie Tauroggeno su I.Dibičium, kur rusų generolas mėgino gauti H.Jorko sutikimą, kad jo pajėgos pereitų į rusų pusę. Tačiau prūsų generolas pradžioje atsisakė.

Lėtumas ir ne visai nuoširdi H.Jorko pozicija smarkiai nervino Ž.Makdonaldą, kuris laiške hercogui Basano išdėstė savo jausmus:

„Brangusis hercoge. Jūs man nieko nerašote, todėl siunčiu žmogų pas jus, kad gaučiau tikrų žinių. Iš Vilniaus atvykęs karininkas pranešė apie šiame mieste klajojančius absurdiškus gandus…

Negaliu patikėti tuo, ką tik ką perskaičiau rusų biuleteniuose, kuriuos jums siunčiu. Laukiu nekantraudamas, kad jūs man pranešite tikrąją padėtį. Bomba su generolu Jorku pagaliau sprogo; manau, jog man reikėjo parodyti daugiau tvirtumo… Pats prūsų korpusas neblogas, bet jį gadina; nuotaikos staiga pasikeitė, bet keletas apdovanojimų ir man pavyks jas vėl pakelti, kad tik karininkai, kurių pavardes nurodau, būtų kuo greičiau pašalinti, jų niekas nesigailės: du trečdaliai armijos jų nekenčia…“  

Ž.Makdonaldo nelaimei šis laiškas pateko rusams ir buvo parodytas H.Jorkui, kas sukėlė didelį prūsų generolo pasipiktinimą prancūzų maršalo poelgiu ir privedė prie to, kad jis sutiko su I.Dibičiaus pasiūlymu išeiti iš prancūzų korpuso.

Kaip žinia, 1812 metų gruodžio 30 dieną Požerūnų malūne, netoli Tauroggeno, spaudžiant dideliam šalčiui, H.Jorkas pasirašė su rusais konvenciją. Apie tai jis pranešė prūsų armijos pulkininkui K.Masenbachui ir paprašė kuo greičiau prisijungti su savo daliniais, kas ir buvo padaryta kitą dieną.

Napoleonas karo pradžioje buvo skyręs Ž.Makdonaldui 32 500 žmonių, iš kurių du trečdalius sudarė prūsai, likusius – Vestfalijos ir Bavarijos atstovai bei keliasdešimt lenkų.

Po Tauroggeno konvencijos pasirašymo likęs su bemaž 6000 karių būriu, Ž.Makdonaldas traukėsi link Kenigsbergo. Tomis sudėtingomis aplinkybėmis pasireiškė kilnus maršalo charakteris – gavęs kitą dieną H.Jorko ir K.Masenbacho laiškus, jis neabejodamas paleido štabe tarnavusius prūsų karininkus. Jis mėgino sudaryti vaizdą, kad yra pasirengęs pasiduoti nugalėtojams. Rusai, tuo patikėję ir sumažinę budrumą, neskubėjo uždaryti laisvo iš Tilžės kelio. Prancūzai naktine ataka sumušė silpną rusų būrį ir ištrūko. 1813 metų sausio 2-ąją maršalas su divizija atsirado Rytų Prūsijos provincijos sostinėje. Vis dėlto, iš karo išstojus prūsams, Ž.Makdonaldo pajėgos sumažėjo 18 tūkstančių žmonių ir 60 patrankų – iki maždaug 5000 karių ir 20 pabūklų… Vėliau divizija įėjo į 10-ojo armijos korpuso, sudariusio Dancigo (Gdansko) įgulą, sudėtį.

***

Daug legendinių, istorinių asmenybių vaikščiojo Tauroggeno žeme, jų pavardės visiems laikams įrašytos istorijoje. Malonu, kad tegu ir ne su pačia kilniausia, ne su taikos, misija ar pažintiniais interesais čia lankėsi ir vienas garsiausių Prancūzijos karvedžių Žakas Aleksandras Makdonaldas, su kuriuo šiandien nors trumpai galėjau supažindinti „Tauragės kurjerio“ skaitytojus.

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.