Ten, kur Ančia ir Pilaitė

Jau ne pirmą kartą mėginu prisiminti, kada mano gyvenime atsirado Batakių vardas… Gal toje tolimoje vaikystėje, kai Vėžalaukyje leisdavau vasaras ir seneliai liepos pabaigoje vykdavo į šv. Onos atlaidus ir būtinai veždavosi mane. O gal tada, kai jau paauglys dešimtis kartų važiuodavau autobusu į Lomius ir tuomet dar egzistavusiuose Minkšpaučiuose (dab. Antegluonyje) matydavau rodyklę priešingon pusėn.

O gal dar anksčiau, kai manęs apskritai net nebuvo šiame pasaulyje ir mano būsimasis tėvas po daugelio metų prisiminė: „1943 metų liepos 26 dieną rengiausi į šventos Onos atlaidus Batakiuose. Vienas draugas perspėjo, kad bėgčiau iš namų, nes kito draugo namus jau apsupęs gestapas. Spėjau nubėgti apie 150 metrų, kai, parkritęs rugiuose, pamačiau, kaip tėvų namus su automatais rankose supa gestapininkai“… Melagingai apskųstas, tiesiai iš darbovietės Tauragės geležinkelio stotyje per Šubartinę iškeliavo į Komijos miškus, o grįžęs Tauragėje apsigyventi negalėjo – tik Batakių apylinkėse…

Senoji bažnyčia sudegė

1991 metų pradžioje vieno Lietuvos laikraščio buvau visomis prasmėmis pasmerktas, kai Batakiuose nufilmavau interviu su garsiojo Kaspervizijos lyderio Edmundo Kasperavičiaus motina. Ji tada giminaičių apsupta jautriai kreipėsi į sūnų, prašydama nedalyvauti kruvinuose įvykiuose, neiti prieš Lietuvą… O su pačiu E.Kasperavičiumi keliai suvedė po gero mėnesio. Lietuvos radiją ir televiziją užėmę sovietų kariškiai leido išvarytiesiems darbuotojams nustatytu laiku keliolikai minučių užeiti į pastatą pasiimti daiktų. Atvykęs iš Panevėžio, kur tada dirbau, laukiau prie įėjimo lauke. Privažiavo karinis „uazikas“. Iš jo išlipęs E.Kasperavičius, eidamas pro šalį, sustojo (greičiausiai buvo matęs minėtąjį interviu) ir šypsodamasis ištarė: „Malonu susipažinti, mes juk baigėm tą pačią Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą“. Nežinodamas, ką jam atsakyti, teištariau: „Man gėda, kad baigėm tą pačią mokyklą…“

Po daugelio metų, pradėjęs rimčiau domėtis savo krašto istorija, aprašiau Batakių geležinkelio stotyje buvusį trumpalaikį getą – stovyklą ir Batakiuose nakvojusį Rusijos imperatorių Petrą I Didįjį. O ar gali užmiršti, kad Bildeniuose pirmuosius savo žingsnius žengė ir iki 12 metų gyveno legendinis anglų, amerikiečių ir australų aktorius, rašytojas George Mikell (Jurgis Mikelaitis)?

Visa tai permąsčiau neseniai po keliasdešimties metų apsilankęs šiame jaukiame miestelyje. Nuo 1969 metų urbanistikos paminklas Batakiai negali nežavėti atvykėlio pirmiausia savo erdvumu, ramybe ir tvarkingumu. O pačiame miestelio centre tarsi koks priekaištas mūsų praeičiai stovi Šv. Onos Marijos Motinos bažnyčia su ypatingai tvarkingu šventoriumi ir nežinančiam skaudžios istorijos prašalaičiui pamatų liekanomis. Batakiuose, kaip žinia, yra dvi bažnyčios – už 1,5 kilometro nuo centro, Gerviečiuose, evangelikų liuteronų, garsėjanti kasmetine krikščioniška vaikų ir jaunimo vasaros stovykla ir katalikiška ypatingai skaudaus likimo Šv. Onos… Manau, dar ne vienas ne tik vietos, bet ir viso Tauragės rajono gyventojas prisimena tą skaudžią 1970 metų birželio 25-ąją, kai gaisro ugnyje paskendo 1509 metais statyta Batakių bažnyčia. Sunaikintas visas jos barokinis interjeras, daug kitų vertybių. Kiek nuošaliau stovėjusi varpinė, kurioje saugomas 1676 metų Karaliaučiaus Nikalojaus Šmidheno dirbtuvėse lietas varpas, išliko. Gaisro metu pavyko išgelbėti XIX amžiaus II pusėje sukurtus nešiojamuosius altorėlius.

Gaisro kaltininkai, žinoma, nebuvo išaiškinti. O ir kaip jie galėjo būti surasti, jeigu niekas neieškojo. Į šimtų tikinčiųjų prašymus leisti statyti naują bažnyčią neatsakė nei LSSR, nei SSRS vyriausybė. Plito gandai, kuriuos šiandien, matyt, galima labai realiai vertinti, kad bažnyčių sudeginimas buvo iš anksto planuotas, nes, praėjus lygiai mėnesiui, liepos 24-ąją, vidury dienos sudeginta ir Gaurės bažnyčia, vertingas architektūrinis 1773 metų paminklas. Nusikaltėlių taip pat niekas nesurado. Į tikinčiųjų prašymą leisti atstatyti LSSR MT taip pat neatsakė ir bažnyčios atstatyti neleido.

Ir tik 1989 metais prie senosios varpinės pristatyta nauja Batakių bažnytėlė. Ją 1991 metų spalio 13-ąją konsekravo Telšių vyskupas Antanas Vaičius.

Bažnyčia šiame tyliame ir ramiame Žemaitijos miestelyje nukentėjo dar ne kartą. Per 1980 metų rugsėjo 27 dieną Batakių kultūros namuose vykusį šokių vakarą greta kultūros įstaigos esančios šventovės šventoriuje sulaužytas kryžius ir sudaužyta šv. Roko statula. Nusikaltėlius tada išaiškino patys tikintieji.

Batakių Šv. Onos bažnyčia ir kryžius jos šventoriuje. Rimos Bandzinienės nuotrauka

Beviltiškas šauksmas tyruose

1968 metų rugpjūčio 7 dieną Adakavo bažnyčios kunigas V.Šlevas išsiuntė pareiškimą SSRS Ministrų tarybos pirmininkui A.Kosyginui. Kiek vėliau panašų laišką SSRS Vyriausybei parašė ir Batakių bažnyčios klebonas Alfonsas Pridotkas. Dvasininkai pabrėžė, kad LSSR dabar gyvena apie 3 milijonus žmonių, iš kurių apie 2 milijonus – tikinčiųjų. LSSR yra apie 800 bažnyčių ir nei dvasininkai, nei tikintieji nėra priešiškai nusiteikę esančiai santvarkai. Tačiau valdžios atstovai visomis prasmėmis daro spaudimą, trukdo atlikti apeigas, žemina tikinčiuosius. Pareiškimų autoriai pareiškė laukiantys geranoriškos pagalbos – kad nebus ribojamas stojančiųjų į kunigų seminariją skaičius, mokestis už bažnyčiose naudojamą elektrą bus prilygintas kolūkių mokesčiui po 4 kapeikas už kilovatvalandę (vietoje 25). Taip pat dvasininkai teigė esą įsitikinę, kad naujai parengta maldaknygė, kurios leidimas dirbtinai stabdomas, pagaliau pasirodys ir pasieks tikinčiuosius.

1968 m. spalio 5 dieną Skaudvilės apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas informavo V.Šlevą ir A.Pridotką, kad jie privalo po kelių dienų prisistatyti pas Religinių reikalų tarybos įgaliotinį J.Rugienių. Pastarasis, įsiūčio apimtas, kunigus iškoneveikė, prigrasino įvairiomis galimomis bausmėmis ir netrukus perkėlė į kitas parapijas.

Dar vienas įdomus su Batakiais susijęs pavyzdys. 1980 metų lapkričio 30-ąją Telšių vyskupijos kunigų taryba išsamiu skundu kreipėsi į SSRS generalinį prokurorą atkreipdami dėmesį, kad jau nemažai metų prieš Lietuvos katalikų bažnyčią veikia tamsūs gaivalai, vykdantys įvairaus profilio teroro veiksmus: „Mus stebina tas faktas, kad Lietuvos TSR Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų darbuotojai vis neįstengia nusikaltėlių išaiškinti arba tiesiog nekreipia dėmesio į tikinčiųjų skundus“.

Greta gausybės įvairių pavyzdžių paminėtas 1978 metų kovo 20-osios įsilaužimas į Tauragės bažnyčią. Nusikaltėliai nepajėgė išlaužti didžiojo altoriaus tabernakulio (eucharistijos (ostijos) saugojimo vieta), jį sulankstė, išplėštas šoninio altoriaus tabernakulis. Pavogti du kilimai, aukų dėžutė, kitos materialinės vertybės. Nusikaltėliai nesurasti.

Iš Pajūralio bažnyčios (Šilalės r.) 1977 metų liepos 26 dieną pagrobtas švč. Sakramentas.

Į Šilalės rajono Upynos bažnyčią 1978 metų rugsėjo 12-ąją įsilaužę nusikaltėliai išnešė tvirtą metalinį tabernakulį su švč. Sakramentu.

1980 metų kovo 5-ąją nežinomiems asmenims įsilaužus į Lomių bažnyčią išbertas švč. Sakramentas, pagrobta komuninė…

Dvylika Telšių vyskupijos kunigų, naiviai tikėdamiesi pagalbos, vis dėlto rašė: „Kreipiamės tiesiog į Jus, TSRS Generalinį Prokurorą, prašydami asmeniškai įsikišti ir paskirti komisiją nuodugniai ištirti prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią vykdomus nusikaltimus. Prašome išaiškinti nusikaltėlius, visu įstatymų griežtumu nubausti ir padaryti galą terorui“. Koks buvo atsakymas, galima spėti iš vieno karto…

2008-ųjų gruodžio 17 dieną klebonas Aloyzas Žygaitis atėjęs rado atrakintas bažnyčios duris, išvartytas šventųjų skulptūras, sulaužytas žvakides, sudaužytas vazas, vandeniu ir mišių vynu sulaistytus apeiginius drabužius, sukapotą altorių. Nuverstas net švenčiausiasis… Iš bažnyčios paimta tik tuščia aukų dėžutė ir keturi aliejaus indeliai…
Klebonas iš karto atmetė versiją, kad tai galėjęs padaryti vietos jaunimas. Jo žodžiais, „miestelio jaunimas labai mandagus, paslaugus – net išgėrę vasaros vakarais ir po šokių susėdę ant prie klebonijos namo esančios aikštelės suoliukų nesiplūsta, o pamatę mane dar ir atsiprašo, kad per daug išgėrė“.

Šiek tiek senesnės istorijos. Viena seniausių Žemaitijoje šv. Onos bažnyčia pradėta statyti Batakiuose 1509 metais Trakų pilininko ir žemaičių seniūno Stanislovo Jonavičiaus Kęsgailos iniciatyva. Batakiai minimi 1526 metais B.Vapovskio sudarytame Žemaitijos žemėlapyje ir 1551 metais Martyno Mažvydo laiške Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kuriuo autorius skundėsi, kad jo Ragainės parapijiečiai dalyvauja kitoje Nemuno pusėje vykstančiuose atlaiduose įvairiose katalikų bažnyčiose, tarp jų ir Batakiuose per šv. Onos šventę. 1614 metais Batakių bažnyčia perstatyta ir padidinta.

1641 metų dokumentuose minimos Batakių klebono karčemos, po trejų metų prie bažnyčios pastatyta špitolė. 1648 metais Batakiuose veikė parapijos mokykla. Prieš 1755 metus buvo pastatyta klebonija ir varpinė, o 1768 metais – nauja bažnyčia ir špitolė. 1766 metais bažnyčia vėl perstatyta ir ilgai buvo seniausias liaudiškojo baroko pavyzdys Lietuvoje. 1800–1803 metais pastatyti klebono ūkiniai pastatai, o 1804 metais – klebonija. 1809 metais klebono jurisdikcijoje buvo penkios šeimos (arba 25–30 žmonių), tarp jų kubilius, degtindaris, dvi žydų šeimos. 1823 metais pastatyta nauja dviaukštė varpinė, o šventorius aptvertas egliniais pusrąsčiais tarp ąžuolinių stulpų.

Kunigų susirinkimo nutarimai

1990–2001 m. Vilniuje ėjęs tęstinis leidinys „Lietuvių atgimimo istorijos studijos“ viename 1994 metų numeryje paskelbė straipsnį „Batakių dekanato kunigų susirinkimo nutarimai“. Jame kalbama apie tai, kad XX amžiaus pradžioje Lietuvos kunigai susidūrė su dilema – kurti savo politinę organizaciją ar jungtis į Vilniuje vyskupo E.Ropo (Ropp) iniciatyva kuriamą Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją. 1905 metų gruodžio 6 dieną po Didžiojo Vilniaus Seimo įvykęs steigiamasis LKDP susirinkimas išrinko Centro komitetą, aptarė spaudos organo klausimą. Tačiau šių kunigų pastangų neparėmė Lietuvos vyskupai. Partiją protegavo ir Žemaičių vyskupas M.Paliulionis, kuris išsiuntinėjo programą savo diecezijos kunigams ir įsakė apsvarstyti dekanatų susirinkimuose.

Iš Batakių dekano Skaudvilės Švento Kryžiaus bažnyčios klebono kanauninko Dominiko Motuzo laiško kunigui J.Tumui (1906 metų sausis): „Mes, Batakių dzekonijos kunigai, susirinkę Girdiškėje 24 ir 25 dieną Sausio mėnesio šių 1906 metų, svarstėme Jūsų Mylistos mums įduotą „Katalikų Konstitucionalistų – Demokratų Lietuvos ir Baltgudijos“ partijos programą. Visiems mums susirinkusiems aišku buvo, kad šiuose laikuose, kada kaip Rusijoj, taip ir Lietuvoj, tveriasi tiek visokių politiškų partijų, norinčių dalyvauti ir turėti įtėkmę būsinčiame Valstijos Seime, ir mums Katalikams Lietuviams pasilikti jųjų užpakalyje negalima ir reikia būtinai sutverti savąją tvirtą organizaciją, prie kurios prigulėdami galėtume apginti savo tikėjimo ir tautos reikalus. Reikia mums sutverti „Lietuvių Krikščionių Demokratų Partiją“, kuri eidama išvien su kitų katalikiškų tautų organizacijomis pasėkmingiaus galėtų pasiekti savo tikslą. Bet negalima organizuoties nesutvėrus pirma „Centralinio Komiteto“, pagal kurio nurodymus gali kurtis vietiniai komitetai. Ir dėlto tai susivažiavusieji kunigai vienbalsiai nutarėme nužemintai maldauti Jūsų Mylistos priimti ant savęs inicijatyvą sutvėrimui „Centralinio Lietuvių Krikščionių Demokratų Partijos Komiteto“. Ant originalo pasirašė 26 Batakių dzekonijos kunigai“.

Batakių kunigai Girdiškėje aptarė ir kitus klausimus: „Kas lig mokyklų naminių išrandame labai geistina, kad jų sodžiuos būtų įsteigta kuo daugiausiai naminių mokyklų; jų didesniam praplatinimui pripažinome už geistina, kad kunigai klebonai prie bažnyčių įrengtų mokytojų (geriausiai iš tretininkų) seminarijas, kurias arba patys vestų, arba per kitas nusamdytas inteligentiškas ypatas. Kas lig valsčių mokyklų nutarėme raginti žmones, kad reikalautų mokyklų tautiškų su mokytojais katalikais, bet, pakol kas, išsižadėti aštresnio boikotavimo dabartinių mokyklų ir laukti Valstijos Seimo susirinkimo. Laikraščio tikrai gero dėl liaudies dar neturime. Lauksime pagerinimo „Nedėldienio Skaitymo“, o taipogi pasirodant pažadėto šv. Kazimiero Draugijos laikraščiui. Faktais liko išrodyta, kad daugelyje vietų kunigai kliudo vienas kitam vesti sistematišką vaikų katekizaciją. Dėlto pripažinome už reikalinga, kad visur būtų įvesta sistematiška katekizacija ir kad užsiimančiam tuomi kunigui kitas nekliudytų nei metodo išrinkime, nei daleidime prie šv. Sakramentų. Daugelis žmonių sauso pasninko petnyčiomis nebužlaiko, ir dėl sunkumo ekonomiško padėjimo net nepripažintų sau už reikalinga prašyti Bažnyčios daleidimo. Tokio nevienodumo prašalinimui nutarėme prašyti Jo Mylistos Vyskupo, kad teiktųsi atliuosuoti žmones nuo užlaikymo petnyčiomis sauso pasninko“.

1820–1821 metų vizitacijos duomenimis, Batakių dekanate buvo 12 parapijų, 32 dvasininkai. Dekanatui priklausė ir Pašaltuonio benediktinų vienuolynas, taip pat Šilalės, Tauragės, Kaltinėnų ir kitos parapijos. 1841 metais Batakių bažnyčiai priklausė 28 valakai ir 15 margų žemės, 24 baudžiauninkai ir 148,64 sidabro rublio. Prie bažnyčios gyveno trys kunigai. Klebonas Andrius Dobkevičius gaudavo 64 rublius metinės algos. Parapiją sudarė 2221 tikintysis. „Klebonije vidutine, dirwas newajsingas, miszka spiera gauti“, – kartą pažymėjo vyskupas Motiejus Valančius.

Kunigai

Be jau minėtųjų kunigų, su Batakių parapija susiję nemažai įdomių asmenybių, palikusių gilų pėdsaką ne vien šiame krašte.

Vikaras kunigas Jonas Ragauskas rusų buvo įtartas dalyvavęs 1863 metų sukilime ir įkalintas Kauno kalėjime, kur 1867 metais mirė.

Pirmojoje XIX amžiaus pusėje Batakiuose kunigavo Feliksas Stravinskis, palaidotas Batakių kapinėse. Prasikaltę bažnyčiai kunigai nuo vyskupo bausmės apsaugos ieškodavo pas rusų pareigūnus. Vienas tokių – buvęs Batakių klebonas, dekanas Eligijus Montvila. 1869 metų gegužę jis nuvyko pas Raseinių apskrities karo viršininką Nikolajų Kunickį ir įteikė jam vyskupo M.Valančiaus politines brošiūras „Parspiejimas“, „Iš tamsybes ved tiktaij kelis teysybes“. E.Montvila pareiškė šių brošiūrų autoriumi laikąs M.Valančių, nes gerai pažįstąs jo rašymo stilių. Be to, Tauragėje matęsis su J.Zabermanu, iš kurio sužinojęs, kad šis su M.Valančiumi palaiko glaudžius ryšius.

Kunigas, visuomenės veikėjas Antanas Eidintas (1838–1909) 1868 metais baigė Petrapilio dvasinę akademiją, kur įgijo teologijos magistro laipsnį. Po to buvo paskirtas Batakių vikaru. 1872–1879 metais dirbo Šiaulių gimnazijos kapelionu. Nepritarė jaunosios kunigų kartos lietuviškam darbui, priešinosi naujai lietuvių kalbos rašybai ir tos kalbos valymui nuo polonizmų, už tai sulaukė J.Skvirecko ir J.Tumo-Vaižganto kritikos.

1882 metais gimęs Jonas Alekna mokėsi Vilniaus II gimnazijoje, studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Tarnavo vikaru Smilgiuose (Panevėžio r.), Subačiuje (Kupiškio r.), Debeikiuose (Anykščių r.). 1911–1914 metais buvo Kaltinėnų vikaras, 1914–1916 metais – Seredžiaus (Jurbarko r.) vikaras. 1916 metais J.Alekna okupacinės vokiečių valdžios buvo suimtas ir ištremtas į Vokietiją. 1918 metais grįžęs į Lietuvą, jis dvejus metus tarnavo Pašaltuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kuratu (kuratas nuo lot. žodžio „curare“ – ateiti į pagalbą, rūpintis, prižiūrėti). 1920–1921 metais J.Alekna buvo Varlaukio (Jurbarko r.) kuratas, o 1921 metais, įkūrus Varlaukio Švč. Trejybės parapiją, paskirtas pirmuoju jos klebonu ir 1921–1926 metais ėjo šias pareigas. 1926–1936 metais J.Alekna buvo Batakių Šv. Onos parapijos klebonas, kol dėl pablogėjusios sveikatos šių pareigų atsisakė. Mirė 1939 metų sausio 2 dieną Žarėnuose (Telšių r.). Palaidotas Batakių kapinėse.

Su Batakiais susijęs ir klebonas Jonas Daunora. 1934 metais jis įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurią baigė dar prieš 1940-ųjų sovietų okupaciją. Pirmąsias Mišias J.Daunora šventė Jiezno bažnyčioje, visą karo laikotarpį kunigavo Kruopių bažnytkaimyje, po karo iki 1949 metų – Pakutuvėnų bažnyčioje. Vėliau buvo kas du mėnesius perkeliamas į Skaudvilės, Batakių ir kitas parapijas. Spėjama, kad kunigas palaikė nuolatinius ryšius su žymiu Žemaitijos partizanų vadu Stasiu Lužiu-Linu, kontroliavusiu Plungės apylinkes. Oficiali J.Daunoros žūties versija – 1950 metų vasario 26-ąją Tauragės apylinkėse, važiuodamas slidžiu keliu, jis nukrito nuo dviračio, susimušė galvą ir po dviejų valandų mirė Tauragės ligoninėje. Bet šia versija mažai kas tiki.

2000 metų vasario 27 dieną Plungėje mirė altaristas kunigas Alfonsas Pridotkas. Po Telšių kunigų seminarijos dirbo vikaru Šilalėje ir Salantuose, klebonu – Nevarėnuose, Batakiuose ir Žarėnuose. 1989 metų lapkričio pabaigoje dėl sveikatos perkeltas į Plungę altaristu, kur pagal išgales padėjo kunigams pastoracijoje.

2003 metų rugpjūčio 27 dieną Skaudvilėje staiga mirė šios parapijos rezidentas Juozas Širvaitis. Jis studijavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje, vėliau, sovietų valdžiai ją uždarius, Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1945 metais įšventintas kunigu. 1950 metais, gelbėdamasis nuo sovietų valdžios persekiojimo, pasiprašė priimamas į Telšių vyskupiją ir buvo paskirtas Varlaukio klebonu, kur darbavosi 20 metų, 1970–1985 metais – Batakių, 1985–1991 metais – Gaurės ir Pašaltuonio, 1991–1999 metais – Stulgių ir Pakražančio klebonas. Nuo 1997 metų šios parapijos buvo priskirtos naujai Šiaulių vyskupijai. 1999 metais, Šiaulių vyskupui leidus, persikėlė į Telšių vyskupiją. Vyskupo paskirtas Skaudvilės rezidentu, čia gyveno ir darbavosi iki mirties. Palaidotas Skaudvilės bažnyčios šventoriuje.

Šiandien Batakių Šv. Onos parapijoje kunigauja šaunus klebonas, perėjęs ugnį ir vandenį, Saulius Styra. Dirbęs Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijos vikaru, Tauragės parapijos vikaru, Mažeikių rajono Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos administratoriumi, jau septynerius metus yra Batakių Šv. Onos parapijos klebonas, klebono teisėmis ir pareigomis aptarnaudamas Lomių Kristaus Atsimainymo parapiją.

Dar ir šiandien internete galima rasti informacijos apie unikalią kunigo S.Styros Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje populiarintą mirštančią Velykų tradiciją. Tai vienintelis visoje katalikiškoje Europoje išlikęs paprotys – teatralizuotas šv. Velykų nakties budėjimas, garsėjantis ypač senomis tradicijomis ir pritraukiantis daugybę žmonių. Grupė jaunų uniformuotų vaikinų vietinėje bažnyčioje eina sargybą. Jų užduotis – užtikrinti, kad kasmetinė procesija liktų nesutrikdyta. Bažnyčią jie saugo ne nuo gatvės gaujų ar žiaurių nusikaltėlių, jų sargybos tikslas – apsaugoti kryžių nuo „velykžydžių“. Grupės vietinių vaikinų bažnyčioje kelia sumaištį, kimba prie tikinčiųjų, visomis išgalėmis stengiasi sutrukdyti Kristaus prisikėlimą.

Pasak kunigo S.Styros, šios tradicijos šaknys nežinomos: „Sakoma, kad tokią tradiciją iki Antrojo pasaulinio karo turėjusios visos bažnyčios“. Vietiniai gyventojai teigia, kad tradicija išlikusi tik jų kaime. Ir šis scenarijus paimtas iš Jėzaus nukryžiavimo (iš biblijos)“.

Be tradicinių kunigo pareigų, pastoracinio darbo, S.Styrai tenka rūpintis ir ne visai dvasiškais klausimais. Prieš 25-erius metus susigrąžinusi Lomiuose kadaise nacionalizuotą parapijos salę (kultūros namus), Telšių vyskupija iki šiandien nesugeba jos panaudoti. Pastatas jau sunyko, lyg ir reikėtų griauti, nes kelia grėsmę ir nepuošia gyvenvietės. Geranoriškai nusiteikęs klebonas vienas be finansų nepajėgus problemos išspręsti: „Labai trūksta laiko, daug renginių, rekolekcijos, atlaidai. Parapijiečiai sakė norintys, kad salė išliktų – tai ne tik paveldas, bet ir gražūs prisiminimai, ten susipažino su antrosiomis pusėmis…“

Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.