Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Šiandien kalbėsime apie skaudų dabartinių Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir netgi Ukrainos istorijos laikotarpį – 1863 metų sukilimą. Kaip žinia, pasipriešinimo judėjimas buvo apėmęs visą Lietuvą. Ne išimtis ir Žemaitija, Tauragė.
Uždrausta lietuviška spauda
Jau, rodos, ką gali parašyti apie tai, nes įvykiai aptarti, garsiausių įvairių šalių istorikų išnagrinėti. Ir vis dėlto net ir šiandien interneto platybėse pasirodo informacijos, gerokai stebinančios savo tendencingumu. Ne per seniausiai pavyko aptikti vieną tokį rašinį, pavadintą „Bilima-Pasternakovas: sukilėlių-korikų auka“, pasakojantį rusakalbei auditorijai vieno senųjų Tauragės kapinių kapo, kurį prižiūri Tauragės stačiatikiai, istoriją. Sukilėliai čia įvardijami kaip žiaurūs ir negailestingi žudikai, kurie iki šiol nesulaukę deramo atpildo ir įvertinimo. Straipsnyje aprašytų faktų, suprantama, nepatikrinsime, tačiau, žinant kiek Abiejų Tautų Respublikos tautų neapykantos Rusijos imperijos valdžiai buvo susikaupę, kokią nacionalinę ir socialinę priespaudą šios tautos kentė, kai kuriuos jų žiaurumo pasireiškimus galima paaiškinti ir pateisinti. Juo labiau, kad, kaip žinia, su sukilėliais kovojo gausios kariuomenės ir kazokų pajėgos. 1863–1964 metais Lietuvoje įvyko 321 mūšis ir susirėmimas su Rusijos kariuomene (Kauno gubernijoje – 178, Vilniaus – 81 ir Augustavo – 62). Vilniaus karinėje apygardoje (apėmė Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko ir dalį Augustavo gubernijos) buvo 145 000 Rusijos rikiuotės kareivių, 60 kazokų šimtinių; dalis jų slopino sukilimą. Kartu su reguliariąja kariuomene, malšinant sukilimą, dalyvavo ir pasienio daliniai – 4299 kareiviai. Kita vertus, pačių sukilėlių gretos neretai buvo nevienalytės, kai kur netgi silpnai organizuoti būriai.
Bet grįžkime prie nelemtojo straipsnio. Jo įžangoje Rygoje gyvenantis rusas dizaineris, prisistatantis kraštotyrininku, istoriku, netgi vedančiu ekskursijas po Latvijos sostinę, Aleksandras Ržavinas liūdnai pagarsėjusį Vilniaus generalgubernatorių Michailą Muravjovą, kurį pralaimėjusieji esą iš baimės praminę „koriku“, pavadina vienu energingiausių ir sėkmingiausių maišto slopintojų… A.Ržavino teigimu, Muravjovas Šiaurės Vakarų krašte nubaudęs vos 128 sukilėlius (straipsnyje jie įvardijami kaip maištininkai) ir jiems simpatizavusius asmenis. Mirties bausmė esą taikyta tik nuodugniai išsiaiškinus ir tik tiems asmenims, kurių rankos suteptos rusų karių krauju… Koks humaniškas žmogus… Visažinė „Vikipedija“, iš kurios šis skaičius paimtas, tvirtina, kad dar nuo 8,2 iki 12,5 tūkstančio žmonių buvo ištremta, pasiųsta katorgon ar į bausmės kuopas. Tuo metu, pasak legendinio rašinio autoriaus, sukilėlių teroro aukų skaičius iki šiol tiksliai nežinomas, bet akivaizdžiai viršijąs 900 – tai ne rusų kareiviai ir karininkai, kurių mūšiuose su sukilėliais žuvę 1174, bet valdininkai ir kiti nekalti valdžios žmonės. Gi, Visuotinės lietuvių enciklopedijos teigimu, iki 1865 metų sausio 1-osios buvo nuteista mirti, nubausta katorga arba ištremta į tolimas Rusijos imperijos vietas, atiduota policijos priežiūrai 21 712 žmonių. Nuslopinusi sukilimą, Rusijos vyriausybė vykdė represijas. 1864 metais uždrausta lietuvių spauda lotyniškomis raidėmis, lietuvių kalba pašalinta iš mokyklų, padaryta kitų nacionalinių suvaržymų…
Palaidojo Tauragės kapinėse
Pasak straipsnio autoriaus, 1863 metų balandžio 3-iąją (pagal senąjį kalendorių 15-ąją) į svečius pas Skaudvilės bažnyčios kunigą atvyko šešiasdešimtmetis Kauno gubernijos Raseinių apskrities policijos pareigūnas, tituluotasis patarėjas Filipas Bilima-Pasternakovas. Šiandienos terminologija, jis buvo atsakingas už valdžios įsakymų ir įstatymų vykdymą, tardymo ir policijos tvarkos palaikymo bylas padalinyje, jungusiame keletą apskrities valsčių. Kitaip tariant, tai buvo kažkas panašaus į šiandienos antstolį arba amerikietiškąjį šerifą. O tituluotasis patarėjas – tai civilinis IX klasės laipsnis, tuo metu atitikęs armijos pėstininkų kapitono laipsnį. Jis galėjo turėti dvarą, jeigu iki tol dar neturėjo. Ir kreiptis į jį reikėjo garsiuoju „Jūsų prakilnybe“…
Susėdus vyrams gerti arbatos, kunigą netikėtai pakvietė į bažnyčią krikštyti naujagimio. O gretimame miške susibūrusi 17 sukilėlių gauja (atsiprašau skaitytojų, cituoju nelemtojo straipsnio tekstą) esą, išgirdusi, kad Skaudvilėje pasirodė aukštas caro valdininkas, pagrobė jį, nutempė prie kelio užkardo ir norėjo pakarti. Bet virvė nutrūkusi ir F.Bilima-Pasternakovas nukritęs ant žemės. Subėgę vietos gyventojai, daugiausia žydai, prašę pasigailėti. O pats nelaimėlis valdininkas maldavęs užpuolikų jį sušaudyti, bet ne taip gėdingai pakarti…
Deja, užpuolikai, straipsnio autoriaus žodžiais, valdininko nepasigailėję. O greta savo eilės laukęs vietos policijos tarnautojas. Mat sukilėliai iki tol esą nusiaubė Skaudvilės valsčiaus valdybą, sunaikino dokumentus ir paėmė nelaisvėn buvusius ten žmones…
Išgirdęs riksmus, iš bažnyčios į aikštę išbėgo kunigas. Deja, jo svečias jau buvo miręs… Kunigui pavyko tik išprašyti nepakarti vietos policininko. Užtat F.Bilimo-Pasternakovo kūną nukabinti sukilėliai griežtai uždraudę: „Nenuiminėti. Pažiūrėsim, ar ateis jo gelbėti rusai…“
Rusų kariškių būrys pasirodė po trijų dienų ir F.Bilimą-Pasternakovą palaidojo dabartinėse senosiose Tauragės kapinėse. Ant kapo pastatė metalinį kryžių su užrašu: „Čia ilsisi kūnas Titu. Patar. Filipo Bilimo-Pasternakovo, kritusio kaip 1863 metų sukilėlių savivalės auka. Viešpatie, nuramink jo sielą“.
Rusijos įstatymai nuo 1840-ųjų
Pasikartosiu, šių faktų, kokie skaudūs ar prieštaringi jie bebūtų, nepatikrinsime. Ir kaip kiekvienam krikščioniui, sakytumei, priderėtų gailėtis bet kurios aukos, kaltai ar ne nužudytos. Ir to, kad dar ir šiandien kažkas prižiūri kapą, neleidžia jam užželti stora velėna, smerkti nereikėtų, nes jau pakankamai mūsų žemėje apleistų, užmirštų kapų. O juk kiekvienas kapas – tai istorija. Kitas dalykas, gera ji ar bloga, Baltojo ar Juodojo metraštininko, pasak Justino Marcinkevičiaus, pusėje stovėjo šis mirtingasis. Bet kartu prisiminkime ir koks tai buvo laikmetis, kokie įvykiai ir aplinkybės sukėlė 1863 metų sukilimą.
1840 metais buvo panaikintas III Lietuvos statutas ir įvesti Rusijos imperijos įstatymai. Lietuva pavadinta „Šiaurės-Vakarų kraštu“. Nemaža dalis vargingų bajorų su šeimomis iškeldintos į Rusijos imperijos gilumą ir Sibirą. Miestiečiai skurdo, krašte nuolat stovėjo kariuomenės daliniai, uždaryta daug bažnyčių, įsteigta naujų cerkvių, privežta kolonistų…
O kas gi buvo tie sukilėliai, nepažįstamo man autoriaus A.Ržavino pavadinti bausmės išvengusiais žudikais? Jie esą priklausė kažkokio Jablonovskio būriui. O šiuo vardu šiandieninės Tauragės apylinkėse veikęs Boleslovas Romanas Dluskis, kurį sukilėliams vadovauti paskyręs pats Lietuvos provincijos komiteto pirmininkas Kostas Kalinauskas.
Medalis už 1863–1864 m. sukilimo numalšinimą. Tinklalapio pirkis.lt nuotrauka
Prie Tauragės – stipriausias būrys
Dabartinio Ukmergės rajono Zamūšės palivarke gimęs dailininkas, gydytojas Boleslovas Dluskis iš tiesų buvo vienas žymiausių sukilimo vadų Šiaurės Lietuvoje ir Žemaitijoje. Prieš tai tarnavęs Rusijos kariuomenėje, demobilizavęsis kapitonu, studijavo Peterburge tapybą. 1862 metais baigė medicinos studijas Maskvos universitete. Prasidėjus 1863 metų sukilimui, surinko kovotojų būrį, sėkmingai vadovavo daugeliui kautynių Kėdainių ir Tauragės apylinkėse. 1863 metų birželio 22 dieną sėkmingai atlaikė caro kariuomenės puolimą Draginių miškuose netoli Papilės. Tai buvo vienos sėkmingiausių sukilėliams kautynių visoje sukilimo istorijoje. Dabartiniame Tauragės rajone B.Dluskio-Jablonovskio vadovaujamas būrys buvo apsistojęs netoli Lomių ir Šakviečio įsikūrusio Griaužų kaimo gretimuose miškuose. Šis dalinys garsėjo išskirtiniu kovingumu, iš visų Lietuvoje veikusių būrių yra laimėjęs daugiausia kautynių su caro kariuomene. Balandžio 27 dieną sukilėlių stovyklą puolė iš Tauragės atvykęs kariuomenės dalinys. Nepaisant keturias valandas trukusių atakų, sukilėliai atsilaikė ir privertė didelių nuostolių patyrusius priešus trauktis. Birželio 30-ąją Tauragės apylinkėse B.Dluskio būrys buvo reguliariosios kariuomenės išblaškytas. Pats Boleslovas pasitraukė į užsienį, dirbo Šv. Liudviko ligoninėje Paryžiuje, Londone, vėliau nusipirko fermą Krokuvoje, vertėsi tapyba, užsiėmė medicinos praktika. Beje, jis buvo artimai pažįstamas ir su garsiuoju „Žalgirio mūšio“ paveikslo autoriumi dailininku Janu Mateika.
Galima palyginti su šių dienų aktualija
Akivaizdžiai tolimo nuo Lietuvos istorijos ir garsiojo sukilimo suvokimo A.Ržavino žodžiais, Lietuvos vyskupijų žinios 1863 metų birželio 30-ąją esą parašiusios apie Bilimos-Pasternakovo žūtį. Pranešta, kad be vyro ir jokių lėšų gyvenimui likusi penkiasdešimties metų žmona, „ligota ir vos kretanti“ bendraamžė jos sesuo, taip pat dvi dukros. Jos visos išsikėlusios į Kauną pas Bilimos-Pasternakovo sūnų, kolegijos sekretorių, kuris tarnavo jaunesniuoju Kauno gubernijos kanceliarijos valdytojo padėjėju…
Deja, nieko nekalbama apie žiaurius susidorojimus su sukilėliais, represines priemones civilių, su sukilimu nesusijusių, asmenų atžvilgiu. O tokių faktų būta aibė. Nori ar nenori, po tokio straipsnio peršasi palyginimas su šių dienų aktualija – Rusijos karu Ukrainoje. Vos ne kasdien agresorių propagandininkai apsiputoję piktinasi, kad ukrainiečiai gina savo šalį, kad drįsta priešintis. Apraudamas kiekvienas žuvęs rusas ir su pasimėgavimu skelbiami žuvusių ukrainiečių skaičiai.
Vieną savo autobiografiją A.Ržavinas užbaigia žodžiais: „Svajoju: įsikurti kaime ir užsiimti žemės ūkiu“. Nuoširdžiai linkiu, kad ši jo svajonė išsipildytų, nes čia jis, atrodo, galės atnešti savo kraštui daugiau naudos…
Apie sukilimą – iš kitų lūpų
O dabar apie sukilimą kiek kitu kampu. Prieš keletą metų „Tauragės kurjeryje“ esu rašęs apie rusų kariuomenės ir kazokų kovą su sukilėliais Tauragės krašte. Rašiau ir apie garsiojo vakarietiškų pažiūrų rusų publicisto, rašytojo, filosofo, aktyvaus monarchinės santvarkos kritiko, baudžiavos panaikinimo iniciatoriaus Aleksandro Gerceno nuotykius Tauroggene bei Lauksargiuose 1847 metų sausio 31-ąją. Primenu tai todėl, kad 1834 metais A.Gercenas dalyvavo anticarinėje demonstracijoje, už ką buvo ištremtas į Permę, daug bendravo su tremtiniais, su būsimu vienu 1863 metų sukilimo vadų Zigmantu Sierakausku. 1847-aisiais per Tauroggeną jis visam laikui emigravo į Vakarus. Ten įsteigė laisvos minties savaitraštį „Kolokol“ (Varpas), kurio skyrelyje „Rusiada“ spausdino necenzūruotas žinias iš Rusijos. Natūralu, kad, prasidėjus 1863 metų sukilimui, ryškus jo šalininkas negalėjo šio įvykio apeiti. Ir „Rusiada“ reguliariai pateikdavo informaciją apie įvykius Lenkijoje bei Lietuvoje.
„Sukilimas Lietuvoje ir Samogitijoje (Žemaitijoje) vis stiprėja. Nežiūrint, kad rusų kolonos naršo kraštą įvairiomis kryptimis, kuriasi vis nauji sukilėlių būriai.
Valstiečiai kiekvieną dieną vis nuoširdžiau dalyvauja sukilime, beveik visi kunigai jam pritaria. Juntamas tik ryškus ginklų trūkumas. Per Prūsiją beveik nėra galimybės jų gauti, nes prūsų valdžia aršesnė už vietinę. Šiaulių apskrityje jau balandžio 13 dieną netoli Biliūniškių kaimo Pisarskis su nedidele grupe sukilėlių padarė didžiulę žalą dviem kariuomenės kolonoms. Po susidūrimo rusai sudegino Biliūniškes, bet įdomiausia, kad, siekdami nuslėpti nuostolius, kartu sudegino ir savo žuvusiųjų kūnus. Toks slėpimas tapo bendra rusų kariškių taisykle. Jeigu tik po mūšio jo vieta lieka kariuomenės žinioje, žuvusieji nurengiami, kad nebūtų galima atskirti nuo sukilėlių, ir skubiai užkasami. Jeigu lavonams užkasti pasitelkiami valstiečiai, jie kuo griežčiausiai įspėjami niekam neatskleisti, kiek kūnų palaidota. Natūralu, kad tokia paslaptis greitai išaiškėja“.
„Daugiau ar mažiau susidūrimai vyksta kasdien. Bendrai galima pasakyti, kad sukilėlių padėtis visai nebloga. Per paskutiniąsias dvi savaites jie turėjo keletą labai sėkmingų mūšių.
Jablonovskis surinko 2000 žmonių būrį, padalijo į keletą grupių ir pats su mažesniąja grupe prasiveržė iki Prūsijos sienos, įsigijo ten kažkiek ginklų ir, įsikūręs įtvirtintoje stovykloje ties Karapoliu, atmušė dvi rusų atakas, padarydamas jiems nemenkų nuostolių. Stovyklą iš trijų pusių supa pelkė ir sukilėlių apšaudomi rusai beviltiškai joje klimpo. Ir šį kartą jiems teko atsitraukti, palikus ginklus bei 67 žuvusiuosius. Daugiau kaip 80 sužeistų kareivių nuvežė į Jurburgą (Jurbarką) ir Tauroggeną. Po mūšio Jablonovskis grįžo į ankstesniąsias pozicijas“.
„Šiaulių ir Telšių mokymo įstaigų auklėtiniai turėjo išsivažinėti į namus, kadangi šių įstaigų pastatus, nežiūrint protestų, užėmė kareiviai. Prieš dvi savaites Telšiuose policininkas sustabdė įvažiuojantį į miestą ūkininką ir apieškodamas pavogė iš jo kišenės 160 sidabrinių rublių. Kai ūkininkas ėmė šauktis pagalbos, policininkas jį perrėkė: „Maištininkas! Maištininkas!“ Atbėgę kareiviai atėmė vežimą ir nelaimėlį ūkininką su mažamečiu sūnumi surištus nuvedė pas savo viršininką Kočenovą. Tiesa, netrukus areštuotąjį žmogelį paleido, bet grąžino tik 50 rublių, nes atseit daugiau pas tą policininką nerado… O jį patį kaip išprotėjusį pasiuntė į ligoninę. Visa šalis pilna tokių „išprotėjusių“ ir tokios scenos vyksta kiekvieną dieną“.
„Kareivių savavaldžiavimas ir tironija kasdien vis stiprėja. Mūšio lauke jie negailestingai tyčiojasi iš sužeistų sukilėlių, kankina nesuvokiamomis bausmėmis, surištus virvėmis, muša kumščiais, šautuvų buožėmis, bado durtuvais rankas ir kojas… Nebuvo nė karto, kad sukilėlio lavonas būtų rastas su drabužiais“.
„Su nedalyvaujančiais sukilime civiliais gyventojais elgiamasi nė kiek ne švelniau. Vykstantieji keliais sulaikomi, apieškomi, iškeikiami. Mažesnių miestelių užeigose kareiviai be jokio užmokesčio ima visa, ką tik panorėję. Kai savininkas pareikalauja pinigų, jam parodomas durtuvas arba tiesiai pasakoma: „Sukčiai, mes juk jus ginam, kovojam už jus…“ Netgi Vilniuje ir Kaune kareiviai viduryje baltos dienos atiminėja iš praeivių lazdas ir lietsargius, o jeigu kas pasiskundžia, policijos viršininkas atsako, kad tokio įsakymo nebuvo, kad tai piktnaudžiavimas. Nežiūrint skundų, visa tai tęsiasi toliau. Neseniai dragūnai perplėšė kardais moterims suknias ir krinolino sijonus tuo pretekstu, kad ten jos slepiančios draudžiamus daiktus… Prieš tris dienas kazokų patrulis devintą valandą vakaro atėmė iš vieno mano pažįstamo žibintą. Po kelių minučių kitas patrulis iš jo atėmė laikrodį ir piniginę kaip baudą už tai, kad pastarasis vaikšto tamsoje be žibinto“.
„Su vieno viešbučio savininko sūnumi atsitiko dar įdomiau. Prie jo priėjo du kareiviai ir pareikalavo rublio degtinei. Vaikinas atsisakė duoti. Tada kareiviai pašaukė patrulį ir jaunuolis dabar sėdi kalėjime, apkaltintas, kad esą derėjosi iš jo imperatoriškos didenybės kareivio pirkti ginklą…“
„Visų Vilniaus namų pamatai nudažyti raudonai, o iškabos mėlynai. Anksčiau dauguma pamatų buvo juodi, spalva čia neturėjo jokios reikšmės. Bet Vilniaus, Gardino ir Kauno generalgubernatoriui V.Nazimovui toptelėjo, kad namai atspindi gedulą, ir liepė perdažyti raudonai. Todėl dabar nėra Vilniuje nė vieno namo be raudonų pamatų. Tuo pačiu V.Nazimovas įsakė visas iškabas perdažyti mėlynai ir virš jų užrašyti rusiškus vertimus… O Vilniaus vežikams liepta atidėti į šalį savo europietiškus drabužius ir persirengti rusų vežikų drabužiais“.
Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.
