Rusijos verslo istorijoje šis žmogus – Vasilijus Kokorevas pristatomas labai įspūdingai. Gimė 1817 metais Kostromos gubernijos Soligaličiaus mieste prekiautojo druska šeimoje. Neįgijo jokio išsimokslinimo, žinių sėmėsi savarankiškai arba iš pažįstamų verslininkų. Nuo dešimties metų padėdavo tėvui vyno parduotuvėlėje, o devyniolikos jau valdė savo dėdei priklausiusį druskos fabriką. Praturtėjo neįtikėtinai greitai, tapo milijonieriumi, buvo daugelio stambių įmonių akcininkas, parašė keletą reikšmingų knygų prekybos klausimais. V.Kokorevas taip pat išgarsėjo kaip vienas pirmųjų XIX amžiaus vidurio ir antrosios pusės pačių turtingiausių Maskvos žmonių, kolekcionavo meno vertybes ir kaip dosnus mecenatas rėmė įvairių socialinių sluoksnių žmones.
1857 metais Vasilijus Kokorevas per Rytų Prūsiją išvyko į ilgalaikę kelionę po Europos šalis. Savo įspūdžius vėliau aprašė knygoje „Trys vakarai (Užsienio gyvenimo apsakymai)“. Manau, kad ir šiandien, po 150 metų, įdomu pažvelgti į to meto carinės Rusijos Tauroggeno pasienį ir tokios netolimos nuo Tauragės Rytų Prūsijos kasdienybę turtuolio ruso akimis.
Muitinė labai mandagi
„Pernai man pavyko apsilankyti Prūsijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Pirma, kas ryškiai krito į akis paliekant Rusiją, tai laukus juosiančios gyvatvorės. Jos džiugina akis ir šviežina mintis, vis rodosi, kad gyvenimas tarp tų tvorelių visai ne toks, kaip tarp supuvusių kuolų, ribojančių mūsų laukus. Jų padarytas įspūdis nepaliko manęs per visą kelionę todėl, kad tos gyvatvorės tęsėsi nenutrūkstamai.
Pagaliau mes Tauroggene. Mūsų muitinė labai mandagi, pasus sutvarkė per 10 minučių ir atnešė į pašto viešbutį. Tiesą sakant, apie muitinės darbą negalima spręsti išvykstant, nes tada niekas nieko netikrina. O pats tikriausias įspūdis būna, kai grįžti namo ir kai muitininkai turi teisę naršyti tave nuo galvos iki kojų.

Vasilijus Kokorevas
Ruvera.ru iliustracija
Už Tauroggeno, link sienos, pradėjom susitikti didžiulius sunkiojo pašto vežimus. Šešių arklių traukiami vežimai veža dešimtis sunkių ryšulių. Šiam paštui kasdien reikia po 40 arklių. Dėžėse visos brangiausios Paryžiaus, Liono, Briuselio prekės, mados dalykai, kuriuos skubama pristatyti, kol jie dar paklausūs. Tikriausiai kiekvienas vežimas veža prekių už tokias sumas, kad ir penkiems duonos prikrautiems laivams neprilygtų. Štai kur mūsų progresas! Maža jam laivų, jis dar ir pašto karietomis skuba pas mus. Kalnakasy, skubėk Sibiro šachtose kasti auksą, kuriuo bus apmokamas visas tas bagažas.
Birželio 17-ąją senuoju stiliumi, lygiai 1 valandą nakties, perėjome užkardą ir atsidūrėme jau Prūsijos žemėje. Dažnai kalbama ir rašoma, kad išsiskyrimas su Tėvyne, ypač pirmą kartą, gimdo kažkokį ypatingą vidinį jausmą. Aš nieko tokio nepajutau, tik mano kojos jautė, kad jos stovi ant nuostabaus lygaus plento, o akys grožėjosi šalia jų susodintais puikiai prižiūrėtais medžiais. Žinodamas, kad važiuoju ne pramogauti, o pasisemti kiek galima daugiau naudingų dalykų, nejaučiau jokio skaudulio. Kai kas gali paklausti – o kur dėti gailesčio dėl tėviškės jausmą? Aš galvoju kitaip. Man regis, šis jausmas jau nėra joks ypatingas. Jis paprasčiausiai prilipo mums ir verčia nuolatos dilgčioti širdį – ir svečiuose, ir namie, ir netgi vos išgirdus liaudies dainos garsus“.
Memelyje – gera duona ir vynas
Nedidelis intarpas V.Kokorevo pasakojime. Operos solistas Fiodoras Šaliapinas, 1897 metais pirmą kartą išvykęs į užsienį, netrukus rašė artimiesiems: „Pervažiavęs sieną, juokiausi ir bemaž verkiau… Iš karto pasikeitė viskas – ir kultūra, ir gamta…“
Ir dar vienos legendinės asmenybės prisiminimai. Beveik šimtą metų prieš F.Šaliapino kelionę, 1789 metų birželio mėnesį, iš Peterburgo per Rygą, Palangą, Memelį – Klaipėdą (gaila, kad ne per Tauroggeną) į Prūsiją vyko didysis rusų rašytojas, dvylikos tomų „Rusijos valstybės istorijos“ autorius Nikolajus Karamzinas. Savo įspūdžius jis įamžino „Rusų keliautojo laiškuose“:
„Pagaliau, nuvažiavę per Kurliandiją (didesnioji šiandieninės Latvijos dalis, – red.) daugiau kaip 200 varstų (per 200 kilometrų, – red.), kirtome lenkų sienas ir apsistojome nakvynei turtingoje Palangos karčemoje. Karčemose iki šiol visur radome ką valgyti ir gerti: sriubos, kepsnių su salotomis, kiaušinių; ir už tai mokėjome ne daugiau 20 kapeikų žmogui. Visur yra kavos ir arbatos, tiesa, ne viskas pakankamai skanu. Kelias dažniausiai tuščias. Be trijų sutiktų vežikų ir nedidelių senamadiškų karietėlių, kuriomis Kurliandijos dvariškiai važinėja vienas pas kitą į svečius, daugiau nieko nepasitaikė. Nors kelias nenuobodus, visur matyti derlingos žemės, laukai, girios, visur maži kaimeliai arba išsibarstę valstiečių nameliai.
Pasienyje labai griežtai netikrino. Daviau tarnautojui 40 kapeikų, jie tik žvilgtelėjo į mano lagaminą, patikėję, kad nieko draudžiamo neturiu.
Jūra nuo karčemos netoli. Apie valandą sėdėjau ant kranto ir žiūrėjau į raibuliuojančių bangų tolumą. Vaizdas didingas ir nuobodokas. Veltui mano akys ieškojo laivo ar kokios valties! Žvejai neišdrįso rodytis jūroje; sūkuringas vėjas apverstų jų valtelę. Rytoj pietausime Memelyje (Klaipėdoje). <…>
Laukiau, kad, įvažiuojant į Prūsiją, pasienyje mus sustabdys, bet to neatsitiko. Atvykome į Memelį 11 valandą, apsistojom traktieriuje ir davėm keletą grašių tikrintojams, kad jie neraustų mūsų daiktų.
Miestas nedidelis. Yra mūrinių pastatų, bet nedaug tvarkingų.
Memelį galima pavadinti geru prekybos miestu. Prieplauka pilna įvairių laivų, į kuriuos kraunamas daugiausiai miškas, skirtas Anglijai ir Olandijai.
Iš Memelio į Kenigsbergą yra trys keliai – pakrante, vandeniu arba per Tilžę. Vežikai beveik visada renkasi pastarąjį kelią, gailėdami savo arklių, kuriuos vargina klampūs pakrantės kelio smėlynai. Visi perka bilietus, mokėdami už kiekvieną arklį ir kiekvieną mylią iki Kenigsbergo. Mūsų vežikas Gabrielius paėmė 3 talerius, pasakęs, kad važiuos krantu. Iš tikrųjų gi vykstam per Tilžę – gerokai trumpesniu maršrutu. Trečiasis kelias vandeniu trumpiausias geru oru, todėl 7 valandą jau galima būti Kenigsberge. Mūsų pakeleiviai vokiečiai, kurie buvo pasisamdę vežiką tik iki Memelio, išvyko vandeniu ir tai jiems abiem kainuos tik 2 červoncus. Gabrielius įkalbinėjo ir mus su italu ženklais arba per mane vykti su jais, nes jam tai būtų buvę labai naudinga. Bet mes pasirinkome ramesnį, o kilus audrai ne tokį pavojingą kelionės būdą.
Per pietus valgėme šviežios labai skanios žuvies, kurios Memelyje pilna, o kadangi, kaip mus perspėjo, Prūsijos karčemos labai vargingos, apsirūpinome geros duonos ir vyno atsargomis“.
***
Toliau savo įspūdžius tęsia pagrindinis mūsų rašinio herojus V.Kokorevas.
Prūsija
„Mes vos ne vos prižadinome vyriausiąjį prūsų muitinės valdininką. Jis atsikėlė iš lovos girtas ir, pamatęs kambaryje visus mus, garsiai suriko: „Marschirin Sin!“ (Žygiuokit! – red.) Vienas bendrakeleivių mėgino prieštarauti: „Kodėl tu bisssoffen?“ (girtas, – red.) Visas tas žodžių karas tęsėsi mažiausiai 5 minutes, kol atėjo prasigėrusio muitinės viršininko padėjėjas, atsiprašė mūsų dėl pošventinės savo viršininko nuotaikos, atrakino užkardą, praleido ekipažus, paėmė mokestį už arbatą, kurią vežėmės bagaže, paklausinėjo, ar neturime su savimi odų, o po to liepė pakinkyti arklius ir labai meiliai atsisveikino su mumis.
Jus tikriausiai sudomins klausimas apie odas. Štai ką papasakojo muitininkai. Prūsijoje daugybė žmonių verčiasi odų išdirbimu įvairiems poreikiams: batams, arklių pavalkams, lakuotiems daiktams ir pan. Kad apsaugotų savo, prūsų meistrų, darbą, vyriausybė bet kokiai įvežtai išdirbtai odai nustatė didelius mokesčius. Laisvai galima įvežti tik neišdirbtas odas. Suprantama, kodėl patikėjo mūsų žodiniu paaiškinimu ir netikrino – mes važiavome karieta ir vežimėliu, ir iš to buvo matyti, kad mes tikrai ne odos kontrabandininkai. Nors didesnius vežimus naršydavo ganėtinai kruopščiai. Kur čia tas siekis, kuriuo mes nemąstydami užsikrėtėm, padaryti prekybą laisvą? Priešingai, čia matyti, kaip protinga vyriausybė gina savo žmonių interesus. Mums gi Rusijoje peršama tarifų laisvė, t.y. laisvė lįsti į kišenę užsieniečiams, ir atimama kita laisvė – teisė viešai aptarinėti tų tarifų pagrindimą.
Iki Prūsijos sienos mus vežė 11 arklių: karietą 7, o vežimėlį – 4. Prūsijoje į karietą pakinkė 4, o į vežimėlį – 2 arklius. Važiavom lengva risčia, artėjant prie stoties, vežikas pūtė ragą, naujus arklius stotyse parengdavo iš anksto ir kinkydavo iš karto be pauzės. Arkliai stambūs, stiprūs ir gerai nušerti. Vežikai – lakuotomis skrybėlėmis, frakuoti, atsargai pasidėję milines. Kiekvienoje stotyje yra štalmeisteris (arklidės viršininkas, – red.). Štai iš kur tų mūsų didikų, turinčių teisę lankytis rūmuose, titulų pavadinimai. Mes manėme, kad niekuo nesiskiriame nuo Europos, bet skirtumas tas, kad pas mus toks štalmeisteris gali pavaldinį plakti rykšte, atiduoti į rekrutus ir su antrankiais ištremti į Sibirą. Keliai ir stočių pastatai daug geresni už Estijos, o laukai ne. Stočių nakvynės namuose yra puikios jautienos, alaus, sviesto, kavos. Šiuos namus prižiūrinčios freilinos ir jų pavaldinės tvarkingos, pasitempusios, jos, kaip ir paštininkai, tiesiog spinduliuoja visišku žmogaus vertės suvokimu. Prie kiekvienos stoties įrengtas sodelis su medžiais ir gėlėmis, pakelėse visur kruopščiai prižiūrimi topoliai, liepos, kaštonai. Važiuoji tarsi per kokį parką – viskas sutvarkyta, suarta, užsėta, visi miškai išvalyti. Laukininkystė čia kitokia – tuščių velėnuojančių laukų nerasi, jie užsėti įvairiomis daržovėmis, bulvėmis, pupelėmis, žirniais, garstyčiomis. Žemę aria visada vien keturių arklių traukiamais plūgais, kiekvieną kartą sąžiningai išversdami velėną ir dėl to išartos žemės sluoksnis – ne mažesnis nei aršinas (apie 70 centimetrų, – red.). Akėčias irgi tempia 4 arkliai, eidami labai neįprastai ratu, o vėliau, jau sėjant, vėl akėčiuojama jau kaip pas mus, tiesiomis linijomis.
Valstiečių namuose labai švaru, daugybė įvairių indų: molinių, stiklinių, alavinių, varinių, akmeninių ir medinių. Visa tai tvarkingai sudėta sandėliukuose ir spintelėse, visuose namuose yra veidrodis, lovos, komodos ir kėdės. Valgo šakutėmis iš akmeninių lėkščių. Namai daugiausiai mūriniai. Valstiečių drabužiai visi lininiai, dažniausiai austi kvadratais iš įvairiaspalvių siūlų. Popierinių drabužių nedėvi niekas. Kaip aš džiaugiuosi, kad mano seną svajonę pakeisti medvilnę linais patvirtino vienos šalies, ir dar kokios – apsišvietusios Šteino (Henrikas Šteinas – Prūsijos vyriausybės vadovas, 1807–1808 metais įvykdė keletą esminių reformų, – red.) Prūsijos, pavyzdys. Jau iš šio trumpo aprašymo matyti, kad liaudies gyvenimas persmelktas laisvamanystės ir aktyvaus dalyvavimo prasmės. Aš dar galiu pridurti: visų veidai šviesūs, džiaugsmingi, matyti, kad jų niekas neuja ir kad jie linksmai žiūri į Dievo pasaulį. Penkiolika valandų važiavom nuo Tauroggeno iki Kenigsbergo, pakeliui aplankydami išgarsėjusią savo trumpalaike taika Tilžę, išsidėsčiusią ant Nemuno kranto.
Kenigsberge pernakvojom, spėjom apžiūrėti tą daugybės žmonių pilną seną miestą ir kitą dieną 11 valandą ryto išvykome greituoju traukiniu į Berlyną“.
Apie to meto Berlyną plačiau rašė ir kitas Rusijos keliautojas, grafas, XVIII amžiaus antrosios pusės Rusijos valstybės veikėjas, rašytojas, publicistas, o 1812 metų karo metu – Maskvos karinis gubernatorius Fiodoras Rostopčinas:
„Įvažiuojant į miestą, stovintis prie vartų sargybinis stabdo kiekvieną. Jeigu atvykstantysis yra užsienietis ir vyksta vežimaičiu arba karieta, išeina sargybos karininkas ir, išsitraukęs užrašų knygutę ir pieštuką, prašo atsakyti į daugybę klausimų, kad išsiaiškintų, kas šis atvykėlis ir kokiu tikslu atvyko į Berlyną, ar bus pristatytas karaliui ir pan. Primarginęs porą lapų ir išvedęs iš kantrybės keliautoją, pats suprakaitavęs ir nieko nesužinojęs, liepia kareiviui sėsti į vežimaitį ir palydėti į muitinę.

Fiodoras Rostopčinas Dz-online.ru iliustracija
Muitinės galima išvengti pasiūlant prie vartų stovinčiam raštininkui talerį ir keletą grašių kareiviui. Tą, kuris nenori duoti pinigų, nuves į muitinę, privers laukti, pradės apžiūrinėti, tikrinti, kol, nieko draudžiamo neradę, paleis į visas keturias puses. Už kiekvieną surastą kortų kaladę numatyta 100 talerių bauda. Dviejų šimtų vos nesumokėjo vienas mūsų kraštiečių už tai, kad keliaudamas mėgo dėlioti pasjansą. Todėl, įvažiuojant į Prūsiją, kortos pavojingos tiek pat, kiek tabakas Prancūzijoje, nėriniai Anglijoje ir degtinė Rusijoje“.
***
Vasilijus Kokorevas:
Geležinkelis
„Suvokdamas šio reiškinio svarbą, kalbėsiu apie jį kiek detaliau, lygindamas Prūsijos geležinkelį su mūsų keliais. Prūsijos geležinkelis nuo Kenigsbergo iki Berlyno eina per Štetiną (dabar Ščecinas, – red.) ir priklauso privačiai kompanijai. Todėl, išvykdami iš Kenigsbergo, nematėme jokių inžinierių uniformų, nors visi keleiviai kaip įprasta susėdo vagonuose, atidavė į bagažą daiktus ir pajudėjo pirmyn. Skirtumas buvo tik tas, kad niekas neprašė jokių pasų. Aptariamasis geležinkelis pastatytas žmonėms, o ne dykumoms kaip pas mus ir susisiekimui ne tik tarp dviejų miestų, pavyzdžiui, Berlyno ir Kenigsbergo, o kiekvienam netoli kelio esančiam miestui. Todėl jis vingiuoja į kairę ir į dešinę, būtinai pro pakeliui esančias gyvenvietes. Štai įrodymas: Prūsijos keliai nutiesti ne tiesia linija, o kaip patogiau kaimelių ir miestelių gyventojams, ir tokiu keliu nuo Kenigsbergo iki Berlyno yra 547 varstai (daugiau kaip 580 kilometrų, – red.), o geležinkeliu – 616 (daugiau kaip 650, – red.). Ir visa tai akivaizdžiai rodo, kad šiuolaikiniai atradimai, tokie kaip geležinkelis ir telegrafas, čia ieško žmonių, o ne atvirkščiai. Todėl Kenigsbergo geležinkelis – didelis pagyvinimas visai rytų Prūsijai, o mūsų, Nikolajaus, geležinkelis – tikra mirtis Novgorodui, Krestams, Valdajui, Taržokui ir 300 tūkstančių prie Maskvos kelio gyvenančių žmonių.
Kelionė čia nelyginamai patogesnė nei pas mus, Rusijoje, jokių didelių bildesių nei stiklų virpėjimo. Bėgiai per sudūrimus sutvirtinti varžtais. Stotys švarios, visur bufetai su puikiais sumuštiniais ir šauniu alučiu, kokio Rusijoje apskritai nežinome. Jokios nereikalingos prabangos. Tai ne mūsų didžiulės kareivinių tipo stotys, o mažučiai, paprasti, tačiau labai besiskiriantys vienas nuo kito nameliai, sakytum poilsinės; užtat išsidėsčiusios kas dvi ar mažiau mylių, visur traukinys sustoja, priima ir išlaipina keleivius. Greičiai gerokai didesni nei pas mus, nereikalingo laiko švaistymo stotyse nėra. Kelias toks lygus, kad nesijaučia jokio nuovargio.

Nikolajus Karamzinas
Ru.wikipedia.org iliustracija
Apskritai greta geležinkelio nematyti tuščių žemės plotų. Iš karto už griovio prasideda laukai, o tarp bėgių ir griovio auga kelią prižiūrinčių darbininkų pasodintos bulvės. Gerai būtų ir pas mus sodelius prie geležinkelio atiduoti, kaip daržus vargstančioms kareivių šeimoms, atvaromoms į sargybinių būdeles iš Gardino ar kokio Archangelsko karinių įgulų. 616 varstų (daugiau kaip 650 kilometrų, – red.) mes važiavome 18 valandų, iš jų ekipažais 2,5 mylios (daugiau kaip 3 kilometrus, – red.) dvi valandas.
Pietūs geležinkelyje buvo puikūs. Jiems skirtos 25 minutės. Vos atvyko traukinys, ant stalo priešais kiekvieną keturiose lėkštėse jau buvo padėta: bifšteksas, virta žuvis, kotletai ir visas keptas viščiukas. Gali imti pasirinktinai bet kurį patiekalą arba viską.
Iš Kenigsbergo važiavo nedaug keleivių, 5 vagonai, bet pakeliui jų skaičius augo ir pusiaukelėje susirinko jau dvigubai daugiau“.
***
V.Kokorevas mirė nuo širdies smūgio 1889 metų balandį, sulaukęs 72-ejų metų. Per laidotuves Sankt Peterburge pomorai sentikių drabužiais nešė ąžuolinį, be vinių pagamintą karstą su savo ilgamečio rėmėjo palaikais nuo prabangių velionio rūmų iki pat kapinių.