Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
„Nors Chaslingas – Ketlingas gyveno princo Boguslavo kaimynystėje, jis nepajėgė pranešti Kmyčiui apie įvykius Tauroggene; princas pasitikėjo tik vienu asmeniu, ponu Sakowiczium…“
Romanas „Tvanas“
Mielasis skaitytojau, šiandien kalbėsime apie literatūrą ir istoriją. Ne Lietuvos, bet tiesiogiai susijusias su Lietuva. Ne tik su Lietuva, bet ir su Taurage, o dar tiksliau – Tauroggenu… Kalbėsime apie lenkų literatūros klasiko, pirmojo lenkų rašytojo Nobelio premijos laureato (1905) Henriko Senkevičiaus romaną „Tvanas“, labai seniai du kartus – 1900-aisiais ir 1936–1938 metais – išleistą lietuvių kalba. Deja, net į sovietinę lietuviškosios „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ seriją jis neįtrauktas. O Tauroggeno vardas čia minimas daug kartų. Todėl esu priverstas atsiprašyti skaitytojų, kad rašinyje pateiksiu ištraukų, nepretenduojančių į profesionalų vertimą. Norėjau tik, kad pajustume laikmečio dvasią ir aplinkybes. O norintiems perskaityti visą romaną reikia jo ieškoti lenkų, anglų, vokiečių ar bent rusų kalbomis…
Be H.Senkevičiaus, Lietuvą savo kūriniuose dar yra aprašę lenkai Juzefas Veisenhofas, 1911 metais apysakoje „Panelė ir sabalas“ atspindėjęs Rokiškio apylinkes ir jų gyventojus, bei kitas Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, rašęs apie H.Senkevičiaus pasaulyje išgarsintus Liaudos bajorus.
Trys santuokos
Henrikas Senkevičius, kurio visi vardai – Henryk Adam Aleksander Pius Sienkiewicz, gimė 1846 metų gegužės 5 dieną Volia Okšejskoje kaime tuomenėje carinės Rusijos imperijoje. Jo senelis buvo Napoleono armijos karininkas. Tėvas kilęs iš totorių, gyvenusių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo Vytauto laikų, kurie tik XVIII amžiuje persikrikštijo iš islamo į katalikybę. Henriko motina turėjo baltarusiškų šaknų. Šeimoje dar augo brolis ir keturios seserys.
Henrikas Senkevičius. Patogupirkti.lt liustracija
Varšuvoje H.Senkevičius baigė gimnaziją, Vyriausiojoje mokykloje (vėliau Varšuvos universitetas) studijavo mediciną ir istoriją-filologiją. Nuo 1896 metų buvo Imperatoriškosios Sankt Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas, o nuo 1914 metų lapkričio – garbės akademikas. Pirmuosius savo rašinius išspausdino dar būdamas studentas žurnale „Przegląd Tygodniowy“ (Savaitės apžvalga).
1881 metais Henrikas vedė Mariją Šetkevič ir susilaukė sūnaus bei dukters. Tačiau po ketverių metų Marija mirė nuo tuberkuliozės. Po netekties rašytoją nuo dvasinės negalios gelbėjo kūryba ir kelionės. Jis lankėsi Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Vaikais rūpinosi seneliai. Savo žmoną H.Senkevičius įamžino romane „Polaneckių šeima“, suteikęs jai Marynios vardą. 1888 metais anoniminis gerbėjas davė Henrikui 15 tūkstančių tuometinių rublių, už kuriuos rašytojas įkūrė žmonos vardo fondą, mokėjusį stipendijas tuberkulioze sergantiems kultūros veikėjams.
Antroji santuoka su Marija Volodkovič iš Odesos truko labai trumpai ir baigėsi jau per povestuvinę kelionę į Italiją. 1904 metais H.Senkevičius susituokė su savo dukterėčia Marija Babskaja, bet daugiau vaikų neturėjo.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rašytojas išvyko į Šveicariją, įsteigė komitetą nukentėjusiems nuo karo lenkams remti. Jis buvo sumanęs naują romaną „Legionai“, tačiau mirtis visus planus nubraukė. 1916 metų lapkričio 15-ąją lenkų literatūros klasikas nuo išeminės širdies ligos mirė. Jam buvo 70 metų.
***
„Palaipsniui princas užmiršo baisųjį vaizdą ir pradėjo mąstyti apie Sakowicziaus patarimą. Jo aistra stiprėjo vis labiau ir labiau. Netikėtai įvyko tai, kas esmingai pakeitė gyvenimo Tauroggene būdą.
Boguslavas gavo pranešimą, jog Sapiega pasiėmė Tykociną ir kad kunigaikštis – didysis getmanas – žuvo po pilies nuolaužomis. Tauroggene kilo didelis sąmyšis. Princas tą pačią dieną išvyko konsultuotis su švedų karaliaus ir kurfiursto ministrais (kurfiurstas – pasaulietinis arba bažnytinis feodalas, kurfiurstų kolegijoje turėjęs teisę rinkti imperatorių, – red.) /…/ Jo Tauroggene nebuvo ilgiau nei tikėjosi pats Boguslawas. Tuo metu ne tik kurfiurstas, bet ir Švedijos karalius pradėjo įvesti į miestą kariuomenę. Apnuoginta jo išdavystės tiesa, kurią iki šiol stengėsi nuslėpti Boguslawas, vėl ir vėl išlįsdavo į paviršių, kad stotų teisėto karaliaus pusėn“.
Rašė apie 1655 m.
Turimais duomenimis, Nobelio premijos laureatas H.Senkevičius 1880 metais gyveno dabartinio Panevėžio rajono Bistrampolio dvare ir rinko medžiagą, ieškojo prototipų savo romanui „Tvanas“. Jais tapo daugelis mūsų krašto bajorų. Romano pradžioje minimos Panevėžio krašto vietovės Krekenava, Upytė, Vadaktai, Pociūnėliai, Mitriūnai, Valantovičiai. Neapsieita ir be meilės linijos. Jis rašė apie 1655 metų tvaną, kai pirmą kartą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo okupuota švedų ir rusų. Lietuva tapo nebevaldoma, sutrikusi, nežinojo, ar jungtis prie Lenkijos, ar Kėdainių sutartimi prie Švedijos. Tuo metu atsirado narsių vyrų, kurie išgarsino mūsų kraštą. Vadovaujami bajoro Butrimo, Liaudos ir Upytės krašto bajorai savo jėgomis sukūrė pirmuosius būrius, kurie ir pradėjo LDK išvadavimą. Jie pirmieji išėjo į sukilimą prieš caro ir švedų okupaciją ir šis tvanas buvo nugalėtas. Šį žygį išgarsino būtent H.Senkevičius. Smagu, kad tokiame pasaulinio garso veikale atsirado vietos ir miestui prie Jūros – Tauroggenui.
***
„Tuo pat metu Miecznikas gavo pranešimą, jog generolas Levenhauptas, kuris su savo būriu pajudėjo prieš sukilėlius, dabar viską sunaikino savo kelyje ir netgi sudegino Bilevičių. Miecznikas, kuris norėjo įtikinti save netekęs didelio turto, išėjo. O ponia Aleksandra liko viena su ponia Kulviec Tauroggene. /…/ Miecznikas sausai atsakė:
– Grąžinkit mums mūsų laisvę ir tarp mūsų nebeliks nesutarimų.
– Tu gali išeiti kada nori, nelaikysiu tavęs. Viskas, ko aš prašau, tai, kad mane išklausytum“. /…/
– Aš pasirengęs tavęs klausytis iki vakaro.
– Tu atgausi savo laisvę, nors nesu tikras, kad ja pasinaudosi ar būsi pasiruošęs palikti mano namus. Būčiau laimingas, jei Tauroggene jaustumeisi kaip namie!
– Klausyk toliau.
– Ar žinai, kodėl priešinausi ponios Aleksandros išvykimui? Nes aš atspėjau tavo ketinimą išvykti iš čia amžiams. Aš pamilau tavo dukterėčią…“
Kas buvo Bilevičiai?
Kaip nustatė istorikai, pirmieji Lietuvoje užfiksuoti Bilevičiai buvo tėvonys – įvairių kategorijų valstiečiai, priklausantys feodalinei tėvonijai. XIV–XVIII amžiais jie daugiausia gyveno Raseinių, Šiluvos, Viduklės apylinkėse, bet XVI amžiaus šaltiniai rodo, kad jų tėvonijų žemių būta ir Vilniaus apylinkėse.
Bilevičių giminė paliko ryškų pėdsaką LDK valstybės ir politikos istorijoje. Lietuvos Metrika nurodo Martyną Bilevičių iš Raseinių pavieto, kuris 1528 metais kariuomenės surašyme minimas kaip davęs penkis raitelius. Jo dukra Darata 1562 metais bylinėjosi dėl tėvoninių Maišiagalos valdų, o sūnus, garsusis Jurgis Bilevičius, nuo 1536 metų buvo Telšių ir Platelių laikytojas – tijūnas, o nuo 1543 metų – Žemaitijos seniūnas. Romane „Tvanas“ minimi net keturi Bilevičiai – išmintingi, nenuilstantys patriotai. Yra čia ir Raseinių kardininkas Tomas, Aleksandras iš Upytės ir Bilevičiūtė. Du broliai (Albrechtas ir Steponas) Bilevičiai dalyvavo 1655 metų Kėdainių suvažiavime ir pasirašė uniją su švedais. Į vieną iš Varšuvos seimų susirinko net šeši Bilevičiai. Vėliau, XVIII amžiaus antrojoje pusėje, Tadas Bilevičius, tiesioginis Žemaitijos seniūno Jurgio palikuonis, tapo Mstislavlio kaštelionu (pilies valdytojas, paprastai valdydavęs pilį, kurioje nereziduodavo valdų savininkas, piliai priklausančią aplinkinę teritoriją, – A.J.) ir Mstislavlio vaivada, dar vėliau – Trakų kaštelionu. Jo antrasis brolis buvo tribunolo raštininkas, o trečiasis tapo Žemaitijos maršalu. Daug Bilevičių XVI–XVII amžiais ėjo smulkesnes pareigas, ypač Žemaitijoje.
Ši pavardė susijusi ir su Tauragės kraštu. „Tauragės kurjeryje“ prieš keletą metų buvo spausdintos ištraukos iš Vincento Juzumo „Žemaičių vyskupijos aprašymo“. Pasak knygos autoriaus, Gaurės valdas, seniau buvusias karališkomis, 1522 metais karaliaus sekretorius Stanislovas Skapas iš Andriejaus ir Onos Skapaitės Dzieržgavičių už 75 tūkstančius lietuviškų kapų grašių įsigijo kartu su Drūtaviškiais. Iš Skapų Gaurė perėjo Jurgiui Kaminskiui, kuris valdas padidino prijungdamas iš Jurbarko seniūnijos įgytus kaimus. Žygimanto Augusto 1561 metų balandžio 27-osios privilegija 1674 metais Gaurė iš Kaminskių perėjo Bilevičiams, o būtent vienai iš Rygos seniūno Gabrieliaus Kaminskio dukrų Marijonai, ištekėjusiai už Minsko taurininko Chvalibogo Bilevičiaus. 1742 metais Gaurę įsigijo Mirskiai, o 1796 metais – Goštautai, iš kurių 1813 metais ją nupirko Šemetos. Iš pastarųjų gi 1876 metais miestelį nusipirko slaptieji patarėjai Fišeriai.
***
„Po ilgų svarstymų jie nusprendė laukti žinių iš Boguslavo Tauroggene. Galbūt jis gali žūti, susirgti arba būti nugalėtas Sapiegų, tada kalinio priežiūra nebūtų tokia griežta“./…/
Maždaug tuo metu lyg artėjančio pavasario pranašas kregždė Tauroggeną pasiekė naujienos iš kito pakraščio. Jos atėjo vėlai; bet tai pripildė šio krašto gyventojus didžiulio džiaugsmo. /…/
Ponia Anna Borzobohata atvyko į Tauroggeną, lydima kelių kareivių. Braunas ją priėmė maloniai, kiek tik galėjo. Pirmiausia ji pradėjo draugiškai žvelgti į Brauną ir jo karininkus ir valdyti Tauroggene taip, lyg būtų savo namuose. Netrukus ji susipažino su Aleksandra, kuri iš pradžių su ja elgėsi įtariai, nors tikėjosi iš jos sužinoti daug naujų dalykų. /…/
Po kelių savaičių Tauroggene kilo baisūs neramumai ir didelis triukšmas. Vieną vakarą buvusių Boguslavų kariuomenės būriai įžygiavo netvarkingai; kareiviai buvo suglebę, nuskurę ir vos atrodę žmogiški. Boguslavas kovoje su Sapiegomis buvo praradęs viską: kariuomenę, artileriją, stovyklą. Su kunigaikščiu iškeliavo šeši tūkstančiai rinktinių karių, grįžo tik du šimtai raitelių. Išskyrus Sakovičių, nė vienas lenkas gyvas negrįžo. Visi, kurie nebuvo kritę mūšyje, perėjo į Sapiegas. Daugeliui užsienio karininkų taip pat buvo naudingiau sėsti į nugalėtojo vežimą. Trumpai tariant, joks Radvila niekada nebuvo grįžęs iš mūšio lauko tokios būklės. /…/
– Turi būti sušaudyti keli kariai – patys triukšmingiausi – ir tvarka turi būti atkurta.
– Jau įsakiau pakarti šešis vyrus!
– Tau ten gerai sekėsi! Klausyk, ar nori likti Taurogene?“
Liauda
„Livonijos kronikoje“ 1372 metais pirmąsyk paminėta Liauda, kurią trilogijoje „Tvanas“ išgarsino H.Senkevičius, aprašydamas XVII amžiaus kovas su švedais. Jis Liaudoje „įkurdino“ savo herojus: Vadaktuose – Olenką Bilevičiūtę (jų giminei priskyrė ir Mitriūnų dvarą), Liubičiuje – jos rankos siekusį Kmiticą, Pociūnėliai tapo Goštautų giminės lizdu, Valmančiai – Butrimų, Gasčiūnai – Goscevičių, Mariezai – Stakjonių, Drąseikiai ir Mazgiai – Domaševičių tėvonijomis. Liauda (liet. pagal Liaudės upę) – istorinis Lietuvos regionas, kuriame ilgainiui nuo LDK suartėjimo su Lenkijos karalyste dėl polonizacijos susiformavo lenkakalbių gyventojų bendruomenė. Šis regionas taip pat išsiskyrė tuo, kad čia mažuose kaimeliuose ar vienkiemiuose gyveno smulkieji bajorai, nėję baudžiavos. Romane minimi ir stambesni bajorai: Sologubai, Montvillos, Šillingai, Koryznos, Sicinskiai, kurių palikuonys iki šiol gyvena Lietuvoje ir kalba lietuviškai.
***
„Tauroggene Sakowiczius išliko kaip neribotas valdovas, pripažinęs tik vieną valdžią – ponios Anos Borzobohatos valdžią. Ir kaip kadaise Boguslavas stengėsi numatyti mažiausią Aleksandros norą, taip dabar Sakowiczius jos akyse perskaitė ponios Anos linkėjimus.
Poniai visai patiko gyvenimas Tauroggene. Jai suteikė malonumą žinojimas, kad vakarėjant visur rūmuose, koridoriuose, salėse girdėti jaunų ir senų karininkų atodūsiai. Astrologas atsiduso, kai vienišas žiūrėjo į žvaigždes, ir net senasis Miecznikas atsidusęs paleido rožinį iš rankų. /…/
Garsiojo karvedžio krauju suteptas vardas kaip siena juosė Tauroggeną. Vadas nuolat formavo naujus pulkus, kad prireikus galėtų juos išsiųsti pas kunigaikštį. Boguslavas negalėjo rasti ištikimesnio tarno visame pasaulyje.
Ir vis dažniau ilgesingai žiūrėjo į ponią Aną savo grėsmingomis, šviesiai mėlynomis akimis ir vis dažniau grojo liutnia.
Gyvenimas Tauroggene tekėjo kaip įprastai – laimingas ir įvairus Annai Borzobohatai, slegiantis ir nuobodus Aleksandrai. Pirmoji švytėjo džiaugsmu, Aleksandros veidas kasdien blyško ir tamsėjo. Raukšlė tarp jos akių taip pagilėjo, kad jos antakiai beveik susitiko. Visi ją trumpai vadino vienuole, o ji pati pradėjo pratinti save prie minties, kad per kančią ir sielvartą Dievo ranka anksčiau ar vėliau nuves ją į ramią vienuolyno šventovę. Ji nebebuvo ta mergina, kuri su sužadėtiniu, raudonskruosčiu ir spindinčiomis akimis, mokėjo linksmai ir nerūpestingai juoktis, lakstė po sniego priverstą mišką.
Tuo metu atėjo pavasaris. Saulė siuntė į žemę vis šiltesnius spindulius, medžiai pasipuošė žiedais, – ir vargšė mergaitė veltui laukė išsivadavimo iš nelaisvės. Ana kategoriškai atsisakė bėgti, nes šalyje vis labiau siautė karo baisumai.
Tauroggene girdėjosi kalbų apie visos lenkų tautos sukilimą. Sakowiczius nutraukė savo ekspediciją; jis vien tik rašė laiškus, kuriuos siuntė į visas šalis.
Kai Tauroggene pasklido žinia apie Mieczniko pabėgimą, kilo didelis triukšmas. Įsiutęs Sakowiczius pasibeldė į Aleksandros kambarį ir, nenusiėmęs kepurės, paklausė:
– Kur tavo dėdė?
– Kur visi, išskyrus išdavikus – srityje!
– Ar žinojai apie tai? – sušuko komendantas. – O, jei ne princas – tu princui už tai atsakysi!
Sakowiczius sukandęs dantis išėjo.
Beje, tą pačią dieną jis sulaukė nedidelės paguodos. Iš princo Boguslavo atkeliavo laiškas su žinia, kad Švedijos karalius sėkmingai ištrūko iš jam paspęstų spąstų. Tuo pačiu metu Boguslavas pareikalavo, kad iš paskos būtų išsiųsti visi kariuomenės daliniai, išskyrus mažytį garnizoną, turėjusį likti Tauroggene.
Kitą dieną kavalerija paliko Taurogeną“.
Sukurtas filmas
Jau bemaž 150 metų bene populiariausia įvairaus amžiaus lenkų skaitytojų knyga yra vadinamoji „Trilogija“, kurią, kaip minėta, sudaro romanai „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodijevskis“. Visi šie romanai ir šiandien laikomi lenkų literatūros klasika. Kaip pabrėžia literatūrologas, poetas Algis Kalėda, tai „savotiška daugelio žanrų ir įvairių meninių konvencijų sintezė, atliepianti itin platų adresato lūkesčių horizontą. Joje susilieja plačios istoriografinės kronikos ir dinamiškos batalinės scenos, nuožmios dvikovos ir kupinos nuotykių, grobimų ir vadavimų meilės intrigos, humoristinės intermedijos, sąmokslas, klasta, išdavystė ir pasiaukojami žygdarbiai“. Galima dar pridurti, kad H.Senkevičiaus kūriniai ekranizuoti kone 30 kartų. 1974 metais legendinis lenkų režisierius J.Hofmanas sukūrė filmą „Tvanas“, kur pagrindinį Andžejaus Kmicico vaidmenį atliko Danielis Olbrychskis. Filmas buvo nominuotas „Oskarui“.
Na, o mums ypač malonu, kad greta kitų Lietuvos vietovių „Tvane“ nemažai vietos skirta ir Tauroggenui – Tauragei. Žinoma, laikraščio apimtis neleidžia plačiau atpasakoti visos romano fabulos, apsiribosime vien informacija. Ir lauksime, kad kada nors šis solidus istorinis-literatūrinis kūrinys ne vien atskiromis ištraukomis pasieks lietuvių kalba ir mūsų krašto skaitytojus…
Tauroggeną savo kūriniuose minėjęs Nobelio premijos laureatas Henrikas Senkevičius mirė 1916 m. Šveicarijoje, Veve miestelyje, nebaigęs rašyti „Legionų“. Palaidotas Šveicarijoje vietinėje katalikų parapijoje, o 1924 m. palaikai perkelti į Varšuvos Šv. Jono katedros rūsį. Timenote.info nuotrauka
***
„Lygiai taip pat savimi pasitikintis vadas staiga pajuto poreikį su kuo nors pasitarti ir paprašė Brauno ateiti. Abu nusprendė likti Tauroggene ir ten laukti daugiau naujienų“. /…/
– Ar nepavydite man, kad liksiu Tauroggene?
– Noriu vesti!
– Ką? – princas taip susidomėjo, kad atsisėdo lovoje.
– Ponią Borzobohatą.
– Taip, tai neblogai, – kiek pasvarstęs atsakė Boguslavas. – Kažką girdėjau apie testamentą. /…/
Sakowiczius kalbėjo tiesą – jis labai mylėjo kunigaikštį. Todėl jis lengvai sutiko paremti Sakowicziaus planus. Apie vidurdienį jis asmeniškai aplankė ponią Aną.
– Ar jūs patenkinta buvimu Tauroggene? – paklausė.
– Nelaisvėje esantis žmogus privalo būti viskuo patenkintas, – atsakė Ana.
Princas nusijuokė.
– Jūs čia jokiu būdu nesate kalinė. Tai tiesa. Jus sulaikė kartu su Sapiegos siautėjimu, o aš įsakiau nuvežti į Tauroggeną dėl saugumo; bet tai nereiškia, kad esate įstrigusi. Galite išvykti kur tik norite. Aš jus net palydėsiu, nors pats karių turiu nedaug. Jie sakė, kad keliaujate dėl palikimo. Jūs pasirinkote netinkamą laiką, net Sapiegos jums nelabai galės padėti. Jie turi tam tikrą įtaką Vitebsko gubernijoje, bet ne čia. Čia jums reikia patyrusio, geranoriško ir gerbiamo vyro pagalbos“.
