fbpx

Tyliausių miestų gatvės

Dalintis:

Mielas skaitytojau, bijau, kad artėjant Vėlinėms nieko naujo nepasakysiu, kad dar kartą pakartosiu, jog spalva keičia spalvą, o auksą – varis. Taip ir gyvename kiekvienais metais užvilkti rudenio marškiniais.

Pradžioje Bobų vasaros laukimu, kad kelioms dienoms pamatytum nusirengiančios gamtos spindesį, paskui atgręžiame veidus nuo pamario lekiantiems vėjams, o dar vėliau dangstomės nuo šalnų ir darganų. O besidangstydami nuo jų vis dažniau žiūrime į žemę ir vis rečiau pakeliame akis į dangų. Dievas arba kas nors kitas, sėdintis danguje, jau seniai išgėrė savo kantrybės taurę, kad galėtų mus paguosti mūsų pačių nelaimių akivaizdoje. Mes tapome per dideli, kad nusilenktume kieno nors užuojautai. Ir rudeninis lapų kritimas mums jau nėra ženklas apie mūsų būties trapumą. Trumpai tariant keista, kad taip yra. Bet kartais su žvakele rankose lipdamas gyvenimo laiptais randi išimčių.

Pačiu laiku, prieš pat Vėlines, į rankas pakliuvo tauragiškės Sandros Vaišvilaitės pagal Unės Zėkytės-Vaišvilienės pasakojimus sudaryta knyga „Šviesybių namai“. Tai atskiro taurumo knyga, skirta vienos šeimos istorijai. Gaila, kad ji bus sunkiai pasiekiama platesniam skaitytojų ratui. Tiražas – tik 30 egzempliorių. Bet kiek šitoje knygoje etnografinės gelmės, kiek nepakartojamų tarmės dermių, kiek paprastų žmonių gyvenimo puslapių. Atrodo, jog šiandien netikėtai sustojai Antšunijų kapinaitėse, kad šios šeimos istorijai dar kartą nusilenktum. Ačiū šios knygos sudarytojai, kad skambant liuteroniškai giesmei gali Tauragės kraštą dvasios galia sujungti su Mažosios Lietuvos bevardžiais kapais, ant kurių per Vėlines nebus nei žvakės, nei atminties.

Kintančio pasaulio cinizmas vis labiau mus įsuka į savo audras, taifūnus ir smegduobes. Gerai, kad dar tik tiek. Gerai, kad dar neišsiskerdėme kaip džiunglių gentys medžiodamos savo tautiečių galvas ritualiniam naudojimui arba prekybai. Nedaug iki to trūksta, bet dar šioks toks moralinis slenkstis yra. Turbūt laimingiausi tie, kurie dabar gyvena tyliausių miestų gatvėse, turiu galvoje kapines. Dėkokime akmenskaldžiams, kurie mums padeda išlikti ilgaamžiams, kurie taip gražiai sudėlioja, nupoliruoja mūsų amžinybių miestus. Pagal besikeičiančius papročius, mados diktuojamus poreikius. Ne visuomet tuose miestuose atsiranda vietos pavasarį pražydusiai našlaitei. O jeigu atsiranda, tai akivaizdu, kad to sklypelio prižiūrėtoja yra sodininkų draugijos narė. Ačiū Dievui, kad šiuose miestuose nėra tvorų kaip kolektyviniuose soduose, nėra užrašų „Privati valda“ arba „Sklypą saugo išmanusis šuo“. Gal tik senamiesčiai skiriasi nuo naujamiesčių. Betgi visoj Lietuvoj taip yra. Net Smalininkuose ir Skaudvilėje. Paskutiniame tamsiame kaip gedinčios moters suknelė „Šviesybių namų“ knygos viršelyje yra toks sakinys: „Aitrus saulės spindulys prasiskverbė pro užtrauktų užuolaidų tarpelį ir lyg Švento Mykolo kalavijo kirtis įstrižai padalino kambarį pusiau, lyg atverdamas vartus plevenančiai sielai. Blausiame kambaryje, tarp suaugusių žmonių, niekieno netrukdoma sklandė jaunutė siela, tik ką atgavusi gebėjimą levituoti ir skleisti į pažadėtąją žemę“. Tegul šios sielos Amžinoji šviesa mus telydi.

Vaikštai tyliausių miestų ir miestelių, tai yra kapinių, gatvėmis ir staiga supranti, kad kiekviena mirtis turi prasmę. Tik netekties akivaizdoje detaliai pamatome netekties sąmatą, į kurią gyvenimas surašo galutinę mūsų poelgių sumą. Kas mes, mirusieji, gyviesiems esame? Vaizduotės mumifikuoti faraonai, prislėgti kiniško granito plokšte, vaikystės peizažai ant senelio ar močiutės kelių, aras žemės, dėl kurio dešimtmečiais vienas kitam kandžiojam gerkles, ar šiltas prieklėčio akmuo, dienos buvimo pakištas po nuovargio kojomis. O gal tik balso aidas, tik skiemuo, kurio gyvieji taip ir neišgirdo. Ach, kas gyviesiems sulopys po akmeniu gulinčių mirusiųjų dainas? Tas, kurios juos lydėjo per karus, per marus, per negandas, per vestuves, per krikštynas, per palydėtuves į kariuomenę, kurių posmai gaivino lūpas, o dar labiau guodė širdį. Ir nors dar nesi miręs, nors dar nesi užmirštas, bet nebegali dainuoti, vilkėdamas šlapiais šio rudens marškiniais supranti, kodėl mirusieji greičiau pamiršta gyvuosius.

Dalintis:

About Author

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą