Vaistai ir vaistininkai tarpukario Tauragėje

Dalintis:

Prieš keletą metų „Tauragės kurjeryje“ plačiai rašiau apie 1918 metais vasario 16 dieną atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Tauragės apskrities sveikatos apsaugą. Pirmasis pasaulinis karas į mūsų kraštą atnešė įvairių epidemijų – siautė šiltinė, dizenterija, raupai, cholera. Gausėjo susirgimų venerinėmis ligomis, tuberkulioze.

Su daugeliu sunkiai gydomų ligų ir epidemijų kovoti gydytojai neturėjo patirties ir lėšų. Trūko ligoninių ir vaistų. Vis dėlto jau per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį padaugėjo medikų ir medicinos įstaigų, sumažėjo sergamumas užkrečiamosiomis ligomis. 1918 metų balandžio 27 dieną Lietuvos valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją, kuri lapkričio 11-ąją buvo reorganizuota į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą. Nuo 1920 metų pradėta nemokamai gydyti vargšus ir visus mokinius savivaldybių bei kitose ligoninėse. Nuo 1921 metų pradėta nemokamai skiepyti nuo užkrečiamųjų ligų. 1926-aisiais priimtas Ligonių kasų įstatymas, o po 12 metų patvirtinta medicinos pagalbos kaime programa.

Šiandien siūlau skaitytojams vėl sugrįžti į tą bemaž 100 metų senumo laikmetį, tik jau kitu kampu – pakalbėti apie vaistus ir vaistines. Ir ne apibendrintai, o konkrečiai kaip tai vyko viename Tauragės apskrities valsčiuje – Batakiuose.

Pirmoji vaistinė priklausė savivaldybei

Neabejotinai dauguma skaitytojų žino, bet vis dėlto priminsiu, kad 1934 metais priešais banką, kitapus tuometės Dariaus ir Girėno alėjos, buvo pastatyta viena gražiausių Tauragės vaistinių, priklausiusi apskrities savivaldybei.

To meto spauda rašė: „Tauragės apskrities savivaldybė, suprasdama savosios vaistinės reikalingumą, nuo š. m. sausio mėn. įsteigė ją. Vaistinė įkurta gana erdvioje p. Zableckio patalpoje, puikiai įrengta, daro malonų įspūdį…“

Ši vaistinė buvusi labai gražiai įrengta. Visi baldai, įrankiai čia blizgėjo, vaistų netrūko. Vedėju dirbo atkeltas provizorius Stankūnas. Jis iš Rusijos grįžo vedęs rusaitę. Juozo Zableckio namo antrajame aukšte veikė Lietuvos ūkio banko skyrius. Antrojo pasaulinio karo metais šis gražus Zableckių namas sugriautas. Pokariu jo sklype iškilo trijų aukštų daugiabutis gyvenamasis namas.

Veikė 17 vaistinių

Kaip skelbė Nepriklausomos Lietuvos sveikatos departamento lietuvių ir prancūzų kalbomis išleista „Lietuvos viešosios sveikatos 1935 metų apžvalga“, tais metais Tauragės apskrityje, provincijoje, buvo aštuonios vadinamosios normalinės (apskrities centre ar mieste įkurtos vaistinės, kurios taip vadintos carinėje Rusijoje ir tarpukario Lietuvoje iki 1937 metų) ir devynios kaimo vaistinės. Vienai tokiai įstaigai teko 6653 gyventojai. Dirbo 9 provizoriai – vaistininkai, 11 vaistininkų padėjėjų ir 6 mokiniai. Jie išdavė vaistų pagal 3689 gydytojų receptus, už kuriuos gavo 103 056 litus 43 centus, ir 4370 felčerių receptų už 10 906 litus 99 centus. Nemaža suma surinkta ir už vadinamąjį rankinį pardavimą (apyvarta už vaistinėje parduotas prekes be receptų) – 162 854 litai 65 centai. Kartu veikė Tauragės apskrities savivaldybės vaistinė, turėjusi vieną provizorių, vieną vaistininko padėjėją ir vieną vaistininko mokinį. Jie pagamino vaistų pagal 4482 gydytojų ir 30 felčerių receptų. Pridėjus sumą, gautą už prekes be receptų, vaistinė iš viso uždirbo 41 843 litus 60 centų.

Iš karto prisipažinsiu – tai, ką netrukus perskaitysite, nebus vien mano surinkta informacija. Prieš aštuonerius metus aptikau nepaprastai įdomų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros magistrantės Ritos Perkamaitės baigiamąjį darbą „Kauno Petrašiūnų ir Tauragės apskrities Batakių kaimo gyventojams 1935 metais skirtų vaistų lyginamoji analizė“. Jame tada dar būsimoji farmacininkė detaliai ištyrė Kauno Petrašiūnų ir Batakių vaistinių 1935 metų receptų knygas, Lietuvos centriniame valstybiniame archyve ir Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje saugomus dokumentus.

Tauragėje tarpukariu veikusių vaistinių nuotraukų neišliko, tačiau įvaisrios to meto vaistų reklamos archvuose galima rasti daugybę. Štai taip laikraštyje „Darbo sveikata“ 1930 m. buvo reklamuojamos pastilės nuo gerklės skausmo. Kauno apskrities viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Deja, nežinau, kaip per tuos keletą metų susiklostė jaunosios specialistės likimas, kur ji dirba dabar. Tačiau manau, nesupyks, jeigu su jos triūso rezultatais, sutrumpintais ir kiek paredaguotais, susipažins šiandieniniai Tauragės ir konkrečiai Batakių gyventojai. Juo labiau, kad stengsiuosi kiek įmanoma išsaugoti R.Perkamaitės autorystę.

Autorė informuoja, kad 1920 metų pradžioje Sveikatos departamente buvo užregistruoti tik 148 laisvai praktikuojantys gydytojai ir 68 karo gydytojai. 70 procentų jų darbavosi didesniuosiuose Lietuvos miestuose. Kaimo žmonės palikti likimo valiai. Dažname miestelyje nebuvo gydytojo, trūko felčerių ir akušerių. Valstybinių kaimo ligoninių ir ambulatorijų tinklą, vadintą Kaimo medicina, sudarė 10–20 lovų ligoninės ir ambulatorijos su gydytojais, akušeriais bei 2–5 felčeriais kiekviename rajone. Kaimo mediciną kontroliavo Vyriausiojo medicinos inspektorato valdyba. 1920 metais Lietuvoje buvo 1215 stacionarinių lovų. Kilus epidemijoms, infekciniams ligoniams izoliuoti teturėtos 607 lovos, t.y. 2,6 lovos 10 000 gyventojų. Tais pat metais, nepilnais duomenimis, Lietuvoje užregistruoti griežtos izoliacijos reikalingi 17 583 susirgimai infekcinėmis ligomis. Tačiau jau nuo 1921-ųjų stebėtas mirtingumo mažėjimas ir gimstamumo didėjimas – 1923 metais gyventojų prieaugis siekė 25–30 tūkstančių.

Tokia padėtis neaplenkė ir Batakių miestelio, kuris 1923 metais buvo vienas iš 13 Tauragės apskrities valsčių centrų ir kuriame, 1939 metų surašymo duomenimis, buvo apie 800 gyventojų.

Tauragės apskrities gydytojas B.Zacharinas „Metinėje apyskaitoje už 1922 metus“ pažymėjo, kad apskrityje tais metais iš viso dirbo 16 gydytojų, 10 felčerių, 6 dantų gydytojai, 4 akušerės. Veikė dvi ligoninės – Tauragės apskrities (vyriausiasis gydytojas B.Zacharinas) ir Valstybinė psichiatrinė (vyriausiasis gydytojas J.Blažys). Švėkšnos labdaringa ligoninė buvo uždaryta. Beje, Batakiuose, vieninteliame iš valsčių centrų, nebuvo nei gydytojo, nei akušerės, tik felčeris.

Rita Perkamaitė išsiaiškino, kad 1923 metais Tauragės apskrityje būta 15 privačių vaistinių ir planuota atidaryti naują valstybinę apskrities vaistinę, tačiau dėl lėšų trūkumo jos įsteigti nepavyko.

1928 metais Tauragės apskrityje veikė 7 normalinės ir 10 kaimo vaistinių. 1932 metais atidaryta dar viena. Po metų viena kaimo vaistinė panaikinta, todėl liko 16 vaistinių (7 normalinės ir 9 kaimo). 1934-aisiais, atidarius naują normalinę vaistinę, Tauragė grįžo prie 1932 metais turėtų 17 vaistinių.

Daugiausia vaistinių priklausė lietuviams ir žydams

Laikraštis „Farmacijos žinios“ 1924 metų gegužės mėnesio numeryje paskelbė statistinius duomenis apie 1923 metų pabaigoje veikusias vaistines šalyje. Normalinių vaistinių – 121, kaimo vaistinių – 118. Iš viso 239 vaistinės, iš kurių 150 priklausė lietuviams, 58 – žydams, 12 – lenkams, 7 – vokiečiams, po 1 vaistinę – rusams ir latviams ir 18, priklausančių savivaldybėms ar visuomenės organams. Taip pat nustatyta, kad tuo metu vienai vaistinei vidutiniškai teko 8423 gyventojai.

1937 metų gruodžio 22 dieną įsigaliojo Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos įstatymas. Juo remiantis, steigti vaistinę galėjo valstybė, savivaldybės, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir turintys Lietuvos pilietybę farmacininkai, ne jaunesni kaip 25-erių metų amžiaus ir įgiję atitinkamos praktikos. Pakeistos ir vietovės gyventojų normos vaistinės steigimui. Leista vaistinę steigti gyvenvietėse, neturinčiose 1000 gyventojų, su sąlyga, kad ji kursis ne arčiau kaip 6 km nuo kitos vaistinės. Miestelyje, kuriame buvo nuo 1000 iki 3000 gyventojų, leista viena vaistinė, mieste nuo 3000 iki 5000 gyventojų – dvi. Miestuose nuo 5000 iki 15 000 gyventojų galėjo būti po vieną vaistinę 3000 gyventojų, nuo 15 000 iki 50 000 – po vieną 4000 tūkstančiams, o mieste, turinčiame daugiau kaip 50 000 gyventojų – po vieną vaistinę 5000 gyventojų. Leidimas vaistinei steigti galiojo vienerius metus.

Batakiuose vaistinę atidarė 1922-aisiais

Pagal to meto įstatymus mažiausias atstumas tarp dviejų vaistinių privalėjo būti 7 kilometrai. Tuo metu miestuose vaistinės steigtos pagal gyventojų skaičių. Susiklostė situacija, kai po vieną vaistinę turėjo kiekvienas valsčiaus centras, o Tauragės mieste jų buvo dvi. Statistinis informacinis leidinys „Rusijos medicinos sąrašas“ nurodo, kad 1913 metais Batakiuose veikė kaimo vaistinė, priklausiusi gydytojui A.G.Zamuoliui, o vedėju dirbo provizorius Josifas Rabinovičius. Po metų jo pareigas perėmė vaistininko padėjėjas Mauša Belkinas. Apie vaistinės veiklą Pirmojo pasaulinio karo metais duomenų nėra, tačiau remiantis vėlesniais dokumentais spėjama, kad ją prižiūrėjęs jau minėtasis J.Rabinovičius.

Batakių vaistinės 1919–1939 metų bylą su dokumentais Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentui dėl vaistinės steigimo ir jos veiklos sudaro 27 lapai. Tai įvairių asmenų laiškai dėl leidimo steigti vaistinę Batakiuose, dėl vaistinės veiklos. Byloje įsegti trijų vaistinę ketinusių steigti asmenų prašymai, šalia kurių yra pagal to meto įstatymus privalomi valsčiaus policijos patvirtinimai ir apskrities gydytojo raštas. Dėl vaistinės steigimo ir veiklos susirašinėjo provizoriaus padėjėjas Jonas Pužauskas.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 metų birželio 6 dieną, Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą pasiekė provizoriaus J.Rabinovičiaus prašymas leisti atidaryti Batakiuose prieš karą turėtą vaistinę. R.Perkamaitės tvirtinimu, originalių ikikarinių dokumentų, galinčių patvirtinti nuosavybės teises į vaistinę, nėra išlikę. Jau rugpjūtį atėjo atsakymas, kad J.Rabinovičiui leidžiama atnaujinti vaistinės veiklą Batakiuose. 1920-ųjų gruodžio 2-ąją užregistruotas naujas prašymas leisti atidaryti vaistinę Batakiuose. Šįkart steigėju siūlėsi provizorius B.Švarcas iš Kauno. Valsčiaus policija patvirtino, kad Batakiuose negyvenąs joks Rabinovičius ir nesą jokios vaistinės. Apskrities gydytojas B.Zacharinas taip pat patvirtino, kad artimiausia vaistinė esanti Skaudvilėje, todėl valsčiuje ji būtų labai reikalinga. B.Švarcui turėti vaistinę Batakiuose leista. Tačiau ir šis provizorius miestelyje nei apsigyveno, nei pradėjo vykdyti veiklos. 1922 metų vasario 10-ąją gautas trečias, provizoriaus padėjėjo Jono Pužausko, prašymas steigti vaistinę Batakiuose. Tuo metu jos vis dar nebuvo ir apskrities gydytojo teigimu ji kuo toliau, tuo labiau reikalinga. Pagaliau 1922-ųjų balandžio 11-ąją J.Pužauskui leidimas vaistinės veiklai duotas. Oficiali Batakių vaistinės atidarymo data laikytina 1922 metų rugpjūčio 1-oji. J.Pužauskas pradžioje patalpas nuomojo, vėliau pasistatė savo namą, kuriame vaistinė gyvavo iki 1966 metų.

Turėjo ir nuodų žurnalą

Ritos Perkamaitės duomenimis, J.Pužauskas (1887–1955) 1906 metų kovą baigė šešias Kostromos (Rusija) gimnazijos klases. 1915 metų spalio 24 dieną Sankt Peterburgo Karo medicinos akademijoje išlaikė vaistinės padėjėjo egzaminus. O nuolatinį pažymėjimą užsiimti farmacine veikla Lietuvoje jis gavo 1921 metų rugsėjį. Remiantis 1923 metų kovo 6 dienos revizijos aprašymu, vaistinę sudarė du sausi ir šviesūs kambariai bei rūsys. Turėta visa vaistų gamybai ir pardavimui reikalinga įranga, išskyrus distiliacijos aparatą. Distiliuotas vanduo pirktas iš kitos vaistinės, minima, kad jis buvęs geros kokybės. Vaistinė turėjo rankinio pardavimo, receptūros, nuodų žurnalus ir farmakopėją bei priešnuodžių rinkinį stipriai veikiančioms medžiagoms. Iki 1939 metų vaistinėje J.Pužauskas dirbo vienas. Jis atliko vaistinės vedėjo, receptaro pareigas ir gamino vaistus.

Kai kurių receptų neįskaitydavo

Išlikęs dar ir kitas – Batakių vaistinės 1929–1935 m. receptūros – žurnalas, kurį sudaro šiek tiek didesni nei A4 formato lapai, surišti virvele, suskaičiuoti ir užantspauduoti vyriausiojo apskrities gydytojo bei įsegti į tamsiai mėlynus popierinius viršelius 403 lapai. Receptūros žurnaluose vaistinių medžiagų kiekiai nurodyti gramais. Tačiau iki 1923 metų Batakių receptūros žurnale dar užfiksuoti senieji nesisteminiai vaistinės matavimo vienetai, kurių pagrindas buvęs granas, atitinkantis 0,06 g.

Didesnis pagamintų vaistų kiekis pagal gydytojų receptus matomas žiemą – kaimo vaistinėje 184 vaistai, o miesto – 166. Likusieji vaistai užregistruoti šiltuoju metų laiku. Pabrėžtina, kad Batakių kaimo vaistinėje farmacininkui nepavyko perskaityti ir suprasti aštuonių receptų… Todėl teigti, kad neįskaitoma medikų rašysena – šių laikų problema, neteisinga.

Vaistai buvo nepigūs

1925 metų gegužės mėnesio „Farmacijos žinių“ žurnalo straipsnyje „Memorandumas farmacijos ir aptiekų reikalais“ informuojama, kad 1924 metais kiekvienai vaistinei vidutiniškai teko 22 082 Lt apyvartos. Pusė šios sumos skirta vaistams pirkti, kita pusė palikta patalpų nuomos, elektros, valstybės ir savivaldybių mokesčiams apmokėti, taip pat samdomo farmacininko darbo užmokesčiui ir kas lieka vaistinės savininko šeimai išlaikyti. Vaistinių kaimuose daugėjo, tačiau dauguma jų skurdo. Daugiau kaip 50 kaimo vaistinių turėjo mažesnę nei 500 litų mėnesio apyvartą, o tokiu atveju vaistininko uždarbis negalėjo lygintis net „paprasto gero ūkininko berno uždarbiui“. 1930 metų žemės ūkio visuotinio surašymo rezultatai parodė, kad tuo metu Lietuvos kaime buvo apie 250 tūkstančių bedarbių. Tuo metu Lietuvos miestuose tik 18 tūkstančių. Todėl visai nestebina faktai, kad skurdžiai gyvenantys žmonės, neturintys nuolatinių pajamų, negalėjo naudotis ir vaistinių paslaugomis.

Vaistinėse daugiausia vaistų pagaminta iš trijų–keturių medžiagų, tačiau J.Pužausko vaistinėje nemažai gaminta ir iš vienos medžiagos. Būta, kad receptas susidėdavo iš septynių–aštuonių ingredientų.

1935 metų sausį ir birželį Petrašiūnų ir Batakių vaistinėse užregistruota 555 receptai. Vidinio vartojimo vaistų daugiausia paskirta Batakių vaistinėje – 44,7 procento. Išoriniai vaistai (tepalai ir purškalai) kaimo vaistinėje sudarė vos 4 procentus visų vaistų. Pirmenybė teikta importinėms augalinėms žaliavoms, nors Batakių kaimo vaistinėje jų sunaudota nelabai daug – 26,9 procento. Čia dažniau draugauta su vietine žaliava (15,1 procento). 1935 metais Batakių miestelyje gydytojo nebuvo, dirbo tik felčeris Kazys Rimša. Visi receptai užregistruoti šio felčerio. Matyt, žmonės juo labai pasitikėjo, todėl neatsitiktinai nebuvo nė vieno recepto, paskirto kito gydytojo ar felčerio. O štai 1923 metais Batakiuose dirbo felčeris Marošcikas, bet užregistruoti ne tik jo, bet ir gydytojų receptai.

Vaistų kainas 1935 metais reglamentavo Sveikatos departamento išleistas oficialus leidinys „Vaistų taksa“. Taksoje buvo surašytos vaisto komponentų kainos ir įkainis už darbą. Vaistininkas galėjo sumažinti vaistų kainą. Tačiau taksoje buvo nurodyta, kad skelbti apie daromas nuo vaistų kainos nuolaidas draudžiama.

Petrašiūnų vaistinė 1935 metų sausį ir birželį už receptinius vaistus gavo 716,59 lito pajamų, tuo metu Batakių miestelio vaistinė kiek mažiau – 692,07 lito. R.Perkamaitės tyrimas atskleidė, kad vaistų kainos Batakių ir Petrašiūnų vaistinėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė.

Tačiau negalima nepasakyti, kad vaistai buvo brangūs. Petrašiūnų vaistinėje pigiausias vaistas parduotas už 0,5 lito, brangiausias – už 7 litus, o Batakių kaimo vaistinėje pigiausias už 75 centus, brangiausias – už 6,55 lito. Daugiausiai kainavo vaistai, kurių sudėtyje buvo brangių importinių gyvūninių žaliavų, taip pat augalinių žaliavų iš Pietų Amerikos ir Azijos.

Kaimo vaistinėje brangios buvo piliulės (2,56 Lt), emulsijos (3,70 Lt), suspensijos (2,90 Lt). Remiantis vaistų taksa, priemoka už darbą vaistinėse sudarė apie 50 procentų daugumos vaistų kainos. Už sumaišymą skysčių, ištirpinimą vaistų skysčiuose, taip pat už ištirpinimą su sumaišymu bet kurio kiekio kainavo 75 centus. Už pripildymą ir „užnitavimą“ stiklinių ampulių be sterilizacijos, sumaišymo ir ištirpinimo, už kiekvieną „ampulą“ imta 15 centų, o 1 litas – už sterilizavimą skysčių ir „ampulų“. 40 centų imta už kamštį, signatūrą, aprišimą, etiketę, antspaudavimą, suvyniojimą.

Aptariamojo darbo autorės duomenimis, Batakių kaimo vaistinėje buvę pagaminta 13 skirtingų vaistų formų pagal 272 du felčerio receptus. Dažniausiai gamintos mikstūros. Batakių vaistinėje jos sudarė apie 15,2 procento. Antra pagal populiarumą vaistų forma – milteliai. Batakių kaimo vaistinėje jų pagaminta 12,5 procentų visų vaistų.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą