Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Nacionalinės Naujosios Zelandijos bibliotekos fonduose galima rasti nepaprastai įdomią garsios baleto solistės ir pedagogės Galinos Vasiljevos autorinių nuotraukų kolekciją, kurioje surinktos nuotraukos, atspindinčios autorės gyvenimą Lietuvoje, jos baleto karjerą čia ir Velingtone, taip pat įamžinti daug baleto garsenybių, su kuriomis buvo susijęs G.Vasiljevos kūrybinis kelias. Iš viso kolekciją sudaro 13 albumų: 226 spalvotos ir 2278 juodai baltos nuotraukos, 1303 juodai balti negatyvai ir dar daugybė informacinės medžiagos.
Gimė Tauroggene
Perskaitęs šias pirmąsias rašinio eilutes, ne vienas „Tauragės kurjerio“ skaitytojas tikriausiai pagalvos – o kam visa tai reikia žinoti tauragiškiams? Iš tiesų garsi moteris su įspūdinga biografija, tolimi toliausi kraštai ir Tauragė… Vis dėlto privalau iš karto atskleisti kortas – Galina Vasiljeva tegul ne tiesiogiai, tegu per savo tėvus, bet kažkiek susijusi ir su miestu prie Jūros upės.
1882 metų vasario 15 dieną Tauroggene gimė Vladimiras Ernstas Rantenas, Jakovo sūnus. Norėčiau pateikti daugiau ir išsamesnės informacijos, deja, nieko negaliu pasakyti apie šio prieškario Lietuvoje garsaus žmogaus vaikystę ir jaunystę. Istorija teišsaugojo vien patį faktą. Žinoma, kad kilęs jis buvo iš miestiečių, jo žmonos vardas buvo Olga, kad jis, remiantis oficialiais dokumentais, 1909 metais, atvykęs jau iš Raseinių apskrities Vainuto, įstojo į Tartu universiteto Teisės fakultetą, kurį, kaip bebūtų keista, po metų ir baigė. Popieriumi, kaip sakoma, reikia tikėti, tačiau kiek keistoka, kad į universitetą stoja žmogus, sulaukęs 27-erių metų. Neįprastai atrodo ir vos vienerius metus trukęs aukštasis mokslas. Tačiau kitų įrodymų nėra, todėl vadovaukimės tuo, ką turime. O 1925 metais V.Rantenas jau vadovavo Panevėžio apygardos teismo prokuratūrai. Šiandien šias pareigas atliktų apygardos vyriausiasis prokuroras, o tarpukariu jis vadinosi valstybės gynėju.
Tarpukario teismų sistema
1918 metų vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos valstybės teisinė sistema buvo eklektiška ir nevientisa, nes atskirose valstybės srityse galiojo skirtingų teisinių sistemų ir kultūrų įstatymai. Vienas paveldų buvo teismo struktūra, įtvirtinta Rusijos 1864 metų lapkričio 20 dienos Teismų statute. Teismų sistemos, galiojusios iki Pirmojo pasaulinio karo, netrukus atsisakyta. 1918 m. lapkričio 28 dieną Lietuvos valstybės taryba priėmė Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą. Šiuo aktu nustatyta trijų pakopų teismų sistema: taikos teisėjai, apygardų teismai, Vyriausiasis tribunolas. Apygardos teismai buvo steigiami kuriame nors apygardos (buvusios gubernijos) mieste. Prie apygardos teismų veikė valstybės gynėjai (prokuratoriai). Aukščiausioji teismo institucija buvo Vyriausiasis Lietuvos tribunolas, kurio būstinė turėjo būti Vilniuje, tačiau dėl visiems žinomų istorinių aplinkybių pradėjo dirbti Kaune 1919 metų birželį. Prie Vyriausiojo Lietuvos tribunolo taip pat buvo valstybės gynėjai ir jų padėjėjai.
Tauragės Stoties gatvė tarpukariu, dabar panašiai šioje vietoje įsikūręs Tauragės apylinkės teismas. Tauragės muziejaus archyvo nuotrauka
Taikos teisėjus, teismo tardytojus ir valstybės gynėjo padėjėjus galėjo skirti ir atleisti teisingumo ministras, o Vyriausiojo Lietuvos tribunolo, apygardos teismo pirmininkus, narius ir valstybės gynėjus skyrė ir atleido Valstybės tarybos prezidiumas (nuo 1919 metų balandžio 4 dienos Lietuvos Valstybės laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių įsigaliojimo – valstybės Prezidentas) teisingumo ministrui pasiūlius. Teismų ir prie jų esančių valstybės gynėjų veikla pradėta vykdyti 1918 metų pabaigoje. Pirmieji apygardų teismai įsteigti buvusiose Vilniaus, Gardino, Kauno ir Suvalkų gubernijose. Vilniuje ir Gardine teismai ir valstybės gynėjai darbo nepradėjo, o Suvalkų apygardos teismas iš karto turėjo keltis į Marijampolę. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo prokuratūra pradėjo savarankiškai veikti tik nuo 1921 metų vasario mėnesio, o valstybės gynėju oficialiai paskirtas Jurgis Kalvaitis. 1924 metų vasario 11-ąją Panevėžio miesto taryba kreipėsi į teisingumo ministrą prašydama įsteigti Panevėžio apygardos teismą. Rugsėjo 3-iąją Kauno apygardos teismas nutarė įkurti Panevėžyje savo skyrių, o 1925 metų balandžio 3 dienos įstatymo pagrindu sukurtas atskiras Panevėžio apygardos teismas.
Į Aukštaitijos sostinę netrukus su rašinio herojumi dar sugrįšime. O kol kas – dar kiek plačiau apie tas šiandien mažai kam jau teatmenamas Lietuvos Respublikos teisėsaugos sistemos kūrimosi aktualijas.
1926 metais advokatas Z.Toliušis savo knygoje „Lietuvos teismų sutvarkymas“ valstybės gynėjų funkcijas apibūdino taip: „Valstybės gynėjai – tai teismo valdininkai, kuriems pavesta kovoti su nusikaltimais; taigi jie neturi jokio reikalo su civilinėmis, o vien tik su kriminalinėmis bylomis. V. Gynėjai gauna pranešimus iš policijos apie visus žymesnius nusikaltimus, prižiūri policijos darbą kovoje su nusikaltimais, seka tardymą, tardymui pasibaigus rašo kaltinamąjį aktą ir pagalios teismo posėdy žodžiu (prakalba) įrodinėja teisiamojo kaltę ir reikalauja iš teismo jam bausmės. (…) Prokuratūrai priklauso teisė kelti bylas prieš valdininkus: be valstybės gynėjo parėdymo jokio valdininko tarnybinė byla negali būti iškelta. Prokuratūra turi savo žinioje kalėjimus, prižiūrėdama, kad nuteistieji atliktų paskirtą jiems bausmę. Pagalios valstybės gynėjams priklauso policija, kiek ji veikia kovodama nusikaltimų srityje. 1926 metais Lietuvoje prie teismų buvo 21 valstybės gynėjas ir padėjėjas“.
Žinoma, dėl neprofesionalumo neretai painiotos apygardos teismų, taikos teisėjų, prokuratūros kompetencijos, o pas teismo tardytojus susikaupė gausybė bylų. Štai kaip atrodė ta tikrovė Šiaulių apygardos teisme, atspindėta prieškario Teisingumo ministerijos leidinyje „Lietuvos teismas 1918–1928“: „Teismas neturėjo posėdžių salės; posėdžiai vykdavo arba raštinėje, arba teismo narių kambariuose, o publika dažnai turėdavo pereiti per prokuratūros raštinės kambarį ir kliudydavo darbą. Kartais net reikėdavo kovoti su teismo nariais dėl vietos prie stalo… Pasitarimo kambario teisėjai irgi neturėjo, ateidavo tartis į valstybės gynėjo ir padėjėjų bendrą kamerą, ir tuomet reikėdavo arba nutraukti darbą ir pasišalinti, arba nenoromis klausytis pasitarimo paslapties“.
1933 metų liepos 11 dieną paskelbtas naujas Teismų santvarkos įstatymas, kuriuo reformuota ir sukurta keturių pakopų teismų sistema: apylinkių, apygardų teismai, Apeliaciniai rūmai, Vyriausiasis Lietuvos tribunolas. Teismų valstybės gynėjai buvo pavadinti prokurorais, o buvę valstybės gynėjų padėjėjai – prokurorų padėjėjais. Teisingumo ministras pagal įstatymą buvo vyriausiasis respublikos prokuroras. Jis vadovavo Vyriausiojo tribunolo, Apeliacinių rūmų ir apygardų teismų prokurorams, jų padėjėjams ir juos „prižiūrėjo“. Ministras prokurorams ir jų padėjėjams galėjo reikšti įspėjimus ir papeikimus, teikti respublikos Prezidentui perkelti juos į kitas prokuroro tarnybos vietas, taip pat priimti ir atleisti iš pareigų.
Kaip teismas veikė Tauragėje?
Na, o dabar grįžkime į Panevėžį. Kada tiksliai čia valstybės gynėju dirbti pradėjo Vladimiras (Vladas) Rantenas, nežinia. Kaip minėta, 1925 metais jis jau vadovavo Panevėžio apygardos teismo prokuratūrai, įsikūrusiai Respublikos gatvės 3-iajame name. Turėjo septynis padėjėjus ir sekretorių. Čia tais pat 1925-aisiais, rugsėjo 21-ąją pirmąją, gimė vienintelė dukra Galina, vėliau tapusi garsia baleto šokėja ir pedagoge. Šeima gyveno pasiturinčiai, turėjo tarnaitę ir auklę. 1928 metų birželio 12-ąją, pažymint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, V.Rantenas buvo apdovanotas medaliu (gaila, nepavyko išsiaiškinti, kokiu). Ketvirtajame dešimtmetyje jis tapo Lietuvos valstybės kaltintoju. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, V.Rantenas darbą prarado, o 1941-aisiais Rantenų šeima pasitraukė į Vokietiją, kur šeimos galva netrukus žuvo.
Kalbame apie Aukštaitiją. Tačiau V.Rantenas, kaip žinia, gimė Žemaitijoje, Tauroggene. Apie to meto Tauragės krašto gyvenimą, valdžios struktūrą norėčiau artimiausiu laiku parašyti platesnį straipsnį. Kol kas, pratęsiant teisėsaugos temą, įdomumo dėlei galima priminti, kad Tauragės apskritis įėjo į Šiaulių apygardos teismo veiklos teritoriją. Teismas įsteigtas 1922 metų vasario 22 dieną. Be Tauragės apskrities, jis nagrinėjo Šiaulių mieste, Šiaulių, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Biržų apskrityse, Biržų, Pabiržės, Papilio, Žeimelio ir Radviliškio valsčiuose iškeltas bylas. Išvažiuojamosios sesijos rengtos Biržuose, Telšiuose, Tauragėje, Kretingoje, Plungėje, Skaudvilėje, Joniškyje, Kelmėje. 1932 metais teismui vadovavo Napoleonas Markvėnas, 1941 metais ištremtas į Krasnojarsko kraštą ir miręs lageryje. Jam padėjo dar 1918 metų gruodžio 5-ąją pirmuoju nepriklausomos Lietuvos taikos teisėju paskirtas, 1923 metais įsteigęs „Aušros“ muziejų, 1939 metais paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku, o nuo 1940 metų birželio iki rugpjūčio mėnesio bei 1941–1944 metais vadovavęs Šiaulių apygardos teismui Peliksas Bugailiškis. Dirbo dešimt teisėjų ir du sekretoriai. Tauragės nuovados teismo tardytoju buvo Petras Gureckas, nagrinėjęs Tauragės mieste, Batakių, Eržvilko, Gaurės, Naumiesčio ir Sartininkų valsčiuose įvykdytus nusikaltimus. Šilalės nuovados teismo tardytojas Antanas Šukšta nagrinėjo Kaltinėnų, Kvėdarnos, Linkuvos, Skaudvilės, Šilalės, Švėkšnos ir Vainuto valsčių gyventojų įvykdytus nusikaltimus.
Tauragės apskrityje 1932 metais buvo tik du prisiekusieji advokatai – Kvėdarnos valsčiaus Krinicos dvare gyvenęs Jonas Bucevičius ir to pat Kvėdarnos valsčiaus Papinaujos dvare gyvenęs Adolfas Grajauskas. Iš viso Lietuvoje veikė 74 advokatai.
Taip pat galėtų sudominti ir tai, kad Tauragės apskrities policijai tais metais vadovavo Aleksandras Serafinas. Veikė keturios nuovados, kurių viršininkais buvo Jonas Jakutis (Tauragės), Pranas Norvilas (Skaudvilės), Balys Vaitkevičius (Šilalės) ir Stasys Eismontas (Naumiesčio).
Iš viso Lietuvoje buvo 56 taikos teisėjų nuovados ir tiek pat taikos teisėjų. Tauragės nuovados taikos teisėju buvo Kazys Šleinys, kurio veikimo teritorija apėmė Tauragės miestą, Batakių, Eržvilko, Gaurės, Tauragės valsčius. Šilalės nuovados taikos teisėjas Jonas Jasenauskas nagrinėjo Kaltinėnų, Skaudvilės ir Šilalės valsčių bylas, Žemaičių Naumiesčio nuovados taikos teisėjas Petras Kaškelis – Naumiesčio, Vainuto, Švėkšnos ir Sartininkų valsčių bylas.
Valstybės kontrolei Raseinių ir Tauragės apskrityse atstovavo revizorius Juozas Akmenskis, kurio raštinė buvo Raseiniuose.
Tarpukario Lietuvoje taurgaiškius teisdavo Šiaulių apygardos teismo teisėjai, dabar Tauragė turi savo teismo rūmus. Mortos Mikutytės nuotrauka
Visur nurodydavo lietuvišką kilmę
O dabar plačiau apie tai, kuo prasidėjo šios dienos rašinys – apie Olgos ir Vladimiro Rantenų dukrą Galiną Vasiljevą. Nuo aštuonerių metų ji lankė Valstybės teatro baleto studiją. 1941 metais šeimai pasitraukus į Vokietiją, Berlyne privačiai mokėsi privačioje pasaulinio garso šokėjos ir choreografės Tatjanos Gsovski studijoje. O jau po to aštuonerius metus buvo įvairių didžiausių Vokietijos baleto trupių soliste. 1944 metų rugsėjį Galiną priėmė į Vienos operos teatrą ir čia ji atliko solines partijas iki pat sąjungininkams subombarduojant teatrą. Karui baigiantis, 1945 metų pavasarį, motina su dukra pasitraukė į Miuncheną, kur trejus metus su šokių grupe linksmino Amerikos kariškius. Šis darbas šokėjai atnešė gana namažą pelną. Deja, neilgai trukus, Galina, karo metais netekusi močiutės, tėvo ir pusbrolio, tapo bedarbe, pateko į perkeltųjų asmenų stovyklą. Grįžti į Lietuvą buvo neįmanoma, nes rusų okupacinė valdžia asmenis, savanoriškai (o ir nesavanoriškai) dirbusius vokiečiams, be didelių diskusijų siuntė pas baltąsias meškas. Su tokiu profesiniu pasirengimu ir turtinga koncertine patirtimi ne viena šalis būtų galėjusi priglausti Galiną ir jos 54-erių motiną. Tačiau moterys, nutarusios nesiskirti, 1949-aisiais pasirinko Naująją Zelandiją. Tik ne kūrybiniam darbui, o pagal sutartį dvejus metus būti tarnaitėmis. Sutarties galiojimo laikas baigėsi, bet nesibaigė gyvenimas toje tolimoje šalyje. Velingtone Galina susitiko muzikantą Vasilijų Vasiljevą ir 1951 metais ištekėjo.
1953 metais Vasiljevai atidarė Velingtone rusų klasikinio baleto mokyklą, netrukus įkūrę dar ir Didžiosios Britanijos rusų klasikinio baleto asociacijos Naujosios Zelandijos skyrių. 1987 metais Galina paliko mokyklą, kuri gyvavo iki maždaug 1992 metų. Galina Vasiljeva iki pat savo mirties 1999 metais vertėsi privačia pedagogine praktika. Kaip prisimena ją pažinojusieji, moteris visą gyvenimą svajojo sugrįžti į savo jaunystės šalį – Lietuvą, tačiau taip ir liko Naujosios Zelandijos piliete, daug nusipelniusia šiai šaliai.
O pabaigai – viena nepaprastai intriguojanti šios gražios šeimos gyvenimo detalė. Nors ir akivaizdžiai būdama rusė, Vlado Ranteno žmona ir Galinos Vasiljevos motina Olga per visas peripetijas visuose dokumentuose prisistatydavo savo tikrąja, nepakeista ar transformuota pavarde – Rantenienė. Ši pavardė nurodyta ir Naujosios Zelandijos natūralizavimosi liudijime. Duktė Galina iki tapdama Vasiljeva taip pat visur rašydavo esanti Rantenaitė. Graži pamoka šiandienos mūsų emigrantams…
Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.
