fbpx

Vidai Mikai eilėraščiai – sielos vaistai

Dalintis:

Minint Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ 25-metį – pluoštelis kūrybos ir pokalbis su Vida Mika ar kitaip – Vida Mikalauskiene. Vida Mika ne tik jos literatūrinis vardas, ir bičiuliai literatai ją taip smagiai, švelniai ir skambiai šaukia. Skamba iš tikrųjų visai gražiai, šiuolaikiškai. Beje, ir Vidos eilėraščiai šiuolaikiški, originalūs, saviti, autoironiški, poetės žvilgsnis į supantį pasaulį „vidamikiškas“, kartais sarkastiškas, spontaniškas, net drastiškas ir labai laisvas.

Autoportretuks ne tik po Naujųjų, bet ir nuolat

Aukštai laisva kakta
Su smegenų vingiukais dar protingais
Čingischano palikuonių akys
Žaliai mėlynuoja
Arba mėlynai pakraščiuoja
Žaliais žaibais nutrenkiančiais
Momentais sekundiniais
Kai dažytos lūpos šypsosi
Sodria Sovietskine spalva
Raudonai sakydamos
Kraujas viduje aistringai
Pulsuoja gyvybe
Su nosies forma „bulbike“
Ir skruostais mėginančiais
Netilpti kepurėje
Plaukiukais dažytais henna
Bangikėm kirptom specialisto
Su nuoroda
Kad apibūdintas formatas
Negali nuslėpti
Kad ir remiantis paso duomenimis
Niekaip vidinės jausenos širdies

– Vida, kada pradėjai domėtis poezija, literatūra, kas lėmė, kad pasirinkai literatės kelią? Kokie ryškiausi vaikystės, šeimos, jaunystės prisiminimai, susiję su knyga, literatūra, rašymu?

– Dar mokykloje lietuvių kalbos mokytoja draugiškai pabardavo, kad rašau per daug ilgais sakiniais, dėl to ir sintaksės klaidų prisirenku, kad mano sakiniai – „per gilūs“… Galbūt tada jau kažką jaučiau popieriaus lapui… Poezijos posmus deklamuodavau (žinoma, ne savo) mokyklos aktų salėje, nes balsas buvo skardus, mikrofono nereikėdavo…

Vida (pirma kairėje) šalia šių eilučių autoriaus su kolegomis poetais Tauragės kultūros namų kiemelyje. Asmeninio albumo nuotrauka

– Prisimenu tave, dirbau tada tuometinėje Tauragės 2-ojoje vidurinėje mokykloje. O studijavai ekonomiką universitete. Kaip ten?

– Studentavimo laikais grupiokai juokaudavo, kad galbūt reikėjo rinktis aktorinį meną studijuoti, o ne prekybos ekonomiką, ir būti kaip Regina Varnaitė, nes mėgdavau pasakoti anekdotus juokinga maniera, nevengdavau ketureilių… Gyvenimui tekant, užaugus dviem nuostabioms dukroms ir palaidojus mylimą vyrą, panirau į liūdesį, teko netgi patirti avariją… Va būtent tada kažkas „įmušė“ ar „atitrenkė“ emocinį prielankumą eilėms… Pasipylė sielos skausmo svorio slėgis žodžiais – poetiškai…Tiesiog pradėjau rašyti apie tai, ką jaučiau. Pagal užsakymą neišeitų niekaip. Labai patiko pradėti dalyvauti feisbuke „įkėlinėjant“ eiles ir sulaukiant gražių patiktukų, komplimentų… Eilėraščiai – tai sielos vaistai.

Pasimeldžiame Angelui savajam
Kaip sargo prašome padėt
Pasižadėdami jausmus tikruosius
Globoti puoselėti ir mylėt
(iš eilėraščio „Jausmai tikrieji“)

– Kas formavo tavo literatūrinį skonį? Gal įtakos turėjo aplinka, mokytojai, draugai?

– Aišku, mokykla paliko ryškų pėdsaką literatūriniam skoniui: lietuvių kalbą ir literatūrą mokiausi uoliai, mokytojai buvo reiklūs. Dar pradinukė vaidinau mokyklos dramos scenoje… Tuo laiku tebuvo laidiniai telefonai ir telegramos ant popierinių juostelių – kažkurią vasarą dirbau telegramų iš nešiotoja. Tai ne dabar – „rūgstame“ prie kompiuterių ir mobiliųjų…

Vidos skaitymas visada emocingas. Asmeninio albumo nuotrauka

– Kokie labiausiai į atmintį įsirėžė personažai, literatūriniai herojai? Kodėl? Ko tave literatūra ir kiti menai išmokė?

– Kuriantys, piešiantys, apskritai meno sferai priklausantys žmonės juk paprastai apibūdinami „priplaukusiais“… Studentaudama paskaitinėdavau Vytautą Mačernį, dalyvaudavau universiteto kraštotyrininkų klubo stovyklose, mėgau liaudies dainas ir šokius – buvo kaip hobis.

– Be literatūros, kas dar arčiausiai prie širdies? Muzika, teatras, dailė, šokis, tautodailė…?

– Per muziką galima kalbėtis irgi sielomis, kaip per poeziją – labai mėgstu įvairią, pagal nuotaiką…

Kaipgi poetė be lauko gėlių. Asmeninio albumo nuotrauka

Linkėjimas jausmui

Tylėdamas sakyk
Svajodamas tikėk
Nuliūdęs prisimink
Supykęs nelaikyk

Apglėbęs neskubėk
Bučiuodamasis skrisk
Matydamas tylėk
Šypsodamasis jausk

Suprasdamas pažink
Dalindamas turtėk
Priimdamas dėkok
Palikdamas raudok

– Ką tau davė bendravimas bendraminčių būryje, klube „Žingsniai“? Ar nejuokingi tokie susibūrimai? Juk čia tik mėgėjiška veikla. Ar veržiesi į profesionalumą ir kaip tai darai? O gal jautiesi esanti profesionalė? Kaip žiūri dabar į madon atėjusį labai intensyvų knygų leidimą? Ar to visada reikia?

– Džiaugiuosi esanti literatų klubo „Žingsniai“ nare. Tai savotiška individualumo vizitinė kortelė – pirmiausia sau, po to – aplinkai. Su visa savo pagarba literatūrai, žmonėms, kuriuos jungia kažkas daugiau nei materialumas… Širdyje be galo džiugu matyti susirenkančius žmones tiesiog „išlieti“ save per bendravimą, eilėraščių skaitymą. Čia siela tarsi įgyja formą tose garsiai deklamuojamose eilėse. Pajauti emocijas, įžvelgi kitokias akis… Į profesionalumą nesiveržiu – tegul mūza lanko ir tiek. Gerai, kad kiti kažkaip intensyviai leidžia savo kūrybos knygas, manau, pinigų iš to nelabai galima uždirbti, nes poezija domisi apie 5 procentus skaitančiųjų literatūrą apskritai. Kažkur skaičiau. Bet gal neekonomiškai galvoju. Nors vieną autorinę knygą norėčiau turėti – dėl prisiminimo, kad gyvenau, mylėjau šeimą ir žmones, sutiktus gyvenimo kelyje…

– Tavo požiūris į kuriančius žmones. Kam jie reikalingi, ar reikalingi?

– Pirmiausia kuriantys žmones reikalingi patys sau – taip pritraukiami analogiški bendraminčiai, romantikai ir, pastebėčiau, tikrai jautrių sielų asmenybės. Jie irgi prisideda prie dvasingumo gyvenime savuoju individualizmu.

– Kodėl tu rašai, ką nori pasakyti, ar tau svarbus aplinkinių dėmesys, pastebėjimas, įvertinimas? Kaip reaguoji į kritiką?

Galinis žmogiškasis tikslas –
Pasiekt namus.
Išvysti šiltą šviesą languose.
Apsikabinti artimąjį –
Kokia tai laimė nuostabi, ar ne?
(iš eilėraščio „Vienišas praeivis“)

– Rašau norėdama pradžiuginti savo sielą – tai pirmiausia. O jeigu kam patinka išreikštos mintys eilėmis – tai man irgi labai džiugu: žmogiškai tiesiog miela, kai sulauki komplimentų ir būtent tikrų, nuoširdžių, vertinančių akimirkos jausmo dėstymą eilėse. O dėl kritikos atsakyčiau, kad nesu tokia įžymi, jog būčiau kritikuojama.

Vidai nesvetimos ekstremalios pramogos. Asmeninio albumo nuotrauka

– Kokios kūrybos temos tau arčiau prie širdies, ar galvoji apie menines išraiškos priemones kurdama, ar pačios jos savaime randasi kaip kokie grybai po lietaus? Gal taip ir eilėraščiai randasi? Nei iš šio, nei iš to…

– Kūryba randasi iš per didelio vienatvės pertekliaus su visu jos žiaurumu – taip yra išsireiškęs poetas R.M.Rilkė, – visiškai su juo sutinku – taip man irgi yra.

Ir joks barbenančio lietaus lašo aidas
Tykšdamas pro pravirą langą
Nenuslopins vilties gyvenimui
Laukiant pavasario kaip svečio
(Iš eilėraščio „Kavos jėga“)

– Mėgstamiausi tavo menininkai, iš ko mokaisi, ar kažkieno manierą, stilių, išraiškos būdus bandai pagauti, pamėgdžioti?

– Visiškai nieko nepamėgdžioju, esu savita, ką galvoju, tą „išlieju“ ant popieriaus, jokių stilių ar išraiškos būdų nesistengiu naudoti, net nesidomiu. Tiesiog kaip išeina, taip išeina… Esu paprasta.

– Kaip keitėsi tavo požiūris į poeziją, literatūrą? Ar jis nesikeitė, susiformavo kažkada ir liko toks? Tavo požiūris į šiuolaikinį poetą, poeziją, ieškojimus nuolatinius. Kas šiuo metu tau neduoda ramybės? Ką kuri, ką norėtum sukurti?

– Pradžioje eilės buvo kitokios nei dabar… Gal kiek patobulėjau… Daugiausia mano kūrybos amplitudė apsiriboja emocine išraiška atitinkamu momentu, patinka mintys apie būtį, gamtą, gyvenimą. Ieškau sielos ramybės per eilėraščius, ar tai blogai? Spontaniškumas gyvenime mane apskritai veža – tai irgi jaučiasi kūryboje. Ir kaip ten pasakyta: visas mūsų gyvenimas yra kelias į save. Aš juo ir einu…

Štai taip, ar sutinki

Paso duomenys
jau įgalina
išgirsti šešių
dvigubo pjovimo lentų
gaminimo garsą 

Tu tu ir tik tu
būsimas dalyvis
meistriškai išmėginti
sukurtos formos
skirtąjį patogumą 

Kol statistinė abėcėlė
aidu rezonuos
Dievo kanceliarijos įsakymui
pagarbiai vykti
nurodytu maršrutu 

Bet prieš tai būtina
tęsti pulsą gėrio
arba kitaip virtuozinti
ryto dieną
vakaro naktį

– Ačiū už pokalbį. Lauksime tavo eilėraščių knygos dar šiais metais. Gal ji pasirodys?

– Galbūt šiais, o gal kitais…

 

Dalintis:

Palikite komentarą