Visas gyvenimas – kūryba

Kai pakeičia sapną tikrovė,
Jaučiu, metai lenkia pečius.
O laikrodžio dūžiai skaičiuoja
Vėl skubančius mano metus.

„Jaunystės paukštė“

Nors laikrodžio dūžiai skaičiuoja skubančius metus, kaip rašo Marija Maškauskienė eilėraštyje „Jaunystės paukštė“, ir jie jau priskaičiavo 90 dūžių, tačiau kaip visas gyvenimas buvo kūryba, taip ir dabar jis toks tebėra. Gal tik kiek ši kūryba laikui bėgant transformavosi – nuo kūrybinio pedagoginio darbo iki eilėraščių rašymo.

Mamulytė

Gimusi 1932 metais rugpjūčio 24 d. Kaune siuvėjo ir namų šeimininkės šeimoje, pirmą kartą akis pramerkusi mažoje Antakalnio gatvelėje su puikiu vaizdu į Nemuną, būsimoji Tauragės geografijos mokytoja, o vėliau ir literatė Marija nuo mažens buvo neabejinga grožiui.

– Iš mūsų sklypo, kuris buvo ant pačio kalno šlaito, kaip ant delno matėsi Nemunas ir visas Kauno centras. Būdama ir maža, ir suaugusi, visuomet mėgau per įvairias šventes žiūrėti, kaip gražiai atrodo šventiškai išpuoštas miestas, nusidriekęs apačioje, už Nemuno. Kadangi tuo metu šeimoje buvau antra dukra (sesuo Danutė buvo metais vyresnė) ir mažiausia, o tame pačiame name gyveno močiutė dar su kitais šeimos nariais, tai buvau truputį lepinama, – pasakoja Marija.

Jos prisiminimuose labai ryškus močiutės paveikslas. Ji buvo tretininkė (Tretininkai – katalikų pasauliečių religinės organizacijos-bendruomenės, priklausančios vienuolių ordinams kaip trečiasis jų padalinys greta vyrų ir moterų ordinų) ir labai dažnai vesdavosi vaikaitę į šalia esančią bažnyčią, į tretininkių renginius, ruošė Pirmajai komunijai. Apie močiutę Marija taip kalba:

– Aš ją labai mylėjau ir vadinau mamulyte. Gal todėl ir dabar mane sūnus, anūkas ir proanūkės vadina mamulyte.

Marija Maškauskienė su tėvais ir sesute Danute (Kaunas). Asmeninio albumo nuotrauka

Dievas iš molio

Miki, vaikeli mažyti,
Saulutės jau nematyti.
Ji guli pūkų pataluos,
Saldžiai ligi ryto miegos.

„Senelės lopšinė“

– Vieną kartą, – prisimena savo vaikystę Marija, – ruošdamasi Pirmajai komunijai, papuoliau į klebono nemalonę. Bažnyčioje pasakojo apie Dievo buvimą, jo gimimą, o aš išsišokau ir pasakiau, kad Dievas padarytas iš molio. Dėdė, mamos brolis, buvo zakristijonas, todėl pas mus dažnai užeidavo jaunas kunigėlis. Kai tik jį pamatydavau, klaupdavausi ir švebeldžiuodama kalbėdavau mamulytės išmokytą maldą. Už tai jis man duodavo litą, o aš tuoj bėgdavau į žydelio Joškės parduotuvę pirkti saldainių.  Vaikystėje, kaip ir daugelis, buvau judrus, sveikai išdykęs vaikas, kuris prisigalvodavo įvairiausių nuotykių.

Dar vieną linksmą nuotykį prisimena būsimoji mokytoja ir poetė:

– Mes su pussesere žaidėme damas. Išsipuošėme mamos drabužiais, išsidažėme veidus, lūpas, apsiavėme mamos aukštakulniais batais. Staiga išgirdom grojant dūdų orkestrą. Kaip buvome „pasipuošusios“, taip ir nuėjome pasižiūrėti. Pamatėme žygiuojančius karius. Patraukėme paskui. Taip ir nužygiavome net iki Kauno miesto centre esančio parkelio (dabar Karo muziejus). Kai atsikvošėjome, pradėjome verkti ir mus kažkoks karininkas parvežė namo. Gavom barti nuo mamos.

Ekstremalė

Maškauskų šeima Jurbarke. Asmeninio albumo nuotrauka

Laikrodėlis tiku, taku
Kada keltis man pasako,
Nes be jo aš pramiegočiau,
Į mokyklą pavėluočiau.

Laikrodėlis tiku, taku
Sako man: „Greičiau skubėk.
Klasėje draugai jau laukia,
Pamokos greit prasidės“.

Laikrodėlis tiku, taku,
Kai tik pertrauka – pasako:
Skambalėlis din, din, dan!
Bėgam žaist visi laukan.

„Laikrodėlis“

Mokytis mažoji Marytė pradėjo Aleksoto J.Domininkaičio pradinėje mokykloje. Karo metu ją subombardavo (ir tada mokyklas bombarduodavo!), nes netoli buvo oro uostas, ir Marija labai gerai prisimena ir dar dabar jaučia bombardavimų košmarą. Baigusi pradinę mokyklą, Marytė mokėsi Kauno Aušros mergaičių gimnazijoje, Kauno 12-ojoje vidurinėje mokykloje, o atestatą gavo darbo jaunimo mokykloje. Jubiliatė prisimena:

– Besimokydama buvau labai aktyvi, nenustygstanti, sportiška. Mėgau ekstremalius užsiėmimus. Stengiausi viską išbandyti, patirti stiprius pojūčius. Įstojau į Kauno Br. Ožkinio aviaklubą, kur mokiausi sklandymo, parašiutizmo. Kadangi buvau gimusi prie Nemuno, mokėjau gerai plaukti. Ne kartą gyniau mokyklos garbę plaukimo varžybose tarp Kauno mokyklų. Dalyvavau mokyklos saviveikloje. Dainavau, šokau, mokiau žemesniųjų klasių mokinukus šokti.

Be to, kad realiai yra atlikusi ne vieną šuolį parašiutu iš lėktuvo ir sklandytuvu Kauno padanges nardžiusi, jauna mergina iškrėsdavo visiškai ekstremalių išdaigų. Sūnus Gediminas papasakojo, kad Nemuno ir Neries santakoje Marytė su kitais padūkėliais vasarą laukdavo, kol atplauks barža, o užduotis tokia: panerti po plaukiančia barža ir išnerti kitoje jos pusėje. Ir tai Marytė padarydavo. Net šiurpas dabar nukrato, kai bandai įsivaizduoti tokius nardymus.

Baigusi vidurinę mokyklą, mergina įsidarbino ir dirbo Kauno 13-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau Kauno moksleivių kūrybos centre masinio darbo ir renginių organizatore-metodininke.

Marija Maškauskienė – mokytoja Tauragės II vidurinėje mokykloje. Asmeninio albumo nuotrauka

Lemtingas blynų balius

Pas mus ateina paslapčia
Tyra, graži ir išdidi.
Veide su šypsena gražia,
Širdy gerų jausmų pilna.

Tada ir Žemė mums gražesnė,
Žydresnis mėlynas dangus
Ir paukščių giesmės malonesnės,
Kiekvienas  mylimas žmogus.

„Pirmoji meilė“

– Mane labai sukrėtė tėvų skyrybos. Mama pradėjo prekiauti, turėjo galanterijos parduotuvę, susipažino su kitu vyru prekybininku ir nutarė skirtis su mano tėvu. Su patėviu mano santykiai buvo nekokie. 1953 metais jiems gimė dukra, mano sesuo Alma, – sunkias akimirkas mena Marija.

Bet atėjo meilė. 1954 m. sausio 10 d. Marija ištekėjo už Lietuvos žemės ūkio akademijos studento, agronomo Gedimino Maškausko, su kuriuo susipažino pas draugę, o ši buvo suruošusi tradicinį Užgavėnių blynų balių. Tais pačiais metais  gruodžio 14 d. gimė sūnus Gediminas.

Kol vyras mokėsi, jauna šeima gyveno labai sunkiai, tačiau, pasak Marijos, buvo labai laimingi. Ji dirbo Moksleivių kūrybos centre, o iš paskaitų grįžęs vyras vakarais ir naktimis dirbdavo Kauno upių uoste arba geležinkelio stotyje. Iškraudavo iš baržų arba vagonų anglis ir rąstus (ech, kas iš mūsų vyresnės kartos buvusių studentų neprisimena panašių dalykų!). Kadangi mama buvo sukūrusi kitą šeimą, tai jai ir netrukdė. Pagalbos truputį sulaukdavo iš mylimiausio žmogaus – mamulytės.

Tolyn nuo Kauno – per Jurbarką į Tauragę

O mūsų miela ir graži Tauragė!
Ji nuostabi lyg rytmetį pražydusi gėlė
Su Jūros upės vingiais ir krantais stačiais
Ir slėniais nuostabiai žaliais.

„Miela mūsų Tauragė“

Vyras Gediminas, 1957 m. baigęs mokslus, gavo paskyrimą dirbti Jurbarke. Ten jauna šeima ir išvyko. Marija dirbo tuometiniuose pionierių namuose metodininke, vyras – rajono žemės ūkio valdyboje. Kiekvienų metų vasarą Marijai tekdavo dirbti Jurbarko rajono Kalniškių pionierių stovykloje direktore. Kartu visuomet būdavo ir sūnus Gediminas.

– Su stovyklaujančiais vaikais dažnai važiuodavome į pažintines ekskursijas. Prisimenu, 1959 m. buvome nuvažiavę į Kauną. Aplankę Kauno muziejus ir zoologijos sodą, nuvažiavome pažiūrėti statomos Kauno hidroelektrinės. Tad teko pabūti su vaikais ir sūnumi Kauno marių dugne. Didelis pagalbininkas organizuojant vaikų poilsį stovykloje buvo vyras Gediminas. Jis vaikams net motociklininkų mėgėjų būrelį suorganizavo, – tolimą praeitį atsimena Marija.

1961 m. šeima persikėlė gyventi į Tauragę. Marija dirbo moksleivių kūrybos centre (tada vadinosi pionierių namais) metodininke, vėliau direktore. Vyras – žemės ūkio valdyboje, po to Tauragės melioracijos valdyboje agronomu. Sūnus iki 1965 m. mokėsi Tauragės pradinėje mokykloje, o 1966 m. perėjo į Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Martyno Mažvydo progimnazija). 1966 m. Marija įstojo ir sėkmingai  1970 m. neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginio instituto Geografijos fakultetą. Taip ji tapo diplomuota pedagoge, išsipildė jos vaikystės svajonė – būti geografijos mokytoja. Tauragės 2-ojoje ir 5-ojoje vidurinėse mokyklose geografijos mokytoja Marija dirbo 36-erius metus.

Apie tuos laikus mokytoja pasakoja:

– Kadangi nuo pat jaunystės svajojau būti mokytoja, darbas sekėsi gerai. Turėjau auklėjamąsias klases, su kuriomis dalyvaudavome įvairiuose mokyklos, rajono renginiuose. Ypač mėgom su mokiniais važiuoti į pažintines ekskursijas po žymias, istorines Lietuvos vietoves. Darbas labai patiko, todėl daug laiko praleisdavau mokykloje su savo auklėtiniais puošiant priskirtas klases, įrengiant geografijos kabinetus, dalyvaujant įvairiuose renginiuose. Ne kartą nugalėjau geriausio rajono geografijos kabineto konkursuose. Norint gerai pasiruošti pamokoms, daug savo laisvo laiko skirdavau ruošiant metodinę medžiagą, skirtą geografijos pamokų pravedimo paįvairinimui. Už gerą darbą ne kartą buvau apdovanota respublikiniais ir rajoniniais apdovanojimais-garbės raštais, medaliais, „Švietimo pirmūno“ ženkleliais.  Buvau griežta, tačiau teisinga. Mylėjau savo auklėtinius. Jie tuo pačiu atsakė man. Išėjus į pensiją, mane jie dažnai aplanko, pasveikina Mokytojo dienos ir kitų švenčių  progomis. Mane gerbė ir bendradarbiai. Pasitikėdami manimi, mane rinkdavo mokyklos profesinės sąjungos pirmininke.

Būti be visuomeninės veiklos – ne Marijos būdui

Lietaus lašai lyg vienišas keleivis
Langan barbena, prašo įsileist.
Tai mano mintys, praeitin nuklydę,
Dar greitai nežada pareit.

„Lietui lyjant“

Marytė Maškauskienė visada linksma, su visais randanti bendrą kalbą. Asmeninio albumo nuotrauka

Mokytoja ir poetė Marija visada labai mėgo keliauti. Su vyru Gediminu išvažinėjo visą Lietuvą. Dar tarybiniais laikais buvo nuvykusi į Vokietiją pas jauniausią seserį Almą, 1989 m. Čikagoje svečiavosi pas dėdę.

1987 m. Marija garbingai išlydėta į pensiją. Tačiau ramiai gyventi buvo ne jos charakteriui.

– Tuojau pat įsijungiau į Tauragės pagyvenusių žmonių klubą „Seklyčia“ ir mokytojų senjorų klubą. Su klubų nariais,– atsimena Marija, – lankėme senelių, neįgalių vaikų, našlaičių namus, koncertavome jiems. Taip pat dalyvaudavome akcijose „Maisto bankas“, susitikimuose su visuomene, kariškiais. Dalyvavimas klubo veikloje paskatino kurti scenarijus klubo renginiams. Visais laikais buvau kūrybinga  asmenybė, tačiau vis nerasdavau laiko ar nesiryždavau parodyti savo sugebėjimų.

Kaip šio rašinio autorius gerai prisimenu, kaip Marija atskubėdavo į Tauragės tuometinę 5-ąją vidurinę mokyklą pavaduoti vieno ar kito geografijos mokytojo šiam susirgus ar kitai bėdai atsitikus. Niekada neatsisakydavo padėti, nors finansiškai kartais nebūdavo naudinga – jei dirbdavai, nuskaičiuodavo nuo pensijos. Tokie buvo to meto įstatymai.

1990 m. buvo jos, kaip literatės, poetės kūrybinio kelio pradžia. Pirmasis eilėraštis gimė nejučiomis ir buvo skirtas Salomėjai Nėriai minint jos gimimo metines. Kitas eilėraštis „Moterie“ – vėl proginis, skirtas Sausio 13 d. įvykiams. 1995 m. prie tuometinių Tauragės kultūros namų susibūrė poezijos mylėtojų klubas, kiek vėliau gavęs pavadinimą „Žingsniai“. Nuo pat klubo veiklos pradžios iki šių dienų Marija – aktyvi šio klubo narė. Kūryba jai tapo tikru džiaugsmu:

– Eilėraščius kūriau įvairiomis temomis. Parašiau daug eilėraščių vaikams apie gamtą ir gyvūnus – „Juoda katytė“, „Baltas debesėlis“, gimė eilėraščiai, skirti artimiesiems, draugams – „Sūnui“, „Martelei Birutei“, „Proanūkei Mantei“, „Sesei Almai“, apie Lietuvą ir Tauragę  – „Mona Liza-Lietuva“, „Mūsų miela Tauragė“, išėjusiems į Anapilį brangiems žmonėms prisiminti, „Mamulytei sengalvėlei“. Su klubo nariais dažnai važinėjome skaityti savo kūrinių bendraminčiams į įvairius Lietuvos miestus, o taip pat pas Tauragės rajono poezijos mylėtojus. Mano kūrybos eilėraščiai dažnai spausdinami Tauragės rajono spaudoje, esu kviečiama į įvairius susitikimus su moksleiviais.

„Širdies šauksmas“ ir „Žvaigždžių šviesa“

O, kad pasiekčiau jas ranka,
Surinkčiau į krepšelį.
Parnešus Žemėn, išdalinčiau
Tiems, kas mylėti gali.

„Žvaigždžių šviesa“

2007 m. 75-erių metų jubiliejaus proga Marijos laukė staigmena: sūnus Gediminas su visa savo šeima įteikė mamai nuostabią dovaną, išleistą pirmąjį eilėraščių rinkinį „Širdies šauksmas“. Knyga buvo iškilmingai pristatyta Tauragės poezijos mėgėjų visuomenei. Tai buvo didelė paskata Marijai kurti ir toliau. Taip 2020 metais išėjo ir antroji jos knyga „Žvaigždžių šviesa“. Spaudai jau parengta ir trečioji knyga – „Gyvenimo viražai“. Galbūt dar šiemet ji pasieks skaitytojus.

2011 m. mirė marti Birutė, o 2014 m. po 60 m. bendro gyvenimo amžinybėn išėjo vyras Gediminas. Didelė širdgėla ir mylimų žmonių ilgesys laikinai pakeitė poetės kūrybos kryptį. Gimė eilėraščiai apie ilgesį, liūdesį netekus artimųjų, apie jų amžino gyvenimo vietas. Kadangi klubuose, kurių veikloje Marija dalyvauja, daug pagyvenusių žmonių, daugeliui žinomas netekties jausmas, tie eilėraščiai turi didelį pasisekimą. Dažnai, laidojant draugus, pažįstamus, Marija skaito savo eilėraštį „Mirusiųjų miestas“.

Laikui šiek tiek apgydžius netekčių žaizdas, poetės kūryboje vėl atsirado eilių apie meilę gyvenimui:

– Vėl sukūriau daug eilėraščių. Tęsiu veiklą mokytojų senjorų ir poezijos mėgėjų klubuose. Taip neseniai, rodos, kartu su klubo nariais atšventėme mano 85-erių metų jubiliejų. Tai įvyko per didelį poezijos vakarą ant Tauragės pėsčiųjų tilto, kuriame aš irgi skaičiau savo eilėraščius. Mane sveikino ne tik klubo nariai, bet ir svečiai iš Kelmės, Kauno, Šilutės, Jurbarko, Šilalės, Pagėgių.

O jau rytoj, rugpjūčio 24-ąją, Marijai Maškauskienei, Tauragės literatų klubo primadonai, visų mylimai ir gerbiamai mokytojai sukanka 90 metų. Brandus amžius. Tegul jis neša sveikatą ir kūrybos džiaugsmą.

Metai, bėkite pro šalį,
Nepaliesdami  manęs!
Norisi dar pagyventi,
Su visais pabūt drauge.

„Mūsų metai“