fbpx

Vlado himnas meilei

Dalintis:

Tęsiant ciklą apie Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narius ir klubo 25-erių metų jubiliejų, šįkart rašinys apie šiemet savo trečiąją poezijos knygą išleidusį Vladą Čepliauską, Tauragėje gerai žinomą ir atsimenamą ilgaplaukį, gunktelėjusį, ramų, neįkyrų menininką, gatvės muzikantą, švelniai kolegų muzikantų Čiurlioniu vadinamą. Šiandien nebematome Vlado Tauragės gatvėse gitara brazdinančio ir savo kūrybos dainas dainuojančio, nes jis gyvena Adakavo socialinių paslaugų namuose. Sveikatą praradęs sovietinėje kariuomenėje, Vladas neprarado kūrybinių galių ir svarbiausia – noro kurti. Kūryba jam – poezija, muzika – atgaivos šaltinis, gyvenimo prasmė ir likęs gyvenimo džiaugsmas. Ir dar dalyvavimas šaškių varžybose, kas taipogi yra kūryba, susitikimas retkarčiais su jį mylinčiomis seserimis,  profesionaliomis muzikantėmis, kūrėjomis, – štai tokie Vlado gyvenimo prieskoniai.

Aš einu per gyvenimą vienas.
Jau draugai išsiskyrė seniai.
Neklausau, ką man aiškina vėjas,
Kad aš juos pamiršau visiškai.

Bėga dienos, rudenys, metai,
Saulė pateka ryto laiku.
Rieda mūsų gyvenimo ratai,
O aš vis dar jaunystę menu.

(iš eilėraščio „Mokslo draugai“)

Trys Vlado knygos. Asmeninio albumo nuotrauka

Tremtinių vaikas

Būsimasis muzikantas ir poetas gimė Kaune 1962 metais, kai tėvai jau buvo grįžę iš tremties, kur  susilaukė dviejų dukrų, Vlado vyresniųjų seserų. Tėtis Pranas Čepliauskas kilęs iš Jurbarko rajono Greičių kaimo, o mama Cecilija Dirškutė-Čepliauskienė – iš Vilaičių, Žygaičių seniūnijos. Pranas ir Cecilija jauni buvo išvežti į Sibirą, tačiau ten nepalūžo, išgyveno, sukūrė šeimą, kurią, patyrę ne tik nenupasakojamų vargų, nepriteklių, bet ir laimės, džiaugsmo, išsaugojo 63-ejus metus, kol išskyrė mirtis.

Irkutske, Bodaibo rajone, pamečiui gimė dukros Justina ir Danutė. Seserys vaikystėje atrodė kaip dvynukės, nes mama vienodai rengdavo, tėtis labai rūpinosi, kad mergaitės kalbėtų lietuviškai, mokė jas. O grįžus gyventi į Tauragę tėvų rūpesčiu abi nuėjo muzikos keliu. Justinai pakluso akordeonas, o sesei – kanklės. Visą gyvenimą jos taip ir nesiskyrė su muzika. Justina dirbo pedagoge, akompaniatore, Danutė – visą gyvenimą garsiojo „Lietuvos“ ansamblio kanklininke.

Vlado sesuo Justina su jo knygomis. Asmeninio albumo nuotrauka

Pasirinkimas aiškus – muzika

Ir Vladas negalėjo atsilikti nuo seserų, nors buvo jaunesnis ir jau gimęs Lietuvoje, jis rinkosi muzikanto, menininko kelią. Tam neprieštaravo ir tėvai, nes kelias į muzikos ir meno pasaulį buvo gražiai pramintas. Tauragėje Vladas lankė trimito klasę muzikos mokykloje pas žinomą pedagogą ir muzikantą Alfonsą Sadauską. Na, o vėliau pateko į Lietuvos talentų „kalvę“ M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Ten mokslus tęsė trimito klasėje. Vilnius jam ir dabar – mielas jaunystės, stebuklų ir meilės miestas.

Vilniau, stebuklingas mieste,
Šviesūs takai ir nuostabios gatvelės…
Kiek turi tu savy paslapčių, vienas
Dievas težino, kas Tu. Gal norėčiau
Aš puslapį verst ir pakeisti gyvenimą
Savo; Tu esi ir esi nuostabus, tartum
Gėlės ant manojo kapo… Tai ir būki
Toksai, koks esi ir plačiai, o plačiai man
Šypsokis. Aš myliu Tave, Vilniau, už tai,
Kad gražesnio nėra miesto tokio…

(Vaizdeliai proza. Vilnius)

Laisvės troškimo metai

1980 metais Vladas baigė M.K.Čiurlionio menų mokyklos trimito klasę. Turbūt dabar visiems aišku, kodėl jį Tauragėje Čiurlioniu vadino. Besimokydamas menų mokykloje neapsiribojo vien trimitu, reikėjo, o ir buvo privaloma, mokytis groti fortepijonu, studijuoti visas muzikos disciplinas, kurių yra devynios galybės, pradedant muzikos teorija, solfedžio, harmonija, instrumentų pažinimu, baigiant muzikos istorija ir literatūra. Be šių dalykų, dar ir bendrojo lavinimo disciplinas reikėjo mokytis, išlaikyti egzaminus. Vladas prie viso šito dar ir gitara groti pasistengė išmokti. Taigi darnioje Čepliauskų šeimoje atsirado visa grupė – akordeonininkė, kanklininkė ir trimitininkas. Tėtis irgi nepėsčias – mokėjo groti akordeonu, lūpinę armonikėlę paimdavo į rankas ir pagrodavo, kol dar jėgų turėjo.

Teko Vladui ir sovietinėje kariuomenėje tarnauti – jau buvo prasidėję laisvės ir išsivadavimo metai. Pūtė gaivūs vėjai, bet viską dar reikėjo atstovėti. Vladas savo knygoje „Išsvajotasis meilės idealas“ rašo:

Ėjau prieš rusus, o kad jie nedavė man
atsigaivėti,
Spyriau koja, už ką mane ir kankino, o
daugiausia
Turbūt už tai, kad esu lietuvis, – tarp rusų tai ne
pagarba.
Na, atsimušiau kaip reikiant, atkariavau.
Nežinau, nei kas tas karas, pasenau.
Dabar tegul eina jaunimas ginti brangiosios
Tėvynės Lietuvos

(Iš karo lauko dienoraščio)

Tarnavo Vladas sovietų armijoje, buvo priverstas, o kur dingsi? Tarnavo Dobelėje, Latvijoje, vėliau Kaliningrade desante, žvalgyboje, grojo kariniame orkestre trimitu. Sovietų kariuomenėje, vykstant Lietuvoje svarbiems įvykiams, sudėtinga buvo ištverti, juolab, kad patyčių buvo daug, lietuvių laisvės siekių niekas nesuprato, ignoravo, šaipėsi, fašistėliais vadino. Nuo tokių krūvių pablogėjo Vladui sveikata. Tarnyba tais sudėtingais laikais sovietinėje armijoje paliko gilius pėdsakus jo dvasioje. Didelėmis mamos pastangomis Vladas grįžo iš kariuomenės kiek anksčiau termino, o sveikata jau buvo nebe ta. Bet negandos neužtemdė jo kūrybinės prigimties.

Vladas ir Justina poetų susitikime. Asmeninio albumo nuotrauka

Eilės sugulė į tris knygas 

Apsigyvenęs su tėvais Tauragėje, Vladas tapo gatvės muzikantu, grojo trimitu ansamblyje „Jūra“. Tauragėje dažnai galėjai išvysti einantį aukštą vaikiną su gitara ant pečių ar grojantį ir dainuojantį savo kūrybos dainas.

Nemėgstu gyvenimo vaizdo aš kreivo.
Užgimusiam tinka ola.
Pabudęs iš ryto klausausi aš reivo
Japoniška magnetola.

Kiekvienas žymus šių laikų atlikėjas,
Pažįstamas šou minioje, –
Didysis visatos tvarkos sutvėrėjas
Nedidelio miesto centre.

Žmonėms kartais miela sujaudinti sielą
Savąja nauja programa.
Išgirdusi Dievo harmoniją vieną,
Įkrinta brangi moneta.

(iš eilėraščio „Muzikantas“, su dedikacija „Skiriu muzikanto darbui“)

Jei Vlado sesuo Justina jau išleido aštuonias knygas (paskutinioji „Ant laikmečio šakos“ pasirodė šiemet balandį), tai Vladas jau yra išleidęs tris poezijos tomelius. 2003 metais išėjo „Meilė karšta“, 2014-aisiais – „Kruvinoji poezija“ ir pernai pasirodė kartu su sesers Justinos „Kraite“ Vlado trečioji – „Išsvajotasis meilės idealas“.

Vlado poezija  plaukia iš jo sudėtingo gyvenimo patirties, yra subtili, jautri, išnešiota. Daugeliui eilių pats autorius yra sukūręs muziką ir pats dainuoja. Vladas mėgsta dedikacijas, rasime jo eilėraščių, dedikuotų mylimoms moterims, tėčiui, sesei, šeimai, tėvynei, draugams, angelui sargui… Labiausiai mėgstama – meilės tema.

Sutikau aš, mergaite, tave vakare,
Buvo vasara, ievos žydėjo.
Šokom valsą abudu kokteilių bare,
O į mus visos akys žiūrėjo, – rašo romantiškai poetas.

Jis rašo eilėraščius  „ilgesingai meilei“, „giliai meilei“, „skausmingai meilei“. Jo eilėraščių lyrinis herojus beprotiškai myli, myli karštai, myli iš visos širdies.

Ežero dugne pamačiau Tave.
Ežero dugne pamiršau save.
Ežero dugne būsiu gėlele.
Ežero dugne nusiskink mane, – poetui nesvetimos metaforos, simboliai, personifikacijos.

Nėra svetimos poetui ir tikėjimo, Visagalio temos. Jis dažnai mini ar pasigenda, ar tiki Dievu, rašo eilėraščius Marijai, net skiria jai laišką:

Tave mylėsiu savo meile visada.
Tavęs aš nepaliksiu niekada.
Tavasis atėjimas iš dangaus –
Tai didis džiaugsmas ir viltis žmogaus.

Vlado eilėraščiuose prasiveržia ir meilės Tėvynei, Lietuvai jausmas ir meilė tiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Tremtinių vaikas žino, ką reiškia Tėvynė, ką reiškia jos netekti ir kas yra laisvė. Tegul žino iš tėvų ar seserų pasakojimų, bet visa tai iš pirmųjų lūpų. Šiai temai rasime nemažai jo sukurtų eilėraščių. Štai eilėraštis, dedikuotas kritusiems už Lietuvos laisvę:

Gėlės.
Kruvinos gėlės.
Mažos Lietuvėlės.
Vėlės.
Vėjas.
Rytmečio vėjas.
Didis kūrėjas.
Ir atpirkėjas.

Miega.
Kapuose miega.
Amžiną miegą.
Didvyriai miega.

Kietas.
Patalas kietas.
Vienas ir kitas.
Eilėmis sietas.

Kūrybinis procesas tęsiasi

Nors Vladas gyvena Adakavo socialinių paslaugų namuose, jo kūrybinis procesas tebevyksta. Kaip pasakoja Vlado sesuo Justina, save realizuoti jam padeda geranoriška, kūrybinga socialinė darbuotoja Paulina Šlepavičiūtė. Vladas turi galimybę (kai dar nebuvo karantino) ir dar turės dalyvauti neįgaliųjų festivaliuose, ten dainuoti savo dainas, yra dalyvavęs Rokiškio respublikiniame konkurse, kur buvo apdovanotas. Neseniai dalyvavo Anykščių virtualiame respublikiniame renginyje „Kas švyti vasario nakties danguje“.

2015 m. Adakavas. (iš karo lauko dienoraščio)

Adakavas. Namas. Katė nubėgo. Gulbės tvenkinyje.
Diena. Dangus apniukęs. Pirmoji žiemos diena.
Laivas išplaukė. Mano laivas. Manoji laimė.
Laivas „Laimė“ plaukia!
Aš – kapitonas „laimė“.

Vladas kadaise buvo nuolatinis Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ dalyvis. Klubo narys ir dabar jis tebėra, tik susitikti sudėtingiau. Bet baigsis karantinas, bus sesers ir brolio knygų pristatymas visuomenei, bus daugiau visokių suėjimų ir kūrybinių susitikimų. Štai ir dabar, balandžio mėnesį, vyko skaitomiausių, populiariausių Tauragėje išleistų knygų rinkimai. Šiame konkurse, kurį jau keletą metų organizuoja Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka, dalyvavo ir trečioji Vlado knyga. Knyga surinko daug (arti šimto) „patiktukų“ ir autorius apdovanotas padėkos raštu už dalyvavimą. Vadinasi, Vladas turi savo skaitytoją, jis žinomas, mėgstamas, jo kūryba vertinama ir skaitoma. Mėgsta Vladas ir pašmaikštauti:

Nebus to karo.
Nušluostyk stalą.
Paduok bokalą.
Nešiukšlink baro!

Be visos šios veiklos, poetas ir muzikantas Vladas dalyvauja namų, kuriuose dabar gyvena, kultūrinėje veikloje. Jo dainavimo galima pasiklausyti internete, pamatyti jį renginių metu Adakave. O štai visai neseniai ir šaškių varžybose laimėjo antrąją vietą.

Viename jo vaizdelių proza paskutiniojoje knygoje atsikleidžia visa Vlado asmenybė, visa jo meniškoji prigimtis.

„Dangiaaukštyje“

Žvaigždėtoje mėnesienoje dangus grojo man
koncertą.
Girdėjosi muzika, skirta vien tik žvaigždei,
pasiklydusiai danguje tarp kitų žvaigždžių.
Visą vakarą laukiau to koncerto, kol pagaliau
žvaigždė nušvito ir pasirodė mėnulio pilnatis,
ta, kurią aš matydavau nuo vaikystės, švintant
ir temstant, gilioje naktyje bekraštėje dangaus
miorėje, sidabrinėje vakaro prieblandoje ar
ankstyvojoje ryto aušroje.
Pabudęs iš saldaus miego, išėjau naujos
žvaigždės ieškoti ir suradau ją danguje su kitomis
žvaigždėmis, šokančią šokį pagal žvaigždžių
muziką, kuri iki šiol skamba manyje kaip
neramioji didžiojo Liudviko van Bethoveno
„Devintoji“ simfonija arba didžiojo maestro
Appassionata.

Dalintis:

Palikite komentarą