Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Kai prieš 27-erius metus su kultūrininke a.a. Mamertina Balseryte būrėme į krūvą Tauragės krašto literatus, net nepagalvojome tuomet, kiek metų klubas gyvuos. Ir štai jau beveik 30 metų! Per tokį laiką visa karta tauragiškių spėjo užaugti. O pats klubas subrendo ir Tauragės krašto kultūros dirvone surado savo vietą kaip koks gražus augalėlis. Ne kokia piktžolė ar menkutė smilgelė, bet kaip žaliuojantis, žydintis, sėklas brandinantis augalas.
Pradėję veiklą klubo nariai tuometiniuose Tauragės rajoniniuose kultūros namuose, kukliai paskaitydavo susirinkę eilėraščius, pasikalbėdavo, retkarčiais atspausdindavo savo kūrybą vietos laikraščiuose, žinomesnės liaudies poetės Irena Tamošaitienė ar Jadvyga Margevičienė dalyvaudavo, paskatintos Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos įkūrėjo Kosto Federavičiaus ir mūsų su Mamertina, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos veikloje ir ten gana aktyviai reikšdavosi, spausdindavo savo kūrybą.
Globoti ėmėsi biblioteka
Literatų klubui perėjus Tauragės Birutės Baltrušaitytės bibliotekos globon ir klubo vairą iš Zenonos Jurevičiūtės perėmus bibliotekininkei Vilijai Užmiškienei (abi gyvos mūsų atmintyje), klubo veikla suklestėjo. Pradėta dalyvauti įvairiuose literatūriniuose renginiuose šalyje, organizuoti Tauragėje poezijos vakarus, literatūrinius skaitymus, susitikimus su aplinkinių ir net tolimesnių rajonų, miestų literatais.
Veiklą plėtė
Taip palaipsniui gimė kūrybinė draugystė su literatų klubais ar asociacijomis, kartais pavieniais kuriančiais asmenimis iš Marijampolės, Raseinių, Šilalės, Kėdainių, Telšių, Kelmės, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių, Skaudvilės, Šedbarų (Kelmės r.), kiek vėliau Skuodo, Šilutės, Pagėgių, Pakruojo ir kitų Lietuvos vietų. Atsirado ir Tauragėje tradiciniai jau dešimtmetį ar ilgiau gyvuojantys literatūriniai renginiai – „Apkabinu eilėraštį“ ir „Saulėlydžio posmai“. Užsimezgė graži draugystė su leidykla „Printėja“ iš Kaišiadorių. Palaipsniui Tauragės literatai įsidrąsino ir pradėjo leisti savo kūrybos knygas, kurių jau susidarytų kelios dešimtys ir kurių parodą surengėme klubo 25-mečiui paminėti Tauragės viešojoje bibliotekoje. Atsirado ir klubo kūrybos almanachų „Žodžiais tiksintis laikas“, „Dvidešimtmečio kelias“, kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti visų klubo narių balsai ir eilėraščiai „Saulėlydžio posmai“ (gaila, kad klubas neišleido 25-mečiui skirto leidinio).
Knygų leidyboje, be abejonės, lyderis – Jonas Jakštaitis-Šapelis, išleidęs jau 11 eilėraščių knygų vaikams. Savo knygas (ir ne po vieną) yra išleidę Stefa Mažeikienė, Vidas Riepšas kartu su buvusiu klubo nariu Audriumi Bitinu, Indraja Uginčienė, a.a. Ausma Valčackienė, Bronislava Žilienė, Aldona Auksorienė, Marija Maškauskienė, Iveta Skurvydienė, Liuda Daugėlienė, a.a. Janina Budrevičienė, Ona Butkevičienė, neseniai į klubą įsilieję poetė iš Lenkijos Ramunė Ordo ir prozininkas Kęstutis Macijauskas, Remigijus Žukauskas, Justina Trilikauskienė, Vladas Čepliauskas, Sigitas Kancevyčius, Eugenijus Šaltis (šių eilučių autorius), redaktorių darbo sėkmingai imasi Lina Astrauskienė, Iveta Skurvydienė, Justina Trilikauskienė, Renata Karvelis, Eugenijus Šaltis. Dažnai klubo autorių išleistos knygos rajoniniame konkurse, kurį skelbia viešoji biblioteka, pelno gražiausių ar skaitomiausių knygų pripažinimą (Liudos Daugėlienės, Ivetos Skurvydienės, Jono Jakštaičio, Eugenijaus Šalčio ir kt.). Išleisti jau trys proginiai literatūriniai laikraščiai „Žingsniai“, skirti rudeniniam, respublikiniam renginiui „Saulėlydžio posmai“.
Bendradarbiauja su muzikais
Tauragės literatai dalyvauja ne tik respublikiniuose renginiuose ir įvairiuose skelbiamuose konkursuose, bet ir laimi prizines vietas (Stefa Mažeikienė, Iveta Skurvydienė, šių eilučių autorius). Pagal mūsų literatų tekstus dainas sėkmingai kuria bardas Rimas Liorančas, muzikė iš Joniškio, buvusi žygaitiškė Gražina Pamparienė, dainininkė ir dainų kūrėja iš Upynos Renata Gužauskienė, tauragiškis muzikas Arūnas Rakevičius. „Žingsniai“ – labai aktyvus rajoninių renginių dalyvis ir mielai rengia literatūrinius vakarus, susitikimus kaimo bibliotekose, kultūros namuose, bendruomenėse, mokyklose. Tokių renginių per 27-erius veiklos metus au būta keletas šimtų.
Ieško naujų formų
Apie klubo veiklą galima būtų rašyti labai daug, nes kiekvienas jo narys yra kūrybinga, įdomi asmenybė, tačiau tai palikime vėlesniam laikui, o dabar belieka džiaugtis, kad po saule suradęs savo vietą klubas „Žingsniai“ nesišildo ir nesilepina jos spinduliuose, o nuolat ieško naujų veiklos formų (Renatos Karvelis rengiamos slemerių varžytuvės, vis atsinaujinantys „Saulėlydžio posmai“), kartu išlaikydamas ir senąsias tradicijas. Klubui ir jo dabartinei vadovei Linai Astrauskienei linkėdamas kūrybingos ateities, ta ateitimi tikiu ir galvoju, kad „Žingsniams“ vis po truputį atsinaujinant, neįsiveliant į pernelyg modernius ar ekstravagantiškus ieškojimus, nepasiduodant vienadienės mados klyksmams, po saule vietos visada užteks ir mūsų žaliuojančio augalo vis kintančiame kultūros dirvone nenustelbs usnys, piktdagiai ar varputynai.
Tai liudija ir faktas, kad klubas vis atsinaujina, į jo veiklą įsilieja kūrybingi, veiklūs literatai – tauragiškiams puikiai žinoma veiklioji Daiva Genienė, Judita Gudavičienė ir kiti.
Skaitytojams pateikdami pluoštelį literatų kūrybos, tikimės, kad ji sulauks laikraščio skaitytojų dėmesio, o mūsų kūrybą kartkartėmis publikuos „Tauragės kurjeris“.
DAIVA GENIENĖ
tik nesiūlykite
rašyti gražius eilėraščius
minkštus švelnius pūkuotus
lyg triušinė kepurė
neverskite jaustis
kalta abejotina drungna
negyva ar nepretenzinga
kaip šlepetės bumbulas
nesprauskite į kampą
sakyti geidžiamą taip
nes jau išmokau sakyti ne
kartais vien tam kad
kartodama neužmirščiau
kas esu ir kuo nenoriu būti
nedusinkite medūziniais
draugiškais pamokymais
tik pasakymais ar patarimais
nes jūsų algoritmai ir dažniai
nepritaikyti mano įtampoms
kintamajai srovei uždarai
grandinei iškrovos dienai
ar žaibo iškrovai
nespauskite rankos
glebiais prakaituotais pirštais
tik ką susmeigusiais peilį
į oriai atsuktą nugarą
reikalauju neperžengti
nuodėmės pločio
siaurumo ribos
tarp gerai ir oi pamiršau
nepavyko sutrukdė melas
netikėsiu nė vienu niekad
nemylėjusiu neklydusiu
nepargriuvusiu rodančiu kelią
tariamais pavyzdžiais
feisbukuose instagramuose
nušlifuotose foto
nepasitikėsiu teisuoliais
neigiančiais prieblandas
paribius baimes negrožį
skelbiančiais vienatinį gėrį
ieškančiais savo buvimo
užstrigusiuose pasikartojimuose
veidrodžiuose kopijose
ginsiu savo vienturtę
vienatvę ir tuos su kuriais
dar ne kartą brisime
ta pačia kryptimi
prieš srovę
RAMUNĖ ORDO
MYLĖJAU
Mylėjau mamą, brolį,
tėvelį ir seses,
mylėjau gimtą trobą
ir po langais gėles.
Mylėjau kreivą tvorą
už šulinio svirties,
dosningą mažą sodą
ir kvapą obelies.
Mylėjau seną kluoną
su prikrautais šienais,
mylėjau tetą Oną
su barniais ir keiksmais.
Mylėjau sodžiaus dirvą,
dainuojančias girias,
kaimyną, grįžtant girtą,
ir be dantų senes.
Kol pasenau – pranyko
visi, ką aprašiau,
dabar keliai palydi
mane prie jų arčiau.
Eugenijus ŠALTIS
NORĖČIAU PABŪTI
Vaidotui Spudui
Padainuokit, pušys, man šią dainą –
Apie meilę tą, kur neužges.
Lai per žemę ji keliauja, eina,
Niekad nenutolsta nuo tavęs…
Melsvos lygumos lai skamba, kalvos
Auštant rytui ar tamsioj nakty…
Ir šios vasaros gražiausios spalvos
Lai išlieka mūsų atminty…
Tegul džiaugsmo posmus neša aidas,
Atkartoja Apaščios krantai –
Ir nušvinta tavo mielas veidas,
Kai šypsotis vėl tu man bandai.
Nežinau, ar mes dar susitiksim,
Ar tu liksi tik širdies dainoj…
Laikrodžiai taip greitai mudviem tiksi,
Tą jaučiu sekundėj kiekvienoj!
Mirga naktį žvaigždės – jau rugpjūtis,
Tuoj abiem ruduo, žiūrėk, ateis…
Taip norėčiau su tavim pabūti,
Pasidžiaugti saulės spinduliais.
JONAS JAKŠTAITIS-ŠAPELIS
TOLIMAS KELIAS
Dar tolimas kelias ir teks pailsėti,
Ant kelmo ar griovio nekart atsisėsti.
Miškais ir palaukėm ilgai dar žingsniuosiu,
O nakčiai atėjus vėl pievoj miegosiu.
Į kalvą įkopsiu, po ją pabraidysiu
Ir margą kilimą žiedų pamatysiu.
Lakštingalos tyliai beržely čiulbės,
Jos giesmę griaustinis žaibais palydės.
Kai ištaką Jūros iš pelkių pasieksiu,
Kaip rudenio lapas pavargęs drebėsiu.
Į Tauragę grįžęs, ant kranto rymosiu
Ir tekančiai Jūrai ranka pamojuosiu.
REMIGIJUS ŽUKAUSKAS
KAIMO ROMANTIKA
Romantikas esu – žinojau tą seniai,
Romantika tikra – tema sukurti dainą,
Romantikas esu ir ūkininkas kaime!
Romantiškai aš mėgstu pavaikščiot po žolynus,
Pauostyti gėles, išgert arbatos kmynų,
Ragauti šviežią duoną, jos atsiriekęs riekę,
Verandoj įsitaisęs išgert puodelį pieno,
Saulutė kai raudona pakils iki pietų –
Prikirsti cepelinų, užkąsti vėdarų.
Atrodo viskas tobula, bet kyla vienas klausimas –
Kas virė cepelinus?!
…Pats atsakau: O varge… Žmogus labiausiai artimas,
…Ne burtų fėja medy.
O tas, kurį kas dieną matau aš savo veidrody!
Gazonus pjovė, žolę, ravėjo darželius.
Karvutę margą melžė, žiūrėjo biteles,
Taip pat ir cepelinams tarkavo bulbiukus:
…Tie vaidmenys statistiniai jau antrame plane,
…kasdieninio spektaklio:
…O Dieve, tai vėl aš!
Nemelžęs nekilnosi puodelio šilto pieno,
Taip pat kaip ir lankoj nepjovęs žalio šieno.
O nekariavęs karo su bulvių vabalais,
Nekąsi cepelino, apipilto spirgais.
Tokia jau šito ūkiško gyvenimo tematika,
Štai šitokia specifinė ta kaimiška romantika!
JUDITA GUDAVIČIENĖ
SIELOS RUDUO
Mūsų gyvenimai tikriausiai Rudenėliu virtę…
Sielos nusimeta išdžiūvusias mintis…
Sulig kiekviena gęstančia spalva
Arčiau žemelės linkstam…
Pasidabinę nuogumu rūšiuojame metus…
„Kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus…“ – ar nepamiršom?
Gamta tik sąžiningiems rodo stebuklus.
Į tuos besąlygiškai atiduodančius medžius
Po truputėlį virstam.
O kartais primenam pilkus stabus…
Juk visa – laikinai. Dar šoks Ruduo už lango!
Ir iki paskutinio išmintį šnibždės…
Tik mes kaip tie akli katyčiai trypsime aklųjų tango…
Pakol dvasia pati į Saulę kvies…
JADVYGA MARGEVIČIENĖ
KAS AŠ ESU ŠIOJE ŽEMĖJE?
Aš esu meilė, džiaugsmas, verksmas,
tyla ir gausmas žemiškoje erdvėje.
Aš esu dalelė bundančio ir žydinčio pavasario.
Aš esu dalelė nueinančios vasaros brandžios.
Aš esu pilnatvė brandaus prinokusio rudens.
Aš esu dalelė sukaustyto gruodo, esu grumstelis,
kuris nuo šalčio ir širdgėlos pavirs baltu rūku.
Aš tik šešėlis, pralenkęs save jaunystės kelyje.
Aš tik gelsvas rūkas vasaros žiedadulkių sūkury.
Aš tik mažas taškelis, kuris pasiliks amžinybės paveiksle.
Aš tik akys, mačiusios skausmo šulinių gelmes.
Aš tik žemiškų nuodėmių pripildytas indas – siela.
Aš tik ta, kuri kančia prisotina savo širdį,
o ilgesiu nugirdau savo nerimstančią sielą.
Aš tik mažytė dulkelė amžinybės erdvėje,
iš jos pakilusi ir joje išnyksiu.
LINA ASTRAUSKIENĖ
nebūk mano
su manim būk
prie negęstančio židinio
myluoki vakarą
nebūk amžinai
tik šiandien ir rytoj
tylą žodžiais vaikyk
su manim
JUSTINA TRILIKAUSKIENĖ
NUŠLIAUŽĘS
Nušliaužęs laikas
sopuliais kabinsis
Ir drėks per laimės
numestas dienas.
Jos pasimetusios dejuos,
o gal net ginsis, skutais
vėl išdraskydamos svajas.
Nėra be praeities
nutiesto liepto,
Prijuostėn skrendančių
žvaigždžių nėra.
Tarytum kas netyčia
vėl pašieptų –
Randi takus, tačiau
užžėlusius žole.
Man gurkšnį, tik
tyrais lašais sulašinto,
Ir muzikos,
tylos fone rinktos.
Jei daug – nereiškia,
kad sumažinto,
O, jei likimas, dar
nereiškia – nuo pradžios.
VLADAS ČEPLIAUSKAS
IŠSVAJOTASIS meilės IDEALAS
Skiriu angelui sargui
Mano atmintis
tarytum Dievas,
Vėlei šaukia grįžti atgalios.
Veidas beatodairiškai mielas
Lydi atminimą nuolatos.
Likimu tai buvo išsakyta,
Ranką jo galingą dar jaučiu.
Ji – svajonė, mano pamatyta,
Meilės idealas tarp žmonių.
Akys – tolimų
padangių skrydžiai.
Laimė trykšta
iš širdies gelmių.
Žvelgia maloningai, nepavydžiai.
Tartum dalimi aš jo esu.
Prancūzijos sostinė – Paryžius.
Lietuva – melodija namų.
Na, o ta mergaitė –
šventas kryžius
Neramių praėjusių dienų.
REGINA FOMINICHIENĖ
HIACINTAI
Ant palangės
Pražydo hiacintai,
Kad pavasario būtų
Laukti smagiau.
Spalvų ir kvapų
Vaivorykšte trykštantys.
Ant palangės
Pražydo hiacintai.
Hiacintai –
Poetų ir Dievų gėlės.
ALDONA AUKSORIENĖ
VIENATVĖ
Aušta šiltas, gražus rytas,
Skrenda paukštelis nematytas.
Balti debesys dangų dengia,
Kartais juodai apsirengia.
Viską per langą matai,
Kas toliau – nieko nežinai.
Juk ateis tokia diena,
Kad langas liks vienintelė pramoga.
Tas vienatvės šaltas oras
Ir koks bebūtų noras,
Reiks nugyventi su drauge,
Mylimiausia vienatve.
Bus gera ir pro langą žvelgti,
Kartais, prisiminus ką, paverkti…
Toks gyvenimas yra ir bus,
Kol pasieksi amžinus namus.
INDRAJA UGINČIENĖ
Nematomos Moterys
Kiekvienos realybės dalis,
Ir
Dažnai pačios užsimiršusios
Būti matomos
Ar tiktai Moterimi.
Nematomos Moterys
Turi savybę juoktis,
Kai iš jų tikimasi ašarų.
Nematomos Moterys
Jaučia ir girdi
Augančios žolės raudą
Ir tykų griežlės juoką
Saulėlydžio soduose.
Nematomos Moterys
Oriai atleidžia
Lietų be saulės
Ir
Vėjo gaudymą laukuose,
Tik nesitikėkite
Melu užglaistyti
Savo baimių.
Nematomos Moterys
Drugeliais ateina
Rasotais ryto takais
Ir išeina
Pačios
Nusprendusios būti Nematomos.
Nematomos Moterys
Žino,
Kad tik retas turi savybę
Jąsias girdėti…
Nematomos Moterys
Leidžia sau juoktis
Net iš to,
Kad jos yra tik Nematomos…
…su meile…
MARIJA MAŠKAUSKIENĖ
RUDUO KELIAUJA
Ruduo jau palydėjo vasarą saulėtą
Su įvairiaspalviais vystančiais žiedais.
Tik vakarais dar girdim gervių klyksmą,
Išskrisdamos mojuoja mums sparnais.
Laukuose dirvonuoja juodos ežios,
Artojai skuba verst naujas vagas,
Į jas įberti brandų rugio grūdą
Ir laukti derliaus kaip kasmet.
Miškai apsnūdę, jų pageltę lapai
Padvelkus vėjui nukrenta žemyn.
Iš samanų išlindę rudeniniai grybai
Puikuojasi ir prašo juos surinkt.
Ruduo jau palydėjo vasarėlę
Ir šalnos greit ateis, nepavėluos.
O žemę vėl sukaustys gruodas,
Kol ji užmigs baltuose pataluos.
KĘSTUTIS MACIJAUSKAS
PRISILIETIMAS
Kalėdų tylią naktį kažkas drebančia ranka švelniai paliečia tavo petį… Nustebęs atsigręži ir pamatai susiraukšlėjusią, bet nepaprastai gražią senutę…
– Kas tu? – išsigandęs paklausi.
– Aš esu Meilė… Šiandien mano gimtadienis… – atsako ji.
– Meilė? Bet ji juk turi būti jauna ir graži, – bandai prieštarauti.
– Netiesa, – man jau daug tūkstančių metų, – švelniai sušnibžda ta, kuri taip tyliai šį vakarą palietė tave.
– O kodėl tu tokia visa virpanti ir išsigandusi? – nenurimsti.
– Todėl, kad bijau… – atsako ji.
– Ko tu bijai? – nustebęs paklausi.
– Todėl, kad esu sena… ir gal jau nebereikalinga, – droviai atsako senutė ir pasitraukia į šalį.
– Palauk, senole, juk Kalėdos dar nesibaigė…
IVETA SKURVYDIENĖ
Akivaizdu, kad mane tarsi dulkelę stebi nuo pat pirmojo riksmo.
Suskaičiuotas kiekvienas žvilgsnis, atodūsis, žingsnis ir apkabinimas.
Prisimena viską, ką žinau, žinojau, pamiršau ir nenoriu prisiminti.
Abejingai tarsi pro šalį žvyrkeliu lekiantis automobilis
į akis man žeria kadaise matytų vaizdų ir išgyventų pojūčių aštrumą.
Tikrai žino, kas man rūpi, kas priverčia pulsuoti smilkinius,
nes kasdien vėl siūlo, duoda, gąsdina, įspėja, baudžia ir atima.
Man leidžia pasirinkti – įsižiūrėti, įsiklausyti, paliesti, priimti,
neatstumti, atsukti antrąjį skruostą, paleisti tai, kas ne mano…
Aš juk nuovoki, neklausiu – „Kodėl man ir už ką?“
Žinau, laikas nesustos, jo programoje nėra stabdymo funkcijos,
jo nepaveja nei kojos, nei kosminiai laivai, nei mintys, nei maldos.
Jis tiesiog duotas gyventi, gyvenamas, išgyvenamas, nugyvenamas, pragyvenamas, bet (šiukštu!) nekeikiamas, neskundžiamas ir neapverkiamas- emocijoms nėra vietos būties matematikos ir fizikos formulėse. Akivaizdu.
SIGITAS KANCEVYČIUS
Tąkart įsiveržę alkani atėjūnai
plėšė namus, šautuvų buožėmis
talžė visus, kurių veiduose matė
baimę. Likę gyvi, džiovino
ašarom sūdytą duoną, meldėsi,
kad jie niekados nesugrįžtų.
Kelios kartos užaugo.
Šiandien, mandagiai pasibeldę,
užėjo saviškiai. Mus puošė blizgučiais,
vaišino alumi. Sakė, tai laisvė. Kitąkart
žadėjo atnešti visokių gėrybių daugiau.
Jiems išėjus, seniausias iš mūsų pasakė:
jūs irgi sulaukėte savo išbandymo valandos.
Todėl klausiu – kas eisite mirti
už žemę, žinodami, kad ja
niekada nelakstys
negimę jūsų vaikai?
LIUDA DAUGĖLIENĖ
PILNATIS
išgąsdinai mane
taip netikėtai
iškišęs veidą
pro klevų šakas
kada vaizdai
į sutemas
jau įsilieja
tiktai save
išgirst bandai.
su lapų šnaresiu
po kojom
įsimeta kažko tai
ilgesys
norėjau pasimėgauti
vienatve
bet tu
man įsibrovei į mintis
BRONISLAVA ŽILIENĖ
TOBULA TREJYBĖ
Žalias prūdas
meldais apžėlęs.
Senas gluosnis
virš jo vos pakilęs.
Dar lieptelis
prie jų prisiglaudęs –
kiek pakrypęs,
numintas, sudilęs.
Gal sapnuoja
svaiginančią pradžią
snausdami,
susiglaudę, pritilę?
Rytas nubraukia
uždangą rūko –
štai visa
šios bendrystės idilė.
VIDA MIKALAUSKIENĖ
LAIKAS ATEIS GYVENIMAS PARODYS
Laikas ateis
Gyvenimas parodys
Nuoširdžią šypseną
Spindėjimą akių
Meilumo garsą
Niekšingą melą
Sėkmės virpėjimą
Pyktį džiaugsmą
Laikas ateis
Gyvenimas parodys
Abejingumo kaukę
Prisiminimų ilgesį
Išbėgusiųjų ašarų
Griovelius širdy
Skausmingą gėlą
Patyrus netektį
Laikas ateis
Gyvenimas parodys
Kokiu kokiam buvai
Ryte dienoj nakty
Darbe svečiuose ar rimty
Veiksmingas ar tik
Kalbantysis veltui
Gyvenimo prasmės kely
VIDAS RIEPŠAS
LAIKRODIS
Vėl laikrodis mušdamas žengs per metus
Vis dūžiais draskydamas tylą,
Rodyklėmis laiką karpys pamažu,
Lyg verstų gyvenimo knygą.
Lyg būtų keleivis paklydęs rūke,
Ieškodamas dingusio tako,
Ratu, taip rodyklės vis suksis ratu,
Per laiką, kurio nesimato.
Per bėgančią dieną, nakties tyloje,
Su dūžių suskambusiu aidu
Švytuoklė tarytum nusvirus ranka,
Mojuos iškeliaujančiam laikui.
Išeinantis laikas, vėl metai kiti,
Ant slenksčio su laikrodžio dūžiu,
Primins tai, kas buvę, nors viskas ratu,
Sugrįš tik nutolstančiu aidu.
