Dauguma mūsų, pasiekę tam tikrą, dažniausiai solidų, amžių, nejučia susimąsto – o ką aš nuveikiau savo gyvenime, ką paliksiu po savęs? Tai natūralios kiekvieno normalaus žmogaus mintys, tam juk ir gyvename šioje žemėje. Žmogaus, apie kurį šiandien rengiuosi papasakoti, likimas vertas ne kuklaus laikraščio straipsnio, bet gal netgi atskiros knygos. Kaip daugeliui žydų tautos atstovų jam teko patirti tokių skausmų ir sunkumų, apie kokius kalbėti ramiai neišeina. Ir vis dėlto iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų – o sulaukė jis beveik 99-erių – liko šviesaus proto, žvalus ir energingas.
Tėvas – Taurogeno verslininkas
Pirmasis įdomus verslininko ir Vokietijos Pforcheimo miesto žydų bendruomenės garbės pirmininko Efraimo Jessnerio (Efraim Jessner) gyvenimo momentas – jau jo gimimo data. Oficialiai dokumentuose rašoma, kad gimė jis Taurogene 1920 metų rugsėjo 8-ąją Dovydo ir Brein (Chaberman) Jessnerių, senų taurogeniškių, šeimoje. Iš šio miesto buvo kilę ne vien tėvai, bet ir seneliai. Tačiau tikroji atėjimo į pasaulį data – ketveriais metais vėliau, 1924-ieji. Kodėl taip atsitiko, pamatysime kiek vėliau. O kol kas – Taurogenas ir pirmieji žingsniai.
Efraimo tėvas buvo gana pasiturintis ir sėkmingas to meto Taurogeno verslininkas, kartu su vienu iš trijų brolių vertęsis naminių paukščių, kiaušinių, sviesto ir sūrio eksportu pradžioje į Vokietiją, po to į Angliją ir Švediją. Nuolatos apie 60–70 darbininkių ruošė vištų ir ančių plunksnas eksportui. Verslas klestėjo. Šeimoje augo keturi vaikai – Miriam, Čacha, Mordechajus (Maksas) ir jauniausiasis Efraimas. Nors namuose visi kalbėjo idiš kalba, tačiau jaunėlis mokykloje išmoko lietuviškai ir vokiškai, o žydų vidurinėje mokykloje – dar ivrito. Tai buvo darni ir tvarkinga šeima bei giminė, mat ir tėvas, ir motina turėjo po keturis brolius ir seseris, kurie gyveno taip pat čia, Taurogene. Kur tiksliai įsikūrę buvo Jessneriai, sudėtinga pasakyti, nes žinomi du adresai – Vasario 16-osios gatvės 6-asis namas, o Štuthofo konclagerio dokumentuose parašyta, kad šios šeimos narys atvyko iš Taurogeno miesto Dariaus ir Girėno gatvės 62-ojo namo. Efraimas dažnai lydėdavo tėvą išvykose į užsienį, todėl anksti susipažino su Vakarų pasaulio gyvenimu.
Per žydų kassavaitinę šventę šabą tėvas dažnai kviesdavosi įvairių svečių. Kartu su kitais lankėsi ir garsusis sionistas, nuo 1923 metų gyvavusio revizionizmo sionistų jaunimo judėjimo „Betaro judėjimas“ įkūrėjas Zejevas (Vladimiras) Žabotinskis. Organizacijos skyriai net per Antrąjį pasaulinį karą veikė visoje Europoje.
Būdamas šešerių metų, Efraimas susipažino su tėvo broliu, Kenigsberge gimusiu pasaulinio garso teatro administratoriumi ir režisieriumi, tuo metu dirbusiu Berlyno valstybės teatro direktoriumi, Leopoldu Jessneriu.
Dėdė – žinomas režisierius
Leopoldas Jessneris gimė 1878 metų kovo 3-iąją Kenigsberge ir savo kelią į teatro Olimpą nuo 18 metų pradėjo kaip aktorius mėgėjas. Būdamas 26-erių, ėmėsi režisūros, o po metų tapo ir visą dešimtmetį buvo „Talijos“, vieno iš trijų Hamburgo valstybinių teatrų, direktorius, 1915–1919 metais Naujojo Karaliaučiaus dramos teatro, 1919–1930 m. Berlyno Staatstheater teatro vadovas ir čia pastatė nemažai klasikinio bei moderniojo repertuaro pjesių, kūrė politinius spektaklius, kuriems būdingas monumentalumas, greitai išgarsėdamas kaip vienas vokiečių ekspresionistinio teatro pradininkų. L.Jessneris Hamburge ir Karaliaučiuje statė H.Ibseno, G.Hauptmano, F.Wedekindo ir A.Schnitzlerio dramas. Paskutiniosios dvi 1919 metais Karaliaučiuje jo parodytos pjesės buvo ekspresionistų F.Wedekindo „Pandoros skrynia“ ir G.Kaiserio „Dujos“. Jo drąsūs režisūriniai sprendimai, kai veiksmas vykdavo visiškai tuščioje scenoje vien varijuojant įvairaus lygio platformomis, atnešė Leopoldui tarptautinę šlovę. L.Jessneris propagavo ekspresionistams būdingą reikalavimą, kad publika, pasitelkdama vaizduotę, dalyvautų dramoje. Kaip pažymi pasaulio teatro kritikai, L.Jessnerio režisūrai būdingi neoklasicizmo ir epinio teatro elementai, išryškinti grynų spalvų kostiumų ir apšvietimo deriniai, scenografijai – laiptų kompozicijos (vok. Spieltreppe, Jessnertreppe).
Tarp ryškiausių Berlyno laikotarpio darbų buvo F.Šilerio „Vilius Telis“ , V. Šekspyro „Ričardas III“ ir „Hamletas“, kur aktoriai vaidino apsirengę tų dienų kostiumais. Beveik visuose Leopoldo pastatymuose pagrindinius vaidmenis atliko vienas garsiausių Vokietijos aktorių Fricas Kortnerinas.
Socialistas L.Jessneris 1933 metais dėl nacių persekiojimo emigravo, su savo įkurtu klajojančiu teatru gastroliavo Belgijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, sukūrė spektaklių Tel Avivo teatre „Habimah“. 1939 metais garsusis režisierius persikėlė į JAV, į Los Andželą, kur iki savo mirties 1945 metų spalio 30-ąją dirbo scenarijų ekspertu „Metro Goldwyn Mayer“ studijoje Holivude. Beje, labai įdomi šio žmogaus biografijos detalė – emigruoti iš Vokietijos žydui L.Jessneriui padėjo ne kas kitas, o ketvirtajame dešimtmetyje kartu su juo dirbusi aktorė nacistinės Vokietijos reichsmaršalo, antrojo po Adolfo Hitlerio asmens Hermano Geringo antroji žmona aktorė Emmy…
Pateko į getą
Taigi šešiametis Efraimas susipažino su savo legendiniu dėde Leopoldu. Deja, nežinoma, kur tai įvyko. Aišku tik, kad L.Jessneris tuo laiku dar reiškėsi Vokietijoje ir galėjo priimti giminaičius Berlyne. Nors vėlgi galima abejoti, ar tėvas būtų vežęsis tokį mažą vaiką į Vokietijos sostinę. Kas žino, gal po kurio laiko atsiskleis dar viena paslaptis ir sužinosime, kad Tauragėje lankėsi pasaulio teatro žvaigždė L.Jessneris…
O kol kas – susipažinsime su šios istorijos herojumi Efraimu.
Trečiajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje Taurogene gyveno apie 6000 žmonių ir trečdalį jų sudarė žydai. Vokietijoje atėjus į valdžią nacionalsocialistams su A.Hitleriu priešakyje, vis dažniau pasienio miestą pasiekdavo žinios apie antisemitizmo apraiškas kaimyninėje valstybėje. 1938-ųjų lapkričio pradžioje nuskambėjo garsioji „Krištolinė naktis“, kai Vokietijos naciai planingai puolė žydus ir naikino bei grobė jų turtą. Ironiškas pavadinimas prigijo dėl rytą po pogromo gatvėse likusių stiklo šukių. Daugybė žydų iš aneksuoto Memelio (Klaipėdos) traukėsi į Tauragę.
Bet ir čia situacija netrukus pasikeitė. Kai Vokietijos karinės pajėgos įsiveržė į Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, antisemitinės nuotaikos pasijautė ir Tauragėje. Įžengusios į Lietuvą sovietinės kariuomenės vadovybė užėmė du Jessnerių namo kambarius ir rengėsi atimti visa namą. Bet pastatas buvo padegtas, o savininkai su maišais ant pečių spėjo pabėgti ir pėsčiomis, kadangi automobilis taip pat sudegė, per dvi dienas nužingsniavo per 100 kilometrų.
Prasidėjus vokiečių okupacijai, 1941-ųjų rugpjūčio mėnesį Jessneriai atsidūrė Šiaulių gete. Getas buvo sudarytas iš dviejų dalių: viena Kaukazo (Šiaulių miesto rajonas tarp Prūdelio, žydų kapinių ir Ežero gatvės) priemiestyje, kita tarp Ežero ir Trakų gatvių. Getas pradėtas steigti 1941 metais, kai Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas Jonas Noreika pranešė, kad visi žydai ir pusžydžiai turi persikelti gyventi į Žagarę.
Efraimas gete dirbo batų valytoju ir vandens tiekėju, todėl gaudavo maisto. Rugsėjo mėnesį sužinojo, kad 900 kankinių kareiviai išvežė iš geto į netoli Kužių esantį Lužtino mišką ir sušaudė. Tarp nužudytųjų buvo ir jo tėvai… Beje, šiame miške naciai nužudė apie 8000 Šiaulių geto ir Šiaulių kalėjimo kalinių. Netrukus brolį Maksą ir seserį Čachą perkėlė į kitą geto dalį, o Efraimas čia išbuvo pustrečių metų. 1943 metais abu getai perduoti SS žinion ir tapo koncentracijos stovyklomis, o 1944-ųjų liepos 15-ąją pradėti likviduoti. Apie 3000 žydų pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą,
Efraimo sesuo Miriam dar 1935 metais fiktyviai ištekėjo už palestiniečio, emigravo į Palestiną, bet vėliau įsimylėjo tą patį vyriškį, susilaukė su juo dviejų vaikų ir gyveno ilgai ir laimingai.
O dabar keletas žodžių apie rašinio pradžioje minėtą nesusipratimą su E.Jessnerio gimimo data. Kad nebūtų gete kartu su jaunais žmonėmis pirmiausiai sušaudytas, patikimų bičiulių pamokytas, jis slapta pasikeitė dokumentus ir tapo penkeriais metais vyresnis. Mat vyresni žydai mokėjo dirbti įvairius darbus, turėjo visai padorias profesijas ir todėl galėjo būti vokiečiams kažkurį laiką naudingi. Vėliau ši data lydėjo Efraimą visa gyvenimą.
Koncentracijos stovykloje
1944 metų rugpjūčio 18-ąją, po pustrečių metų Šiaulių gete, E.Jessneris tokių pat, kaip jis, nelaimėlių prikimštame vagone, visi stačiomis, pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir tapo 92 008 numeriu. Kiekviename barake buvo laikoma po 100 žmonių. E.Jessneris dirbo lagerio krematoriume ir iš arti matė dešimtis tragedijų, sargybinių nukankintų, nuo bado ir ligų mirusių žmonių. Neilgai čia pabuvęs, buvo perkeltas į šiurpiojo Dachau lagerio padalinį Bavarijos žemės Utinge prie Amerzės. Lagerininkai gyveno požeminiuose barakuose, Efraimas dirbo vietos parduotuvėje, vėliau lageryje dirbusio vokiečio ūkyje. Kaip bebūtų keista, su šiuo ūkininku E.Jessneris palaikė artimus ryšius ir pasibaigus karui.
1945-ųjų balandžio mėnesį stovykla likviduota. Likus trims dienoms iki Dachau stovyklos kalinių išlaisvinimo, balandžio 26-ąją, prasidėjo eilinis 7000 žmonių „Mirties maršas“ į Vokietijos pietus, link Bavarijos Tegernze kurorto.
Nacistinės Vokietijos „Mirties maršu“ buvo vadinamas koncentracijos stovyklų kalinių perkėlimas į kitas stovyklas, artėjant antihitlerinės koalicijos sąjungininkų pajėgoms. Pirmiausia pasmerktuosius veždavo traukiniais, automobiliais, po to pradėta vesti pėsčiomis. Pakeliui nuo bado, šalčio, įvairių ligų, išsekimo ir sargybos nežmoniško elgesio daugelis kalinių mirdavo.
Prekiavo papuošalais
Balandžio 28-osios rytą šimtai nelaimėlių įsikūrė miške už 5 kilometrų nuo Wolfratshauseno miesto. O kitą dieną apsauga nužudė 39 kalinius, dar apie 300 išsekusių, paliegusių žmonių, nepajėgę toliau judėti, liko miške visam laikui. Likusius nacistai pasiuntė į Kenigsdorfą ir toliau į Bad Tölzą ir Vaiskircheną. Pagaliau gegužės 2-ąją Alpėse, netoli Saro žemės miesto Vaiskircheno, likusius gyvus pasmerktuosius išlaisvino amerikiečių kariai.
Efraimas Jessneris pirmiesiems keletui laisvės metų įsikūrė Miunchene, garsiojo dėdės Leopoldo padedamas, gavo penkių kambarių butą, kuriame apsigyveno aštuoni kartu su juo kalėję bendražygiai. Su bičiuliu iš Lodzės pradėjo verstis prekyba ir per šią veiklą surado savo brolį ir seserį, kurie netgi tapo jo partneriais. Likusius šeimos narius, išskyrus du tolimus giminaičius, nacistai sušaudė…
1949 metais Efraimas persikėlė į Paryžių ir su broliu Maksu įsteigė madingų papuošalų parduotuvę. Gyventi meilės mieste ne Prancūzijos žydui tuo laiku buvo nelengva, ir vis dėlto jis praleido čia dvejus metus. Ieškodamas įrangos auksinėms grandinėlėms gaminti, vėl pateko į Vokietiją, Pforcheimo miestą. Palaipsniui čia jis, prekiaudamas brangakmeniais, atvykdavo vis dažniau ir dažniau, kol pagaliau apsigyveno ilgesniam laikui. 1954 metais Vienoje susituokė su lenke Stela, kuri karo metais gyveno Izraelyje, o po karo atvyko į Vieną. Šeima pasistatė namą ir įkūrė firmą „Finest Jewellery“. („Geriausi papuošalai“). Vienoje gimė duktė Beatriks, o Vokietijoje – Vilma. E.Jessnerio verslas klestėjo, jį lydėjo solidaus, patikimo prekybininko reputacija. Kaip vėliau prisiminė Efraimas, jo tėvas visada mokė būti sąžiningu: „Būdamas doras, tu visada gali išeiti ir grįžti, o, būdamas nesąžiningas – tik išeiti“.
Po žmonos mirties Efraimas išvyko į Niujorką, kur jau gyveno dukros su anūkais. Net ir labai solidaus amžiaus sulaukęs, jis ėmėsi aktyvios veiklos, aktyviai rėmė Pforcheimo žydų bendruomenę ir labai apsidžiaugė, kai 2006 metais ten buvo atidaryta nauja sinagoga. O po devynerių metų kaip vienintelis likęs gyvas Holokausto Pforcheime liudytojas 95-erių E.Jessneris atvyko iš Niujorko paminėti liūdnos datos – jau minėtosios „Krištolinės nakties“ 77-mečio. E.Jessneris ir miesto meras Hertas Hageris padėjo vainiką prie memorialo Sinagogos aikštėje. Tą baisiąją naktį Vokietijoje naciai sugriovė ir sudegino 250 sinagogų.
Tauragėje gimęs ir ilgokai gyvenęs E.Jessneris, perėjęs geto ir baisiausiųjų Europos konclagerių sunkumus, dalyvavęs „Mirties marše“ ir vėliau tapęs Pforcheimo žydų bendruomenės garbės pirmininku, mirė Niujorke sulaukęs 98-erių metų.