Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Šiandien, kai retas savęs negerbiantis leidinys apsieina be sekso technologijos, kai striptizas tapo vos ne aukštojo meno šaka, kai prostitucija ir šios seniausios profesijos atstovai neretai pristatomi su romantikos skraiste, daugeliui jaunosios kartos žmonių greičiausiai tik juoką sukeltų prieškariu nuskambėjusi apybraižų knyga „Nuodėmių gatvė“, skirta garsiajai Kauno Nemuno gatvei, tuo metu turėjusiai „raudonųjų žibintų“ gatvės reputaciją.
Bestseleris, kaip dabar sakytume. Ėjęs iš rankų į rankas. Nors knyga buvo 1990 metais perleista, vargu ar ją kur nors laisvai rastume. O juk šios knygos autorius, žurnalistas, politikos veikėjas, redaktorius, rašytojas Juozas Kazys Beleckas visai artimai susijęs su Taurage ir Tauragės kraštu. Daug nusipelnęs Lietuvos žurnalistikai, per labai trumpą, vos 37-erių metų, savo amžių parašęs daugybę įsimintinų straipsnių ir palikęs labai mažai informacijos apie save… Bene išsamiausiai šią neeilinę asmenybę po daugelio metų pristatė kaunietis istorikas dr. Modestas Kuodys.
Kaimynams jurbarkiškiams ši pavardė gerai žinoma, įrašyta tarp garsiausių rajono žmonių. Manau, kad po šio rašinio ji galėtų atsidurti ir tarp žinomiausių Tauragės asmenybių.
Juozo Kazio Belecko parengtas reportažas su autografu „J. K. B.“ žurnale „Jaunųjų pasaulis“. Iš Kauno IX forto muziejaus archyvo
Surengė ekskursiją
1939 metų rugpjūčio pabaigoje Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkas surengė svarbiausių laikinosios sostinės laikraščių korespondentams labai jau neįprastą ekskursiją. Per keletą dienų žurnalistai aplankė visus Kauno kalėjimo filialus, tarp jų ir patį paslaptingiausią, įsikūrusį toliau nuo miesto – devintajame buvusios Kauno tvirtovės forte. Nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, apvaliais storo stiklo akiniais raginiais rėmeliais vyriškis tada nė pagalvoti negalėjo, kad vaikšto po savo mirties vietą, kad čia, už storų mūro sienų, po trejų metų nutrūks jo gyvenimo siūlas…
Juozo Belecko įspūdžiai iš IX forto „Lietuvos aide“ pasirodė 1939 metų rugsėjo 5 dieną. Ką tik buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, kruvini mūšiai vyko gretimoje Lenkijoje, Lietuvos visuomenę kaustė baisus nežinomybės slogutis. Ir vis dėlto Juozui Beleckui, kaip ir gerokai vėliau Baliui Sruogai, kalėjimas pasirodė gana simpatiška visokių margo plauko smulkių nusikaltėlių darniai organizuota bendruomene. Deja, po kelerių metų viskas kardinaliai pasikeitė. Ši vieta virto pačiu tikriausiu prasivėrusiu pragaru, prarijusiu tūkstančių tūkstančius nekaltai sušaudytų žmonių….
Redagavo „Žemaičių balsą“
Kaip skelbia oficialūs šaltiniai, Juozas Kazys Beleckas gimė 1905 metų rugpjūčio 26 dieną Eržvilko valsčiaus Balnių kaime.
Kelias į žurnalistiką nebuvo kažkuo ypatingas ar išsiskiriantis. Greičiau nelygus kaip ano meto provincijos vieškeliai. Ir koks jis kitoks galėjo būti kaimo vaikinui iš sunkiai galus suduriančios mažažemių šeimos, kur, be jo, augo dar dvi seserys, be pažinčių, be rėmėjų. Tėvas dirbo nelabai pelningus darbus – kalvio, akmenskaldžio, kitus, tačiau siekė sūnui suteikti nors kokį išsilavinimą. Viską žinanti „Vikipedija“ skelbia, kad keletą metų Juozas mokėsi Tauragėje ir Jurbarke, o štai istoriko Modesto Kuodžio teigimu – Raseiniuose ir Jurbarke. Tačiau, kaip ten bebūtų, dėl lėšų stygiaus viso gimnazijos kurso nebaigė.
Kurį laiką J.Beleckas tarnavo raštininku Tauragės savivaldybėje, greta to imdavosi visokių kartkartėm pasitaikydavusių darbų. Dar būdamas moksleivis, įsitraukė į liberaliai kairiosios pakraipos politinės srovės – Valstiečių liaudininkų sąjungos – jaunimo padalinio veiklą, pamažu pradėjo bendradarbiauti savo krašto spaudoje. Nuo 1921 metų Žemaitijoje kūrė Lietuvos jaunimo sąjungos skyrius, valstiečių liaudininkų kuopas. 1924–1925 metais Tauragėje redagavo laikraštį „Žemaičių balsas“.
Išėjo 13 numerių
„Žemaičių balsas“ – politikos, mokslo, visuomenės ir literatūros liaudininkų pakraipos laikraštis – gyvavo 1924 metų kovą – 1925 metų spalį Tauragėje. Nereikia painioti su tokiu pat pavadinimu Telšiuose 1931–1932 metais leistu tautiškos minties savaitraščiu. Išeidavo du kartus per mėnesį. Redakcija buvo įsikūrusi Gimnazijos g. 32. Metinė prenumerata kainavo 5 litus. Leido Vincas Augaitis, tuometis Tauragės apskrities valdybos narys Jonas Bildušas, 1924 m. balandžio mėnesį atsisakęs redaktoriaus pareigų. Redagavo Tauragės „Laisvės“ kooperatyvo tarybos narys, vėliau šios bendrovės valdybos pirmininkas, nepriklausomybės kovų dalyvis, Tauragės apskrities gydytojas Juozas Toliušis, Juozas Kazys Beleckas. Iš viso išėjo 13 numerių.
Knygelės tapo bestseleriais
Romanas „Nuodėmių gatvė“ apie tuometinio Kauno laisvo elgesio moterų kasdienybę sukėlė didžiulį ažiotažą
Iš prenumeratos ir reklaminių skelbimų gaunamų pajamų neužteko, kad regioninis „Žemaičių balsas“ išsilaikytų nors kiek ilgesnį laiką. Tai tuo metu buvo, o ir šiandien neišnykęs, dažnas reiškinys žurnalistikoje. Tačiau J.Beleckas rankų nenuleido, tie pirmieji sunkumai nenumušė jo troškimo eiti tolyn.
1927 metai atvėrė naują jo gyvenimo etapą, nes kaip tik tada jis persikėlė iš provincialios to meto Tauragės į prabangią laikinąją sostinę Kauną. Iš pradžių darbavosi valstiečių liaudininkų spaudoje, 1927–1929 metais redagavo žurnalą „Jaunimas“, kartu rašydamas „Lietuvos žinioms“ ir „Lietuvos ūkininkui“. 1930 metais tapo medicinos slaugytojoms skirto laikraščio „Lietuvos sesuo“ steigėju. 1930–1934 metais leido žurnalą „Jaunųjų pasaulis“, įvairaus periodiškumo laikraščius „Parodos Tempo“ ir „Tempo“ (1930–1931 metais), dienraštį „Dienos naujienos“ (1931–1933 metais). Spausdinosi Šaulių sąjungos laikraštyje „Trimitas“, klaipėdiškiame „Lietuvos keleivyje“, nevengė draugystės su komercine-sensacine literatūra.
1930–1931 metais savo reportažų pagrindu vieną po kitos J.Beleckas išleido kelias skandalingai pagarsėjusias knygeles. Pirmiausiai pasirodė ir iškart didžiulio ažiotažo sulaukė dviejų dalių „Nuodėmių gatvė“ – dramatiškas, pamokantis pasakojimas apie žemiausios kategorijos Kauno prostitučių gyvenimą.
Neretai daugeliui mūsų išgirdus žodį „tarpukaris“ iškyla konservatyvios ir religingos visuomenės vaizdinys. Tačiau tai tik pirminis įspūdis, plačiau praskleidus šio istorinio laikotarpio šydą galima pamatyti ir tamsiąją jo pusę – itin klestėjusią ir valdininkų nepažabotą prostituciją. J.K.Beleckas, būdamas aktyvus to meto publicistas, nutarė paimti interviu iš prostitučių ir jų pasakojimus paviešinti. Knygoje didžiausias dėmesys skirtas garsiajai Kauno Nemuno gatvei, tuo metu turėjusiai „raudonųjų žibintų“ gatvės reputaciją. Tai buvo nelengvas iššūkis, tačiau dėl jo atkaklumo šiandien turime šaltinį, iš kurio galima spręsti, kaip gyveno šio sluoksnio moterys. Remiantis J.K.Belecko pasakojimais sužinoma, kad seniausią pasaulyje prostitucijos profesiją moterys pasirinkdavo dėl susiklosčiusių įvairiausių gyvenimo aplinkybių. Nagrinėjant šių moterų gyvenimo istorijas galima išskirti keletą pagrindinių priežasčių, paskatinusių įsitraukti į prostitucijos verslą. Vienetiniais atvejais šia veikla verstis paskatino noras laisvai gyventi. Kaip pasakojo ūkininko dukra iš Bartininkų, ji laisvo moters elgesio statusą pasirinko todėl, kad kaime reikia sunkiai dirbti, o mieste linksma.
Kita vertus, nemažai moterų į šį verslą įsitraukė dėl skurdo: buvo našlaitės, tėvai gyveno vargingai, ankstyvoje paauglystėje ar net vaikystėje buvo patyrusios seksualinę prievartą, pagimdžiusios nesantuokinių vaikų. Dalis tokiomis sąlygomis gyvenusių merginų ar moterų buvo kilusios iš mažesnių miestelių, tikėjosi atvykti į Kauną ir prasigyventi, pakeisti gyvenimą, tačiau sudužus svajonėms nusivildavo ir papuldavo į prostitucijos liūną. O tuomet tolesnio gyvenimo schema buvo aiški – apsigyvendavo pas namo šeimininkę, kuri laikydavo ne vieną prostitutę, iš jų imdavo didelį nuomos mokestį. Kol moteris buvo jauna ir nesirgo venerinėmis ligomis, dėl klientų gausos uždirbdavo daugiau, tačiau apsirgusios ar pasenusios jos tapdavo niekam nereikalingos. Ypač vyresnio amžiaus prostitutėms tapdavo sunku išgyventi, pavykdavo prisivilioti tik vos vieną kitą girtą klientą. O kai ir to nepavykdavo, likdavo vienintelė išeitis – nušokti nuo tilto ar išgerti nuodų…
Istorikas Modestas Kuodys rašė: „Kūrinys greitai tapo tikru bestseleriu. Tiražas – absoliutus viso Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio rekordas – 15 tūkst. egzempliorių. Vieno kaina – tik du litai. Prekyba vyko kuo puikiausiai. Sėkmę bulvarinių skaitalų rinkoje Beleckas netrukus pabandė pakartoti su dar viena knygele – apie tuo metu visuomenės dėmesį prikausčiusią prelato Konstantino Olšausko bylą. Žymus 62-ejų dvasininkas, praeityje labai įtakinga katalikų visuomeninių struktūrų figūra, buvo nuteistas kalėti už kiek jaunesnės moters, kuri laikyta jo ilgamete meiluže, nužudymą. Bylos detalės, teismo procesas ir kitos paslaptys, lydėjusios prelatą K.Olšauską iki pat jo tragiškos gyvenimo baigties, – ideali medžiaga intriguojančiai detektyvinei istorijai. Beleckui pavyko tokią parašyti“.
Deja, valdžia, saugodama „visuomenės dorovę“ ir katalikų dvasininkijos autoritetą, visą tiražą konfiskavo. Tačiau su tos apybraižos fragmentais Beleckas skaitytojus jau buvo spėjęs supažindinti savo redaguotame laikraštyje „Tempo“. Šiandien knygelės originalą įmanoma susirasti tik didesnėse Lietuvos bibliotekose.
Nužudytas Kauno IX forte
1935 metais garsųjį „skandalistą“ dirbti pakvietė didžiausias šalies dienraštis „Lietuvos aidas“. Nors koks principingas buvo J.Beleckas, net ir nepritardamas dosniai finansuojamo autoritarinės Vyriausybės propagandos ruporo pozicijai, neatsispyrė solidžiam atlyginimui, honorarui, galimybei atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau dėl viso to teko išduoti savo įsitikinimus. Iškilo sudėtingas pasirinkimas: pusalkanis laisvo kūrybinio žmogaus gyvenimas be būsto ir padėties ar pilna piniginė, nerūpestingas gyvenimas, nors ir be didesnės laisvės, be galimybės rašyti, ką nori. J.Beleckas, kurį laiką paabejojęs, viską apmąstęs, nutarė parsiduoti.
Net ir įsidarbinęs „Lietuvos aido“ reporteriu, Beleckas stengėsi vengti aiškiai angažuotų politinių temų, daugiausiai nagrinėdamas Kauno ir provincijos socialines problemas. 1935–1939 metais jis iškilo į, šiandienos terminais tariant, „žvaigždės“ aukštumas, buvo labai populiarus.
Negana to, artimi giminiški ryšiai J.Belecką siejo su rašytoju Jonu Šimkumi – abu buvo vedę seseris Simonaitytes. Šimkus nuo jaunumės irgi dalyvavo valstiečių liaudininkų judėjime, bet netrukus nuo jo atitolo, prisijungdamas prie daug radikalesnių kairiųjų kultūrininkų flango, slapta palaikydavo ryšius net su nelegaliai veikusia komunistų partija. Dėl to 1940 metų birželio viduryje buvo paskirtas „Lietuvos aido“ vyriausiuoju redaktoriumi. Dienraštis kelis kartus keitė pavadinimą: tapo „Darbo Lietuva“, paskui „Tarybų Lietuva“. Pradėjęs vadovauti, J.Šimkus į pagalbą pirmiausiai pasitelkė svainį Belecką, vėliau pritraukė ir daugiau pasirengusių naujajai valdžiai tarnauti žurnalistų. Beleckas rašė taip, kaip reikėjo, jokio entuziazmo nerodė, įskundimais ar kita „operatyvine veikla“ nepasižymėjo. Darbas „Tarybų Lietuvos“ redakcijoje tuo neramiu laikotarpiu ne tik užtikrino stabilias pajamas, gana aukštą socialinį statusą, bet ir teikė tam tikro saugumo. Mat „liaudies priešu“ tapti galėjo bet kas, nes sovietai „už tėvynės išdavimą“ apkaltindavo dažniausiai atgaline tvarka. Beleckas gi penkerius metus buvo „Lietuvos aido“ korespondentas, vadinasi, tarnavo fašistine apšauktai tautininkų valdžiai! Ne vienas literatas ir dėl mažesnių „kalčių“ atsidūrė Sibiro lageriuose.
Viską iš pagrindų pakeitė 1941 metų birželio 22-ąją prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų sąjungos karas. J.Beleckui, skirtingai nei jo svainiui J.Šimkui, iš Kauno evakuotis nepavyko. Pradžioje jis slapstėsi, paskui su žmona ir naujagime dukra bandė Šančiuose gyventi pusiau legaliai – įsidarbino vienoje įmonėje buhalteriu. Deja, 1942 metų balandžio 6-ąją Juozą suėmė gestapas ir keletą mėnesių tardė kalėjime. Birželio 3-iąją jį su grupele kitų kalinių išvežė į egzekucijos vietą IX forte. Ir šiandien iki galo neaišku, už ką nuspręsta žurnalistą nužudyti. Juk jis nepriklausė antinaciniam Kauno pogrindžiui ir nepalaikė su juo kokių nors ryšių. Greičiausiai mirties nuosprendis buvo savotiškas kerštas jo svainiui J.Šimkui, kuris Maskvoje aktyviai dirbo sovietinio propagandisto darbą. Po karo J.Belecko pavardė buvo, galima sakyti, užmiršta. Šis talentingas žurnalistas virto tik vienu iš tūkstančių paprastų žmonių, sušaudytų Kauno IX forte nacių okupacijos metais…
Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.
