Vaikas kalba apie mirtį

Neseniai minėjome Visų Šventųjų dieną. Vieną mamą sukrėtė, kad jos keturmetė dukrelė po darželyje ta proga surengto renginio jau kelinta diena negali nusiraminti – vis verkia ir klausinėja, ar ji mirs, ar mirs jos tėveliai, sesutė. Ko gero, ir daugeliui tėvelių aktualu, kada geriausia su vaikais kalbėti mirties tema. Psichologė Aušra Lingaitytė sako, kad mirties tema yra tokia pat natūrali kaip ir gimimo, o apie mirtį galima kalbėtis tada, kai vaikui apie tai kyla klausimų, kai jis pradeda domėtis reiškiniais, kuriuos pastebi savo aplinkoje.
– Anksčiau mirtis buvo įprasta gyvenimo dalis. Žmonės mirdavo namuose, apsupti mylimų žmonių, velioniai būdavo šarvojami savuose namuose. Suaugusieji ir vaikai matydavo mirtį kartu, gedėdavo kartu ir palaikydavo vienas kitą. Šiandien mirtis kitokia. Daugelis žmonių miršta ne namuose, jie šarvojami šaltuose laidojimo namuose. Jų artimieji turi mažiau galimybių būti kartu, o mirštantieji – mažiau galimybių pasidalinti paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis su artimiausiais žmonėmis. Gyvenimas ir mirtis tapo atskirti vienas nuo kito. Galbūt todėl gyvenimo atomazga tapo dar vienu mistifikuojamu reiškiniu ar netgi dar viena baime. Vis dėlto mirtis yra natūrali kiekvienos gyvasties gyvavimo pabaiga. Su ja susitaikyti turime tiek mes, tiek mūsų vaikai. Tačiau daugelis mūsų vengia šios temos pokalbiuose su vaikais, ypač jaunesniais.Iš tiesų vaikai sužino apie mirtį kur kas anksčiau nei mes manome. Jie mato negyvus paukščius, vabzdžius ar automobilių partrenktus gyvūnus. Mirtį jie mato per televizorių ir kompiuteriniuose žaidimuose, girdi apie tai pasakose. Mirtis yra mūsų gyvenimo dalis, ir vaikai tai žino. Iki tam tikro lygio. Kalbėdami apie mirtį su vaikais galime suprasti, ką jie jau žino ir ko dar ne, ką įsivaizduoja klaidingai, ko bijo, dėl ko nerimauja. Kai aiškinate vaikui apie mirtį, geriausia susieti tai su jo patirtimi, pavyzdžiui, mylimo gyvūnėlio mirtimi. Dažnai pirmas pokalbis apie mirtį būna tada, kai miršta kas nors iš vaiko artimųjų. Tada ypač svarbu daug kalbėtis su vaikais. Turime leisti jiems žinoti, kad nėra nieko baisaus kalbėti apie mirtį. Kalbėjimasis neišsprendžia visų problemų, bet be pokalbio mūsų gebėjimas padėti yra dar labiau apribotas. Suaugusieji turėtų padėti vaikams suprasti pagrindinius mirties komponentus, t. y. paaiškinti, jog mirtis yra: universali (miršta visi), negrįžtama, sukelta tam tikros priežasties. Tai geriausia padaryti suteikiant vaikui aiškią, nuoširdžią informaciją. Keletas patarimų, kaip tai padaryti.Mažiems vaikams reikėtų pasakyti ir vis priminti, kad jei kas nors miršta, jis niekada nebegrįžta. Paprasčiausia ir aiškiausia vaikams apibūdinti mirtį yra per tam tikrų funkcijų nebuvimą: kai žmonės miršta, jie nebekvėpuoja, nevalgo, nekalba, negalvoja, nieko nebejaučia.Svarbu, kad vaikas suprastų, jog kiekvienas miršta savo laiku, bet dažniausiai žmonės nemiršta, kol nepasensta. Tokiu būdu išvengiama bereikalingo nerimo ir savo šeimos narių „saugojimo“ (nenorėjimo išsiskirti, palikti jų vienų, nes bet kurią akimirką jie gali mirti). Pasakodami apie mirtį naudokite žodžius „mirtis“, „miręs“, vietoje tokių frazių „išėjo amžino poilsio“, „užmigo“, „mes jį praradome“. Tokios frazės glumina jaunesnio amžiaus vaikus ir gali sukelti jiems bereikalingo nerimo. Jie gali pradėti bijoti eiti miegoti ar kitų panašių dalykų.Naudinga vaikams nurodyti priežastį, dėl kurios mirė žmogus. Tai reikėtų pasakyti paprastai ir vaikams suprantama kalba. Kartais, jei vaikui nepateikiamas aiškus atsakymas, jis gali pradėti kaltinti save. Pavyzdžiui, sergant senelei vaikas raminamas, kad nebėgiotų, nes tai, neva jai trukdo pasveikti ir, kai staiga senelė miršta, vaikas pradeda galvoti, kad tai jis savo elgesiu sukėlė jos mirtį.Naudinga suteikti vaikui šansą dalyvauti artimo žmogaus laidotuvėse. Laidotuvės – tai galimybė visai šeimai, artimiesiems atsisveikinti su žmogumi, kurį jie mylėjo. O juk vaikas taip pat turi atsisveikinti su tuo žmogumi. Tačiau reikėtų paisyti vaiko norų, jei jis laidotuvėse dalyvauti nenori – nereikėtų versti to daryti.Vaikų suvokimas apie mirtį priklauso nuo jų amžiaus. Pateiksiu svarbiausius požymius pagal amžiaus grupes, tačiau tai tik gairės, nepamirškime, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir kai kas gali skirtis:iki 2 metų. Vaikai patiria skausmą ir praradimo jausmą. Jie gali garsiai protestuoti ir kartais pasigesti velionio. Tokiems vaikams reikėtų aiškios rutinos, veiklos, dažnų prisiglaudimų ir apkabinimų. Reikėtų vis priminti, jog tas žmogus nebegrįš. Svarbu, kad įvairūs prisiminimai ir fotografijos būtų laikomos pasiekiamoje vietoje ir vaikui augant retkarčiais rodomos; 2–5 metai. Tokio amžiaus vaikai viską supranta pažodžiui, taigi atsakingas, apgalvotas  kalbos naudojimas yra labai svarbus. Tokie sakiniai, kaip „užmigo“, „mes jį praradome“ gali supainioti vaikus. Jie nesupranta negrįžtamumo, tad reikėtų nuolat priminti, kad žmogus negrįš. Tokio amžiaus vaikai gali galvoti, kad jų veiksmai gali daryti įtaką aplinkai, kurioje jie gyvena ir tai, kad jie galėjo sukelti kažkieno mirtį. Jiems reikėtų paaiškinti, kad žmonės miršta dėl daugybės priežasčių, bet ne dėl to, ką jiems pasakome;5–8 metai. Tokio amžiaus vaikai jau supranta, kad mirtis yra universalus ir negrįžtamas procesas. Jie gali dažnai uždavinėti klausimus apie mirtį ir būti dėl to susirūpinę. Kartais jie jaučiasi atsakingi dėl aplinkinių žmonių. Reikėtų jiems leisti būti vaikais, neapkraunant suaugusiojo pareigomis ir atsakomybėmis. Naudinga sudaryti tokią aplinką, kurioje jis galėtų laisvai reikšti savo jausmus bei užduoti rūpimus klausimus. Svarbu, kad vaikas ir mokykloje jaustų palaikymą, nes dažnai netektis patyrę vaikai jaučiasi kitokie. Neretai tokie vaikai patiria patyčias, jiems gali pasireikšti nuotaikų kaitos, atsirasti miego sutrikimų, košmarų;  8–12 metų. Tokių metų vaikai supranta, kad mirtis yra negrįžtamas, universalus ir turintis priežastį procesas. Bendravimas su tokiu vaiku gali tapti sudėtingas, nes sielvartas gali būti išreiškiamas ir iššaukiančiu elgesiu. Jiems reikia suteikti galimybę pasikalbėti su patikimu suaugusiuoju. Tokio amžiaus vaikams taip pat reikalinga pagalba ir palaikymas mokykloje, ypač dėl bendravimo su bendraamžiais, jie gali būti linkę dažniau tapti patyčių objektais;13–18 metų. Paaugliai yra ypač pažeidžiama grupė, nes šiuo gyvenimo metu jie stengiasi viską išspręsti patys, todėl niekam neatskleidžia savo jausmų ar slegiančių rūpesčių. Jiems sunku prašyti pagalbos ir palaikymo iš suaugusiųjų. Nieko baisaus, jei paauglys varžosi kalbėti su savo tėvais, tokiu atveju reikėtų suteikti galimybę pasikalbėti su kitais suaugusiaisiais, kuriais paauglys pasitiki, ar su bendraamžiais. Kartais paaugliai klausia, kodėl kažkas turėjo mirti. Greičiausiai jų klausimo nereikėtų suprasti pažodžiui, tai labiau gyvenimo prasmės ieškojimas, kuris būdingas paauglystėje. Jokiu būdu nereikėtų paauglių apkrauti suaugusio atsakomybėmis: „Būk stiprus dėl savo mamos“, „Dabar tu šeimos galva“ ir pan.Vaikams ir paaugliams, patyrusiems artimo žmogaus netektį, svarbiausia suteikti daug emocinio palaikymo. Pora esminių jo aspektų:– vaiko jausmai ir nuogąstavimai turėti būti svarbiau už viską. Jei tik pajuntate, kad vaikas nori kažką pasakyti apie savo jausmus, kaipmat nustokite daryti tai, ką tuo metu darote, ir sutelkite dėmesį į vaiką;– kai vaikas dalinasi savo liūdesiu, pykčiu, kalte ar gėda, neskatinkite tų jausmų slėpti ar atmesti. Jokiu būdu nesakykite „Neliūdėk“. Liūdesys kaip ir kiti žmogaus jausmai yra natūralus, jį reikia ne neigti, bet išgyventi. Nemalonius jausmus vertėtų priimti suvokiant, kad jie, nors nėra malonūs, bet egzistuoja. Verčiau galvoti, kaip galėtume vieni kitiems padėti pasijusti geriau, juk „nurytas“ skausmas gali kamuoti žymiai ilgiau negu išsakytas.Po pokalbio apie mirtį įprasta sulaukti vaiko klausimų. Jis gali užduoti klausimus iš karto po to, kai gauna informacijos, arba tuo momentu patylėti, o klausimus pažerti vėliau. Natūralu, kad tėvus glumina, kai vaikas klausinėja apie mirtį. Tačiau vertėtų nesutrikti ir pasistengti į klausimus atsakyti paprastai ir nuoširdžiai. Nenustebkite, kad vaikai klausinėja daug kartų apie tą patį. Mažieji mokosi per pakartojimus. Kartais vaikai užduoda tokių klausimų, kurie suaugusiuosius trikdo, baugina ar net šokiruoja. Tačiau tai, kas suaugusiam atrodo baugu, vaikui – tik patikrinimas, ar nepasikeitė informacija, arba savęs nuraminimas. Pavyzdžiui, išgirdus klausimą „Kada tu mirsi?“ reikėtų įvertinti, jog mažas vaikas dar nelabai supranta mirtį kaip nebegrįžtamą stadiją, o veikiau kaip laikiną. Kol vaikas nesupranta tikros mirties reikšmės, jis ją laiko rūpinimosi nutrūkimu, o tai gąsdinantis dalykas, todėl jis ir reikalauja užtikrinimo, kad artimiausiu metu niekas jo nepaliks.Mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, todėl pokalbių apie tai su vaikais nereikėtų varžytis ar vengti. Jei jūsų vaiko elgesys jums kelia nerimą, kreipkitės į specialistą. Psichologo paslaugos teikiamos ugdymo įstaigose, poliklinikose, psichologinėse pedagoginėse tarnybose ar kitose panašiose įstaigose.