fbpx

80-metį pasitikęs garbės pilietis Jonas Liorančas šiandien pasigenda tikrojo patriotizmo

Dalintis:

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Tauragėje įkūrėjas, Tauragės garbės pilietis Jonas Liorančas vasario 14-ąją minėjo 80-metį. Pergyvenęs karo, pokario metus ir sovietinę okupaciją, aktyviai dalyvavęs atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, garbės pilietis šiandien prisimena sunkiausią gyvenimo laikotarpį ir atskleidžia, apie kokią Lietuvą tuomet, prieš 30 metų, svajojo. Karantino metu nenuobodžiauja – sako, kad veiklos turi per akis, ir patikino – yra laimingas žmogus.

Svajonė ir Sąjūdis

Zaltriškių kaime, Gaurės valsčiuje, gimęs, septynmetėje Sakalinės mokykloje ir Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokęsis Jonas Liorančas planavo studijuoti teisę, tačiau jaunystės svajonei sutrukdė Chruščiovo nurodymas, kad stoti į aukštąją mokyklą galima tik atitarnavus kariuomenėje arba turint dvejų metų darbo stažą.

– Tėvai mokytis mane atvežė į Tauragę. Įsivaizduokit: aš, kaimo vaikas, o čia miesčionys, gyvenau svetimoje šeimoje, nieko nepažinojau. Gavęs atestatą, Šakviečio septynmetėje mokykloje mokiau pradinukus. Buvo įdomu, stebėjau „smetoninių“ mokytojų pamokas. Švietimo skyriaus vedėjas pasiūlė stoti į pedagoginį, bet man rūpėjo teisė, – pasakojo garbės pilietis. – Vykdomajame komitete įsidarbinau inspektoriumi, o prabėgus trejiems metams įstojau į išsvajotą teisę, gerais pažymiais išlaikiau egzaminus, tačiau gavau šaukimą į armiją. Aš – ne technikos žmogus, bet Baltarusijoje trejus metus prie tankų mechaniku instruktoriumi ištarnavau, nes sovietinės armijos principas toks: „nemoki – išmokysim, nenori – priversim“.

Jonas Liorančas su tėveliais (1944 m. balandis). Asmeninio albumo nuotrauka

Grįžęs iš privalomos karinės tarnybos J.Liorančas vedė, dirbo ir mokėsi neakivaizdžiai. Tačiau nutiko tikras paradoksas: turėdamas teisininko diplomą dirbti šio darbo nebenorėjo. Ilgai dirbo Šiaulių geležinkelio sistemai priklausančių parduotuvių vedėju, Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinate buvo meistras, profsąjungos pirmininkas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasinėrė į paveldosaugos tarnybos veiklą, dirbo šioje srityje iki pensijos.

– Kad ir kokį darbą dirbau, visuomet buvau eilinių žmonių pusėje. Kai Lietuvoje kūrėsi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Tauragėje dar buvo ramu. 1988 m. rudenį iš Klaipėdos į daržovių kombinatą atvyko dirbti studentų, o su jais toks Grulys. Jis mane ir paragino Tauragėje organizuoti Sąjūdžio judėjimą, – prisiminė pašnekovas. – Abu kartu nuėjome į partijos komitetą, paaiškinome, ką kuriame ir kad mums netrukdytų, „Leniniečių balse“ paskelbėme, kada vyks Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimai miesto bibliotekoje ir jei tik kas nori, gali ateiti. Bibliotekos vadovė Vida Kazakevičienė neprieštaravo. Buvau šios grupės deleguotas į Sąjūdžio suvažiavimą, tris dienas rinkome Sąjūdžio Seimą, buvo priimta 50 rezoliucijų. Tais metais dažnai į Vilnių važiuoti teko.

Daug matė ir patyrė

Jono Liorančo šeimai, gyvenusiai Zaltriškių kaime, karo žiaurumų pavyko išvengti, tačiau Jonas prisimena itin sudėtingą pokario laikotarpį.

– Baisiausias buvo pokaris, tai buvo baimės laikotarpis. Dieną ateina vieni, naktį – kiti, ir nežinai, ar jie nesusidurs: tuomet visi bus iššaudyti, supleškės trobikės, išveš į Sibirą ir viskas, – patirtus vaikystės išgyvenimus prisimena Jonas. – Augdamas mačiau partizanus, nors tėveliai stengėsi tuos dalykus nuslėpti. Prisimenu, vakarais vos šuniui sulojus, visi išsigąsdavome.

1977 m. Jonas Liorančas (centre) vadovavo Šiaulių geležinkelio parduotuvėms Tauragėje –darbuotojai prekes veždavo arkliu kinkytu vežimu. Asmeninio albumo nuotrauka

 

Mokydamasis mokykloje vasaromis J.Liorančas dirbdavo ūkinius darbus kaime, vietoj mamos skubėdavo į darbadienius kolūkyje.

– Visko mačiau. Sąjūdžio laikais Lietuvą įsivaizdavom kitokią, ne tokią, kokia ji yra dabar, tada buvo svajonių laikas. Vis lygindavom dabartinę Lietuvą su „smetonine“. Tuometinis valstybės proveržis buvo didžiulis – tik pagalvokit, tikras stebuklas, kad per 22-ejus nepriklausomybės metus Pirmojo pasaulinio karo, carinės Rusijos nukamuotoje šalyje buvo įvestas privalomas pagrindinis mokslas, įsikūrė Žemės ūkio akademija, universitetas, filharmonija, teatras, pradėjo dygti modernios architektūros pastatai, – „smetonine“ Lietuva žavėjosi J.Liorančas.

Šiandieninė Lietuva garbės piliečiui atrodo visai kitokia. Pavadino ją net nusiaubta. Esą tereikia prisiminti privatizacijos procesus.

– Daug skaudžių temų iš praeities yra, bet net ir dabar jos tebėra tabu. Anksčiau, jei darbe kas nepatiko, pasakei ir išėjai kitur. O dabar? Įstaigose, jei kam liko iki pensijos 8–9 metai, tai žmogus tiek turi pataikauti, lankstytis, bijo kažką pasakyti, nes būtų išmestas, – kalbėjo jubiliatas. – Tokios neteisybės Lietuvoje niekas neįsivaizdavo. Dabartinis patriotizmas daugeliu atvejų yra tik pseudopatriotizmas. Apie Tėvynės meilę daugelis tik kalba, bet darbais jos įrodyti nesistengia.

Garbės piliečio nuomone, Lietuvoje daug ką reikėtų keisti, o pirmiausia – rinkimų į Seimą sistemą.

Džiaugiasi gyvenimu

Per karantiną J.Liorančas nenuobodžiauja – savo didžiulei kolekcijai renka pašto ženklus ir monetas, klausosi garsių dainininkų (Demi Ruso, Mirej Matjė) kūrybos ir beveik nežiūri televizijos. Sako, kad ypač pramoginės laidos jam atrodo lėkštos. Skaito Bibliją, anot Jono, šioje knygoje sudėti visi gyvenimo dėsniai.

– Aš – sėslus žmogus, niekur iš Tauragės neišvažiavau, nes čia gimta vieta, esu nostalgiškas. Birželį su žmona Gražina minėsime santuokos sukaktį: jau 55-erius metus mes džiaugsme ir varge. Susilaukėme dviejų sūnų, turime du anūkus. Man didžiausia dovana, kad esame dviese, esu laimingas žmogus: dabar turiu laiko „susitikti“ su savimi, galiu plačiau žvelgti į aplinką, praeitį, pasaulį, – šypsodamasis kalbėjo Jonas.

Jonas Liorančas. Reginos Genienės nuotrauka

Skiepytis nuo koronaviruso J.Liorančas neketina, skiepų poveikiu netiki, juolab, kad už pasekmes atsakomybę turėtų prisiimti tik skiepijamas žmogus. Jis pasakojo, kad susirgęs erkiniu encefalitu sėkmingai šia sunkia liga persirgo, cukriniu diabetu serga jau 20 metų, todėl įsitikinęs, kad su liga reikia ne kariauti, o su ja gyventi.

– Juk su tokiomis ligomis seniai čia nebeturėjau būti, o sulaukiau 80 metų. Man atrodo, kad šita pandemija yra baimės pandemija, o baimė – galinga jėga. Išgąsdintam žmogui kyla panika, jis pasineria į stresą, o tokį jau gali stumdyti, kaip tik nori. Tai man nepriimtina. Kiek žmonių laukė pagalbos, ar visi sulaukė? Sako, sunkiai nuo koronaviruso miršta, o nuo vėžio – lengvai? – kritinį požiūrį į šių dienų realijas išsakė Tauragės garbės pilietis J.Liorančas.

Vadinamas Tauragės garbės piliečiu J.Liorančas kuklinasi, sako nesąs niekuo išskirtinis. Todėl kad jo pavardė nebuvo įrašyta į Šimtmečio garbės sienelę, visai nesielvartauja.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą