Aktorius Vigantas Užmiškis: „Esu laimingas optimistas“

Tauragės liaudies teatro aktorius Vigantas Užmiškis beveik vienu metu mini gimtadienį ir Tarptautinę teatro dieną. Teatre Vigantas vaidina jau kone keturis dešimtmečius, už sukurtus vaidmenis ne kartą buvo apdovanotas. Aktorius įsitikinęs, kad blogų vaidmenų, kaip ir laiko limito vaidybai, nėra, o jaudulys prieš pakylant scenos uždangai – būtinas. Vigantas – senosios lietuviškos dramaturgijos gerbėjas, todėl mielai suvaidintų Petrą Kurmelį.

Vaidina nuo mažens

Vigantas Užmiškis gimė ir augo Tauragėje, iki šiol gyvena gimtuosiuose namuose A.Vymerio gatvėje. Tauragės politechnikume įgijo techniko-elektriko specialybę, juo ir dirbo visą gyvenimą. Su žmona Vilija kartu praleido 28-erius metus, užaugino dukrą Eglę, kuri, įsikūrusi Vilniuje, dirba teisininke. Jau penkerius metus vyras našlauja, o pomėgis vaidinti jį lydi nuo mažens – būdamas ketverių suvaidino Pagranduką gatvės vaikų spektaklyje. Mokykloje lankė dramos ratelį, mokydamasis pradinėse klasėse vaidino vaiduoklį spektaklyje „Mergaitė ieško pasakos“.

– Vaidyba mane traukė nuo mažens, tėvelis buvo muzikantas. Kovo 28 d. man sukaks 62-eji, o Teatro diena minima kovo 27 d. Vaidinu nuo 1985-ųjų, jau 36-erius metus. Mokydamasis politechnikume atėjau į aktorių atranką pas režisierių Antaną Naraškevičių, tačiau tuomet nepasisekė. Mane pastebėjo, kai jau dirbau estradinio ansamblio apšvietėju: režisierius ieškojo balsingo žmogaus, mane jam rekomendavo ansamblio vadovas Arūnas Rakevičius. Perskaičiau kūrinio ištrauką, režisieriui patiko, taip ir prasidėjo mano vaidybinė karjera, – prisiminė aktorius. – Mano pirmasis spektaklis Tauragės liaudies teatre buvo Balio Sruogos „Baisioji naktis“ (1985 m.), vaidinau daktarą Velbėką. Pavyko gana neblogai, tą spektaklį net televizija nufilmavo, tačiau transliuoti jo neleido sovietų cenzūra.

Vigantas Užmiškis. Reginos Genienės nuotrauka

Be teatro, Vigantas dainuoja vokaliniame ansamblyje „Dar pabūkim“. Daug metų dainavo Tauragės kultūros centro vyrų chore „Mintauja“, tačiau prieš metus jis, išėjus vadovei, pakriko. V.Užmiškiui labai patinka gamta – ypač mėgsta grybauti, jaunystėje azartiškai žvejojo, dabar – rečiau. Nors pomėgių turi daug, tačiau didžiausia jo meilė – teatras.

– Mūsų mėgėjų teatro kolektyvas keitėsi, liko tik dvi vyresnės aktorės, daug kultūringo jaunimo pastaraisiais metais atėjo. Anksčiau, kai susirinkdavome, širdyje tokią didžiulę atgaivą pajusdavau, kad neina žodžiais apsakyti. Tokia dūšioje palaima būdavo! Naują spektaklį repetuodamas taip įsijausdavau, kad tiesiog juo gyvendavau. Dabar kitas laikmetis, sunku su jaunimu suspėti. Vaidinti atėjau būdamas 25-erių, buvo už mane vyresnių aktorių, mūsų bendravimas buvo šiltesnis, ryšys tarp pagyvenusių ir jaunų – glaudesnis. Tačiau, nepaisant visko, ir dabar šaunus mūsų kolektyvas, – kalbėjo pašnekovas. – Norėjau studijuoti aktorystę, tačiau mama neleido, sakė: būsi čia, Tauragėje, juk visi išvažiavę, kas mus prižiūrės senatvėje. Ne visada svajonės išsipildo.

Įkūnytų įvairius personažus

Vaidmenų V.Užmiškis yra sukūręs daug – nepajėgtų visų suskaičiuoti. Įsimintiniausi du: pirmasis vaidmuo – daktaro Velbėko, kuriuo įkūnijo žymų revoliucionierių, kariavusį prieš carą, ir nepamirštamas pagal J.Tumą-Vaižgantą sukurtas tragiškos baigties spektaklis „Jonas“.

Spektaklis „Ponai ir mužikai“, apie 1987 m. Centre – Vigantas Užmiškis. Asmeninio albumo nuotrauka

– Dažniausiai komedijas vaidindavau. Yra tekę ir moters personažą įkūnyti – aprėdai ir grimas pakeičia išvaizdą, nesunku, jeigu nereikia labai ploninti balso. Metams bėgant požiūris keitėsi – anksčiau norėjosi komedinio žanro, jis buvo arčiau dūšios, vėliau ėmė traukti lyriškumas, jausmų perteikimas, vis dažniau norisi ramesnio vaidmens. Dabar statome spektaklį pagal Ievos Simonaitytės romaną „Vilius Karalius“, kuriame esu piršlys, – atskleidė pašnekovas. – Interpretuoti vaidindamas galiu, ne viskas tiksliai taip, kaip tekste parašyta. Svarbiausia „neišvažiuoti į lankas“. Jei spektaklyje ilgesnės rolės, tai parėjęs į namus pusiau gyvenu vaidmeniu.

Paklaustas, kokio vaidmens nenorėtų, teatralas įsitikinęs, kad pajėgtų suvaidinti viską, o  lengviausia vaizduoti numirėlį. Jo nuomone, nėra blogų vaidmenų – kiekvieną reikia suprasti ir išjausti, neatsisakytų nė vieno režisieriaus pasiūlyto. O svajonių herojus – iš senosios lietuviškos dramaturgijos, kuri visad jo širdyje. Vigantui nepatinka šiuolaikinis teatras, jis – tradicinių spektaklių gerbėjas.

– Norėtųsi suvaidinti senovinį lyrinį personažą, gal Petrą Kurmelį, toks žanras patinka. Prieš spektaklį jaudinuosi, be jaudulio gerai nesuvaidinsi. Spektaklio metu į salę nemėgstu žiūrėti, tik permetu akimis, kaip žmonės reaguoja, ar susikaupę. Spektaklio sėkmė priklauso nuo to, ar gera pjesė parinkta, ir nuo aktoriaus, kaip suvaidins – užves žiūrovą ar ne, – pasakojo aktorius. – Išvykose mus visada šiltai priima, gėles dovanoja, ploja stovėdami – vadinasi, patiko, taip įvertina ir dėkoja. Neteko matyti, kad vidury spektaklio kas nors pakiltų ir išeitų iš salės. Aplodismentai – labai malonu.

Vienas apdovanojimų už geriausią vaidmenų

Kol kvies, tol vaidins

Žvelgdamas į prabėgusius dešimtmečius, į pokyčius, aktorius sako pastebėjęs, kad teatrui pastaraisiais metais skiriama mažiau finansavimo, pasikeitęs ir visuomenės požiūris į teatrą, ir privilegijų šiai meno sričiai mažiau.

– Finansavimas skiriasi kaip diena nuo nakties. Sovietų laikais iš darbo išleisdavo į repeticijas, išvykdavome, pavyzdžiui, į Palangą savaitei, ten gyvendavome ir vaidindavome, darbovietė viską apmokėdavo – tik eik ir vaidink. Ir pagarboj buvome, dabar visai kitaip, – nostalgiškai prisiminė pašnekovas. – Aš, kol mane kvies, kol neatsibosiu, tol vaidinsiu – juk aktoriui galiojimo laiko nėra, kol valioji, tol reikia vaidinti.

V.Užmiškio talentas buvo pastebėtas ir įvertintas ne tik sovietų laikais, bet ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2019 m. jis nominuotas ryškiausiu vyro epizodinio vaidmens atlikėju už daktaro vaidmenį Aleksandro Fromo-Gužučio spektaklyje „Gudri našlė“. Sovietmečiu buvo apdovanotas už geriausią vyro vaidmens atlikimą spektaklyje „Ponai ir mužikai“.

– Esu laimingas optimistas, svajotojas, nevarau Dievo į medį. Karantinas mažai sujaukė įprastą mano gyvenimą: su teatro kolektyvu kartais susibėgam, pafilmuojam, skaitom ir repetuojam. Esu vienišius, gal todėl man lengviau. Koronavirusu nesirgau, prieš savaitę pasiskiepijau „AstraZeneca“ vakcinos pirmąja doze. Gerai jaučiuosi, po skiepo šalutinio poveikio nebuvo. Nebijojau, nes aš visiškai pasitikiu mokslu ir medicina, – teigė teatralas. – Teatro dienos proga vyresniems aktoriams linkiu sveikatos, puikios kūrybos, o jaunesniems – siekti viršūnių, laurų, nenorėti, kad viskas iš karto gautųsi, ir nepamiršti, kad reikia dirbti, lankyti repeticijas ir būti kantriems.