fbpx

Bagių mechanikai – liekantys nugalėtojų šešėlyje

Dalintis:

Automobilių, bagių ir kitų transporto priemonių varžybose bei čempionatuose įprasta matyti ant nugalėtojų pakylos kopiančius vairuotojus. Tačiau negalima pamiršti, kad už nugalėtojų – visada stovi komanda. Vieni palaiko, kiti remontuoja. Kalbiname du tauragiškius mechanikus – Viktorą Juškevičių ir Valdą Midvikį, kurie dirba mechanikais, o savo laisvalaikį skiria bagių sportui ir varžybas stebi iš labai arti.

Užsitarnavo „klaustuko“ pravardę

Bagiai autokroso varžybose visada sulaukia didžiulio dėmesio ir ovacijų. Greičiausiai taip yra todėl, kad tai tikrai galinga transporto priemonė ir jų varžybos beveik visada ekstremalios. Galingi metalo rėmai saugo vairuotoją kabinoje, kai varžovai trenkiasi į šoną ar net pervažiuoja bagį. Įspūdingi vaizdai žadina žiūrovų emocijas. Tačiau kaip jaučiasi trasos pašonėje lenktyniaujančius bagius stebintys mechanikai, kurie švarutėlius ir techniškai puikiai paruoštus „žvėris“ išleido į trasą ir greičiausiai po kelių ratų vėl juos iš naujo remontuos?

Servise Tremtinių kelio gatvėje dirbantis Viktoras Juškevičius atviras – dabar nebe taip sunku kaip anksčiau. Buvo laikas, kai daug ką tekdavo patiems pasidaryti, nes tiesiog nebuvo gamyklinių bagių, o atsarginių detalių juo labiau.

– Kai pradėjau dirbti pas Vytautą Kurą, jis turėjo autolaužyną, ten buvo puikios sąlygos rasti reikiamų detalių. Daug metų iki tol važiuodavau pas meistrus, žiūrėdavau, kaip viską darydavo, klausinėdavau. Jie net pradėjo vadinti mane klaustuku ir liepdavo eiti šalin, nes su daugybe klausimų gaišinau laiką. Bet man buvo įdomu, tai eidavau nuo vieno meistro prie kito, žiūrėdavau, klausinėdavau, kol ir tas pradėdavo vyti, – prisiminė V.Juškevičius. – Į varžybas iš pradžių važiuodavau kaip žiūrovas, leisdavo ratus pakeisti. Galiausiai po truputį pradėjau meistrauti. Dabar jau ir mano šešiametis sūnus Vakaris kartu su manimi važinėjasi, padeda išvalyti ratus. Žmonos tik nepavyko užkrėsti.

Pastaruoju metu šis mechanikas gelbsti Kęstučiui Krakiui varžybų metu.

Padeda net varžovai

Apie bagius ir jų sandarą V.Juškevičius galėtų kalbėti valandų valandas, mat yra ir juos remontavęs, ir konstravęs.

– Šiame sporte reikia daug rankų darbo. Rėmą gamykla gali pagaminti, plastikus išlieti. Tačiau važiuoklė priklauso nuo tavo darbo, reikia pritaikyti detales, jas tekinti, kad idealiai tiktų. Tas, kuris pats neprikišo nagų prie savo bagio, nėra vairuotojas. Vairuotojas turi suprasti savo techniką, žinoti, kaip pagaminta, nes grįžta iš trasos, aš klausiu, kaip sekėsi, sako gerai, o patikrinus paaiškėja, kad kas nors jau nutiko, – apie savo darbo užkulisius pasakojo mechanikas.

Europos čempionate mechaniku dirbęs Valdas Midvikis gali daug papasakoti apie bagiams keliamus reikalavimus. Mortos Mikutytės nuotrauka

Lenktynių metu prireikus remonto, tenka viską atlikti itin greitai, tačiau Viktoras tvirtina laiko neskaičiuojantis, nes tam… nėra laiko. Dar ruošiant bagį varžyboms tenka su juo gerai susipažinti, įsidėmėti kone kiekvieno varžtelio vietą ir paskirtį. Komanda dažnai į varžybas vyksta puikiai pažįstanti ne tik bagį, bet ir vienas kitą, tad Viktorui remontuojant kolegos jau žino, kokį įrankį į kurią ranką paduoti.

Įdomu tai, kad kartais varžybų metu sugedus bagiui pagalbon šoka ir kitos komandos nariai. Kartais net broliai latviai atskuba. Smalsu, kodėl varžovai padeda – juk jei nevažiuosi, jiems didesnė tikimybė laimėti. Viktoro teigimu, šio sporto entuziastai į varžybas susirenka ne dėl laimėjimų, o dėl noro dalyvauti. Noras toks stiprus, kad mielai padeda priešininkams ir tada mėgaujasi įtemptu važiavimu besivaržydami trasoje. Tiesa, nors trys Baltijos šalys laikomos sesėmis, tarptautinėse varžybose dalyvaujantys estai laikosi nuošaliau.

Per daugybę varžybų yra buvę ir įdomesnių nutikimų. Vieno jų istorija tik dar kartą įrodo, kad kai kuriems entuziastams iš tiesų tiesiog svarbu dalyvauti.

– Buvo sudėtingos varžybos 2012 metais – Latvijoje vyko Baltijos šalių čempionato etapas. Atkeliavome penktadienį, šeštadienį buvo važiavimai, o sekmadienį jau reikėjo būti Sungailiškių trasoje. Vienas dalyvis startavo per anksti ir rėžėsi į priekinėje starto pozicijoje stovėjusį Vytautą Kurą, kurio bagis tiesiog nuskrido, teko daug tvarkyti. Donatas Krasauskas tada daug padėjo. Latviai tąkart geranoriškai tempė laiką, kiek galėjo, kad galėtume sutvarkyti bagį ir startuoti. Pavyko, atvažiavom treti, – pasididžiavimo neslėpė pašnekovas.

Į Europą vežasi ir šeimą

Dar vienas tauragiškis Valdas Midvikis pastaruoju metu mechaniku dirba prie Tautvydo Urbos bagio. Vyrai kartu dalyvavo Europos čempionate, kur pavyko pasiekti puikių rezultatų. Kuo skiriasi mechaniko darbas šalia trasos ir įprastą darbo dieną Tauragėje?

– Būna, tenka per valandą pakeisti bagio variklį. Taisydamas automobilį su tokia užduotimi dorojiesi apie tris dienas. Pernai Vokietijoje keitėme variklį savo bagiui, tai užtrukome gal pusantros valandos. Tačiau svarbu dar ir tai, kad bagis visas pažįstamas, kiekvienas varžtas paliestas ir žinai kiekvieną detalę. Be to, į varžybas vežamės daugybę atsarginių detalių ir du variklius – nežinai, kada jų prireiks, – patirtimi dalijosi V.Midvikis.

Kadangi Valdą pavyko sutikti tose pačiose dirbtuvėse, kur laikomas T.Urbos bagis, mechanikas mielai sutiko aprodyti neįprastą transporto priemonę. Pastebėjus prie variklio pritaisytą mažą gaiviojo gėrimo buteliuką kilo klausimas – kam jis?

– Daugybė žmonių to klausia. Dedame jį tam, kad surinktų besitaškantį tepalų perteklių. Kaip matote, viduje – vos keli lašai, tačiau rūpinamės, kad ir tie nepatektų į aplinką, o ir variklis lieka švaresnis. Lenktyniaujant Europoje yra daug svarbių taisyklių, kurių privalu laikytis. Viena jų – laikytis švaros. Remonto metu bagis turi stovėti ant specialios dangos, – patikino V.Midvikis.

Lenktynių mechaniko darbas Valdui – hobis. Pašnekovas vis dar gyvena pernai vykusių lenktynių įspūdžiais ir vardija, kur jau galėjo šiemet pabuvoti, bet taip ir nenuvyko dėl karantino. Į kai kurias išvykas tauragiškis vežasi ir savo šeimą, mat atsiradus laisvai valandėlei galima ir pakeliauti.

Atrodė lyg šokantys aukščiau bambos

Europos čempionate galioja gerokai griežtesnės taisyklės nei varžantis Baltijos šalių ar Lietuvos čempionate. Ar numanėte, kad bagio sėdynė, kurioje sėdi lenktynininkas, taip pat gali turėti galiojimo laiką?

– Varžovai padeda sulūžti technikai. Pernai ant stogo vienas užvažiavo, užpernai į užpakalį trenkėsi ir visą naktį su komanda tampėme rėmus, kad galėtume ryte startuoti, – nutikimais dalijosi V.Midvikis. – Nuvykus į varžybas viskas tikrinama, net lenktynininko apranga iki pačių smulkiausių detalių. Ir viskas turi galiojimo laiką, pavyzdžiui, šalmas galioja 5 metus, sėdynė irgi, dar kuro bakas, diržai, kitokios dalys. Tikrinama, kad šalmas nebūtų įskilęs, kad apranga nebūtų įplyšusi, būtų visos reikalingos apsaugos. O sėdynė kainuoja apie 800 eurų ir po 5 metų viskas jai. Tada parduodi tiems, kas dalyvauja žemesnio lygio varžybose, kuriose gali tas kėdes dar kartą naudoti, – sakė Valdas, patikindamas, kad dalyvavimas tokio lygio varžybose – labai brangus malonumas.

Kartu su Tautvydu Urba prie bagių darbuotis pradėjęs V.Midvikis prisiminė, kad kai startavo 2017 metais, T.Urba dar nebuvo žinomas. Vienų varžybų pradžioje priėjo pasmalsauti rusas ir tik įpusėjus čempionatui, dar kartą susitikus Prancūzijoje, jis atvirai pasakė manęs, kad tauragiškių komanda pervertino save. Tik vėliau suprato, kad jie – rimti varžovai.

– Mes iš pradžių visiems atrodėm kaip su žiguliu atvykę į porše lenktynes. Lyg trimis lygiais per aukštai šokantys. Tačiau galiausiai visi pamatė, kad važiuojam neblogai. Jau buvo nuostabu, kai Vilkyčiuose iškovojome ketvirtąją vietą, – pradžią atsiminė pašnekovas.

Koks skirtumas tarp varžybų Europos čempionate ir vykstančių arčiau namų? V.Midvikio teigimu, aukštesnio lygio varžybose sulaukiama daugiau dalyvių. Tai lemia ilgesnę pertrauką tarp važiavimų ir mechanikas gali daugiau laiko skirti bagio apžiūrai, remontui, detalių keitimui. O ir draugiškos pagalbos iš kitų varžovų svečiose šalyse nesulauksi – ten kiekvienas už save.

– Sykį iš Vilkyčių važiavome į Tauragę suvirinti detalės, o kai namai už 2000 km, neprimąstysi tokių dalykų. Vengrijoje važiavom, sugedo variklis, atsarginio neturėjom. Atėjo latvis ir pasiūlė atjungti vieną variklį ir važiuoti su likusiu. Buvo labai svarbu nuvažiuoti savo ratus – taip bent uždirbti taškus į bendrą įskaitą, nes tas, kuris neapvažiavo, – jau bus žemiau mūsų. Taip ir padarėm, – prisiminė Valdas.

Kaip abu mechanikai praleis šį sezoną, vis dar neaišku. Tačiau vyrai nekantraudami laukia starto dienos.

Dalintis:

About Author

Morta Mikutytė

Naujienų portalo kurjeris.lt redaktorė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą