Bibliotekininkė Galina: „Ukraina – mano gimtinė, o Lietuva – antra tėvynė“

Tauragėje užaugusi, čia šeimą sukūrusi ir kelis dešimtmečius bibliotekoje dirbanti Galina Toliušienė nepamiršo gimtosios ukrainiečių kalbos ir su pasididžiavimu sako esanti iš Ukrainos. Nors moteris, prasidėjus karui jos gimtojoje šalyje, ir neturėjo galimybės aplankyti artimųjų, gimtoji kalba jos namuose skamba kone kasdien.

Bibliotekoje – 42-eji metai

Į Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyrių kalbinti Galinos Toliušienės atėjau jos neįspėjusi. Moteris maloniai aptarnavo knygų pasikeisti atėjusius tauragiškius ir susikuklino išgirdusi, kad „Tauragės kurjerio“ skaitytojams gali būti įdomi jos gyvenimo istorija. Sutarėme pasikalbėti ten, kur jau kelis dešimtmečius yra jos antrieji namai – tarp knygų lentynų, jos darbo vietoje.

– Šiemet sausio pradžioje sukako 42-eji metai, kai jau dirbu bibliotekoje. Tai ne pirmoji mano darbovietė. Prieš tai dirbau tuometinėje Tauragės trečiojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė „Versmės“ gimnazija), ten buvo rusakalbių mokykla. Nepatiko man mokyklos atmosfera, tuometinis požiūris. Supratau, kad tai ne man. Buvusi mokyklos direktorė bandė įkalbėti likti ir dirbti su vaikais, bet sužinojau, kad visai šalia mokyklos, ant A.Vymerio kalno, esančioje bibliotekoje reikia darbuotojo. Ten nuėjau, pasikalbėjau su direktore Aldona Gečiene ir likau, – bibliotekininkės kelio pradžią prisiminė pašnekovė.

Pasak Galinos, įsidarbinti nebuvo paprasta, reikėjo įrodyti, kad ji puikiai kalba ir rašo lietuviškai. Direktorė iškėlė sąlygą – prašymą įsidarbinti reikia parašyti lietuvių kalba ir be klaidų.

– Parašiau, nors visą laiką namuose kalbėjomės ukrainietiškai, o mokslus Lietuvoje baigiau rusų kalba. Pradėjau dirbti labai gražioje aplinkoje. Man patiko atmosfera, patiko darbas, kolektyvas. Kai gyvenome Ukrainoje, mano mama dirbo knygyne ir aš nuo mažens buvau pripratusi prie knygų. Smagiausia buvo bendrauti su žmonėmis, dalintis perskaitytais kūriniais, – pasakoja bibliotekininkė.

Patinka rimta literatūra

Skaityti lietuviškas knygas Galina pradėjo tik įsidarbinusi bibliotekoje ir per keturis dešimtmečius darbo kita kalba kūrinių nebesirenka. Jai patinka istoriniai, tikrais faktais paremti romanai, o skaitytojai džiaugiasi, kad Galina jiems parekomenduoja naujus kūrinius, visada pasiklausia, ar rekomenduotos knygos patiko, kas paliko didžiausią įspūdį.

– Dabar skaitau knygas apie Ukrainą, labai daug naujų išleista. Visai neseniai perskaičiau apie Golodomorą. Tik skaitydama tą knygą prisiminiau, ką močiutė man pasakojo. Daug faktų man buvo girdėti, istorija artima. Taip pat perskaičiau visas istorijas apie Aušvicą. Perskaitau ir paskui dar kelias dienas galvoju. Neskaitau meilės romanų. Nesuprantu, kaip žmonės vienu metu po kelias knygas skaityti gali, – savo patirtimi dalijasi bibliotekininkė.

Moteris prisipažįsta, kad darbą myli, o bibliotekoje jai viskas patinka. Ji norėtų, kad kuo daugiau jaunų žmonių rinktųsi bibliotekininko kelią. Sako, kad čia – atgaiva sielai ir ramybė, kurios visiems taip trūksta.

– Patinka naujų knygų kvapas, gaila nurašyti senas suskaitytas knygas. Jei knyga gera, nurašome ją tik tada, kai jau puslapių pradeda trūkti. Patinka man ir tai, kad galiu pabendrauti su skaitytojais. Per tiek dešimtmečių Tauragėje užaugo kelios skaitytojų kartos, kai kurie net tapo bičiuliais. Būna, kad einu gatve ir su manimi sveikinasi, prisimena. Buvau susirgusi, kurį laiką nedirbau, skaitytojai pasigedo, manė, kad į pensiją išėjau. Man tai malonu, – prisipažįsta skaitytojų mylima ir viena ilgiausiai Tauragės bibliotekoje dirbanti Galina.

O jau knygų grožis!

Bibliotekininkė džiaugiasi ir tuo, kad kasmet biblioteka gauna vis daugiau naujų knygų. Sako, kad ir pati kiekvieną jų pačiupinėja, pavarto, paskaito ir tik tada rekomenduoja skaitytojams.

– Ypač dabar geras laikas bibliotekoms. Kiek čia dirbu, dar niekada neturėjome tiek knygų. Gausu ir šakinės, ir grožinės literatūros. Skaitytojai sako, kad net neverta pirkti brangių knygų – visos yra bibliotekoje. O jei jų neturime, galime užsakyti ir parsiųsti iš kitų skyrių. O jau knygų grožis koks! Labai džiaugiuosi, – šypsosi nuo ryto iki vakaro bibliotekoje besisukiojanti pašnekovė.

Paklausta, kokias knygas tenka nurašyti, Galina pasakoja, kad būna atvejų, kai skaitytojai pasiėmę knygas jų neišsaugo: kava aplieja, šunys sugraužia, būna, kad supelija. Bet yra ir skaitytojų, kurie padovanoja perskaitytas knygas bibliotekai.

– Toks knygos, kurios jau netinkamos, išvažiuoja į makulatūrą. Jas perdirba ir popierius vėl gyvena naują gyvenimą. Dalį knygų nurašome dėl pasenusio turinio. Medicina žengia į priekį, vaikštome, žiūrime lentynose, kas netinkama, ir nurašome, – sako Galina.

Lietuva – antra tėvynė

Šiandien G.Toliušienės namai – Tauragėje, jos mėgstama pasivaikščiojimų vieta – prie Jūros. Moteris užaugino sūnų ir dukrą. Dukra su šeima gyvena Šiauliuose, o sūnus įsikūręs Londone. Galina gimė Ukrainoje, Odesos apskrityje, ir su šeima gimtinėje gyveno iki septynerių metų. Vėliau jos tėtis buvo paskirtas tarnauti į karinį dalinį Tauragėje, čia atsivežė ir žmoną su dukra. Galina prisimena, kad pačios pirmosios savaitės Tauragėje jai, vaikui, buvo nelengvos – kiemo vaikai nekalbėjo ukrainietiškai, o Galina lietuviškai nesuprato.

– Visą gyvenimą atsiminsiu tą jausmą, kai pirmą kartą išėjau į kiemą Tauragėje. Mūsų namas buvo už gaisrinės, kieme daug vaikų, aš noriu su jais žaisti, bet nesuprantu, ką jie kalba. Verkiau į namus parbėgusi, nenorėjau čia gyventi. Tačiau greitai lietuvių kalbą išmokau, susiradau draugių, o ir vyro giminėje visi lietuviai, todėl kalbą perpratau greitai, – prisimena bibliotekininkė, dirbanti visai šalia savo pirmojo vaikystės Lietuvoje kiemo.

Galinos tėvai jau išėję amžinybėn. Moteris džiaugiasi, kad plati vyro giminė ją gerai priėmė ir net būdama toli nuo artimųjų svetima Tauragėje ji nesijaučia.

– Ukrainoje liko mano giminės. Bendraujame, labai jaudinuosi dėl jų. Ypač paskutinėmis savaitėmis sunku būna naktimis, galvoju, kalbuosi. Nuvažiuoti į svečius negaliu. Paskutinį kartą buvome prieš penkerius metus kartu su visa šeima. Mano vaikai labai myli Ukrainą, leisdavome ten vasaras. Ukraina patinka ir mano vyrui. Ukraina – mano gimtinė, o Lietuva – antra tėvynė, – tikina Galina.

Gyvas šeimininkės genas

Pašnekovė šypsosi, kai paklausiau, ar stereotipas – ukrainietės yra fantastiškos šeimininkės teisingas. Ji prisipažįsta, kad gaminti mėgsta ir šeimą lepina tradiciniais ukrainietiškais patiekalais. Gimines Ukrainoje ji išmokė tradicinių lietuviškų valgių – šeima pamėgo kugelį, bet visai nepripažino cepelinų.

– Visos moterys iš mamytės pusės buvo labai geros gaspadinės. Močiutė kepdavo karavajus pagal užsakymus vestuvėms. Aš mėgstu virti ukrainietiškus barščius, kolektyve žino mano tradicinius blynelius su varške ir razinomis, jie įrašyti į Ukrainos kulinarinio paveldo sąrašą. Gaminu ir salotas. Pavasariais – žaliuosius barščius. Jūs verdate rūgštynių sriubą, o mes – baltuosius barščius su rūgštynėmis, ryžiais, – pasakoja Galina ir džiaugiasi, kad jos patiekalus pamėgo ir žentas.

Paklausta, ar švenčia abiejų šalių tradicines šventes, Galina pasakojo, kad daugiausia džiaugsmo anksčiau būdavo vaikams, kai per metus jie sulaukdavo dvejų Kalėdų ir Velykų.

– Dabar ukrainiečiai religines šventes mini kartu su lietuviais, tą pačią dieną. Pas mus būdavo labai graži šventų Kūčių tradicija – vaikai eidavome kalėdoti ir gaudavome tokias figūrėles iš krakmolo ryškiai nuspalvintas. Atsimenu, kaip su pussesere prisirinkdavom ir skaičiuodavom pas močiutę ant pečiaus, kuri daugiau prisirinko, – prisiminimais pasidalijo pašnekovė.

Galina tikisi, kad jau greitai galės pasimatyti su artimaisiais ir apsilankyti gimtojoje Ukrainoje. Moteris su nerimu stebi žinias, klausosi Ukrainoje gyvenančių pusseserių pasakojimų ir tiki, kad šalis tironą įveiks ir žmonės vėl džiaugsis taikiu dangumi ir vienas kitu.