Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tauragės lopšelio-darželio „Pušelė“ visos sienos ištapytos lyg paveikslai – ką tik šį kūrybos procesą, stebint vaikučiams, užbaigė profesionali dailininkė Indrė Lukoševičienė. Ji atviravo, kad trijų vaikų motinystė išformuoja tam tikrą energiją, pavirstančią į darbus, veiklas ir kūrinius, santykius su žmonėmis. Dailininkė turi ne tik studiją, bet ir slaptą kambarėlį, padedantį eiti į save.
Norėjo perteikti žinutę
Su Tauragės lopšeliu-darželiu „Pušelė“ Indrė Lukoševičienė susidraugavo prieš ketverius metus, kai ją į Tauragę pasikvietusi direktorė Jovita Kiržgalvienė paprašė išgražinti dalį rekonstruoto pastato sienų. Įsprausta į rėmus nebuvo, nereikėjo trafaretų, todėl savo fantazijos Indrė neribojo – du balti koridoriai netrukus spalvotais vaizdais traukė žvilgsnius. Šiemet pakviesta vėl gražinti interjerą dailininkė mielai sutiko. Jai patiko stebėti vaikų refleksiją, kai ją tapančią liesdavo delneliais, kaip jie džiūgaudavo pamatę piešiamą kiškį, voverę ar balandį, kaip vienas kitam primindavo neištepti sienų. Dailininkė vaikams net surengė edukaciją – leido piešti ant sienų skambant miško garsams, vėliau jų piešinius perkėlė ant popieriaus lapų.
– Norėjau perteikti žinutę, todėl įsijautusi ant sienų pradėjau tapyti paveikslus. Visa panirau į kūrybos procesą, dabar „Pušelėje“ – tikra miško pasaka. Norėjosi išpasakoti savo vidinę jauseną, atsivėrusią auginant savo vaikus, norėjosi maksimaliai išpildyti, kad tai būtų tikrai graži modernistinė pasaka. Man gražus darželio „Pušelė“ pavadinimas, duoda impulsą išgirsti, užuosti, matyti tą vietą, į kurią norisi sugrįžti: paukščiai saulėkaitoje lenktyniauja su šiltu vėjeliu, o rasotoje žolėje slepiasi snūduriuojantys pušyno gyvūnėliai. Tas vaizduojamas spalvas ir formas vaikai pamato vos įžengę, – išpildytą viziją atskleidė Indrė.
Dailininkė Indrė Lukoševičienė (dešinėje) su darželio „Pušelė“ direktore Jovita Kiržgalviene. Indrės Lukoševičienės asmeninio albumo nuotrauka
Pirmadienį buvo paskutinė kelių savaičių kelionės po „Pušelę“ diena – taip šį procesą įvardija dailininkė, dažais užtepusi paskutines šakeles. Pasak jos, darbo pradžioje buvo sutikta žvilgsniais, o išlydėta šiltais apkabinimais. Menininkei tai pirmas darbas Tauragėje, o Šilalėje ji žinoma kaip edukatorė, aktyvi savanorė, dažnai samdoma ne tik kūrybinėms veikloms. Ji prisipažino, kad savo sumanymais dažnai išlipa iš standartinių rėmų labai rizikuodama, nes tai, ką įgyvendina, niekur nebuvo matyta ir aprašyta, todėl nežino, kaip į tai sureaguos aplinka.
– Kai pavyksta ir žmonės sako „vau“, tada būna pasėta sėkla tolimesnei kūrybai. Mano pagrindinis kūrybos kelias visada šalia manęs buvo, tik ne iš karto supratau, kad jis pagrindinis. Esu begalę darbų pakeitusi. Klaipėdos universitete baigiau tapybos, paskui pedagogines studijas. Kol studijavau, dirbau draudimo kompanijoje, vėliau teko padirbėti policijoje, ten žmonės mane augino iš kitos pusės. Gyvenimas taip sudėliodavo, kad turėdavau būti racionalus ir kūrybinis žmogus. Visada įsivaizduodavau, kad po vaikų gimimo daug kelių užsidaro, kad mažiau galimybių lieka, bet motinystė man atvėrė daug vidinių durų, užsikūrė didelis kūrybinis potencialas, išaugo didesnis pasitikėjimas ką toliau turiu daryti, – atviravo pašnekovė.
„Kiekvienas darbas turi nešti jausmą“
Indrė Lukoševičienė – ne tik švietimo darbuotoja, menininkė, edukatorė, bet ir instaliacijų kūrėja. Pernai jai įteikta Šilalės mero padėka už gebėjimą žmones suburti įvairioms veikloms. Ji pripažino, kad kartais būna nesuprasta, nes jos tiesos ieškojimą kai kas palaiko išsišokimu. Netrūksta jai ir savikritikos, dažnai pamąsto, gal negerai daro, gal geriau reikėtų patylėti, tačiau tuomet save slopintų.
– Ateina laikas, kai Dievas parodo veidrodį, tada supranti savo klaidas, pamatai tavimi netikėjusius žmones. Gyvenime veikia bumerango principas. Dirbau dailės mokytoja, esu metodininkė Šilalės švietimo pagalbos tarnyboje. Šis darbas labai kūrybiškas, reikia įkvėpti kurti veiklas, už kurias ne visada atlyginama. Džiugus kūrybos impulsas būna su mokytojais kuriant programas, – išsamiai apie daugelį įgyvendintų projektų pasakojo I.Lukoševičienė.
Indrė iki šiol nori kuo daugiau kurti, o kūrybos džiaugsmą pajuto vaikystėje. Visada mėgdavo piešti, komponuoti, dėlioti, formuoti, todėl iš karto pasirinko dailės studijas, nors nelankė meno mokyklos. Indrės talentas buvo įvertintas – už mokslą nereikėjo mokėti ir gavo stipendiją. Ji labai šiltai prisimena studijų laikotarpį ir puikius dėstytojus.
– Visada tapydavau, tik dabar pradėjau rodyti save ir savo paveikslus, aprašyti savo jausenas, sugretintas su kūriniu. Artimiausias man – gamtos motyvas, jei vaizduoju žmogų, prie jo būtinai turi būti paukštis ar šakelė. „Pušelėje“ piešiau žvėrelius, medžius, sparnuočius, sukūriau visą spalvų interjerą, – atviravo menininkė, gebanti kultūrinį paveldą suderinti su modernizmu.
„Pušelės“ koridorius puošia paveikslai tautiniais motyvais. Indrės Lukoševičienės asmeninio albumo nuotrauka
Pati mėgstamiausia profesionalei dailininkei – samanų spalva, o sunkiausiai susidraugauja su raudona. Prisijaukinti šią spalvą pavyko spektakliui „Alisa stebuklų šalyje“ tapant rožes, ji tuomet sukūrė sceninį apipavidalinimą, išpiešė kostiumus, kūrė rožių lauką ir sodą. Savo paveiksluose dailininkė stengiasi perteikti vidinę ramumą, jai norisi sukurti akibrokštą, netikėtumą, tačiau, pasak Indrės, rankos potėpiai savaime kuria plastiką, šilką, aksomą. Indrė organizuoja savo darbų parodas, galbūt tokią surengs ir Tauragėje, lankosi kitų kūrėjų ekspozicijų pristatymuose.
– Mano parodos „Po baltą šviesą į namus“ paveikslai jau iškeliavę į žmonių namus, vos užmetus akį į juos, suteikia ramumos, šviesos pojūtį. Manau, kad kiekvienas darbas turi nešti jausmą, dalintis juo su žiūrovu. Vienu metu tapau tik vieną paveikslą. Priklauso nuo to, ką vaizduoju, kūrybinis procesas gali trukti dvi valandas ir dvi savaites. Užbaigus vieną kūrinį kartais reikia poilsio, tai priklauso nuo vidinio pojūčio. Užbaigusi „Pušelės“ projektą jaučiu, kad reikės pailsėti, – darbo subtilybes atskleidė Indrė.
Įkvėpimo šaltinis – motinystė
Dailininkė prisipažino, kad jos įkvėpimo šaltinis – motinystė. Su vyru Aurimu augindama tris vaikučius, pirmagimei dukrai Aurėjai jau septyneri, Ąžuolas beveik šešerių, o Taurui dar tik dešimt mėnesių, ji labai pavargsta, tačiau kūryba jai leidžia pakilti virš įprastų darbų ir buities.
– Šita pilnumos jausena yra kelias į kažką daugiau. Klausiausi kažkada interviu su kunigu, jis sakė, kad kiekvienas žmogus turi turėti savo asmeninį kambarėlį. Supratau, kad aš turiu tą kambarėlį, kuris yra kūryba, tai vieta, kur galiu eiti į save. Visi mano darbai, motinystė suformuoja tam tikrą energiją, virstančią į darbus, veiklas ir kūrinius, santykius su žmonėmis. Kūrybos yra visur, net vaikams manų košę ar blynus patiekiu su šypsenėlėmis, – pasakojo menininkė.
Siekdama aplinkoje sukurti kuo daugiau grožio, net savo senos sodybos garažą Indrė ištapė gamtos motyvais. Sodyboje ji turi įsikūrusi mažą kuklią studiją, kurioje sukabinti studijų laikų darbai. Ten vaikai mėgsta raustis po mamos teptukus. Indrė svajoja apie didesnę studiją, pamažu eina link savo svajonės įgyvendinimo.
– Paveiksluose mano nutapytas moteris daugelis sieja su manimi, įžvelgia didelį panašumą, tačiau ten ne aš. Turiu tokią tezę – gražus ar negražus darbas, tačiau jei į jį norisi dar kartą žvilgtelėti ar praėjus atsigręžti, vaidinasi, autoriui pavyko sukelti jausmą ir vibracijas, kūrinys gyvas, – atviravo Indrė Lukoševičienė.
