Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Kompozitorius, atlikėjas Tadas Zakarauskas – ne tik Tauragės kultūros centro Lengvosios muzikos orkestro koncertmeisteris ir dirigentas, bet ir mokytojas. Muzikos paslapčių jis moko Šilalės meno mokyklos auklėtinius. Tadas sako koncertų metu taip įsijaučiantis, kad batuta kartais išsprūsta iš rankos ir nuskrieja. O didžiausias laisvalaikio malonumas jam – žvejyba, fotografija, o dabar jau ir bitininkystė.
Muzikos karjera
Tadas Zakarauskas – tauragiškis, baigė muzikos mokyklą, mokėsi groti saksofonu. Profesionalių muzikantų giminėje nebuvo, tik savamokslių. Senelis grojo įvairiomis armonikomis, o tėvelis – Varnių muzikos mokyklos pučiamųjų orkestre.
Tadas Zakarauskas. Asmeninio albumo nuotrauka
– Nuo ketverių pradėjau dainuoti „Dainų dainelėje“, taip prasidėjo mano muzikos kelias. Devynerių įstojau į muzikos mokyklą, labai norėjau groti fortepijonu, bet tam buvau jau per „senas“, todėl pasirinkau akordeono specialybę. Mokė Zosė Bernotienė. Baigęs antrą klasę nusprendžiau, kad man labiau patinka saksofonas, todėl jis tapo pagrindiniu instrumentu, o akordeonas – papildomu, – pasakojo Tadas, su žmona Indre auginantis dvi dukreles. – Būdavo, kaip ir visiems vaikams, tas nenoras eiti į mokyklą, bet niekada nekilo minčių nebaigti muzikos mokyklos.
Tadas sako, kad kurdamas muziką klausytojams nori perteikti emociją, kurią tuo metu išgyvena. Labiausiai jam patinka lyrika, mėgsta ir dramaturgiją. Žvelgiant pagal žanrus, instrumentuotes, jam arčiau širdies pučiamųjų instrumentų muzika, kurią studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Patinka ir senoviniai klasikiniai kūriniai, o šiuolaikinė muzika – tik su aiškia tematika, be žaidimo efekto.
– Nepropaguoju sunkiojo metalo, nes ten nelabai eina suprasti, kas, kur ir kaip. Muzikos kelias labai sunkus, bet nė vieno nėra lengvo, visur reikia dirbti. Mano septynerių dukrytė groja kornetu, jai labai patinka, kita – tik trejų metukų. Jos pasirinks tai, ką nori, nieko neversiu daryti. Man ir tėveliai sakė rinktis tai, ką noriu, – atviravo koncertmeisteris. – Nuo mažens visokių svajonių buvo, tik niekada nenorėjau būti mokytoju, nors juo tapau. Mėgau gaminti, buvo minčių net kulinariją studijuoti. Baigęs devintą klasę pasakiau: saksofoną kabinu ant vinies, tačiau rugsėjį vėl grojau, dar papildomai mokiausi trejus „virštarnybinius“ metus, nes to labai norėjau.
Batuta Tadui per koncertą ne kartą yra išskriejusi iš rankos. Asmeninio albumo nuotrauka
Dirigavimas – menas
Saksofonininkas įsitikinęs, kad muzikos išmokti galima, o potraukio jai – ne. Tačiau kai potraukis yra, mokytis lengviau. Tadas sako, kad yra vaikų, kurių ritminis pojūtis prastesnis, kai kuriems instrumentams klausa labai svarbi, kai kuriems – mažiau, tačiau viskas laikui bėgant išlavinama. Jei tėveliai nori, kad vaikas mokytųsi groti, o jis pats nenori, tai, Tado nuomone, tampa didele problema.
– Priversti vaiką mokytis tas pats, kas Kryžiaus kalną nuversti. Aš dirigavimo mokiausi ir magistrantūroje. Dirigentas – orkestro širdis, jei jis klaidą padarys, tai suklys ir visi muzikantai. Orkestras turi būti kaip šveicariškas laikrodis, o dirigentas – to laikrodžio mechanizmas, – neabejoja T.Zakarauskas. – Pagal kūno kalbą, mimiką, mostą, rankos judesį orkestras žino, ką daryti, emociją jis perima iš dirigento, net kvėpuoja kartu su juo. Dirigavimas – tai menas.
Tadas su kolegomis iš dūdų orkestro kompozitorių būrelio siekia po truputį pakeisti įsisenėjusią neformalaus ugdymo sistemą. Pasak jo, didžiausia problema – mokymo programose: antroje klasėje, mokėdamas vos kelias natas, mokinys jau turi groti stambios formos kūrinius. Tai labai aktualu varinių instrumentų grupėse, todėl T.Zakarauskas su bendraminčiais orientuojasi į Vakarų pasaulio metodiką, kurioje yra lygių sistema.
– Švietimo sistemoje turi būti lygių sistema, nes vienodai gabių vaikų nėra. Kalbant apie muzikos kultūrą Lietuvoje, didelę problematiką sukėlė popso stilius. Džiugu, kad daugėja pasirenkančių tikrąją meninę kultūrą, o ne falšą. Tikras menas reikalauja nemenko įdirbio, – sako kompozitorius. – Mane erzina posakis „Lietuvos žvaigždė“, tikrų žvaigždžių šalyje yra gal 3–4, o visi kiti – dainininkai.
Tadas Zakarauskas. Asmeninio albumo nuotrauka
Pomėgiai ir terapija
Nuo mažens Tadą lydi ir fotografija, nes tėvelis labai mėgo viską fiksuoti. Jis neabejoja, kad fotografijoje, kaip ir muzikoje, reikia daug praktikos, vien teorinių žinių neužtenka norint kokybės. Tadas yra įamžinęs daug tauragiškių, patinka jam ir gatvės fotografija, pastaruoju metu susidomėjo itin sudėtinga makrofotografijos technika, kai išdidinamos mažos dalelytės, kurių žmonių akys nepamato. Kompozitorius turi ir daugiau pomėgių, su žmona užsiaugina daržovių, turi sodą, šiltnamį ir net avilių.
Dėl užkibusios didžiulės lašišos Tadui teko net nerti į vandenį. Asmeninio albumo nuotrauka
– Man terapija yra muzika ir žvejyba, kuri, kaip sakau, yra smegenų perkrovimas. Rekordinis mano laimikis – metro ilgio 7,5 kg lašiša, ją betraukdamas pats panėriau po vandeniu. O muzikos srityje planuoju dar labiau pasinerti į kompoziciją ir kurti muziką ne tik vaikams, bet ir profesionalams. Juk jei nori tobulėti, reikia dirbti, tas pats ir kūryboje – reikia nuolat rašyti, – kalbėjo koncertmeisteris. – Beje, tikiuosi, kad kurti man nuo šiol padės bitės. Turiu namuose du avilius, kaip tik ruošiuosi bičių šeimas parsivežti. Noriu savo medaus, bitės skleidžia ramybę, su jomis lyg meditacija: jokio streso, mėgstu klausytis jų dūzgimo.
Pirmasis Tado koncertas su orkestru įvyko 2010 metais, baigus studijuoti ir pradėjus dirbti Tauragės kultūros centre. Jis sako, kad kartais būna sunku su žiūrovais palaikyti ryšį, o pajutęs, kai jiems nelabai įdomu, diriguodamas atsisuka, publikai linksmai mirkteli ir ji „užsiveda“.
– Ne kartą buvo, kad koncerto metu batuta man išskrido iš rankos, kai labai emocingai dirigavau, todėl šalia manęs stovėti pavojinga, – juokiasi dirigentas.
