Dviejų kartų atstovės neabejoja: vaikai žino savo teises, laisves ir pareigas

Dalintis:

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, pagalbos mokiniui specialistė Indrė Petraitienė atvirauja, su kokiais sunkumais susiduria augindama dukras ir kas į pagalbą atskuba, kai „važiuoja stogas“.

Svarbiausia – neperlenkti lazdos

Indrė Petraitienė Tauragės meno mokykloje dirba nuo 2007 metų, o jos mama Jolanta Kazlauskienė čia direktoriauti pradėjo nuo 2021-ųjų sausio, laimėjusi konkursą, reorganizavus Moksleivių kūrybos centrą ir Muzikos mokyklą. Indrė sako, kad Vaikų gynimo dieną visada smagiai pamini savo šeimoje.

– Yra tėvelių diena, yra mamyčių diena, visai smagu turėti vaikų dieną. Jos labai nesureikšminame, vaikų labai negarbiname, esu jiems aiškinusi, kokia ta diena, vis paanalizuojam jų teises ir pareigas, aptariam galimybes, bent jau porciją ledų šventiškai suvalgome, dalyvaujame renginiuose, stengiamės ją padaryti džiugesne, – kalbėjo specialistė. – Auginant 7 m. Liuciją ir 11 m. Lukreciją Mariją labai trūksta laiko. Karantinas buvo nelengvas laikotarpis, nors dirbu pedagoginį darbą, bet buvo iššūkių.

Pasak I.Petraitienės, per karantiną ji susiplanavo savo darbus, jos dukrelės – savo mokslus, pasidalino kambariais, bet erzelynės neišvengė. Ji sako, kad tokiais momentais svarbiausia ne stresuoti, o nuraminti vaikus: kai suaugusio viduje tvirtybė, tai viskas savaime rutuliojasi – reikia žaismingumo, humoro, „šaltų“ nervų ir nedramatizuoti.

– Mano panos gražiai sutaria, kartais „pakipišuoja“ dėl amžiaus skirtumo, bet viena kita labai rūpinasi, jos kartu koncertuoja. Man sunkiau laiką suderinti, nes esu darbuotoja, mama, dukra, tų vaidmenų labai daug turiu, sudėtinga. Gerai, kad aš turiu pagalbą – senelius, – atviravo metodininkė, gyvenanti su vyru Luku. – Būna, kai „stogas važiuoja“, tuomet į pagalbą šoka dukrų seneliai. Jie 2 val. su anūkėmis vaikšto, žiemą čiuožia su rogutėmis nuo kalno, o aš per tą laiką darbus nudirbu, paruošiu pietus ir galiu toliau ramiai gyventi numetusi stresą.

Jolantą Kazlauskienę sveikina artimieji „Auksinės paukštės“ įteikimo proga. Arnoldo Vydmanto nuotrauka

I.Petraitienė pasakojo, kad mokykloje jai dažnai mokiniai atvirauja, kad pavargo nuo krūvio: ilgai būna mokymo įstaigose, daug namų darbų ruošia, papildomai mokosi kokio nors dalyko, dalyvauja neformaliajame ugdyme. O pagrindinis jų rūpestis – kaip visur suspėti.

– Vaikai sako, kad diena per trumpa. Meno mokykloje studijų vadovai bendrauja su kiekvienu mokiniu, iš akių mato, kuris neišsimiegojęs, pavargęs, ar susipykęs su tėvais. Juos pamaitiname, ar arbatos kartu atsigeriame, išklausome, būna, kad nevyksta užsiėmimas – sėdi vadovas ir su vaiku kalbasi. Po atviro pokalbio mokinio akys pagyvėja ir jis noriai kimba į darbus, – pasakojo specialistė apie pasitaikančias situacijas. – Kartais užtenka trumpo pokalbio, komplimento, pagyrimo ir vaikas būna laimingas.

Indrė Petraitienė su dukrytėmis. Asmeninio albumo nuotrauka

Pašnekovė sako, kad ji, kaip ir kiti tėveliai, savo atžalas ragina ir skatina pasistengti ir labiau pasimokyti, bet svarbiausia – neperlenkti lazdos. Ji džiaugiasi, kad mokyklose, kurias lanko dukros, lavinami socialiniai emociniai įgūdžiai – vaikai išmokomi pažinti, kada yra patyčios, kada peržengiama riba. O gyvenantys socialinės rizikos šeimose ar nepritekliuje žino, kur kreiptis pagalbos: jei trūksta maisto, gaus nemokamą maitinimą, problemas padeda spręsti įvairūs specialistai.

– Turime būti šalia vaiko, stebėti, vis paklausti: kaip tau sekasi mokykloje, ar neturi problemų, ar su tavimi gražiai elgiasi. Mano dukros žino, kas yra patyčios, apgina save ir draugus. Anksčiau buvo sudėtingiau, dabar atėję į Meno mokyklą vaikai žino ribas, nėra priekabiavimų, nebėra konfliktinių situacijų, nebent pavieniai atvejai, nebėra vagysčių, kas būdavo anksčiau, – teigė  specialistė. – Situacija tikrai gerėja, vaikai žino savo teises, laives ir pareigas.

Esmė – kasdienis dėmesys vaikams

Jolantos Kazlauskienės nuomone, daugeliui žmonių Vaikų gynimo dienos prasmė nėra iki galo aiški: padaro šventę ir vaikus pradžiugina dėl kažko. O ši diena turėtų būti konkrečiau orientuota.

– Į tą gilesnę prasmę, nuo ko juos ginti, nemanau, kad kas gilinasi. Galbūt reikėtų į tą šventę ne visai kaip į pramogą žiūrėti, o kasmet pasirinkti temą ir ją akcentuoti. Švęsti smagu, bet suvokiant pavadinimo „gynimo diena“ prasmę, tai reikia galvoti – nuo ko ginti, – kalbėjo direktorė, turinti kone 40 metų pedagoginio darbo stažą. – Apie vaikų teises vos ne kasdien šnekame, o tėveliams vaikais reikia nuolatos rūpintis.

Ji pasakojo, kad dvi jos dukros ir žentai visada labai užsiėmę, tačiau jie planuoja savaitgalius su šeima: kur nors nuvyksta, aplanko muziejus, pabūna gamtoje, organizuoja ir darbinius savaitgalius, kai visi kartu darbuojasi savo namuose.

– Būna, kad anūkus pas mane atveža. Kai rūpestingi tėvai pasirūpina vaikų užimtumu, tai jie dirba kaip suaugę nuo ryto iki vakaro: iki pietų vyksta pamokos, paskui – neformali veikla. Mano anūkės 8 val. pradėjusios baigia apie 18 val. Joms tai – ne darbas, o pamokos, aišku, turi šiek tiek laisvalaikio, draugai, susitikimai, grojimai, dainavimai, veiklos daug turi, – tvirtino direktorė, 30 m. vadovavusi Moksleivių kūrybos centrui. – Statistika liūdna – vaikams per dieną tėvai skiria tik 7 min. Dažniausiai vaikai girdi: „atstok, pavargau“, „neturiu laiko“, „ne dabar“.

Mokyklos vadovė atviravo, kad vaikystėje diržo „ragauti“ jai neteko, augindama savo dukras smurtinių metodų netaikė. Ji teigia, kad anūkai auga taip, kaip ji augino savo dukras, o iš skandinavų turime pasimokyti neskubėjimo, pasisėdėjimo prie žvakių, prie vakarienės stalo.

– Dukros augo darbe – po pamokų ateidavo pas mane ir ruošdavo namų darbus, būdavo kartu iki darbo pabaigos. Kartais pagalvoju, kad jos augo lyg savaime, imdamos pavyzdį savarankiškumą ugdėsi tam tikram etape. Anūkė, kuriai beveik 12 metų, turi to savarankiškumo, žino, ką galima ir ko negalima. Kai duodi laisvę, savarankiškumo, tai nėra blogai, kai yra nuolatinis ryšys ir  priežiūra, – įsitikinusi J.Kazlauskienė. – Anksčiau ne taip paprasta būdavo susisiekti, kitais būdais ieškodavome, kaip palaikyti ryšį. Laikmečio skirtumų yra, bet esmė ta pati – kasdienis dėmesys vaikams. Mes labai skubame, o reikėtų dažniau stabdžius įjungti.

Pasak direktorės, šiandienos gyvenimo tempas yra stebinantis, nors viskas kompiuterizuota, mechanizuota. O anksčiau spėdavo išsiskalbti be automatinių skalbimo mašinų ir daug kitų darbų padaryti. Ji sako, kad į Meno mokyklą ateina labiau motyvuoti vaikai, turintys geresnį ryšį su tėvais, tačiau mokykla pati ieško likimo labiau nuskriaustų vaikų ir džiaugiasi, kai jie atranda ryšį su mokytoju. Nors išgirsta skaudžių istorijų, ji nemano, kad tokių atvejų daugėja.

– Dabar vis tiek visi tekini, atrodo, dar labiau, nei anksčiau. Mes, močiutės, atiduodam kompensaciją, kai pačios lėkėm, skubėjom, tai dabar labiau sutramdom ir griežčiau pažiūrim į vaikus, kai savo atžalom sako: „netrukdyk, esu užsiėmusi“. Tuomet duodam ženklą – merkiam akį, kad taip negalima. Puolame ir pačios padėti. Visi praeina tą pačią mokyklą, visi iš savo klaidų mokosi, – neabejojo pedagogė. – Dabar vaikai labiau išmano, kur jiems kreiptis ir kaip už save pakovoti, mokyklose dėmesys yra gerokai didesnis, nei anksčiau: dabar yra socialinių darbuotojų, psichologų, anksčiau už viską atsakingas buvo klasės auklėtojas.

Dalintis:

About Author

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą