Dviguba šventė: gimtadienio proga iš spaustuvės atkeliauja knyga

Pedagogo, žurnalisto, kultūros ir visuomenės veikėjo, literato, „Tauragės kurjerio“ bendraautoriaus Eugenijaus Šalčio eilėraščių knyga „Virš miestelio varpinės“ keliauja iš spaustuvės – jos iškilmingas pristatymas visuomenei vyks Kultūros rūmuose gruodžio 30 dieną, 18 val. Taip jau sutapo, kad knygos sutiktuvės bus Eugenijui džiugi dovana gimtadienio proga – sausio 1 d. jis minės 70-ties metų sukaktį. „Pasidariau sau mažą dovanėlę,“ – sako eiliuoto žodžio virtuozas.

Žaidžia žodžiais ir jausmais

Pasak E.Šalčio, naujoje eilėraščių knygoje tematika įvairi – gvildenama meilės tema, šmėsteli nostalgiškas tėviškės ilgesys. Jo nuomone, poezijoje nėra ryškios temos – joje vyrauja autoriaus emocija. Pastaruosius dvejus metus jis kūrė trioletus, nes patiko griežtas žanras.

– Kadangi 70 metų ant nosies, tai pradedu atsigręžti į savo šaknis. Mano eilėraščiai nėra publicistiniai, o labiau emociniai, turintys kažkokį krūvį. Aš labai kreipiu dėmesį į formą, man labai patinka įsirėminti, todėl knygoje yra nemažai trioletų, kuriuose tam tikra tvarka pasikartoja eilutės. Geriausia, kai esi įrėmintas, bet tuose rėmuose jautiesi laisvas, –  šypsosi literatūrinės plunksnos gerbėjas. – Man tas žanras prie dūšios nuo senų laikų. Neseniai trioletų konkursuose laimėjau prizines vietas Rokiškyje, Plungėje.

Spaustuvės dažais kvepia naujoji eilėraščių knyga „Virš miestelio varpinės“. Asmeninio albumo nuotrauka

Knygą „Virš miestelio varpinės“ sudaro keturios dalys: „Pradalgės“, „Po dangum“, „Šypsosi“ ir „Kaip eilėraščiai“. Pasak knygos autoriaus, iš skyrių pavadinimų susidaro simboliškas sakinys. Pirmoje dalyje eilėraščiai lyriniai, skirti motinai, tėvui, vaikystei, draugams, o antroje – vyrauja trioletai, daug jų skirta Tauragei. Trečioje dalyje visi eilėraščiai su humoro atspalviu.

– Knygos ketvirtoje dalyje eilės ilgos, todėl jas labiau tinka poemėlėmis vadinti. Jos apie Tauragės vietovardžius, vandenvardžius. Knygoje nemažai autoironijos, šiek tiek užmaskuoto lengvo humoro, pavyzdžiui, pensininko patarimai apie vaistažoles. Rašau eilėraščius žaisdamas žodžiais ir truputį jausmais, – atviravo Eugenijus, studijavęs ne tik literatūrą, bet ir muziką. – Aš nesu iš tų gilių poetų, kurie gvildena globalines problemas, skraido po visatos erdves ir lando po žemės gelmes. Aš save vadinu literatu.

E.Šaltis sako, kad studentavimo laikais, kaip ir dauguma bendrakursių, jis protestavo prieš nusistovėjusias eiliavimo formas ir vis ieškojo naujų, bet vėliau pamėgo tradicinį poezijos kūrimą. Eugenijus įsitikinęs, kad rašant poeziją vien talento neužtenka, pirmiausia reikia turėti literatūros teorijos pagrindą – žinoti, kokie yra žanrai, kokia yra soneto forma, kas yra pastoralė, epigrama, epitafija, odė. Tik tuomet kuriant galima improvizuoti kaip džiaze.

– Mėgstu senąsias formas, kurias jaunimas dabar meta į šalį. Jie ieško ir galvoja, kad atrado dviratį. Tas dviratis jau seniai atrastas prieš 100–200 metų, o Lietuvoje gal vėliau – tarpukario laikais, kai atsirado modernistai, futuristai, simbolistai, – neabejoja pašnekovas, studijavęs Kalantos susideginimo laikais ir protestavęs prieš tarybinę santvarką. – Buhalterinės apskaitos surimavimas nebus poezija, o tik sueiliavimas. Seniai vyksta ginčas, kas yra poezija, tai amžinas klausimas. Kartais užtenka 4–5 žodžių ir jau yra eilėraštis, o galima prirašyti 5 puslapius, bet niekas nepasakys, kai tai eilėraštis. Aš palaikau Tauragės jaunuosius literatus, kurie yra ieškojimų kelyje – kas ilgai ieško, tas randa.

Vis tik ne visada E.Šalčiui patinka būti rėmuose, todėl poezijos knygoje „Virš miestelio varpinės“ yra nemažai baltųjų eilių – verlibrų. Juose nėra rimo, o ritmą jis šiek tiek išlaiko, tačiau ne visada. Jis tekstą sudeda eilutėmis, posmeliais arba vientisu srautu, tačiau nėra jokių skyrybos ženklų nei didžiųjų raidžių – skaitytojui palikta galimybė pagal norą pačiam sudėlioti kablelius.

Dėkingas už pagalbą

Eugenijus pasakoja, kad knygos pavadinimas ne šiaip atsirado – varpinė, tebestovinti Vaiguvos miestelyje (Kelmės raj.), jam primena vaikystę, artimuosius ir tradicijas. Pagal varpų gaudesį žmonės žinojo, ar atsitiko nelaimė, ar numirė parapijietis. Jo dėdė Stanislovas Šaltis buvo bažnyčios zakristijonas, todėl Eugenijus dažnai ten būdavo. Vietinis kalvis Albinas Eidintas jam, turinčiam gerą klausą, kartais leisdavo mušti varinį būgną-timpaną, išlikusį nuo Napoleono laikų.

Eugenijus Šaltis. Asmeninio albumo nuotrauka

– Ta varpinė yra architektūros paminklas, labai graži. Ji pavaizduota ant mano knygos viršelio. Vaiguvos bažnyčią apipierino – apkalė lentelėmis mano prosenelis, garsus stalius ir grabdirbys. Jo auksarankis sūnus, mano senelis Benediktas Slipkus, apkalė varpinę. Tokia ji yra iki šiol, – prisimena literatas. – Knyga prasideda ir baigiasi eilėraščiais, kuriuose minima toji varpinė, tarp tų eilėraščių įrėmintos keturios dalys. Tiražas – 300 vienetų, yra 128 puslapiai. Esu dėkingas Tauragės savivaldybei ir merui Dovydui Kaminskui, Valdui Latožai, kad lėšomis prisidėjo prie knygos išspausdinimo. Daug padeda Virginijus Bartušis, Tauragės kultūros centras. Ją redagavo bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė, o iliustravo dailininkė iš Šiaulių Irena Šliuželienė.

Gruodžio 30-osios vakarą knygos pristatymo renginį ves Meilutė Parnarauskienė, o eiles skaitys režisierė Genovaitė Urmonaitė. Koncertuos fortepijoninis duetas – Paulina Dūmanaitė iš Barselonos, ji yra 14 tarptautinių konkursų laureatė, ir žymusis Joris Sodeika iš Vilniaus. Jie kartu gros Johano Bramso kūrinius „Vengrų šokiai“, kai bus pristatomos 4 knygos dalys.

– Beveik vienu metu bus knygos pristatymas ir mano gimtadienis. Sau pačiam tokią dovanėlę pasidariau. 48 metus gyvenu Tauragėje, čia atvažiavau jaunas 22 metų mokytojas ir užsibuvau. Pirmieji mano eilėraščiai gimė mokykloje, labai mėgau rašyti dramas, parodijas, kas labiau susiję su humoru. Labai daug scenarijų parašiau agitbrigadoms, kurios buvo labai populiarios, – teigia Eugenijus. – Esu parašęs 400 puslapių memuarų. Daug straipsnių parašiau dirbdamas žurnalistinį darbą, tai gal pavyks išleisti pusiau memuarų knygą. Noriu knygą pristatyti gimtojoje Vaiguvoje, jau pakvietė į Šiaulius ir į Jovarų mokyklą, kurioje kažkada dirbau direktoriumi.

Iš talentingos giminės

E.Šaltis tvirtina, kad jo giminėje visi linkę į meną. Dėdė Stanislovas Šaltis buvo puikus meistras ir kūrė šmaikščius kupletus. 93 m. Eugenijaus mamytė – liaudies menininkė, ji 67 metus giedojo bažnyčios chore, buvo solistė, dar visai neseniai rašė pačios poetiškai sudėliotus sveikinimus švenčių progomis, nuostabiai margino kiaušinius ir gražiai siuvinėjo. Dvi jo seserys yra puikios skaitovės: Regina Stumburienė visą gyvenimą dirbo kultūrinį darbą ir dabar vadovauja garsiam Anykščių ansambliui „Valaukis“, o Rima Budrevičienė yra šokėja.

– Mano sūnus Andrius yra garsios Nemakščių kapelos muzikantas, groja klarnetu. Iš mamos pusės yra garsių muzikantų. Pianistas Domantas Lipkus, kuris akomponuoja Juozui Erlickui, ir aš esame pusbrolių vaikai. Mūsų krašte Šalčių giminė garsėjo kaip giedorių giminė, – pasakoja literatas. – Iš Barselonos į knygos pristatymą atvykstanti Paulina Dūmanaitė yra mano dukterėčia, sesers dukra. Labai džiaugiuosi, kad iš šitos knygos muziką 5 eilėraščiams sukūrė bardas Rimas Liorančas. Labai gražiai skamba, kai jis dainuoja sau pritardamas gitara.

E.Šaltis yra parašęs 10 dainų tekstų – prieš keletą metų pats dainavo su lengvosios muzikos orkestru. „Grojimas šukomis“ – jo pirmoji poezijos knyga. Jis išleido kompaktinę plokštelę „Mažorai ir minorai“. Jo kūryba yra išspausdinta bendruose almanachuose, yra kelių knygų bendraautorius, daug redaguoja, rašo įvadinius straipsnius ir vidines, knygoje spausdinamas recenzijas.