Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Nedaugelis žino, kad Eidintų kaimo (Batakių seniūnija) bendruomenės „Santakai“ pirmininkės Vaidos Laugalienės širdį prieš daug metų užkariavo ąsotėliai, kuriuos ji senoviškai švelniai „uzbonėliais“ vadina. Keli šimtai egzempliorių jau išdėstyti lentynose – eidintiškė nedrąsiai pasvarsto, kad tai gera pradžia muziejui. Kolekcionuoja Vaida ir cukraus pakelius – jie šiuo metu eksponuojami Šakviečio bibliotekoje.
Išvydus apsąla širdis
Vaida kuklinasi, sako, gal reikėtų didesnės kolekcijos, norint žmonėms ją parodyti, ji teigia neturinti labai brangių eksponatų, neaptiksime jos lentynose ir naujų. Mat Vaidai svarbu, kad kiekvienas įsigytas daiktas turėtų kraitį – savo istoriją, jau būtų pabuvojęs kažkieno rankose, gyvenęs savo gyvenimą kažkieno namuose.
– Visi mano sukaupti ąsočiai nenauji, yra parvežtų iš kitų šalių, padovanotų draugų. Naujų neįperku, bet man tokie ir neįdomūs – reikia, kad daiktas turėtų savo istoriją, būtų kažkieno buvęs ir kažką matęs. Daugiausia turiu ąsotėlių-vazelių gėlėms pamerkti. Visi su ąselėmis – tai būtina sąlyga, turi turėti jei ne dvi, tai bent vieną ąselę būtinai. Jei nėra ąselės, tai jau ne ąsotėlis. Man patinka į tokius didelius merkti gėles, ir dabar pavėsinėje į juos esu pamerkusi rožių iš savo gėlyno. Vieną kartą merkiu į vieną ąsotį, kitą kartą imu kitą, – atviravo pašnekovė.
Kiekvienas Vaidos ąsotis unikalus, su savo istorija. Asmeninio albumo nuotrauka
Vaida prisipažino, kad „uzbonėliai“ ją pakerėjo dar vaikystėje, išvydus kokį dar nematytą, jai tuoj apsaldavo širdis, tuoj mintyse kiekvieną primatuodavo, ar labiau tiktų aukštoms ar žemoms gėlėms, derindavo spalvų gamas ir margumą. Nuo vaikystės Vaida mėgsta gėles – jos kambarį visada puošdavo gėlių puokštelė, pamerkta vazelėje. Šis įprotis per dešimtmečius įsišaknijo – iki šiol taip V.Laugalienė puošia savo namų aplinką.
– Oi, kaip man patinka senoviniai, moliniai ąsočiai, tokie dideli ir išsipūtę, tokie gražūs ir figūringi, dekoratyviniai, meniški. Turiu ąsočių daugiausia keraminių, yra ir porcelianinių, ir mažyčių, sprindžio dydžio, net 2,5 cm, o didžiausias – pusės metro aukščio. Iš pradžių ąsotėlius laikydavau dėžutėse ir vis svarsčiau, kur reikėtų juos išdėlioti. Mano lauko pavėsinės lentynose sutilpo apie 130, o kambaryje yra beveik 20 išskirtinių ąsotėlių, kuriuos labai bijau sudaužyti, – savo kolekciją apžvelgė Vaida.
Išvydo dienos šviesą
Pavėsinė su margaspalviais ąsotėliais – V.Laugalienės „vasaros rezidencija“, populiariausia vieta, kur su artimaisiais ir kaimynais šnekučiuojasi, todėl jau nemažai žmonių yra apžiūrėję ir įvertinę jos kolekciją, moteris sulaukė ir paskatinimo, ir pagyrų. Iš pradžių Vaida kaupė labai mažus ąsotėlius-vazeles, tačiau įsigydama vis didesnių pajuto augantį azartą.
– Šį pavasarį ąsotėliai nutūpė ant lentynų pavėsinėje. Brolis Valdas su žmona Renata buvo iniciatoriai, o ir aš pati seniai planavau, bet vis neprisiruošiau to padaryti. Jie nupirko lentynėles, nudažė ir pritvirtino. Vis pasvarstau, kad gal kažkada į mano kiemą ves rodyklė „Ąsočių ir vazų muziejus“. Dažnai pati vis pasidžiaugiu savo kolekcija, vis pakilnoju, vis pastatau kitoje vietoje, kur man atrodo, kad labiau dera. Mažiukus sunkiau eksponuoti, brolienė kūrybiška, tai sugalvojo ant virvės rišti mazgus ir juos pakabinti, pavyko puikiai, – džiaugiasi kolekcijos savininkė.
Kiekvienas Vaidos ąsotis unikalus, su savo istorija. Asmeninio albumo nuotrauka
Vaida „uzbonėlių“ ieško užsukdama į naudotų ir parvežtų iš užsienio daiktų parduotuves. Neseniai ją pradžiugino anytą, padovanojusi molinį rusvą senutėlį ąsotį, išsaugotą „iš senų laikų“. Su dailiu ąsočiu buvo sukomponavusi gėlynuką-upeliuką, bei kai giminaitė bevaikydama kates netyčia jį sudaužė, Vaida ąsočius ėmė labiau tausoti, jais gėlynų nebepuošia.
– Perku tik tokį, kuris man patinka. Gražiausi man keraminiai ąsočiai, nors turiu net medinių. O vazas kaupiau devynerius metus dirbdama kultūros namuose, nes per renginius vis prireikdavo pamerkti ir dideles puokštes, ir mažas ant stalų. Iš dėvėtų drabužių ir naudotų daiktų parduotuvių parsiveždavau krepšių, žvakių, nes visko darbui reikėjo, viską pirkdavome pačios, renginiams daug ko trūko. Ketveri metai, kai ten nebedirbu, tačiau renginius bendruomenėje ir toliau organizuoju kaip bendruomenės pirmininkė. Nors tai idėjinis, neapmokamas darbas, bet man svarbu, kad gimtajame kaime visko būtų, – atviravo pašnekovė.
Išgirdusi klausimą, ar nepabodo tiek metų rinkti ąsočių kolekciją, eidintiškė linksmai nusijuokė – pastaruoju metu noras didinti savo kolekciją tik stiprėja.
– Jau susirgau savo „uzboniukais“, man jų vis daugiau reikia, tačiau azartą pristabdo finansinės galimybės. Nesu užsibrėžusi tikslo kiek konkrečiai eksponatų sukaupti. Lentynos jau dabar beveik pilnos, tai galvoju, kur dar vietos radus, – šypsosi pašnekovė.
Kiekvienas Vaidos ąsotis unikalus, su savo istorija. Asmeninio albumo nuotrauka
Saldžios ir dygliuotos kolekcijos
Mažus cukraus pakelius kavai, kurie dabar eksponuojami parodoje Šakviečio bibliotekoje, V.Laugalienė pradėjo rinkti labai seniai, buvo laikotarpis, kai aktyviai kaupė saldžiąją kolekciją. O užsikrėtė šia „liga“ netyčia, apie tai net nepagalvojusi.
– Mes su mama eidavome giedoti per laidotuves ar metines. Dirbau sarge mokykloje, tai įsidėdavau cukraus, kavos ir arbatos į indelį nakčiai. Kartą, kai pagiedojom, kažkas sako – ai, man nereikia kavai cukraus, jeigu tu nori, tai dėkis. Sakiau pasiimsiu, kaip tik šįvakar man reikės į darbą, nes patogiau pakeliuose negu indeliuose. Tai buvo gal prieš 15 metų. Vis kažkur giedant pasiūlydavo sufasuoto cukraus. Pastebėjau, kad kavinėse klientams siūloma cukraus pakelių vis su kitokiais paveiksliukais, tai ir pradėjau rinkti. Nemažą dėžutę pridėjau, nes artimieji ir draugai man jų parveždavo iš kitų kraštų. Vis dėjau ir dėjau ir niekada jų neskaičiavau, neįsivaizduoju, kiek ten galėtų būti, – kolekcionavimo pradžią prisiminė Vaida.
Vaida Laugalienė turi dar vieną silpnybę – tai gėlės. Jų įvairiausių sodina gėlynuose, tačiau jau kurį laiką dominuoja rožės, turi jų apie 40 veislių. Mėgsta dažnai jomis pasigrožėti ir pro namų langą žiūrėdama.
– Rožės – mano gyvenimas. Gėlynams neturiu daug vietos, o visokių gėlių vis noriu ir noriu, bet rožės ima viršų. Gegužės pradžioje mano gimtadienis, tai giminėms nereikia galvoti, ką padovanoti. Šiemet penkias rožes dovanotas pasodinau. O ąsočiai netrukus važiuos į Šakvietį – į parodą, – savo pomėgiu, savo džiaugsmu Vaida sako norinti pasidalinti ir su kitais, nors dar labai nedrąsu.
