fbpx

Emigrantė iš Tauragės: „Išgyventi Amerikoje gali tik daug dirbantys“

Dalintis:

19 metų emigracijoje gyvenanti tauragiškė Vitalija Lazdauskas apie grįžimą į tėviškę tik pasvajoja. Moteris Amerikoje sukūrė šeimą, bet sava toje šalyje vis dar nesijaučia. „Atrodo, net užuodžiu, kaip kvepia Jūra, matau tauragiškių šypsenas. Pasiilgstu visko, bet pradėti gyvenimą Lietuvoje būtų sunku. Reikėtų vėl viską kurti nuo pat pradžių“, – sako buvusi tauragiškė.

Atrodė kaip iš filmų

Su Vitalija susipažinome sulaukę jos trumpo ir nuoširdaus ilgesio persmelkto laiško. Moteris prisipažino pasiilgusi Tauragės ir čia gyvenančių žmonių. Į JAV išvykusi pagal studentų darbo ir poilsio programą trims mėnesiams, liko ten su visam.

– Tuometinėje Žalgirių vidurinėje mokykloje baigiau 12 klasių ir įstojau į „žemkę“ Kaune. Tauragėje gyvenom trise: mama, sesė ir aš. Gyvenom kukliai, todėl jau po antro kurso vasarai išvykau dirbti į Anglijos laukus. Po trečio kurso į Ameriką sugalvojau. Atšvenčiau 21-ąjį gimtadienį ir kitą dieną kartu su kambariokėmis palikom Lietuvą. Jos dviese išskrido į Reno Nevadą, o aš – į Šiaurės Karoliną, – pasakoja Vitalija.

Amerikoje Vitalija įsidarbino didžiuliame prekybos centre, kaip sako dabar – prekybininkės įgūdžiai jai reikalingi iki šiol. Svajonių šalimi vadinamoje Amerikoje Vitalijai pirmasis kartas paliko neišdildomą įspūdį. Miestai, pastatai ir žmonės atrodė lyg iš kino filmų.

– Turėjau persėdimą Niujorke. Važiavau taksi automobiliu per dalį miesto. Viskas kaip filme atrodė. Nuvykus į Šiaurės Karoliną pirmiausia trenkė karštis. Buvo taip tvanku, kad net nežinojau kaip kvėpuoti. Dirbti pradėjau po kelių dienų. Mokėjau anglų kalbą, bet atvykus į Ameriką reikėjo išmokti ir „amerikoniškų“ žodžių, suprasti, ką jie reiškia ir ką žmonės nori pasakyti. Sukausi greitai. Susiradau papildomo darbo. Dirbau po 15 valandų, turėjau tik pusdienį laisvą per savaitę, – pradžią emigracijoje prisimena Vitalija.

Akimirkos sprendimas

Pirmaisiais mėnesiais Vitalija tik pernakvoti grįždavo į hostelį. Dienomis dirbo pardavėja prekybos centre ir žuvies parduotuvėje. Likti Amerikoje tauragiškė neplanavo.

– Sprendimą priėmiau likus dviem valandoms iki skrydžio. Turėjome skristi namo kartu su studijų draugėmis, bet jos pasakė, kad pasiliks Amerikoje. Taip ir likau. Dirbau daug ir liūdėti nebuvo kada. Internete susipažinau su tauragiškiu, kuris jau 20 metų gyveno JAV. Po pusmečio atėjo suvokimas, kad grįžti į Lietuvą nebus paprasta. Baigėsi vizos galiojimo laikas. Būtent tada prasidėjo kasdienė rutina ir kova už pragyvenimą. Trūko savos šalies, draugų, namų, – prisimena Vitalija.

Poilsiaudama pajūryje Vitalija smėlyje rašo Tauragės vardą. Asmeninio albumo nuotrauka

Tauragėje likusi emigrantės mama tokiam žingsniui neprieštaravo, tikino suaugusios dukters gyvenimo reguliuoti nenorinti.

– Persikrausčiau į Floridą ir įsikūriau lietuvių šeimoje. Jie pasamdė mane pardavėjos darbui degalinėje. Po darbų dvejus metus mokiausi vietinėje mokykloje anglų kalbos. Norint išgyventi Amerikoje, reikia labai daug dirbti arba gimti su „laimingais marškinėliais“. Aš tą ir darau – dirbu iki šiol, – savo gyvenimo istorija dalijasi emigrantė.

Vitalija Amerikoje sukūrė jau antrą šeimą, augina sūnų ir dukrą. Antrąjį vyrą ji susitiko lietuvių bendruomenėje Čikagoje.

– Čikagoje yra didžiulis lietuvių centras. Ten renkasi savos šalies išsiilgę žmonės. Savo vyrą sutikau kalėdinėje šokių studijos šventėje, jis – palangiškis. Man labai trūko savos kalbos ir lietuviško nuoširdumo. Duosiu pavyzdį – Tauragėje anksčiau buvo įprasta einant pro šalį užsukti pas draugus tiesiog pasakyti labas ar išgerti arbatos. Amerikoje taip niekada nebūna, dėl visų susitikimų turi susitarti iš anksto. Čia nepripažįsta netikėtų svečių. Jeigu užeičiau nekviesta, užsitraukčiau rūstybę. Net vietiniai lietuviai jau nebe tokie, kaip prisiminimuose. Kartais jaučiuosi lyg dinozauras su senomis madomis ar papročiais, – bendravimo skirtumus vardija pašnekovė.

Vitalija su Arūnu susipažino Čikagos lietuvių bendruomenėje. Asmeninio albumo nuotrauka

Trūksta nuoširdumo

Per du dešimtmečius, praleistus už Atlanto, Vitalija susipažino su vietiniais lietuviais, bet artimos draugystės neužmezgė. Sako, pagyvenę Amerikoje, žmonės pasikeičia.

– Turiu čia pažįstamų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Tauragės. Skiriasi mūsų pažiūros ir gyvenimo būdas. Jie kažkodėl mieliau bendrauja su amerikonais nei su savais. O aš – lietuvė, nors ir plačiai šypsausi, bet už šypsenos nieko neslepiu. Ką galvoju – tą ir sakau. Amerikoje taip niekas nedaro. Čia reikia šypsotis ir visiems atsakyti tuo pačiu: gerai jaučiuosi, gyvenu gerai. Kodėl turiu meluoti, jei taip nesijaučiu? – svarsto Vitalija.

Gyvendama užjūryje ji aplankė pačias žymiausias valstijų vietas, ilsėjosi egzotiškajame Kankūne, linksminosi Las Vegase ir domėjosi Baltųjų rūmų gyvenimu, bet tėvynės ilgesys kamuoja kasdien.

– Jaučiu, kad esu viena iš daugelio JAV gyventojų. Puikiai kalbu angliškai, aktyviai dalyvauju kasdieninėje veikloje, bet neturėdama daug artimų draugų ir giminių kartais jaučiuosi kaip lašelis jūroje. Užeina niūrios mintys, apima nostalgija lietuviškai gamtai, kvapams, paprastiems, neišpuikusiems žmonėms. Aną dieną vaikai važinėjo dviratukais ir nusprendėme užsukti į svečius pas pažįstamus. Maniau, vaikai pažais, o mes su kaimyne smagiai paplepėsime. Deja, kaimynė pasakė, kad jos vaikas dabar žaidžia kompiuteriu ir į kiemą žaisti su mano vaikais neišeis. Tokių atvejų čia nutinka kasdien ir tai mane liūdina. Žinoma, ne visi amerikiečiai vienodi. Sutikau tikrai nuoširdžių žmonių, bet tokių – mažuma, – pasakoja tauragiškė.

Vitalijos mama penkerius metus skraido į JAV ir padeda dukrai auginti vaikus. Asmeninio albumo nuotrauka

Retos kelionės namo

Per 19 gyvenimo Amerikoje metų Vitalija į Lietuvą buvo grįžusi tik 3 kartus. Paskutinį kartą 2013-aisiais.

– Su abiem vaikais tuomet grįžau visai vasarai ir jau žinojau, kad tai gali būti paskutinis kartas, kai į gimtinę keliauju su šeima. Norisi namo, bet kelionės išlaidos milžiniškos. Daug kainuoja bilietai, reikia pasiprašyti nemokamų atostogų. Iki tol Tauragėje buvau tik du kartus. Niekada nepamiršiu pirmosios savo kelionės namo. Mamą pamačiau tik po aštuonerių metų. Jausmą sunku žodžiais nusakyti, išlipusi iš lėktuvo pabučiavau žemę. Tauragėje gyvena giminės, turiu čia keletą draugų. Džiaugiuosi tik tuo, kad paskutinius penkerius metus mama atskrisdavo į svečius, išbūdavo visus tris leidžiamus mėnesius. Padėdavo auginti vaikus. Prieš pandemiją atskridusi į svečius mama pasiliko ilgesniam laikui, tik prieš keletą savaičių parskrido į Tauragę visai vasarai, tikiuosi, kad grįš pas mus, – viliasi Vitalija.

Su vaikais Vitalija kalba tik lietuviškai. Asmeninio albumo nuotrauka

Pasak Vitalijos, smagiausi jos metai prabėgo Čikagoje. Šiame gausiai lietuvių ir europiečių gyvenamame krašte patiko ir jos mamai.

– Iki pandemijos Čikagoje nuolat vykdavo lietuviški renginiai, čia daug lietuviškų prekių parduotuvių. Kol neišsikraustėme iš Čikagos, nebuvau įvertinusi jos privalumų. Dabar, kai vėl esame Floridoje, suprantu, kad bičiuliautis su europiečiais ir lietuviais buvo daug smagiau ir įdomiau, – sako Vitalija.

Moters šeimoje kalbama tik lietuviškai, bet jos vaikai, likę vieni, mieliau tarpusavyje bendrauja anglų kalba. Paklausta, ar neplanuoja grįžti į Lietuvą ir gyventi gimtinėje, Vitalija nuliūsta.

– Ilgesys beprotiškas, bet tokių planų neturime. Jei likimas lems ir grįšime, turėsime viską pradėti nuo pradžių. Kol kas tik perduokit linkėjimus Tauragei, – atsisveikindama paprašo V.Lazdauskas.

Dalintis:

Palikite komentarą