Įvaizdžio kūrėja, stilistė Glorija Gžimailaitė (25) sako, kad dirba savo svajonių darbą, ir pasidžiaugė, kad jos paslaugų jau prireikė net Prancūzijoje. Mergina bendradarbiauja su garsiąja „Eurovizijos“ konkurso dalyve grupe „The Roop“, mokosi prancūzų kalbos ir kuria planus puošti pasaulinio garso aktorius bei atlikėjus.
Tėveliai nevaržė
Glorija pasakoja nuo mažens svajojusi apie mados redaktorės ar mados kritikės darbą. Vaikystėje ji dažnai įsisukdavo į močiutės, kuri vertėsi prekyba drabužiais, sandėlį ir su įvairia apranga bei aksesuarais žaisdavo kaip su žaislais: eksperimentavo, derino, ieškojo kontrastų ir stulbinančio efekto. Mergina džiaugiasi, kad jos mama – atlikėja Rasa Levickaitė-Šerpytienė – jos nevaržė, kasdien motyvuodavo daug dirbti, nes tik taip galima pasiekti tikslą.
– Šeima man – didžiausia atrama visais klausimais, esame labai artimi, mamytė man labai svarbus žmogus: kiekviename žingsnyje man reikia jos palaiminimo, intuicijos, patarimo. Pagrindą, ant kurio stoviu, susikurti man padėjo šeima, – pasakojo stilistė, baigusi Vilniaus dizaino kolegiją. – Man leido būti savarankiškai, kai penkiolikmetė sugalvojau važiuoti į Škotiją mokytis koledže, leido keliauti savarankiškai. Daug ką būdama labai jauna pati sprendžiau. Gerai, kad nebuvo tėvų spaudimo: eik į geresnį mokslą, į kažką tvirtesnio, leido man elgtis, kaip noriu.
Mergina sako, kad laisvai samdomam specialistui išsikovoti vietą rinkoje sunku: nėra grafiko nei darbo valandų, viskas vyksta spontaniškai. Karantino laikotarpiu, kai uždarytos parduotuvės ir nedirba su dizaineriais, ji piešia, mokosi prancūzų kalbos, tobulina anglų kalbos žinias, skaito. Artimiausi širdžiai – romanai, dabar skaito Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“, praktikuoja jogą. Mėgstamiausias legendinis dizaineris – Ivas Sen Loranas.
– Didžiausias mano pomėgis – mano darbas, dievinu tai, kuo užsiimu, dirbdama valandų neskaičiuoju, būna, kad savaitę beveik nemiegu. Beprotiškai myliu meną, karantino metu žiūriu filmus, labiausiai patinka senoviniai, nagrinėju madą kine. Žvelgiu plačiai, neuždarau savęs siaurame tunelyje, kuris į ką nors konkrečiai orientuotas, – atviravo impresionizmo gerbėja. – Dirbdama su grožiu ir mada priėjau tą momentą, kai nebežinau, kas yra negražu: viskas man pasidarė gražu, nebematau negražių batų ar paltų, gebu visur įžvelgti grožį. Juk kiekvienam drabužiui reikia tik tinkamo koncepto, kad jis suspindėtų.
Prancūzija – svajonė ir meilė
Glorija Gžimailaitė sėkmingai žengia savo svajonės link: pernai dvi savaites dirbo garsiosiose mados savaitėse išsvajotoje Prancūzijoje. Mergina sako, kad jai labai sekėsi, net siūlyta pratęsti kontraktą, tačiau planus sujaukė karantinas.
– Prancūzija – mano didžioji meilė, nuo mažens ten važiuoju. Dirbu kokybiškai ir tikiu, kad mano pastangos mane nuneš ten, kur noriu būti. Noriu gyventi ir dirbti Paryžiuje, „Vogue“ žurnale, skirtame vyrams, noriu puošti pasaulinio garso aktorius ir atlikėjus. Prieš keletą savaičių svarstėme dėl mano praktikos Prancūzijoje, bet planai nusikėlė į ateitį. Pirmus kontaktus jau užmezgiau, – kalbėjo Glorija, besidominti ir moterų mada, tačiau pajutusi, kad širdis labiau linksta prie vyriškosios. – Kasmet Paryžių aplankau 3–4 kartus, tradiciškai ten kovo 1 d. švenčiu savo gimtadienį. Paryžius mane traukia, net kalbėti apie jį jautru. Smagu Luvro, Dorse muziejuose gerti kavą apsuptai garsiausių pasaulio meno šedevrų.
Stilistė teigia negalinti išskirti nė vieno savo įgyvendinto projekto: visi svarbūs, nes į kiekvieną darbą įdeda vienodai energijos, nesvarbu, ar klientas garsus, ar ne, honoraras didelis ar mažas. G.Gžimailaitė su grupe „The Roop“ nuo pernai vykusio „Eurovizijos“ atrankos konkurso bendradarbiauti nenustojo iki šiol, šių metų konkursui vėl jiems sukūrė įvaizdį. Šiemet pasirinko geltoną spalvą, sako, kad ji – energijos išraiška ir šiuo metu madinga. Su klipo režisieriumi nusprendė pabrėžti kiekvieno grupės nario charakterio ypatumus, figūrą. Glorija nupiešė eskizus, pagal juos kostiumus siuvo tauragiškių komanda „MK Drama Queen“.
– Siekdama tikslo vadovaujuosi intuicija ir begaliniu noru, o noras toks, kad krūtinė gali plyšti nuo svajonių didumo. Dėl to noro atsirandi ten, kur nori būti. Labai svarbu turint svajonę ne sėdėti, o veikti. Aš pradėjau sunkiai, studijavau ir dirbau, – pasakojo Glorija.
Paklausta, koks aprangos stilius artimiausias jai, sako, kad visi jos drabužiai juodi ir turi jų nedaug.
– Turiu keletą paltų, trejas kelnes, dvi poras batų. Labai mėgstu kokybę, retai apsiperku greitosios mados parduotuvėse, iš kelionių parsivežu vintažo. Neišlaidauju. Apranga yra saviraiška, aš savąją atskleidžiu per kitus žmones, – sako Glorija.
Individualumas – ne klaida
Dizainerės nuomone, didmiesčių ir mažesnių miestų gatvės mada labai skiriasi. Glorija gyvena sostinės senamiestyje, kuris nuo seno laikomas bohemiškos sielos žmonių Meka. Ten dažnas ekspresyvus, individualus įvaizdis, o tolėliau nuo centro rengiamasi paprasčiau. Pasak jos, mažesniuose miestuose žmonės mažiau eksperimentuoja rengdamiesi, matyti daugiau suvaržytumo, baiminamasi išsiskirti.
– Jau mokykloje mėgau apsivilkti įdomesnį drabužį: kai įžengdavau pro duris, sulaukdavau neigiamų komentarų. Tai nugesindavo norą išsiskirti. Parsisiunčiau iš Amerikos UGG batus, kurie tuomet buvo naujiena: nors 4 dydžiais per dideli, vis tiek nuėjau į mokyklą. Ta diena man buvo baisi, daug kas iš manęs tyčiojosi, sakė, kad su tapkėmis į mokyklą atėjau, – prisiminė Glorija. – Kuriant įvaizdį svarbu įvertinti, koks tavo gyvenimo būdas: sėdėdami namuose juk nepirksime daug kostiumų, daug vaikščiodami neavėsime aukštakulnių. Geriau pritaikyti madingų sezono detalių nei pirkti tik tai, kas madinga. Geriau turėti savo stilių, nes mada – laikinas dalykas.
Stilistė įsitikinusi, kad to, ką žmogus vilki ir kaip atrodo, negalima vadinti klaida ar ne klaida. Juk trendai gimsta iš įvairovės, kiekvienas žmogus turi pajautimą, kaip norėtų apsirengti, nesvarbu, jei tai kitiems atrodytų negerai. Individualumas priklauso nuo gyvenimo būdo, amžiaus, tautybės ir lyties. Glorija dievina dėvėtų drabužių parduotuves – dėl ekologijos ir dėl to, kad ten galima rasti unikalių daiktų.
– Man faina, kai kažkas apsirengia kaubojiškai, kažkas apsitempia lateksu, nėra vienos taisyklės visiems. Madą galima transformuoti ir daryti antimadą, nes jos eina koja kojon. Reikia leisti sau būti tokiam, kokiam norisi, elgtis spontaniškai ir nustebinti pačiam save. Tegul būna kuo daugiau spalvų, kuo daugiau charakterių, – pataria mergina, pati neretai laviruojanti tarp mados ir antimados. – Esu vegetarė, nevalgau ne tik mėsos, bet ir duonos, bandelių, mano racione dominuoja daržovės, nemėgstu kruopų, beveik kasdien valgau kiaušinienę: iš pomidorų pasigaminu padažą, įmušu du kiaušinius, ant viršaus užberiu daug kalendros ir fetos sūrio. Patinka stiprūs, aštrūs skoniai, mėgstu indišką virtuvę, geriu daug kavos.
Glorija sako, kad asmeninio gyvenimo neturi, nes visą savo energiją, laiką ir meilę skiria darbui, net visi jos draugai – stilistai.
– Dar man labai svarbi muzika, nes užaugau muzikų šeimoje. Esu baigusi smuiko klasę, muzika ir skambesys man padeda kūryboje: jei reikia energingo, vyriško įvaizdžio, klausausi roko, bliuzo, – pasakojo Glorija. – Planavau ateitį sieti su muzika, bet būčiau padariusi klaidą.