fbpx

Gydytoja Reda Butvidienė: pasakojimas iš „raudonosios zonos“

Dalintis:

„Mes darome viską, kas mūsų galiose, bet turiu pripažinti, kad jau reikia ruoštis blogiausiam. Ligonio būklė labai sunki, temperatūra kritinė, tikimybė, kad mums pavyks, labai maža. Ruoškitės atsisveikinti, man labai gaila, stiprybės jums“, – išgirdus tokį gydytojos Redos Butvidienės pokalbį su paciento šeimos nariais, kūnu perbėgo šiurpuliukai. Šilališkė Reda į Tauragės ligoninės Vidaus ligų skyrių gydyti pacientų devynerius metus atvažiuoja kasdien. Jau metus, saugodama save ir aplinkinius, gydytoja nesilanko parduotuvėse, o tris mažametes dukras apkabina tik sekundei.

Desertui – batonas ir jogurtas

Su gydytoja susitikome jos darbo kabinete Tauragės ligoninėje. Reda Butvidienė šiuo metu laikinai eina Vidaus ligų skyriaus vedėjos pareigas, dirba ir Priimamojo-skubiosios pagalbos skyriuje. Medikė pažįsta veik visus Tauragės ligoninėje gydomus COVID-19 užsikrėtusius pacientus ir kasdien kovoja už jų gyvybes. Ji – viena tų, kurios kasdien eina į COVID-19  skyrių, stebi sergančiųjų būklę, skiria gydymą, atlieka sudėtingas procedūras.

Nors pokalbio metu gydytojos šypseną slėpė vienkartinė veido kaukė, ji pajuokavo, kad eidama pas pacientus visada apsivelka baltą chalatą. Jei į Vidaus ligų skyriaus palatą užsuka be jo, sulaukia vyresnio amžiaus pacientų klausimų.

– Klausia, mergaite, o kada gydytoja ateis, – pašnekovė juokiasi prisimindama pacientų replikas.

R.Butvidienės kelias į mediciną buvo nelengvas. Šilalės rajone gyvenanti šeima nesitikėjo, kad dukra sieks aukštojo mokslo. Buvo įprasta manyti, kad medicinos studijos – tik išrinktųjų vaikams.

– Mano šeimoje daugiau nėra medikų, nėra didelių turtų, pažinčių ir ryšių. Mokykloje užsibrėžiau tikslą – įrodyti, kad ir vaikas iš eilinės darbininkų šeimos gali įgyvendinti savo svajonę. Buvo nelengva, – paklausta, kodėl pasirinko mediko profesiją, pokalbį pradėjo gydytoja Reda.

Šilalės rajono mokykloje, vienoje klasėje, Reda mokėsi kartu su pametinuke sese. Abi sesės išvažiavo mokytis į Kauną. Viena – tikybos, kita – medicinos.

Reda Butvidienė – viena iš Tauragės ligoninės medikių, kurios kasdien gydo koronavirusu sergančius tauragiškius. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Miesto nepažinojom, Kaune per stojamuosius buvome pirmą kartą ir visai vienos. Kai stojome į universitetą, jau buvo pasikeitusi tvarka ir reikėjo sumokėti 500 litų už pirmąjį mokslo pusmetį. Mūsų šeimai tai buvo milžiniški pinigai, tiek neturėjome. Per vasarą dirbome pas ūkininkę, kuri ir sumokėjo už mūsų mokslus, o jau antrąjį pusmetį gavau stipendiją – 120 litų. Tai buvo kažkas nerealaus. Užteko viskam. Ir už bendrabutį sumokėti 90 litų, ir išlaikius koliokviumą save palepinti, – sako Reda ir prisimena, kad didžiausias skanėstas studijų metais jai buvo batonas ir ananasinis jogurtas.

Reda pirmagimės susilaukė besimokydama šeštame kurse, vėliau laukė rezidentūra.

Pirmasis pacientas – iš Tauragės

Antrajame rezidentūros kurse kolegė iš Tauragės pasiūlė Redai budinčiojo gydytojo darbą Tauragės ligoninėje.

– Per dvejus rezidentūros metus jau buvome daug ko matę Kauno klinikose. Buvo smagu ir įdomu dirbti. Turėjome visą reikiamą įrangą, buvo daugybė savo srities specialistų. Į Tauragę važiuoti bijojau. Kaip šiandien atsimenu, dukrytei buvo treji metukai, palikau ją pas mamą Šilalėje ir keliu pro Skaudvilę atvažiavau į ligoninę pradėti budėjimo. Niekada nepamiršiu savo pirmojo paciento. Iš Priėmimo skyriaus paskambino sesutė ir pasakė, kad atvyko karščiuojantis vyras. Kelis kartus įkvėpiau. Juk čia nebus už nugaros stovinčio gydytojo, kurio galėsiu paklausti, ar gerai nustatau diagnozę. Priėmime laukė raudonas raudonas vyrukas su mėlyna maike. Pažiūrėjau, baisi pūlinga angina. Paskyriau tyrimus, gydymą ir lengviau atsikvėpiau. Pirma mintis buvo – aš galiu. Taip darbas ir įsibėgėjo, – prisiminimais su „Tauragės kurjerio“ skaitytojais dalijasi gydytoja.

Reda Butvidienė. Mortos Mikutytės nuotrauka

Mediciną Reda pamilo būtent Tauragėje, todėl dabar drąsiai sako, kad tikrasis jos, kaip gydytojos, kelias prasidėjo čia.

– Mažosios ligoninės nuo didžiųjų labai skiriasi, bet esu tvirtai įsitikinusi, kad būtent mažosiose dirba tikrieji gydytojai. Klinikose pirmiausia skiriamos kompiuterinės diagnostikos ir tik paskutinėje vietoje klausiama žmogaus, kaip jūs. O čia ateina žmogus ir būtent mes turime surasti ligą. Dažnai būna, kad pacientai net nepasako, kas yra, tik tai, kad jiems bloga ir reikia padėti. Kiek apmaudu, kad išsikreipė žmonių požiūris į Skubiosios pagalbos ir priėmimo skyriaus darbą. Dabar į skyrių ateina visi. Net su ligomis, kurias turėtų gydyti šeimos gydytojai, – sakė pašnekovė.

Ligoninės stuburas – Vidaus ligų skyrius

Paklausta, kodėl jauni medikai nenori dirbti provincijos ligoninėse, R.Butvidienė sako pastebėjusi, kad situacija pamažu keičiasi.

– Tauragės ligoninėje labai daug jaunų specialistų. Mūsų Vidaus ligų skyriaus kolektyvas visiškai atsinaujinęs. Vyresnieji daktarai išėjo dirbti į ambulatorinę grandį, kiti jau išėjo į pensiją. Prasidėjus koronaviruso infekcijai į pensiją išėjo daugiau nei 40 metų Tauragės ligoninėje dirbusi gydytoja. Labai apgailėjome. Jos patirtis buvo didžiulis ramstis. Gydytoja pažinojo daugybę nuolatinių pacientų ir vos juos pamačiusi jau žinojo, kokią diagnozę reikia tikslinti. Iš pradžių žiūrėdavau ir galvodavau, kada ateis tas etapas, kai paciento ligas žinosiu vos jį pamačiusi. Nepatikėsite, bet tas etapas jau ateina. Lėtinėmis ligomis sergantys žmonės į ligoninę vis sugrįžta, – pasakoja kasdien iš Šilalės į Tauragę važinėjanti gydytoja.

Visi žinome, kad kardiologijos skyriuje gydomi širdies ligomis sergantys pacientai, chirurgijos – žmonės po traumų ar operacijų. Paprašiau detalizuoti pašnekovės, kokiomis ligomis sergantys tauragiškiai gydomi Vidaus ligų skyriuje.

– Vidaus ligų skyrius yra ligoninės stuburas. Pas mus suplaukia visomis ligomis sergantys pacientai. Kai buvo kalba, kad dėl COVID-19 reikia uždaryti visus skyrius, tai akivaizdu, kad uždarę Vidaus ligų skyrių galėtume užrakinti ir ligoninę. Terapeutas – pagrindinis gydytojas. Pacientai liktų lyg vaikai be mamos. Čia telpa viskas – širdies ritmo sutrikimai, neaiškios ligos, plaučių uždegimai. Esame specialistai, turintys išmanyti apie visas patologijas. Pradedame gydymą, nustatome priežastį ir siunčiame ligonį kitiems specialistams, – paaiškino medikė.

Koronavirusas įkalino

– Pirmoji koronaviruso banga Lietuvos žmones išgąsdino labiau nei antroji – nežinojome, kokia tai infekcija, net prie ligonio prieiti buvo baisu. Dabar tai tapo mūsų kasdienybe, nors iki šiol bijau ligą parnešti į šeimą. Bet atvažiuoja ligonis, apsirengi, eini ir padedi viskuo, kuo tik gali. Kai buvo karas, vyrai eidavo ir kariaudavo. Taip ir mes, einame ir gydome, nes kito pasirinkimo nėra, – apie pasaulį įkalinusio viruso pradžią pasakoja pirmose medikų gretose dirbanti R.Butvidienė.

Medikė pabrėžia, kad labai didžiuojasi savo kolegėmis, kurios net tada, kai pačios užsikrėtė koronavirusu ir sunkiai sirgo namuose, kasdien sakydavo, kad blogai jaučiasi ne dėl ligos, o todėl, kad negali eiti į darbą ir padėti žmonėms. Paklausta, ar prisimena pirmąjį koronavirusu susirgusį pacientą, Reda ilgai negalvoja.

– Paskambino iš priimamojo ir pranešė, kad turi pacientą, kuriam įtariamas koronavirusas. Reikia žmogų apžiūrėti. Jausmas buvo baisus. Rengiausi visą ekipuotę ir kelis kartus perklausiau kolegių, ar tikrai taisyklingai viską apsivilkau, ar nėra kur kokio plyšio drabužiuose. Įkvėpiau ir padrąsinau save, kad turiu tai padaryti, turiu suteikti pagalbą žmogui. Kai grįžti į kabinetą, nusirengi, viduje vis tiek jautiesi nesaugiai. Grįžusi į namus išsikrausčiau gyventi į kitą kambarį, visai nevaikštau į parduotuves, su vaikais apsikabiname tik trumpam, kad tik neperduočiau jiems ligos, – sakė R.Butvidienė.

Aukseli mano, ar aš pasveiksiu?

Pokalbio metu gydytojos telefonas netilo. Skambino skyriuje gulinčių pacientų artimieji. Kol ligoninėje draudžiama lankyti sveikstančius pacientus, vienintelis būdas sužinoti apie jų būklę – skambutis medikui. Tiesa, ne visi skambučiai buvo malonūs. R.Butvidienė gydo ir koronavirusu sergančius pacientus, deja, kelių skyriuje gulinčių ligonių būklė kritinė.

– Mes darome viską, kas mūsų galiose, bet turiu pripažinti, kad jau reikia ruoštis blogiausiam. Ligonio būklė labai sunki, temperatūra kritinė, tikimybė, kad mums pavyks, labai maža. Ruoškitės atsisveikinti, man labai gaila, stiprybės jums, – išgirdus tokį gydytojos pokalbį su paciento šeimos nariais, kūnu perbėgo šiurpuliukai.

Paklausta, kaip suvaldo emocijas, kai vos ne kasdien tenka iš mirties nagų plėšti ir į amžinybę išlydėti tauragiškius, Reda prisimena bene skaudžiausią paskutinių savaičių atvejį.

– Į skyrių paguldėme aštuoniasdešimtmetį perkopusį vyrą. Žmogus turėjo daug gretutinių ligų, bet dar susirgo ir koronavirusu. Visas personalas džiaugėsi jo pastangomis kovoti su liga. Jo akyse degė žiburiukai. Pamatydavo, kad ateinu, visada paklausdavo: „Aukseli mano, ar aš pasveiksiu?“ Prašydavau dirbti kartu, prašydavau, kad žmogus stengtųsi, kvėpuotų. Būdavo ir tikrai skausmingų procedūrų, bet žmogus iš paskutiniųjų kabinosi į gyvenimą. Tik atėjusi į darbą paklausdavau, kaip laikosi mano pacientas. Vienu metu atrodė, kad pavyko. Rezultatai ėmė gerėti, pneumonija traukėsi, atjungėme kvėpavimo aparatą ir jau džiaugėmės pergale. Ateinu po laisvadienio, matau, akyse nebeliko žiburiukų, pasiskundė, kad dingo apetitas. Įveikėme koronavirusą, bet neatlaikė paciento širdis. Padariau maksimumą, bet nepavyko, – pasakoja gydytoja ir pripažįsta, kad kartais tokiose situacijose nusvyra rankos.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą